Parodos
(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai erdvė. 2018

Liepos 12 – rugsėjo 16 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje rodyta paro­da (Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai. Ekspoziciją sudarė daugiau nei šimtas eksponatų iš įvairių Vilniaus muziejų, bibliotekų ir archyvų rinkinių.

Tai – viena iš menotyrininkių Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Editos Povilaitytės-Leliugienės vykdomo projekto Vilniaus dailė ir architektūra 1919–1939 m.: institucinis aspektas dalių. Tyrėjos bando atsakyti į klausimą, kas nulėmė savitą Vilniaus modernizmo pobūdį: ar tai buvo vien Lenkijos kultūros politikos rezultatas, o gal menininkai unikalų stilių kūrė patys? Parodos kuratorės taip pat tarsi bando sugrąžinti prarastą Vilniaus at(si)minimą: miesto dailė ir architektūra, pasiekusios mus iš 1919–1939 m., neretai lieka mokslo, kultūros ir plačiosios visuomenės interesų užribyje, todėl yra nematomos ir neatpažįstamos. Neatsitiktinai parodoje atsigręžiama į urbanistinius tarpukario Vilniaus vaizdinius ir modernėjantį miestelėnų gyvenimą. Čia išvystame garsiausių menininkų ir niekam nežinomų studentų būrelio darbus. Paroda leidžia susipažinti tiek su miesto simboliais, vilniečių tapatybės dalimi tapusių pastatų atsiradimu ir transformacijomis, tiek su nebūtyje paskendusiais mažosios architektūros objektais.

Ją sudarė trys miesto istoriją interpretuojančios dalys: „Spiritus loci“, „Žvilgsnis į ateitį“ ir „Kasdienybės refleksijos“. Pirmoji salė buvo skirta nuo Antikos laikų žinomai ir tarpukariu ypač išpopuliarėjusiai spiritus loci („vietos dvasios“) koncepcijai įkūnyti. Tarpukario dailininkų kūriniuose Vilniaus savasties ieškota atsigręžiant į Abiejų Tautų Respublikos paveldą, kurį siekta išsaugoti, restauruoti, pritaikyti naujiems poreikiams. Tapytojų darbuose regime Šv. Jonų bažnyčios fasadą, Šv. Mykolo bažnyčios interjero fragmentą, Bazilijonų cerkvę, Pranciškonų bažnyčią, Vilniaus universiteto Dailės fakulteto dekanato interjerą, Bernardinų vienuolyno skliautus.

Parodoje pristatyti Aukštutinės pilies bokšto tvarkymo ir rotušės atnaujinimo projektai ženklina profesionalios paveldosaugos Vilniuje formavimosi pradžią. Jau 1923 m. buvo siūloma miesto rotušę prikelti naujam gyvenimui: nuo carinės administracijos nukentėjusį pastatą renovuoti, įrengti muziejų ir reprezentacinę miesto salę. Norėta atkurti pirminį, XIX a. viduryje sunaikintą Lauryno Gucevičiaus sukurtą išplanavimą ir interjero vaizdą. Tačiau lėšų stygius ir visuomenės nepasitenkinimas neleido projekto įgyvendinti. 1928 m. atsirado naujas projektas, kuriame numatyti nauji paradiniai laiptai, o kiti įėjimai pakeisti langais. Pirmame aukšte įrengti laiptai su baliustrada, o antrame aukšte atkurta nugriauta kolonada. Parodoje eksponuoti rotušės polichromijos, pag­rindinių laiptų, elektrinio šildytuvo įrengimo projektai atskleidė, kad paveldosauga jau tarpukariu nebuvo suvokiama vien kaip pastatų konservavimas. Numatyta ne tik pasitelkti daugiau saulės šviesos, įstatant švieslangius virš reprezentacinės salės, bet ir įvestos vandentiekio, kanalizacijos ir šildymo sistemos, sanitarijos mazgai, elektrinis apšvietimas. Rengiantis renovacijai, vyriausiasis miesto konservatorius atliko tiek pastato, tiek ir archyvinių dokumentų tyrimus. Prie salių polichrominių tyrimų prisidėjo visas būrys tuomet žinomų dailininkų, tarp jų garsiausi – Jerzy Hoppenas ir Kazimierzas Kwiatkowskis.

Čia pat primenamas ir garsusis 1931 m. Neries potvynis, dėl kurio padarytos žalos teko pradėti Arkikatedros restauravimo darbus. Jų metu bazilikos požemiuose po centrine nava buvo surasta ilgai ieškota Karalių kripta su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei Žygimanto Augusto žmonų Elzbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikais. Relikvijos nebuvo eksponuojamos visuomenei, tačiau jas įamžinti leista garsiausiems Vilniaus dailininkams Ferdinandui Ruszczycui, Ludomirui Sleńdzińskiui, Kwiatkowskiui, Hoppenui ir fotografui Janui Bułhakui. Šie atvaizdai, 1933 m. rodyti Vilniuje ir Varšuvoje, parodoje vėl buvo pristatyti vilniečiams. Šalia sukabinti, skirtingų autorių sukurti tų pačių objektų atvaizdai leidžia įvertinti menininkų stilistikos skirtumus ir spręsti, kuriems iš dailininkų svarbiau buvo tikslus artefaktų fiksavimas, o kurie ieškojo netikėtų rakursų, leido sau interpretuoti, abstrahuoti, atsisakyti atskirų detalių vaizdavimo.

Parodos kūrėjoms, kaip ir daugeliui istorikų, ko gero, sunkiausia užduotis buvo atvaizduoti tarpukario Vilniaus kasdienybę („Kasdienybės refleksijų“ salė). Parodoje pastarosios vaizdinį bandoma kurti eksponuojant tipinių gyvenamųjų daugiabučių, mokyklų, turgaus paviljonų ir panašių pastatų projektus, kurie tarsi atspindi to meto miestiečių rutinos specifiką, gyvenimo būdą, estetikos subtilybes. Anot parodos kuratorių, tarpukario kasdienybė pasižymėjo kontradikcijų deriniais, atsiradusiais dėl noro saugoti tradicijas, o kartu – žengti koja kojon su modernėjančio pasaulio madomis. Be to, reikia nepamiršti, kad tuometinio Vilniaus kasdienybės portretą kūrė įvairiausių tautybių žmonės, laikę save vilniečiais.

Drobėse regime panoraminį Vilniaus Kalvarijų vaizdą, Bernardinų kapinių etiudą, žvelgiame į dabar jau asfaltu „užžėlusius“, bet iš esmės nė kiek nepakitusius Sapiegų vartus. Mediniai namai su sodeliais Vilniuje atrodo kiek keistai, neįprastai – šiandien tokių vaizdų akis įpratusi ieškoti kaime, o ne mieste. Paveiksluose – tegul ir statiški, tačiau teatrališki ir iškalbingi nepažįstamųjų veidai, apgaubti rudų atspalvių. Tai – vadinamoji muziejinė tapyba. Grafikos atspauduose verda gyvenimas: statomi laivai, keltu keliamasi per Nerį. Žydų geto kampelis atrodo kupinas nerimo, chaoso, Užupio kraštovaizdis ypač egzotiškas – nuo kalno atsivėrusi daugiaplanė panorama žadina vaizduotę. Prabangių namų interjero detalės – vazos, statulėlės, laikrodžiai su gegutėmis – šiandien jau primena antikvariatus, o ne kasdienybės atspindį, kurį kituose paveiksluose sukuria vis dar atpažįstami kasdienio religinio gyvenimo ženklai: verbos, maldaknygės, rožančiai, šventųjų paveikslėliai.

Šioje kasdienybės fragmentų kaleidoskopo salėje išvystame ir iki šiol viešai nerodytą filmą Atsiminimai, sukurtą Kinematografijos sąjungos aplinkoje, jaunimo (studentų) iniciatyva. Siužetas parodos lankytojui gali pasirodyti banalus: filme pasakojama apie vargšę našlaitę, svajojančią tapti tapytoja. Tačiau nespalvotas, begarsis 16 minučių trukmės filmas leidžia klajoti pažįstamo, tačiau kartu ir svetimo miesto gatvėmis, atpažinti Vilnelės vingius, Šv. Onos bažnyčios gotiką, Trijų kryžių kalną.

Paskutinėje salėje mestas „Žvilgsnis į ateitį“. Lankytojui leidžiama susipažinti su savotišku Vilniaus avangardu, kurio ieškoti reikia nebe saugomame ir konservuojamame Senamiestyje, o Naujamiestyje, Šnipiškėse, Liepkalnyje ar Naujojoje Vilnioje, kur vienas po kito kilo nauji, modernūs, individualaus stiliaus ir įvairių paskirčių pastatai. To meto architektūroje aptinkame ne tik retrospektyvų modernizuotą akademizmą ar tautinio stiliaus paieškų rezultatus, bet ir racionalizmo, funkcionalizmo, „sveiko būsto“ koncepcijos atspindžius.

Tiesa, Vilniaus visuomenė į radikaliausias menininkų idėjas nereagavo: 1923 m. surengta „Naujojo meno“ pa­roda iš esmės buvo ignoruota. Tačiau pradėjusios plisti konstruktyvizmo, kubizmo, futurizmo apraiškos paliko ryškų įspaudą Vilniaus dailės istorijoje. Augančio miesto, modernizacijos idėjų sukeltos fantazijos namų ruošos darbus paveiksluose paveda robotams, šalia raketų greičiu skraido paukščiai, visur įsigali taisyklingos, antgamtiškos formos.

Pagaliau parodoje pristatomi net ir šiandienos užmaršiam vilniečiui atpažįstami Vytauto Kairiūkščio ar Vlado Drėmos vardai. Kairiūkštis pasineria į grynųjų formų ir spalvų derinimo, architektonikos užduočių sprendimo pasaulį. Romantizuotą, nostalgišką, lyrišką žvilgsnį keičia karikatūra, humoras, ne visuomet reprezentatyvios realybės atspindžiai. Turguje tvyro žuvies tvaikas, tamsioje smuklėje traukiant pypkes pliekiama kortomis, vis dažniau vaizduojamas nuogas kūnas. Vis daugiau dėmesio skiriama pramogoms, laisvalaikiui: tai iliustruoja miesto baseino projektai, bandomos įgyvendinti miesto-sodo idėjos. Drėma nutapė groteskišką Gedimino pilies portretą, kone kubistiškai atvaizdavo tvirtai suręstos skalbėjos formas ir judesį, itin moderniai interpretavo Užupio urbanistinį siluetą. Čia taip pat pamatome kubistinio paminklo Adamui Mickiewicziui brėžinius, priverčiančius susimąstyti ir apie šiuolaikinio Vilniaus viešąsias erdves. Iki šiol mieste (ir visoje Lietuvoje) dygstantys natūralistiniai paminklai atrodo ret­rogradiškai net tarpukario miesto kontekste.

Tad ši paroda prabilo ne tik apie praeitį, virusį, šuoliais pirmyn skubėjusį vilniečių gyvenimą, saugotą paveldą ir sparčiai besimainiusį urbanistinį kraštovaizdį, bet ir apie dabartį. Joje apsilankęs žmogus galėjo pamatyti jam (ne)pažįstamas erdves, tačiau svarbiausia – susigrąžinti bent dalį užmirštos, du dešimtmečius trukusios miesto istorijos. Belieka apgailestauti, kad iki šios parodos – net ir per pastarąjį dešimtmetį labai išpopuliarėjusių istorinių pasakojimų apie Vilnių kontekste – tokių bandymų susigrąžinti prarastą sostinės tarpukarį būta per mažai.