Gerbiamas redaktoriau,
Mano emigravęs giminaitis pavedė tvarkyti jo reikalus. Asmeniniame jo archyve aptikau nemažą pundą perfokortų. Naudojo jas užrašyti trumpoms istorijoms – po vieną į perfokortą.
Sunku pasakyti, kas šias istorijas sieja. Beveik visose figūruoja lyrinis herojus pirmu asmeniu. Tačiau akivaizdu, kad jis nėra tas pats asmuo, nebent čia vaizduojamas kažkoks visuotinis „Aš“, panteistine maniera įsikūnijantis įvairiose epochose ir veikėjuose. Panorėjus galima įžvelgti tam tikrus ryšius tarp atskirų istorijų, bet jų eiliškumas yra iš viso neperprantamas. Iki galo neaišku ir kas tai – jau parašytų ar būsimų kūrinių fragmentai, santraukos ar visgi savarankiški literatūriniai vienetai?
Patikinu, kad mano uždarasis giminaitis yra abejingas autorystei. Tad siunčiu pirmas dvidešimt istorijų iš perfokortų jūsų dėmesiui ir nuožiūrai.
Pagarbiai,
Bazilijus Agripa
Vakar, apimtas kažkokios pikdžiugos, užsukau į Niekada nerašančių draugiją ir pranešiau pirmininkui, kad išeinu. Pirmininkas raukėsi, judėjo it iš kiauto lendančios sraigės jo vešlūs antakiai, o aš padėjau ant stalo baltą nario bilietą ir paskutinį kartą pasiėmiau iš indaujos karamelinių čiulpinukų.
Įlindau į paguldyto stiklainio vidų, keli vyrukai iš sandėlio vėl atsargiai stiklainį pastatė ir užsuko metalinį geltonos spalvos dangtį. Ką sakė pardavėja konsultantė, per stiklą nesigirdėjo, tačiau iš jos plačios šypsenos buvo aišku, kad viskas atrodo tiesiog puikiai. Stiklainio pristatymas į namus su klientu viduje būtų kainavęs daug brangiau, tai užsakiau įprastą variantą.
Jis vis rašo man, kad yra „dirptinis intelektas“ ir neleidžia pataisyti, nors laužk klaviatūrą perpus. Juk nekvailas – žino, kad ieškosiu pagalbos, tai paliko be ryšio: išjungė telefoną, internetą naršo tik pats, aš atkirstas. Susiruošiu eiti, o jis ekrane pikselius purto, kvočia: „Kur čia dabar? Gal į paštą?“ Tada aš jam gražiai meluoju, kad einu į kanceliarines sąsiuvinio.
Prospekte pasiūliau nepažįstamajam paėjėti drauge apie tris šimtus metrų iki sankryžos, pasikalbėti. Žmogus padorus, mėgsta baroką, gali suklijuoti iš degtukų ištisą pasakų miestą, tik pamiršo savo angelo sargo vardą. Mainais jam papasakojau istoriją apie tai, kaip karalius pamiršo juokdario vardą ir tūnojo vienas miegamajame tol, kol juokdariui iš sielvarto nepasimaišė protas.
Prislėgtas sunkaus rūko debesies, traukinys nebepavažiavo. Keleiviai stebėjo, kaip minkštame rūko patale užsnūsta medžiai, nedrįsdami spėti, kas atsitiko likusiam pasauliui. Lauke vaikštinėjo mašinistas ir tarsi varpininkas, atbaidantis piktąsias dvasias, trinkčiojo veržliarakčiu į ratus. Pajutęs mano žvilgsnį, vagono palydovas užvertė Trumpą įvadą į popieriaus lankstymo meną. Apsimečiau, kad esu sakinys, iškritęs iš jo knygos.
Storai raikyta juoda duona ir stori gintariniai karoliai, nukarę nuo stalo krašto, pusiau nugertas degtinės butelis, greta jo šiek tiek išsišiepusi raudonojo marmuro kaukolė, dešiniau seniai nukąstas obuolys ir lūpinė armonikėlė, o po stalu nuobodžiaujantis katinas. Mano dėdė, krovininių platformų operatorius, nutapė šį natiurmortą po to, kai jį paliko sugyventinė, suradusi laimę vamzdynų sistemų montuotojo glėbyje.
Kaimynas iš penkto aukšto myli lietų: virtuvėje atsistoja ant kėdės, persisveria laukan, viena ranka įsikimba į lango rankeną, kita pavojingai remiasi į skardinę palangę, atgręžia veidą pravira burna bei palaimingai užmerktomis akimis dangun ir leidžiasi plakamas lašų. Kartais ir iki ketvirčio valandos taip sustingęs prabūna. Aš jam atnešu iš antro aukšto rankšluostį, puodelį karštos arbatos. Sėdime patogiai česterfyldo sofoje ir žiūrime naujienų kanalus visus iš eilės.
Aš buvau meno kūrinys. Visiškoje tamsoje stovėdavau nuo ryto iki pietų tolimiausiame belangės salės kampe. Lankytojus įleisdavo po vieną su žibintuvėliu. Žmonės labai skirtingi – vieni taip ir nerasdavo manęs, skubotai badydami tuščią erdvę šviesos spinduliu, kitiems pakakdavo tik sustoti ir įsiklausyti, kad išgirstų kaip alsuoju. Mano kūrėjas juokaudavo, kad esu tik plyšelis tarp dienos ir nakties, tik liūdnas vakaras.
Išmečiau krūtinės ląstos rentgenogramą, vidaus organų echoskopijas, kraujo ir šlapimo runas į ledonešį. Teskalija šunes, kiek man liko gyventi, o ne daktarai! Po žeme budo sliekai, medžiai vogčia mankštino šaknis, garavo kaip karšti koldūnai paupiu bėgiojantys sveikuoliai, o laimingi vaikai pirmą kartą šiais metais valgė cukraus vatą. Po tūkstančio metų mokslininkai nustatys, kad tądien planetų išsidėstymas buvo palankus būrimui iš kavos tirščių.
Švytinčių kaladėlių invazija prasidėjo savaitgalį. Miestelėnai džiaugėsi vartydami delnuose pakeltą nuo šaligatvio žavų niekutį. Pirmadienį švytinčios kaladėlės jau voliojosi gatvėse ir skveruose krūvomis, byrėjo nuo stogų. Skelbti nepaprastąją padėtį ketvirtadienį jau buvo per vėlu: aklinai kaladėlių prikimštos bažnyčios ir rotušė priminė liepsnojančius eretikus. Nuo šeštadienio visi nakvojome namuose iš švytinčių kaladėlių.
Genties sueigoje sprendėme, kas bus mūsų naujasis istorikas. Paskutinįjį vadas liepė nustumti į bedugnę, mat tas išsigalvojo, kad atsidūrėme šiame krašte po ilgų klajonių jūrose atsitiktinai, bėgdami nuo tironijos. Aš seniai žinojau, kad esame kilę iš vietinių kazlėkų, bet išmintingai tylėjau. Tapęs genties istoriku, glaudžiau ausį prie samanų mokytis protėvių niūniuojamų giesmių apie pradžių pradžią.
Į pensiją klouną lydėjo visas cirkas. Sunerimę liūtai trainiojosi į jo kojas, drambliai iškilmingai trimitavo straubliais, o cirko direktorius įteikė dovanų didžiulį balioną, kurį per kelias dienas pasikeisdami pripūtė fakyrai. Gavęs ženklą, žirklėmis perkirpau virvutę ir senasis klounas, dalindamas oro bučinius, ėmė sparčiai kilti viršun. Kitą dieną iš dangaus nukrito raudona nosis.
Nepasirodysiu prašmatniausioje sezono puotoje, nes nė viena kaukė mano garderobe netinka. Be to, ten bus tas lengvapėdis baronas, kuris atvažiuoja be perstojo prunkščiančia pragaro mašina, o iš paskos visada lapatuoja driskių minia, gaudanti žarstomus pinigėlius. Net kortuoti su juo tikras vargas – vis stengiasi išblaškyti dėmesį porinimais, kad Proto amžiui baigiantis matematikai išras ore visur plevenančias, neapčiuopiamas smegenis be veido.
Šitą laikrodį Bonapartas visada prisukdavo pats, kiekvieną kartą smiliumi patrindamas bronzinį ant jo tupinčio Imperijos erelio snapą. Po to snapą smiliumi trindavo rusų husarai 1814-aisiais, iždo vagys, lombardų hienos, žaibiškai pralobę fabrikantai, bankroto ceremonijų meistrai, bambekliai antikvarai ir paliegusi laikrodžių muziejaus sargo duktė, kai nematydavo prietarus smerkiantis tėvas. Raktą nuo laikrodžio turiu aš, suku jį pamautą ant smiliaus, kai dvejoju ką daryti.
Mano anketa buvo tvarkoj ir pagaliau patekau į Sandoros dangoraižį. Srautų koordinatoriai perspėjo, kad viršutiniai aukštai jau perpildyti, tad mūsų grupė nuzvimbė greituoju liftu ir ištirpo panašių minčių sektoriuje, esančiame žemiau panašių fantazijų ir panašių sapnų. Šiaip pasiskirstymas po sektorius buvo gana tolygus, nes nemaža dalis menkesnės ambicijos svečių tenkinosi vien tik panašiomis baimėmis, širdgėlomis ir savigraužomis apatiniuose aukštuose.
Linksmiausias mūsų kiemo girtuoklėlis, priskynęs apleistose kapinėse žibučių, vaikščiojo po butus atsisveikinti. Išsipildė jo svajonė dalyvauti pavojingoje ekspedicijoje į Antipodus. Aš jam durų neatidariau – mus siejo per daug tylomis žlugusių sąmokslų prieš kasdienybę, per daug neragauto šampano. Likęs vienui vienas, ištikimai laukiau mano burlaivio kapitono skambučio.
Krepšyje mažučiai demonai, pritvinkę verdančio vandens, spiegė ir švaistėsi žaižaruojančiais plieniniais kumštukais, kosėjo juodais dūmais, kaišiojo išorėn raupsuotas galvutes, mėgindami supjaustyti mane krištolinių akių žvilgsniais. Grūdau juos atgal ir nešiau į pamestų daiktų biurą. Pririnkau jų laiptinėse, šiukšlių konteineriuose, patiltėse. Vieną net ištraukiau iš užsižiopsojusios gražuolės paltuko kišenės. Tokie tad mano sekmadienio darbai.
Šaltame pastato be adreso kabinete slapčiausios tarnybos pareigūnas kloja man vieną po kitos ant stalo fotografijas. Jose aš niekaip negaliu pamiršti savęs. Žinau, kad ir šį kartą nepavyks. Vėl būsiu fotografuojamas kambarėlyje su ryškiomis lempomis, o po to dar ne kartą vėl atpažinsiu save. Bet anksčiau ar vėliau aš tapsiu tobulu šnipu ir vykdysiu užduotis šalyse be pavadinimų.
Aš baiminuosi, kad jis jau pavargo. Jau neskaito, atlaidžiai šypsodamasis, smulkmeniškų ataskaitų apie mūsų nuodėmes, apie įkyrius, zirziančius panosėje mūsų troškimus, komiškus kėslus. Kad skųsis, jog minta „šita prasta literatūra“ jau nuo viduriniojo paleolito, kad smagiau būtų sekantis didysis sprogimas ar dar didesnės masės Higgso bozonas ar perstumdyti kvantus kaip šaškes. Šiandien vežu jam šiltas vilnones kojines ir kriaušikių. Vaikščiosime pušyne prie sanatorijos iki pat vakarinių procedūrų.
Iš mano kančių gailestingosios seserys supynė vainiką. Žynės pakėlė jį virš mano galvos, kai tik mano Mylimoji atėjo iš vasaros. Ji mostelėjo ranka ir šimtas aštuonios fleitos pakvietė į menę pievų Deivę, kuri apsvaigino mus laukinių gėlių kvapais. Raudotojos, susibūrusios prie mano lovos, tylėjo. Iš jų sužinojau, kad šiandien nemirsiu. Kantri valytoja, pasirėmusi šluota, stovėjo tarpduryje ir laukė apeigų pabaigos.
