Gruodžio 21 d. – sausio 28 d. vyko Kęstučio Grigaliūno kūrybos paroda Tu manai, kad tu manai. Tai – išsamus intensyvios trijų dešimtmečių autoriaus meninės veiklos pristatymas. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ eksponuoti pokštaujančiai rimti ir rimtai pokštaujantys Grigaliūno kūriniai, o galerijoje „Kairė-dešinė“ – skaudžią Lietuvos praeitį interpretuojantys artefaktai.
Parodos kuratorių Kristinos Kleponytės-Šemeškienės ir Jurgos Minčinauskienės idėja pristatyti Grigaliūno kūrybą kaip visumą pasiteisino su kaupu. Jos yra teisios sakydamos, kad šis autorius visiems yra kažkur girdėtas, kažkur matytas, tačiau žinomas, pažintas tik fragmentiškai. Pavadinimas, nugvelbtas iš autoriaus žmonos menininkės Laisvydės Šalčiūtės lūpų, ištraukia ir apibendrina pačią Grigaliūno įvairiarūšio, įvairiažanrio, įvairiasluoksnio meno tvėrimo esenciją. Truputį sąmoningo vaikiškumo (jokiu būdu ne infantilumo), truputį draugiškos ironijos, truputį rimties ir daug kūrybiškumo, laisvės ir svarbiausia – prasmės.
Spiralinis judėjimas
Chronologinis eksponatų grupavimo principas gali pasirodyti retrogradiškas, seniai nušvilptas dabartinių kultūros standartų ir nederantis su postmoderniu paties Grigaliūno kūrybos tonu. Formaliai – taip, bet praktiškai – anaiptol. Mat chronologiją iš tiesų padiktavo pati menininko asmenybė ir jo kūrybos specifika kaip individualybės išdava. Grigaliūno darbuose atsispindi konkrečių laikotarpių dvasia su pranašystės prieskoniu.
Tai ne evoliucija (kaip tobulėjimo sinonimas, neišvengiamai nuvertinant ankstesnę kūrybą), bet raida (kaip žanrų, stilių ir technikų kaita): devinto dešimtmečio grafikos eksperimentai su asmeninės ir kolektyvinės mitologijos motyvais; dešimto dešimtmečio konceptualus ir tarpdiscipliniškas varijavimas medijomis (šilkografija, firminių pjaustinių atsiradimas, Fluxus pokštai, knygų menas). Įžengus į XXI – neva tapybos mirties – amžių, Grigaliūnas griebiasi būtent šios dailės šakos, grįžta į šilkografiją, atsigręžia į represijų ir lietuvių dailės istoriją.
Taigi, nepaisant minėto kūrybos organiško grupavimosi, regimas ir tam tikras temų bei raiškos etapų ribų pralaidumas ar greičiau spiralinis judėjimas per estetinių ir turinio charakteristikų paletę, vis keičiant atspalvius. Todėl galime atsisakyti griežtos chronologijos ir kiek pakeisti ekskursijos po Grigaliūno kūrybos peizažą maršrutą.
Primityvizmo estetika
Jau ankstyvosios kūrybos laikais Grigaliūno grafikoje išryškėjo vėliau atsikartosiantis popmeno strategijų taikymas, dekoratyvumas, „tiesiai iš dažų tūbelių“ naudojamos spalvos. Jo diplominis darbas – kartono raižinys – išduoda akademinių pagrindų tvirtumą, ir tuomet menininkas visam laikui atsisako juos demonstruoti. Atsisako mimezės, realizmo, kopijavimo, bet ne meistrystės. Devinto dešimtmečio medžio, lino, kartono raižiniuose, ofortuose regime tyčinį formos grubinimą, primityvizmo estetiką, vaikiško piešinio imitaciją. Net naudodamas šiurkščiųjų formų kalbą, Grigaliūnas išlieka preciziškas.
Pirmiausia jis preciziškai apgalvoja siluetų negrabumą, kompozicijos spontaniškumą, chaotiškumą. Taip kruopščiai nugludina tą dirbtiną nemokėjimą, kad kone persikūnija į nagingą, įgūdžių stokojantį savamokslį ar keverzojantį darželinuką. Tačiau kūrinyje nematyti jokių pastangų, netikrumo, vaidmens prisiėmimo pėdsakų. Antra, jis preciziškai motyvuoja tariamą nerangumą. Forma natūraliai išauga iš tematikos, forma ir turinys sudaro nedalomą vienį. Liaudies meno pavyzdžių stilizavimas, senųjų dainų apie kareivėlius vizualizavimas, legendos apie žaltį citata, subtilios krikščionybės užuominos, verpstės leitmotyvas, ornamentika.
Istorijos pažinimas
Jau šiame kūrinių segmente paliudijama, kad autorius niekada neapsiriboja tradicija, mėgsta jungti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesuderinama. Kūriniuose akivaizdi pagarba praeičiai, bet ir nenoras joje užkonservuoti kūrybinės potencijos. Tradicinį portretą pakeičia žmogeliukų piktogramos. Įsiveržia popmeno spalvos ir multiplikavimas. Naivių formų lukštu padengiamos kultūrinės nuorodos į Andy Warholą, išreiškiama padėka mokytojams, papasakojama apie išnykusį kaimą, dokumentuojami senelio prisiminimai. Tad jau devintame dešimtmetyje galėtume fiksuoti ir gilaus, nuoširdaus bei darbštaus susirūpinimo Lietuvos istorijos pažinimu pradžią.
Štai 2005–2008 m. Grigaliūnas iš klišių, rastų grafikos spaustuvėje, perspausdino ryškių autorių (tokių kaip Rimtautas Gibavičius, Vincas Kisarauskas, Algirdas Steponavičius) litografijas ir surengė atspaudų parodas. Menininkas taip pat publikavo leidinius, pristačiusius neregėtus Petro Repšio linoraižinius, Algirdo Petrulio šilkografijas, Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinius. Jo inicijuotuose Vilniaus albumuose sugulė įvairių meno rūšių atstovų kasdienybę pristatanti šilkografijų kolekcija, kuri referuoja į XIX a. vidurio tradiciją.
Šilkografijos suklestėjimas
Paties Grigaliūno šilkografijos, kurtos dešimtame dešimtmetyje, – grynosios abstrakcijos, vitražus primenančios kompozicijos, žyminčios neginčijamą spalvų dermės pajautą ir technikos įvaldymą. Jų pavadinimams naudojamos įvairiakalbės frazės, liudijančios apie jo keliones po įvairių šalių rezidencijas, parodas, plenerus. Vis dėlto Grigaliūno šilkografijos klestėjimas prasidėjo po 2000 m. ir tęsiasi iki šiol. Nuo XXI a. pradžios jau kiek standartiškiau pasitelkiamas popartiškas dauginimas, trafareto naudojimas. Tiražuojamos senos, anoniminės nuotraukos, Ingmaro Bergmano, Edmundo Gouldingo ir kitų režisierių filmų kadrai, piešiniai.
Vietoje anksčiau Grigaliūno grafikoje vyravusio kiek etnografiško požiūrio, lietuvių kultūrą mėginama integruoti į Vakarų kultūros kontekstą, jungiant valstybinius atributus (trispalvę, himną) su vakarietiškos produkcijos pavyzdžiais. Vieni atspaudai perteikia gėrėjimąsi (kinematografiniais) šedevrais, kituose nuskamba vartotojiškumo kritikos gaida, tretieji primena dienoraščio rašymą, leidžia autoriui atsikvėpti, žaisti. Šilkografijų serija „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ jo kūryboje pradeda mirties tematiką.
Trečioji dimensija
Tam tikra autoriaus emblema tapę pjaustiniai, kuriuos Grigaliūnas išrado XX a. pabaigoje, jam du kartus pelnė prestižinę Pollock-Krasner fondo stipendiją. Ir ne veltui. Šie iš kartono, medžio drožlių plokštės, medienos atliekų konstruojami kūriniai yra absoliučiai unikalūs Lietuvos kontekste ir beveik unikalūs pasauliniame kontekste. O toks nuoseklus šios strategijos plėtojimas suteikia Grigaliūnui, antropologo Claude’o Lévi-Strausso terminais tariant, meistrautojo statusą. Skulptūrinių paveikslų pirmtakais dažnai tampa grafikos darbai. Tad autoriui rūpi išsilaisvinimas iš dviejų dimensijų pančių. Ši problematika domino ir koliažo technikos pionierius. Sąsaja su kubistinio koliažo autoriais tampa akivaizdi, prisiminus Clemento Greenbergo tekstą ir pamačius Grigaliūno kūrinius, parafrazuojančius Georges’o Braque’o ir Pablo Picasso paveikslus.
Tai papildo ir Grigaliūno kurti asambliažai. Dėžutėse sukurtose mizanscenose pasakojama nutylėta istorija, režisuojamas ir pavadinimais projektuojamas galimas veiksmas, numanomas scenarijus. Daugiausia koncentruojamasi į populiariosios kultūros absurdą: vampyrų temos populiarumas tarp paauglių, kanonus atitinkančio kūno kultas, mitybos įpročių sureikšminimas, žemas televizinio asortimento lygmuo, sovietmečio romantizavimas. Jokios didaktikos, gana atviros kūrinio interpretavimo galimybės, žaismė. Pastarieji kūrybos bruožai taikytini ir Grigaliūno etiudnikams, kuriuose galime mokytis skaičiuoti ar pajusti slystantį laiką ir ieškoti gyvenimo prasmės. Grigaliūnas nevengia ne tik egzistencinės, bet ir politinės tematikos. Jį domina ir amžinybė, ir „čia ir dabar“ momentas. Sukant rankenėlę trypia šalių vadovai, jų rimti veidai sukinėjasi, ginčijasi, sukurdami svaigaus aktualijų kitimo tempo įspūdį. Šį politinį spektaklį Grigaliūnas pavadino Pasiutpolke, pašiepdamas žiniasklaidoje šmėžuojančias klišes.
Komentuojančios dėlionės
Iš pradžių abstrakčios Grigaliūno kaladėlių kompozicijos palengva išlipo iš rėmo, o vėliau – nušliuožė nuo sienos ir kartais įgydavo tradicinės vientisos, tik „suplotos“, archajinės skulptūros pavidalą, kartais tapdavo besistiebiančiu bokštu, teleskopu, keista transporto priemone, medžiu, nuo lubų besidriekiančia girlianda ar dar kokiu dariniu iš gausybės detalių. Iš rėmo išsilaisvino ne tik abstrakcijos, bet ir siužetinės kompozicijos, vaizduojančios sukeistintas kasdienos akimirkas. Po tokių „rūgštinių vizijų“ autorius atsigręžė į glamūrą, reklamos, mados industriją ir ėmė tai „traukti per dantį“.
Grigaliūnas ne akivaizdžiai parodijuoja komercinę (anti)kultūrą, bet neva neutraliai meistrauja jos atspindžius: prabangūs laivai, lošimo liūnas, narciziškas asmenukių bumas, praktiškai nepritaikomi drabužių dizainerių projektai. Pavadinimai, detalės, paskiri aspektai išduoda kritinį autoriaus požiūrį. Savo masteliu kiek bauginanti žavioji/didžioji koja, komiškas pompastiško prekių aprašymo pritaikymas… Tuomet Grigaliūnas animacinio filmuko personažo lūpomis įspėja, kad menas – tai ne žaidimas, ir leidžiasi į Fluxus judėjimo skatinamus žaidimus.
Kūrybinė filosofija
Kaip pastebi Minčinauskienė, Fluxus – ne konkrečių Grigaliūno darbų įkvėpimo šaltinis, bet visuose jo kūriniuose dalyvaujantis elementas, bendra autoriaus kūrybinė filosofija. Su Fluxus judėjimu siejasi meistravimo veiksmas kaip pasipriešinimas masinei gamybai, darbas su kone bet kokiomis po ranka pasitaikiusiomis medžiagomis. Ir Fluxus judėjimo kontekste Grigaliūnas vėl ėmėsi įamžinimo, sklaidos, visuomenės švietimo iniciatyvų, žvelgdamas į edukaciją kūrybiškai. Pavyzdžiui, 1995 m. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune jis supažindino lankytojus su degtukų dėžučių menu.
Dalis Grigaliūno darbų tiesiogiai referuoja į Fluxus tėvus, yra šio judėjimo idėjų koncentratas, tikrieji grynuoliai. Pasinėręs į Fluxus pasaulį, jis kūrė intelektinius pokštus kartu su rašytoju Herkumi Kunčiumi, menininku Redu Diržiu. Autorius propagavo pašto meną, taip akcentuodamas bendravimo džiaugsmą, išsakydamas institucinę kritiką. Jis organizavo akciją Upė-komunikacija‘98 kaip suplaktą instrukcijų utopiniams įvykiams ir iš tiesų renginio metu įgyvendintiems veiksmams publikavimą.
Fluxus mantra
Grigaliūno kūriniuose regima duoklė Jurgio Mačiūno ir Jono Meko indėliui į judėjimą. Šiedu pavaizduoti skulptūromis – kaip kojūkais į meninį nuotykį keliaujantys draugai. Taip pat pagamintos mačiūniškos degtukų dėžutės, kviesta į neegzistuojantį Mačiūno muziejų, o pats Mačiūnas paskelbtas Fluxus popiežiumi. Šiuose ir kituose objektuose autorius žongliruoja žinomomis nuorodomis, siekia išjudinti savo ir kito (kolegos, žiūrovo) kūną ir protą. Grigaliūnas kaip mantrą kartoja žodžius, kad „Mačiūnas mirė, bet Fluxus – ne“.
Prie fliuksinių objektų priskirtinos ir Grigaliūno knygos-objektai. Tai gali būti lengvai atpažįstamas knygos menas su atspaudais ir lakonišku tekstu arba karpinių armonika, padrikas siuvinėjimas, mediniai skalbinių segtukai. Ir čia Grigaliūnas ėmėsi švietėjiškos veiklos, o jam talkino bendražygis dailėtyrininkas Linas Jablonskis. 1991 m. surengtą Lietuvai naujo fenomeno – knygos meno – parodą lydėjo dar kelios, o šias – rankų darbo katalogas, ne tik pristatantis ekspoziciją, bet ir trumpai aptariantis knygos meno istoriją.
Postmoderni tapyba
Atitoldamas nuo Fluxus tradicijos, bet šį judėjimą naudodamas kaip medžiagą, autorius ėmėsi tapybos. Lygiai taip pat jis pasielgė ir su popmenu. Šį kartą Grigaliūnas jau akivaizdžiai ironiškai naudojo tos dailės krypties technikas ir motyvus. Kultūrinio elito atstovus jis tapė imituodamas masinę produkciją ir akcentuodamas vienetinio kūrinio vertę, įdėtų pastangų, laiko, įgūdžių pridėtinį svorį. Pabrėždamas tradicinės tapybos privalumus, Grigaliūnas neatsisako jam įprastos postmodernistinės meno kalbos. Taškuodamas drobių paviršių, jis ir vėl atkreipia dėmesį į meistriškumo svarbą, tačiau nekuria menininko-genijaus mito. Grigaliūnas iš Kunčiaus radijo pjesės apie Josephą Beuysą išsirašo citatas, iš anglų kalbos vadovėlio pasičiumpa vaizdo interpretavimo gaires ir sukuria glaustą komiksą.
Panašia stilistika jis kuria besimainančio pavadinimo vaizdelių seriją. Taikydamas rastro principą, taškuodamas skirtingus kompozicijų plotus, dailininkas tapo ir neretai koliažiniu principu pagrįstus paveikslus. Liemenėlės lakūnas, paslaptingi siluetai, Vilniaus arkikatedros kompozicijos su vilku, milžinu, muzikante, limonado kamšteliu, be to, reklamų, filmų, nuotraukų, iškarpų montažai. Ir keletas Davido Hockney baseinų parafrazių, visiškai pasisavinant jo tapymo manierą. Tapybos salėje, atrodytų, autorius daug dėmesio skiria formaliesiems aspektams, idėja tampa fonu, ji atiduodama kito autoriaus nuosavybei ar atsakomybė už ją pasidalinama perpus. Iš tiesų tai – radikalus aplinkoje regimos beprasmybės utriravimas.
Statistikai suteikti veidai
Nuo skaudžiai išgyvenamos beprasmybės pajautos Grigaliūną gelbsti jo paraleliai vykdomi archyvų tyrimai. Menininko pokštaujantys kūriniai visada pasižymi ir gilia mintimi, įžvalgomis, potekstėmis. Tačiau autorius jaučia nerašytas taisykles ir, imdamasis sovietų bei nacių aukų meninio tyrimo, žaismingos šypsenos atsisako. Nuo 2008 m. autorius lankosi Lietuvos ypatingajame archyve, renka medžiagą apie nukentėjusius per okupacijas ir panaudoja ją instaliacijoms, knygoms, paskaitoms.
Šia savo veikla Grigaliūnas įprasmina aukų atminimą, keičia mūsų istorinę atmintį, suteikia statistikai veidus. Už šį sudėtingą ir konceptualų tyrimą 2011 m. jis buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Tad Grigaliūnas yra ne tik produktyvus, išradingas ir nagingas, įžvalgus ir šmaikštus menininkas, bet ir tikras kultūros bei visuomenės veikėjas. O tokių, beje ir deja, nėra daug. Grigaliūnas siekia ne tik atspindėti tikrovę, bet ir keisti ją.
