Šiltą tėvo Antano ranką savojoje paskutinį kartą laikiau Verbų (Kristaus kančios) sekmadienį po šv. Mišių Šv. Jonų bažnyčioje. Jis kaip visados su lazdele atėjo prie durų išlydėti bendruomenės. Suprasdamas, kad ateinanti savaitė kunigams yra tikro plušėjimo metas, palinkėjau jam: „Atlaikykite“. „O, jo, reikės atlaikyti“, – atsakė jis, šypsodamasis kaip tikras Saulaitis.
Visą Didžiąją savaitę ir per šv. Velykas turėjome tiek saulės, kad nelabai ir atmenu, kada taip buvę. Bet kažkodėl savaitės viduryje mano galvoje radosi lyg ir kokios pusantros eilėraščio eilutės: „Saule liūdnoji, kas tavo geluonį skaudų / Mums ištverti padės?“ O Didžiojo Penktadienio rytą telefonu mus pasiekė nelaukta didingoji žinia: tėvas Antanas mirė.
Vadinu tą žinią didinga todėl, kad manau, jog kiekvieno žmogaus mirtis pati savaime yra didingas ir slėpiningas įvykis, kurio, kol gyvename žemėje, niekados iki galo nesuprasime. Žinoma, šių metų šv. Velykas ilgai atminsime dėl to, kad jos paženklintos dviejų iškilių žmonių mirtimi, galbūt mėginsime įžvelgti ir kažkokią simbolinę reikšmę, galbūt kalbėsime, kad tėvas Antanas išėjo pirmas, nes norėjo Amžinybėje pasitikti Pranciškų, bet tai ir bus tik mūsų širdžių ir nuojautų poezija, kurios kaip šiaudo griebiamės, kai esame sukrėsti įvykių didybės.
Buvau be galo dėkingas tėvui Eugenijui Puzyniai SJ, kad jis per Velyknakčio homiliją pasidalino liudijimu apie tėvo Antano mirtį. Apie tai, kad Didžiojo Ketvirtadienio vakarą, nors negaluodamas, tėvas Antanas nepanoro pirma visų pasitraukti iš vakarinio pokalbio, nes mat „gal dar ką įdomaus išgirsiąs“. Ir apie tai, kad per Didžiojo Penktadienio pusryčius su bendrabroliais, po kurių ėmė ir iškeliavo, kalbėjo apie tai, kad štai jau šešiasdešimt metų po Vatikano II Susirinkimo, o Lietuvoje dar vis taip menkai to Susirinkimo įtaka jaučiama. Ir apie tai, kad, priimdamas visuotinį nuodėmių atleidimą, mušėsi į krūtinę ir sakė: „Esu kaltas“.
Tose trumputėse žiniose man visas Antanas Saulaitis.
Rašant nekrologą, turbūt derėtų laikytis labai santūriai ir vengti kalbėti pirmuoju asmeniu. Bet aš taip ne visai galiu, nes daugiau nei tris dešimtis metų su tėvu Antanu buvome draugai. Tai ir turiu kalbėti kaip draugo netekęs draugas. Tokių draugų turėjau ir tebeturiu tikrai nedaug. Tikriausiai užtektų ir vienos rankos pirštų jiems suskaičiuoti. Turėčiau vieną po kito aptarti visus jo nuopelnus. Tik nežinau, ar kas nors įstengtų tai padaryti.
Atsirado jis mūsų gyvenime kartu su Vilniaus jėzuitų gimnazija, kurioje aname tūkstantmetyje mokėsi mūsų vaikai. Ir kažkaip savaime jis tapo visų mūsų draugais. Nesuskaičiuosiu, kiek kartų valgėme kartu vakarienę, nesuminėsiu visų jo juokelių (vis sakydavo ne „padažas“, o „pažadas“). Tie dalykai buvo svarbūs, bet, žinoma, ne svarbiausi. Buvo daug rimtų kalbų apie savižudybių prevenciją, kuri anais laikais dar buvo toks naujas dalykas, kad niekas nemanė, jog tai svarbu. Tėvas Antanas manė. Buvo kalbų apie išsiskyrusiųjų sielovadą, kuria irgi niekas nė neketino užsiimti. Tėvas Antanas manė, kad tai labai svarbu, ir užsiėmė tuo taip, jog dabar jau turime tikrą „Bendrakeleivių“ judėjimą. Be abejo, buvo ir kalbų apie Vatikano II Susirinkimą, kuris iš tikrųjų labai sunkiai skynėsi ir skinasi kelią mūsų Bažnyčioje. Šiame kontekste bent man buvo labai skaudu, kai retsykiais iš kitų Bažnyčios žmonių išgirsdavau, girdi, „Ai, tas Saulaitis, jis kažkoks protestantas“.
Atskira tėvo Antano rūpesčio sritis buvo lietuvių išeivija. Tai jis, sužinojęs, kad būsime Augsburge, liepė būtinai aplankyti ten stovintį lietuvių kryžių. Ir nė nežinau, ar yra visoje planetoje toks kraštas, kuriame būtų lietuvių, o tėvas Antanas būtų apie juos nežinojęs. Visiems, kur nors toliau keliaujantiems, jis galėjo duoti lietuvių adresų, jei kartais prireiktų.
Tai aišku, kad buvo kalbų apie skautus. Lietuvos skautija dar tikrai turės apmąstyti brolio Antano indėlį. Įtariu, kad būtent per skautų reikalus radosi ypatingas tėvo Antano domėjimasis augalėliais, gyvūnėliais ir žvaigždėmis. Žinau, kad turėjo ir teleskopą.
Buvo kalbų apie Braziliją, apie tą žemę, kurioje tėvas Antanas paliko tiek daug savo sielos. Sakydavo, kad būtų gerai, jeigu jo kaulelius, į maišą sudėję, kas nors ten nugabentų, girdi, atogrąžų dirvoje jie labai greitai sunykstą. Brazilijoje tėvas Antanas pamėgo kavą, ir man buvo atskiras mažas džiaugsmelis, kad abu ir po vakarienės dar ją gerdavome.
O daugiausia kalbų, žinoma, būdavo apie žmones, apie žmonių gyvenimus, apie rūpesčius, vargus ir džiaugsmus. Nedaug pažįstu žmonių, kuriems žmonių – ne savo – gyvenimas būtų taip rūpėjęs.
Ai, dar žinoma buvo kalbų apie indėnus, kurie irgi tėvui Antanui rūpėjo turbūt labiau nei bet kam taip toli nuo indėnų pasaulio esančioje Lietuvoje.
Tai čia vis apie kalbas. Bet iš tikrųjų ne apie jas, o apie tai, kas buvo ir ką veikė tėvas Antanas Saulaitis. Kartais gali pagalvoti, kad vienam žmogui net neįmanoma visų tų dalykų laikyti galvoje ir vis čia prie vieno, čia prie kito grįžti. Bet jam tas buvo įmanoma. Mat buvo, sakyčiau, tikras klastūnas pačia geriausia šio žodžio reikšme. Paleis, būdavo, kokią idėją į aplinką ir laukia, kol kas nors imsis ją įgyvendinti. Žiūrėk, jau kas nors tai ir daro. Jau kam kam, o tėvui Antanui tikrai taikytini Jėzaus žodžiai iš Mato evangelijos: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“.
Taip prieinu svarbiausius dalykus, kuriuos privalau pasakyti savo „žodelyje“, – čia jo mėgstamas žodis. Visų pirma tėvas Antanas buvo kunigas, Ganytojas, kokių labai labai reta. Ėjo ten, kur buvo kviečiamas, domėjosi „Dievo šeimynėlės“ gyvenimu, rūpinosi jos rūpesčiais, džiaugėsi jos džiaugsmais, visaip ir visur palaikydamas visa, ką manė esant gera. Visos jo homilijos buvo apie mūsų gyvenimą. Paliko mums knygų, iš kurių pirmiausia, žinoma, turiu paminėti Piktas Dievas yra miręs. Reikėjo didelės drąsos taip pavadinti knygą tada, kai ji išėjo, manau, kad jos tebereikėtų ir šiandien. Nuo Mažosios studijos ir Artumos iki Bitutės, kuriai nustojus eiti tikrai sielojosi, – visur buvo jo pilna.
Neturiu vilties, kad pajėgčiau pasakyti viską apie savo draugą, ką laikau širdyje ir atmintyje. Galiu tik pridurti, kad žinia apie jo mirtį man buvo graudi, bet kartu ir kažkaip keistai guodžianti. Sėdėjau kieme, gavęs tą žinią, ir nežinia kodėl pirmiausia prisiminiau tą vakarą mūsų virtuvėje prieš daugelį metų, kai mūsų vaikai ėmė tėvą Antaną klausinėti apie angelus. „O žinote, – atsakė jis, – kaip būna, kai kalbiesi su kokiu mielu žmogum, o paskui, jam išėjus, randi baltą plunksnelę po ta kėde, ant kurios jis sėdėjo. Tai, matyt, ir buvo angelas“.
Po kelių minučių ant žemės greta manęs ėmė ir nusileido tokia balta plunksnelė, kokios tikrai negalėjo numesti pušyje gyvenantis varnėnas. Štai ir viskas, ką tikrai galiu pasakyti apie tėvą Antaną.
P. S.: Prieš šių metų Pelenų dieną tėvas Vidmantas Šimkūnas paprašė mane išversti Mary Oishi eilėraštį. Paskui gavau jį ir perskaityti kažkurį Gavėnios sekmadienį. Pagalvojau, kad jis labai tinkamas ir čia, prisimenant tėvą Antaną.
* * *
Mary Oishi
Prieš mirdama dar parūkysiu
prieš mirdama dar parūkysiu
bet ne tabakas bus mano pypkėje
ne, ten bus senos patirtos žaizdos, į eterį
kylančios, ten išsisklaidančios
bus ten visi tie sprendimai
kas man buvo geras ir kas buvo gera gyvenime
kas buvo blogas ir kas buvo bloga
bus ten visi tie kartai
kai buvau prisirišusi prie žmonių, vietų, daiktų
visi tie kartai, kai pavargus buvau
ir viską mesti norėjau – bet negalėjau
bus ten visi beprasmiški būgštavimai
niekad nepasiteisinę
visi liūdesiai tylomis
nusivylimai visi
visi įžeidimai
visi sukrėtimai
visi skaudūs raudojimai
visi tie mandagumai dirbtiniai
visi tie smarkūs spaudimai nutylėti tiesas
pelenais pavirtę išlėks į orą
pradings visos pozos, visas puikavimasis
slėpęs gėdos nuodingą užkratą
ir tą gėdą paversiu plėnimis
savo pypkę prikimšiu visų tų kliūčių
taip ilgai neleidusių man
šį ir tą savyje mylėti
visus kaltinimus sudeginsiu, visas projekcijas
visą pyktį, visus šarvus, atsiradusius
kai tariausi maža ar užpulta esanti
sudeginsiu perteklių:
klaidingas žinias, vaistus
iliuzijas, lūkesčius
paliksiu gyvenimą
sumenkus, sudegus ligi pat šerdies
išsinešdama tik tai, ką atsinešiau
palikdama po savęs tik bučinį vienaskiemenį
kurį pasaulio veidas pajus
vien kaip meilę
