Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)

sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė

t. 1: Portreto eskizas, tekstų autorės Giedrė Jankevičiūtė, Audra Kairienė

t. 2: Įžodinto vaizdo meistras, tekstų autorės Giedrė Jankevičiūtė, Severija L. Kubilius, Aistė Paliušytė, Rasa Žukienė

Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, 319 + 471 p., iliustr., 400 egz.

Dizaineris Gedas Čiuželis

 

Dvitomė monografija Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954), sudaryta dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės, visapusiškai atskleidžia aprašomą intelektualą. Šios knygos formatas – gana unikalus reiškinys lietuvių dailėtyros istoriografijos kontekste.

Lietuvos meno tyrėjams įprasta parengti ir išleisti solidžias monografijas apie dailininkus, tačiau knygos, skirtos dailėtyrininkų gyvenimui ir menotyrinei veiklai, tikrai retos. Menotyrininkė Linara Dovydaitytė yra pastebėjusi, kad meno istoriografijos sritis – viena mažiausiai tyrinėtų temų Lietuvos menotyroje (tai ypač matyti, kai lygini, pavyzdžiui, su Estijos meno istoriografijos tyrimų situacija). Todėl monografija apie dailės istoriką ir kritiką Vorobjovą tampa reta ir džiuginančia išimtimi.

Kaip sudarytojos žodyje rašo Jankevičiūtė, „Mikalojus Vorobjovas (1903–1954) – vienas iš talentingiausių tarpukario Lietuvos intelektualų, siekusių suartinti mūsų šalies kultūrą su Vakarais. Kartu jis – dar viena tragiško likimo asmenybė, kurią palaužė politinio emigranto dalia“ (t. 1, p. 9). Tad šis dailės istorikas iš tiesų yra vertas atidaus tiek meno lauko veikėjų, tiek ir platesnės visuomenės dėmesio. Leidinys apie Vorobjovą dėl įspūdingos apimties (du tomai sudaro 790 puslapių) gali pasirodyti aktualus tik nišiniam dailės specialistų ratui. Tačiau, ėmus skaityti, netrukus tampa aišku, kad tai – meno žinovams privaloma, bet ir platesnei audi­torijai prieinama, įkandama ir patraukli knyga.

Tokios monografijos poreikis buvo suprastas 2013 m., kai Lietuvos dailės muziejus inicijavo Mikalojaus Vorob­jovo 110-ųjų gimimo metinių minėjimą. Jankevičiūtė ir muziejaus atstovė Rima Rutkauskienė tuomet kuravo Vorobjovui skirtą parodą. Ruošdamos eksponuoti muziejaus bibliotekos rankraštyne saugomus dokumentus, kuratorės suprato, kad parodos nepakaks visiškai atskleisti daugiabriaunės šio intelektualo asmenybės ir veiklos. Beveik dvejus metus Jankevičiūtės vadovaujama tyrėjų grupė ieškojo, atrinkinėjo, tyrė ir spaudai rengė Vorobjovo gyvenimo ir veiklos šaltinius, atliko šaltinių ir istoriografinės medžiagos kritinę analizę, interpretaciją ir įkontekstinimą. Projekto rezultatas – šis dvitomis.

Pirmas tomas Portreto eskizas pasakoja apie Vorobjovo asmenybę ir jo gyvenimo peripetijas. Nedaugžodžiaujantys Vorobjovo portreto štrichai ryškiai charakterizuoja svarbų XX a. vidurio Lietuvos intelektualinio gyvenimo veikėją. Jo portretui nutapyti pasitelktas chronologinis biografinių faktų išdėstymas, palydimas iškalbingų nekrologų, asmeninių ir dalykinių susirašinėjimų frag­mentų bei sakytinės istorijos būdu gautos medžiagos – pokalbių su mūsų amžininkais, kurie (ne)tiesiogiai buvo paveikti Vorobjovo asmenybės ir jo veiklos palikimo.

Į poskyrius suskirstyta biografinė dalis atskleidžia Vorobjovo gyvenimo maršrutą. Vorobjovas gimė Šiauliuose, rusakalbėje šeimoje, augo Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje. Po karo mokyklą baigė Kaune ir trečio dešimtmečio pabaigoje išvyko studijuoti į Vokietiją, kur ir susiformavo kaip dailės istorikas ir kritikas. Karjeros pradžią Kaune žymėjo bendro pobūdžio ir specializuotoje spaudoje spausdinti straipsniai. Čia jis gavo vienos didžiausių Lietuvos leidybos įmonių užsienio knygų skyriaus vadovo vietą ir išleido svarbiausius savo veikalus apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Vilnių. Persikraustęs į Vilnių, jis įgyvendino savo svajonę – tapo universiteto ir dailės akademijos dėstytoju. Artėjant sovietinei okupacijai, Vorobjovas emigravo į Austriją, vėliau – į Vokietiją ir galiausiai į JAV, kur, negavęs galimybių toliau savęs realizuoti, skaudžiai išgyveno atskirtį ir pasitraukė iš gyvenimo.

Antrą tomą Įžodinto vaizdo meistras sudaro Vorobjovo menotyrinė veikla – jo tekstai, į kuriuos įveda, padeda suprasti ir interpretuoti profesionalios šių dienų menotyrininkų įžvalgos ir komentarai. Knyga pradedama Severijos L. Kubilius tekstu, parodančiu, kaip Vorobjovo dailėtyros sampratą yra paveikęs jo mokytojas Wilhelmas Pinderis. Tekstą tarsi papildo pirmą kartą publikuojamas Vorobjovo disertacijos apie Dominyko Zimmermanno statytų bažnyčių langų ornamentiką ištraukos vertimas. Antra tomo dalis skirta atskleisti Vorobjovo indėlį į čiurlionistiką, o trečią sudaro Vorobjovo recenzijų apie to meto dailės aktualijas rinkinys, pristatantis jį kaip drąsų, bekompromisį kritiką. Paskutinėje dalyje randame tekstus, kuriuose Vorobjovas atsiskleidžia kaip Vilniaus paminklus ir jo dvasią tiriantis, bet kartu ir svajingas stebėtojas.

Abu knygos tomus praturtina, pagyvina ir papildomos informacijos suteikia iliustracijos. Biografinėje dalyje išvystame Vorobjovą, jo šeimą, draugus, paties Vorobjovo darytas menines fotografijas. Dokumentų, laiškų reprodukcijos atskleidžia XX a. kalbos specifiką. Ypač įdomūs yra psichologinį Vorobjovo portretą rekonstruojantys efemerai – smulkiosios dokumentikos pavyzdžiai. Tai – Vorobjovo eskizai, užrašai ant vokų, popieriukų, cigarečių pakelių. Tokios smulkmenos žadina skaitytojo istorinę vaizduotę. Pavyzdžiui, maisto kortelės išduoda nelengvą penkto dešimtmečio pradžios buitį. Apskritai visoje knygoje, abiejuose tomuose, kartu su herojaus portretu skleidžiasi ir laikmečio gilesnis pažinimas. Tarkime, vokišką dailėtyros mokyk­lą išėjusio Vorobjovo talentą fašizmui prijaučiantieji vis bandė panaudoti propagandiniais tikslais.

Amžininkų prisiminimuose išryškėja, kad Vorobjovas buvo puikus oratorius. Iškalba, žodžio meistrystė atsiskleidžia ir jo tekstuose. Kaip rašo Jankevičiūtė, „apie reikšmingiausias mūsų kultūros paveldo vertybes – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailę ir Vilniaus istorinę architektūrą – Vorobjovas prabilo taip, kaip niekas iki jo dar nebuvo kalbėjęs: vaizdžiai, įtaigiai, patraukliai, kartu giliai, nesiderindamas prie naivaus skaitytojo lūkesčių“ (t. 1, p. 9). Šį taiklų vertinimą pagrindžia pačių Vorobjovo tekstų ištraukos.

1935 m., minint Čiurlionio šešiasdešimtmetį, pastebėta, kad žavimasi šio menininko genijumi, tačiau visiškai apleistas lieka jo kūrybos mokslinis tyrimas. Todėl 1938 m. kone vienu metu pasirodė Pauliaus Galaunės sudarytas straipsnių ir atsiminimų rinkinys, vertintas kaip gana fragmentiškas, ir Vorobjovo knyga M. K. Čiurlionis: lietuvių tapytojas ir muzikas. Vokiečių kalba parašytas veikalas susidūrė su kalbos barjeru. Vėliau, sovietmečiu, knyga apie formalistu išvadintą Čiurlionį buvo oficialiai neprieinama, tačiau ją skaitė ir citavo vietiniai ir rusų menotyrininkai. Vakarams ši knyga iki nepriklausomybės atgavimo buvo vienas iš nedaugelio žinių šaltinių apie savitą lietuvių simbolistą.

Menotyrininkė Rasa Žukienė pastebi, kad vertingiausi šios Vorobjovo knygos bruožai yra „integralus Čiurlionio asmenybės, biografijos ir kūrybos nagrinėjimas, nuoseklus svarbiausių šio dailininko tapybos problemų tyrimas, ryškus ir įtikinamas sąryšių tarp dailės ir muzikos kūrinių atskleidimas, europinio konteksto pajauta ir sugebėjimas jį perteikti taupiais sakiniais“ (t. 2, p. 101). Anuomet Vorobjovas pakeitė požiūrį į Čiurlionį – atsisakė rusų įtvirtintos misticizmo paradigmos ir neapsiribojo Čiurlionio kūrybos tautišku aspektu. Jis taip pat sukūrė terminą „optinė metafora“, kuris apibūdina neretai Čiurlionio naudotą meninę priemonę – ne poetinę, o grynai formalią asociaciją, reginių daugiaprasmiškumą. Vorobjovo knyga ir šiandien išlieka turtingo žinių bagažo, jautraus dailės objektų išgyvenimo ir taiklaus įžodinimo lydinio idealu.

1940 m. pradžioje Vilniaus atgavimo proga pasirodė Vorobjovo knyga Vilniaus menas, kur jis rašė, kad sostinė yra „ne prislėgtas prie žemės didmiestis, paskendęs kasdienių reikalų triukšme, o maldų ir relikvijų, sapnų, stebuklų ir tikėjimo vizijų šventovė“ (cit. iš: t. 2, p. 305). Jankevičiūtės teigimu, „Vorobjovas sutaurino Vilniaus vaizdinį, jo tekstas kaskart atveria mums kažką naujo ir unikalaus, ko kasdienybės nutrintu žvilgsniu nepajėgiame išplėšti iš subanalėjusios aplinkos“ (t. 2, p. 305). Jo knyga apie Vilniaus architektūros paminklus žavėjo intelektualumu ir estetiniu išrankumu pasižymėjusius amžininkus. Vieni atrado šią knygą iš karto, kiti – jau po karo ar tik po Vorobjovo mirties.

Pokario skaitytojams dailės istorikas ir kritikas pasiūlė romantiško ir šviesaus Vilniaus viziją, kurią buvo galima išvysti, nepaisant karo žaizdų, paliktų urbanistiniame peizaže, ir sovietinės architektūros invazijų. Daug XX a. antros pusės kultūros tyrinėtojų Vilniaus meną prisiminė kaip kertinį leidinį sostinei pajusti. Čia tyrėjas atsiskleidė kaip Baroko gerbėjas ir rusų imperinio istorizmo skeptikas. Savo knygoje jis didelę svarbą suteikė iliustracijoms – Jano Bułhako nuotraukos papildė Vorobjovo žvilgsnį. Dailės istorikas mokė patirti miestą, pamilti jį per tiesioginį santykį, akistatas su pastatais, apsiginklavus teorinėmis žiniomis apie jų reikšmę. Architektūrinę formų kalbą Vorobjovas paversdavo dinamika, judėjimu, kone formų gyvenimo siužetu. Tam pasitarnaudavo vaizdingos ir originalios metaforos.

Dvitomės knygos sudarytojai parodė Vorobjovą kaip labai ryškią ir įvairiapusišką asmenybę, kuri gebėjo derinti dailės istoriko, kritiko, paveldosaugininko ir dailės populiarintojo vaidmenis. Vorobjovas ir jo kolegos nemažai nuveikė, kad dailės istorija įsitvirtintų kaip reikšminga kultūros sritis ir visuomenei reikalinga disciplina. Jo dėka Lietuvos dailės kritika ir istorija ėmė artėti prie vakarietiškų standartų. Jis stipriai prisidėjo prie to, kad nacionalinė kultūra susisietų su tarptautiniu kontekstu. O ši Giedrės Jankevičiūtės ir kolegų parengta knyga vertinga tuo, kad Vorobjovas ir jo veikla pagaliau tampa suvokta visuma. Šio dvitomio dėka galime ne tik žavėtis jo tekstais, bet ir suprasti, kokia kultūrinė aplinka supo autorių, kokie veiksniai darė jam įtaką ir kaip jis veikė tuometinę visuomenę ar, tiksliau, jos elitą.