Tarybiniai žmonės nežinojo, kad naktimis į Karoliniškes nusileisdavo angelai. Slampinėdavo erdviais kiemais, baidydami laukines kates, raudonąja daugiabučių ugniasienių ochra tepliojosi skruostus, praeidami žaismingai braukdavo sparnu per moskvičiaus ar zaporožiečio šoną, lenktyniaudavo, kas greičiau nusklęs nuo „Saturno“ link „Merkurijaus“. Tylaus jų baltų marškų šiurenimo darniai sumigę tarybiniai žmonės negirdėdavo, o bemiegiai budėtojai vos boluojančių pavidalų irgi nematydavo, nes virtuvių šviesą angelai sustabdydavo delnais, spausdami tamsos begales prie langų. Nieko nepastebėdavo ir nakties piligrimai pijokai, mat keliaudavo arba giliai paskendę savistaboje – tuomet angelams būdavę smagu sėlinti įkandin, arba čaižydami langus dainomis: „Не плачь девчонка, пройдут дожди / Солдат вернется, ты только жди“ („Neverk mergyte, lietūs liausis / Sugrįš kareivis, tu tik lauk“). Tąsyk angelai nelaukdavo, greitai lįsdavo slėptis po pirmo aukšto balkonais. Nebent koks labai jaunas karoliniškietis matė ir po daugelio metų paliudijo merui Artūrui, kad Vilnius – tai „žemai skraidančių angelų miestas“, o meras Artūras patikėjo.
O angelai globojo Karoliniškes visada, išilgai viso Kosmonautų prospekto nuo Architektų gatvės estakados iki pat Mėnulio gatvės ir skersai, nuo Televizijos bokšto iki garažų už Sietyno gatvės imtinai. Todėl tarybinių žmonių gyvenimas Karoliniškėse klostėsi taip tolygiai ir ramiai, kad maži įvykiai būdavo laikomi dideliais, o dideli įvykiai tiesiog niekada neįvykdavo.
Tai bent įvykis nutikdavo, kai keli gruzinai per visą tarybinę šalį atveždavo pilną sunkvežimį arbūzų į Karoliniškių turgų ir temperamentingai jais prekiaudavo. Nujautė, kad didelių pastangų nė nereikia, kad ir taip viską greitai išparduotų, tačiau vis vien kėlė egzotišką rytų bazaro alasą, garbindami neprilygstamą vidinį arbūzo raudonį bei saldėsį ir apgailėdami kainos menkumą. Kai atskaitydavo grąžą, mikliai šiugždendavo banknotais ir didžiuodamiesi, kad atstovauja neišnaikinamam laisvosios prekybos principui, retsykiais ilgėliau palaikydavo rankoje storesnį rublių šmotelį visų akivaizdoje. Tai trikdė karoliniškiečius, išauklėtus droviai slėpti pinigus tarsi nuodėmę giliai kišenėse ir piniginėse, antra vertus, kai kam nudžiauti iš gruzinų panosės vieną ar kitą arbūzą buvo ne tik pramoga, bet ir vietinės, neprastesnės gyvenimiškos išmonės įrodymas.
Ūmai kasdienybę trumpam paįvairindavo čigonai. Slampinėdavo kokį pusdienį po erdvius kiemus garsiai, labai garsiai šaukdami po langais, kaulydami senų nereikalingų drabužių ar patalynės. Į laiptines užsukdavo rečiau, nes žinojo, kad daug kas net buto duris bijos praverti. Karoliniškių žmonėse baimė bei labdara sumišdavo į vienį, jie kimšdavo pilnus maišus ir mėtydavo juos iš balkonų. Tada čigonai taip pat labai garsiai dėkodavo ir vėl išnykdavo keliems mėnesiams.
Keli keistuoliai, vaikščiojantys po Karoliniškes tarsi po privatų, jaukų paklydusiam protui žydinčių fantazmų sodą, išmindė jame savus alternatyvių rutinų takelius. Trukdyti jiems, įžengti į takelį buvo šiukščių šiukščiausiai nepatartina – jie gindavo savo papročius aršiau nei disidentai žmogaus teises, o tokie incidentai jau tapdavo šiokiu tokiu įvykiu.
Ištikimiausias vietinis Vakarinių naujienų skaitytojas kasdien dvi valandas laukdavo mylimo laikraščio, kantriai rymodamas prie spaudos kiosko langelio, mat būtinai privalėjęs nusipirkti jį pirmas. Kodėl būtent jam buvo ištikimas – jau nesupaisysi. Iš užmaršties ūko apie Vakarines naujienas iškyla tik du dalykai: rubrika „Skaitytojas klausia / redakcija atsako“ bei žingeidžiausias joje publikuotas klausimas „Ar galima gauti vienkartinę negrąžinamą paskolą?“ ir straipsnių, įspėjančių skaitytojus, kad sviestas kenkia sveikatai, banga, kažkodėl sutapusi su pirma masine, neregėtai dailaus dizaino bei geltonio plastikinių margarino dėžučių invazija į Vilniaus parduotuvių prekystalius. Tiesa, tai jau buvo vėlesnė, drąsi pirminio kapitalo kaupimo ir nacionalinės rinkodaros aušros epocha, o ankstesnių, ramesnių laikų be didelių įvykių naujienos išnyko be žinios lyg neperskaityta laikraštiena. Bet mums čia gana žinoti, kad Vakarinėms naujienoms karoliniškiečiai liko ištikimi – išpirkdavo kasdien visus atvežtus egzempliorius.
Taigi tais ramiais laikais visos vakaro naujienos paaiškėdavo jau iki vakaro: laikraštį atveždavo apie tris, bet laukiančiojo kantrybę dar porą minutėlių išbandydavo kioskininkė, turėdavusi perskaičiuoti pristatytus pundus, kad pasirašytų prekių priėmimo važtaraštį, ir jis jau pradėdavo nerimauti. O tais labai retais atvejais, kai koks vargšas nesusipratėlis, akivaizdžiai ne vietinis – karoliniškėnui tokia pragaištinga mintis niekada nebūtų šovusi į galvą – pamėgindavo nusipirkti Vakarines naujienas pirmiau, ištikimiausiąjį skaitytoją užgriūdavo toks įniršio uraganas, kad anam belikdavę tučtuojau dingti ir be laikraščio, ir be garbės. Panašiai nutikdavo rytais, kai tas pats ištikimiausias skaitytojas, vykstantis pusdieniui į gamybinę maišelių klijavimo terapiją, įlipdavo į troleibusą Nr. 3 pro užpakalines duris, ir iš karto karštligiškai braudavosi į priekį pro sausakimšą karoliniškėnų minią, vykstančią kelti iš po velėnos merdinčią tarybinę ekonomiką. Priekyje aptikęs, kad jo sėdimoji vieta prie lango yra vėl užimta, triukšmaudavo, kol išguidavo nustėrusį okupantą. Bet apskritai jo būta geros nuotaikos žmogaus, mėgusio užmegzti trumpus sinefilinius pokalbius: „Ar matei filmą Spartakas?“ Teigiamas atsakymas tebūdavusi dingstis pergalingam kinomano konstatavimui: „O aš mačiau septynis kartus“. „Ar matei Keturi tankistai ir šuo? O aš mačiau visas serijas“ (jų iš viso buvo 21).
Pikčiurnos atsargos karininko visi truputį prisibijodavo, nors buvo liesutis ir žemaūgis. Visada nesiskutęs, dar pakenčiamai nevalyvas, vis dėvėjo seniai užmiršusias savo šlovės dienas generoliškas kelnes su storais iš tolo dėmesį traukiančiais raudonais lampasais, monotoniškai amsėdavo ant praeivių arba šiaip į tuštumą, nekeldamas jokios grėsmės karoliniškėnų sveikatai.
Jis turėjo pirklio gyslelę – turguje pardavinėjo pašto ženklus taikydamas pačią skaidriausią pasaulyje kainodarą. Jeigu tai buvo infliacinis 1000 markių vertės Veimaro respublikos pašto ženklas, po konvertavimo iš jau neegzistuojančios valiutos jo kaina buvo įspūdinga: 1000 rublių. Tačiau pagal tą patį alternatyvų amžino ir nekintamo valiutų ekvivalentiškumo dėsnį Монгол Шуудан pašto ženklą jau buvo galima įsigyti jo požiūriu visai nebrangiai – už 50 rublių, tai yra už tiek, kiek jis kainavo tolimos broliškos tautos pašte prieš dešimt metų tugrikais. Akivaizdu, kad nepabaigtame nominalizmo ir realizmo ginče atsargos kariškis labiau linko į nuosaikiai nominalistinę Paryžiaus filosofo Pjero A. pusę manydamas, kad kaina nėra savarankiškas prekinių mainų esinys, o tik jo Karoliniškėse išmąstyta bendrybė. Išmąstytos kainos doktrinos jis nuosekliai laikėsi ir lankydamasis „Kometos“ kavinėje. Visada, apeidamas ilgą eilę, žengdavo tiesiai prie kasos ir su nekintamu, neutraliu metalo gergždesiu balse užsisakydavo tą patį: „Mне пожалуйста кофе за две копейки“ („Man prašau kavos už dvi kapeikas“). Pardavėjos, nenorėjusios drumsti filosofinės sutarmės, pagamindavo jam birzgalą, savo atributais atitinkantį išmąstytą kainą, ir nominalizmas pasiekdavo Karoliniškėse dar vieną, tegul ir nedidelę pergalę.
O kai pirmo aukšto kaimynas grįžo iš garažų vakarop visas kruvinas, giliai raktu prakirsta kakta, juk tai irgi buvo įvykis. Įvykis, kad ir nelabai didelis, liudijo, jog garažuose vyrai sprendė didžiuosius klausimus ir kartais nesutardavo. Nepainiokime šių automechanikos filomatų, kurie spiesdavosi ankštose metalinėse trobelėse, studijuodami karbiuratoriaus ydas ar pavarų dėžės kaprizus, su vairuotojais. Praleisdami ten daug daugiau laiko nei vairuodami, jie steigė brolijas, priversdavusias tarnauti kilniai vidaus degimo variklio idėjai net tarybinius automobilius, pagamintus remontams, o ne kelionėms.
O antai kitas gretimos laiptinės pirmo aukšto kaimynas surengė dukters vestuves, ir į jo butą kažkaip sutilpo prie išvedžioto po visus keturis kambarius vaišių stalo bene septynios dešimtys svečių, ir nebuvo tarp jų nė vieno kaimyno, o tik giminės, tik artimieji, tik bendradarbiai iš fabriko ar jau buvę kaimynai iš kaimo, nes kaimas buvo bendruomenė, o Karoliniškės dar ne. Jie smagiai ūžė liuobdami baltutėlę degtinę visą šeštadienį ir tris ketvirtadalius nakties, o pakirdę sekmadienį priešpiet, dar pratęsė iki pat programos „Laikas“. Bendranamiams tai jau savaime buvo beveik didelis įvykis, tačiau iš tikrųjų tokiu jis tapo tik todėl, kad anas pirmo aukšto kaimynas supainiojo baltutėlę su buteliu metanolio, tad po vestuvių iš karto sekė laidotuvės bei septynios dešimtys svečių ir uliojo, ir nuo pirmadienio gedėjo pirmo aukšto kaimyno pagal visas abiejų žanrų taisykles.
Bet šiaip, anoks čia įvykis – mirtis. Mirties kvapas buvo eglišakiai, išmėtyti ant laiptų, kai kas nors tapdavo pašarvotas viename iš butų laiptinėje, o laiptų aikštelėje stovėjo atremtas į sieną karsto dangtis, pro kurį reikėdavo greitai šmurkštelėti grįžtant namo. Mirties garsas buvo kimios, išgąsčio staiga išblaivintų draugužių aimanos, susipratus, kad vienas jųjų paskendo lenktyniaudamas girto plaukimo rungtyje Salotės ežere. Mirtį galima buvo aptikti net po pirmo aukšto balkonu. Ten voliojosi didžiulis žalios mėsos gabalas, kuris jau virto gyvu knibždančių baltų kirminų gniutulu. Nebūties virtuozas Emilis C., užklydęs į Paleontologijos muziejų Paryžiuje pasislėpti nuo lietaus, negalėjo nukreipti žvilgsnio nuo gausybės tobulų akiduobių, žvelgiančių į žmogų primygtiniau nei akys, nuo kaukolių ir skeletų knibždėlyno ir niršo, kad kūnas apskritai drįsta egzistuoti, būdamas toks skandalingai netvarus. Mėsos gabalą kirminai rijo taip įnirtingai, kad dešimtmečiui stebėtojui atrodė, jog jis girdi, kaip tūkstančiai šlykščių alkanų kūnelių šiurena skubėdami smaguriauti. Ir čia, po pirmo aukšto balkonu, neįmanoma buvo atplėšti akių nuo niekio akiduobių, nuo netvarumo skandalo.
Dičkiai anaiptol ne tik engė jaunesniuosius, jie buvo įgudę svarbiausių kiemo disciplinų pedagogai, pamokydavę ir gyvybės trapumo. Kaip sužinoti medicininių terminų reikšmes? Mėginti suvokti, kas parašyta raudonojoje enciklopedijoje, pasitenkinti tokiu pat raudonu tarptautiniu žodžių žodynu? Ar matyti besiraitančią ant asfalto varlę, kurią gyvenimo ir mirties mokytojas prieš tai išmetė aukštai oran, o dabar ragina atidžiai stebėti ir įsikalti visam laikui, kas yra konvulsijos? Medicinines žinias pildė ne tik mirštančios varlės, bet ir mirštantys Komunistų partijos generaliniai sekretoriai: „ilgai sirgo plaučių emfizema, kurią sukomplikavo plaučių ir širdies nepakankamumas. Padėtį apsunkino lydėjęs šią ligą lėtinis hepatitas, kuris perėjo į cirozę. Nepaisant taikyto terapinio gydymo, didėjo hipoksiniai ir distrofiniai organų ir audinių pakitimai“. Pasirodo, kad pabėgti visa klase iš pamokų pasižiūrėti laidotuvių transliacijos iš Raudonosios aikštės ir pagedėti buvo nelegalu, juolab kad mokyklos vadovybė, tyrusi incidentą, abejojo moksleiviško gedulo nuoširdumu.
Daugelis lauko veiklų buvo tiksli it mechaninis apelsinas ištvermės mokykla, o smurtas – jos patikimiausia didaktika. Štai toks žaidimas – „Parolis“. Dviese susitaria dėl slaptažodžio, o kiti du, vyresnieji, tardo kiekvieną atskirai, taikydami fizinio poveikio priemones, kol abu prisipažįsta ir išduoti slaptažodžiai sutampa. Aišku, kad slaptažodžiams nesutapus, tardomiesiems būdavo dar riesčiau esant visuotiniam sutarimui, kad žaidimas vyks iki galo, kol teisingas slaptažodis bus galų gale išgautas. Taigi gulaginė žaidimo intriga buvo ne tardytojų nesėkmė – ji buvo neįmanoma, o kankinamųjų valia kuo ilgiau meluoti arba tylėti. Būkime teisingi – tardymai neprilygo kankinimams, tai buvo panašiau į lengvą enkavėdinį masažą: na, palaužydavo ranką, švelniai vožtelėdavo į saulės rezginį, pasukinėdavo sprandą ar slėgdavo prie žemės įremdami kelius į nugarą; palikti didesnių žymių, nei mėlynė kita nenorėta. Tiesa, žaidimo scenarijų siūlyta keisti: kad būsimi tardomieji slapstytųsi, juos reikėtų gaudyti ir kvotos prasidėtų tik pakliuvus nelaisvėn. Tačiau tokie pasiūlymai būdavo pagrįstai atmetami, nes apkrauti tardytojus papildomomis laiko ir pastangų sąnaudomis be akivaizdžios pridėtinės vertės žaidimo džiaugsmui neatrodė protinga.
Kiek įmantresnis, gynybinių pozicijų apšaudymą artilerija imituojantis žaidimas vykdavo rugių lauke už tų pačių garažų. Nors nusipelno kokio nors niūresnio kariško vardo, bet taip ir negavo jokio, tiesiog buvo žaidimas be pavadinimo, pareikalaudavęs trupučio daugiau pastangų iš tų, kurie prisiimdavo aukos vaidmenį. Aukos nedidelio smėlio pylimo įduboje įsirengdavo iš išmestų baldų, automobilių durų, padangų ir dar velniažin kokių nuolaužų „štabą“, kurį dičkiai bombarduodavo akmenimis, išbandydami jo konstrukcijos tvirtumą ir juose pasislėpusių pilėnų drąsą. Čia jau reikėdavo išlaikyti iki galo, nepabėgti ir išsikovoti dičkių nenoriai dalijamą pagarbos išmaldą.
Kitas žaidimas buvo sezoninis, kai Karoliniškių ūkvedžiai didžiajame kieme pastatydavo ledo areną, naiviai manydami, kad joje bus čiuožinėjama pačiūžomis, gainiojamas ledo ritulys. Gi pats azartiškiausias joje užvirdavęs žaidimas buvo ledo futbolas, kuriam nereikėjo nei pačiūžų, nei ledo ritulio lazdų, nei šalmų, tik nedidelio kamuoliuko, ir įvarčiai čia didelės reikšmės neturėjo. Taip pat nebuvo itin svarbu kamuoliuką gerai varinėtis, perimti jį iš priešininko, suregzti derinuką, taikliai mušti į vartus. Tiesą kalbant, varinėtis kamuoliuką buvo kvaila, nes tuomet tave taranuodavo, griaudavo ir stumdydavo griežtai pagal ledo futbolo taisykles, o itin kvaila buvo kontroliuoti kamuoliuką ten, kur tapdavai pagrindinio žaidybinio veiksmo taikiniu. Įsibėgėti ir slystant ledu rėžtis į tave visu korpusu bei pritrėkšti prie borto buvo geistiniausias kiekvieno varžovo tikslas. Nuolat prie borto stovėjo vartininkai kamikadzės, kurių vartų plotas buvo du ledo gabalai. Nuo didesnių sužalojimų ir juos, ir kitus gelbėjo tik tai, kad kaip reikiant įsibėgėti ant ledo buvo gana sudėtinga. Bet kai įsibėgėdavo puolėjas iliustratyvia pravarde Mamontas, tai vartininkas kažkaip išlikdavo tik per stebuklą (nepamirškime Karoliniškių angelų!). Taip Karoliniškėse grūdinosi sielos plienas, taip tekinosi būdo ašmenys.
Karoliniškėnai nesiliovė dairytis įspūdžių ir įvykių iš aplink, tačiau dėmesys dviem kaimyniniams rajonams nebuvo tolygus: Viršuliškės buvo nuobodžios – į jas nevaikščiota apskritai, lankytinas objektas buvo tik Spaudos rūmų statybos: tamsų žiemos vakarą mėtyti sniego gniūžtes į praeivius iš viršutinių aukštų buvo saugu ir smagu. O štai į Lazdynus traukė gražesnio gyvenimo ilgesys, maudžiantis antrarūšio pavydas. Ten būta vaizduojamojo meno: kas iš Karoliniškių nėjo tikrinti, ar Erfurto raitelio žirgas iš tiesų turi plieninius cojones? Ten būta sporto: kas nebuvo išmestas iš Lazdynų baseino po pirmos ar antros treniruotės, kai ten buvo išsijojamos tonos smėlio, ieškant tarybinio plaukimo aukso smiltelių – naujos Kačiušytės ar naujo Juozaičio? Ten būta visasąjunginės šlovės: kas nežinojo, kad ir Lazdynuose filmavo Elektroniko nuotykius – istoriją apie golemą pionierių, pranašavusią, kad iš karto po perfokortų ateis dirbtinio intelekto su žmogiškuoju veidu epocha? Būta ir tikrų nuotykių: virpančiomis iš baimės kojomis, virš galvos nuolat dundant automobiliams, žengta linguojančių Lazdynų tilto papilvės konstrukcijų lentutėmis, žiūrėta pro tarpus jose į apačioje ramiai tekančią Nerį ir galvota apie nepamatuotą riziką. Galų gale Lazdynuose būta kino teatro, kuriame mokyklinius seansus kartais tekdavo nutraukti – porolono plėšymas iš sėdynių, turėklų padeginėjimas, mėtymasis šiukšlėmis ir bendras triukšmas viršydavo salės darbuotojų kantrybės ribas, tačiau tai tik dar labiau įkvėpdavo beviltiškai tramdomą ir savo nebaudžiamumu besimėgaujančią publiką. Būtent čia, žiūrėdami Naująsias amazones, karoliniškėnai išvydo didžiajame ekrane tokį nuogų krūtų kaleidoskopą, kokio nematė per visą savo gyvenimą praėjusios tarybinių žmonių kartos, tokį, kad net atšipo filmo juostą karpiusios Maskvos cenzoriaus žirklės. Erotinė sci fi komedija atkeliavo iš liūdnos, pakištos po karinės padėties padu Lenkijos, kur tikrasis filmo pavadinimas – Seksmisija – tiksliau formavo žiūrovo lūkesčius. Kas žino, kokios libido lavos giliai užvirdavo grįžusių iš Lazdynų karoliniškėnų pasąmonės vulkanuose, iš išorės sukaustytuose socialistinio realizmo įmigio?
Netgi tada, kai gyvenimas teka ramiai savo vaga be didelių įvykių, masės ir valdžios akistatos drama niekada nesibaigia, o Karoliniškėse jos pagrindinė scena buvo mokykla. Daug, labai daug neteko Paryžiaus profesorius Michelis F., taip ir neišvydęs, kaip Karoliniškių mokykloje disciplinarinės institucijos išbaigtumas ir rūstis turėjo iš paskutiniųjų grumtis su jauna mase už tariamai neginčijamą teisę ją valdyti. Čia, džiaugsmingai pasigedęs jam iki gyvo kaulo pabodusio tylaus nepastebimai normalizuojančios, koreguojančios, kalibruojančios ir baudžiančios valdžios triumfo, jis uoliai konspektuotų į savo madingą kairiojo Senos kranto bloknotėlį tvarkos ir chaoso dvikovas, ir, be abejo, stambiausiu savo antropologiniu grobiu laikytų didžiąją pietų pertrauką. Ateitų dar ir dar pasižiūrėti, kaip kasdien tą pačią valandą įvyksta galios inversijos, laikino, bet visiško suaugusiųjų disciplinarinio aparato suspendavimo ritualas. Vos šypsodamasis stebėtų, kaip dar skambant pertraukos skambučiui iš visų klasių, visuose trijuose aukštuose link valgyklos vienu metu plūsteli šimtai alkanų sielų ir kaip bėgančių srautai nesulaikomai, tarsi greitos kalnų upės, šniokščia koridoriais ir laiptais, susiliedami į plačias grūstynių žiotis prie įėjimo į valgyklą. Suklupti, nukristi buvo pavojinga – bėganti minia tiesiog sutrypdavo, mėginti kaip nors ją reguliuoti buvo beprasmiška. O juk dar praeitos pertraukėlės metu, paklusdama neseniai įvestai, tačiau kaliniams nuo neatmenamų laikų žinomai taisyklei, ta pati jauna masė vaikščiojo koridoriuose ratais, – mąsliai barbendamas dviem pirštais sau į plikę stebėtųsi Paryžiaus profesorius Michelis F.
Šis kasdienis ritualas buvo atšauktas tik vieną vienintelį kartą, kai mokykloje lankėsi progresyvių mokyklos direktorių iš pažangių šalių delegacija, kai pagerintas maistas buvo patiektas baltose didelėse lėkštėse vietoj įprastų stačiakampių metalinių bliūdelių, kai raudonus kaklaraiščius privalėjo pasirišti visi – net tie, kurie dar nebuvo nusipelnę pionieriaus vardo. Tą dieną didžioji pietų pertrauka iš galios inversijos ritualo virto specialiąja operacija, kurios operatyvinis planas pradėtas vykdyti dar prieš kelias savaites: pamokose pedagogai prigrasino jauną masę eiti į valgyklą lėtomis voromis pagal iš anksto nustatytą eiliškumą, valgyti be kalbų ir taip pat organizuotai, klasėmis išeiti iš valgyklos. Pakeliui į valgyklą buvo dislokuoti mokytojų blokpostai, turėję užgniaužti bet kokius spontaniškumo protrūkius. Gausiai progresyvių direktorių delegacijai, sugužėjusiai į valgyklą, užteko pavėpsoti kelias minutes, kad įsitikintų: čia vyrauja tvarka, švara, tyla ir asmens higiena. Specialioji operacija pavyko tik todėl, kad tai buvo nebylus paktas tarp disciplinarinio aparato ir jaunosios masės, jog ritualas neįvyks tik vieną kartą.
Disciplinarinis aparatas, minkydamas jaunosios masės galvas pamokose, mokyklos rūsyje maukšlindamas ant jų dujokaukes civilinės gynybos pratybų metu (patarimas nusipiešti kreida groteles, kad stiklai nerasotų, naudingas ir XXI a. žmogui), vesdamas kruopščią pažymių buhalteriją, tyrinėdamas jaunąją masę nevikriais penitenciarinės pedagogikos čiuptuvėliais, nujautė, kad jo panosėje tarpsta daug didesnis ir visiškai kitoks, jam nepasiekiamas ir nesuprantamas gyvenimas. Nujautė dar stipriau, kai buvo puldinėjamas iš pasalų: kažkas įjunko daužyti mokyklos langus naujųjų metų proga, kažkas, vos pravėręs daugiabučio laiptinės duris, šaukė kiemu einančiam mokyklos direktoriui, kad jis yra „…..“ (čia nuskambėjo tas pats žodis, kurį, anot šiuolaikinio mokslo, kaipo pirmą lietuvišką savo lenkiškame bloknotėlyje įrašė gimnazistas Basanavičius) ir slėpėsi užsirakinę bute, o direktorius šaukė žinąs, kas čia tokie ir kokiame bute jie slepiasi, bet nieko padaryti negalėjo. Kažkas nusiaubė mokyklą ir paliko direktoriaus kabinete ant stalo disciplinarinį aparatą desakralizuojančią krūvelę, bet buvo pagauti, kvočiami ir atvežti į mokyklos aktų salę parodomajam teismo nuosprendžio paskelbimui, kur suvaryta jaunoji masė turėjo mokytis pagarbos tvarkai, tačiau mokėsi jai paniekos bei ieškojo pastarosios nuteistųjų veiduose.
To kito, nepasiekiamo ir nesuprantamo gyvenimo pogrindyje klestėjo laukinės rinkos santykiai: viskas buvo perkama ir parduodama, laimima ir pralošiama. Prasiskolinę kortuotojai pakliūdavo į smaugiančių palūkanų jungą, o skolų supirkėjai įsigydavo prievartinio jų išieškojimo paslaugas. Knygos, ypač knygų serijos („Drąsiųjų keliai“, „Zenitas“) buvo kaupiamos ne skaitymui ir keitė savininkus kaip kapitalo investicija arba bent kaip prestižinis turtas. Paklausos ir pasiūlos dėsnių buvo mokomasi savo kailiu, o ne teoriškai: namudinė fotolaboratorija (vėliau susekta ir likviduota), užtvindžiusi mokyklą riebių nešvankybių produkcija, paleido ir patriotinę seriją, tačiau net pigesni Darius ir Girėnas, Vytis ir Gedimino stulpai neišsipardavė, klientai, patys puikiai mokėję tautinius ženklus nusipiešti, noriau leido rublį kitą nešvankybėms. Taigi jaunoji masė nujautė artėjantį ramaus gyvenimo be įvykių galą ir jam ruošėsi. Daug kas iš jų vėliau paklojo pinigus ir sveikatą pirmoje spalvotų metalų ir kitų blogai padėtų gėrybių prekybos gadynėje.
A. D. buvo gyvoji kito, nepasiekiamo ir nesuprantamo gyvenimo legenda. Banaliausia jo pramoga buvo vaikščioti stogo pakraščiais arba karstytis išorinėmis devynaukščio džiovyklos konstrukcijomis nuo pat pirmo iki paskutinio aukšto. Kartą atėjo į mokyklą nusiskutęs pusę galvos plikai, o kitoje pusėje pastatęs aukštą indėnišką skiauterę. Ne kartą įsibraudavo pro langą į klasę, atrakindavo spintelę ir kilniadvasiškai – ne vien sau – sukeisdavo visų pageidaujančiųjų pasigerinti pažymius kontrolinius darbus. Kai ant mokyklos vėliavos stovo kažkas iškėlė trispalvę, saugumiečiai net nedvejojo, kad turi apklausti jį kaip vieną iš akivaizdžiausių įtariamųjų. Ramiai kalbėtis su milicininku, besiaiškinančiu kažkokią ne itin svarbią kiemo kontroversiją ir, staiga šniaukšt, žaibišku rankos judesiu nuvožti jam kepurę ir pasprukti – toks buvo unikalus A. D. braižas: nebūtina, beprotiška, tačiau efektinga, žavu, įsimintina. Į visus renginius jis patekdavo nemokamai: suklastodavo bilietus, prasmukdavo pro žioplesnius kontrolierius, praeidavo požeminėmis šiluminėmis trasomis, o kai reikėjo žūtbūt papulti į „Žalgirio“ rungtynes Kauno sporto halėje, A. D. patykojo Sabonio prie tarnybinio įėjimo bei, apeliuodamas į tariamą pažintį, šūktelėjo: „Arvydai, sveikas. Pravesi?“ Ir mūsų romantinio krepšinio Bethovenas, netikėtai užkluptas familiarumo, nerizikavo nuvilti galimai primiršto bičiulio – pravedė. A. D. buvo kuklus, pats savo nuotykių pasakoti nemėgdavo, tačiau jo legenda pasirūpindavo liudytojai. Deja, tuo, kas kadaise vaikščiojo iš lūpų į lūpas, prasčiausia praeities globėja atmintis nepasirūpino, ir dauguma A. D. nuotykių dingo be žinios neužrašyti.
Pačiais keisčiausiais būdais spraustis į Karoliniškes, siūlytis į visai netinkamą gyvenimui be įvykių kompaniją, vis mėgindavo Istorija:
Daug godų ir kančių atsispindėjo jo labiau lietuviškame nei lenkiškame veide. Bendras jo figūros, galvos su gausia žila ševeliūra ir pavargusio žvilgsnio įspūdis bylojo apie pergyventą nelaimę, pažintį su vidiniu skausmu, širdgėlos egzaltaciją. Tai buvo skulptūrinis Lenkijos likimo vaizdas.
Šių eilučių autorius nepajuto simpatijos buvusiam filomatui Adomui – ypač erzino nežabotas bonapartizmas ir kažkoks liguistas neprielankumas Rusijai. Regis, ėjo kokie 1983-ieji, atrodo, kad spalis, nes lietinga. Link belaikio kiemo archetipo – gilios balos, telkšančios metų metais neužtaisomoje duobėje asfaltuotos aikštelės kampe – ėjo įsišėlusi keikūnų trijulė. Mėtė vienas kitam knygą, narsiai nuplėšė viršelius, nusviedė ją žemėn, smagios neapykantos apsėsti spardė, kol nuspyrė į balą. Tuomet čiupo po ranka pasitaikiusius akmenis, plytgalius ir pamaitojo knygą vandenyje, tarsi pribaigdami dar gyvą padarą.
Paryžius, 1849 m. vasario 24 d. Politiniai Rytų Europos emigrantai susirinko į vakarienę paminėti pirmųjų paskutinės Prancūzijos revoliucijos metinių. Aleksandrui Ivanovičiui imponavo, kad buvusio filomato Adomo ugninga kalba, pranašaujanti, jog netrukus visoms engiamoms tautoms demokratiją vėl neš po tais pačiais ereliais ir vėliavomis dinastija, kuriai pačios Apvaizdos yra paskirta vesti revoliuciją tiesiu autoriteto ir pergalių keliu, nesukėlė susirinkusių entuziazmo. Vėl lenkiška katalikybė, mintanti vaiduokliška mistika, išprotėjęs lenkiškas mesianizmas, keliaklupsčiaujantis Napoleonams suskilinėjo, susidūręs su sveika revoliucine nuovoka.
Tačiau knyga nemirė, kiemo teatro pro virtuvės langą žiūrovui pavyko ją ištraukti iš balos, suteikti skubią pirmąją pagalbą sugeriamojo popieriaus lapeliais ir, laimingai išdžiūvusi, ji snūduriuoja lentynoje iki šiol, sapnuodama savo juodą, kietą pražuvėlį viršelį. Vaikinai niokojo knygą parašytą ta pačia kalba, kuria jie keikėsi – trečią Былое и Думы (Praeitis ir godos) tomą. Skandino seną, dar ikirevoliucinės kirilicos leidinį, egzempliorių iš Vilniaus Viešosios bibliotekos, veikusios beveik pusę amžiaus iki 1915 m. Patys to nežinodami, spardė ne tik Aleksandrą Ivanovičių Gerceną, bet ir smarkiai vėlavusį savos baudžiavos finalą, nedrausmingas, pernelyg literatūriškas ikibolševikinio socializmo svajones, maitojo iki šiol elegantiškai pralaiminčius despotijai europinius rusų inteligento polinkius.
Nesipriešindamos visuotiniam entropijos dėsniui Karoliniškės pradėjo sparčiai nykti, kai Istorija jas užgriuvo jau be jokių skrupulų, kai prasidėjo didelių įvykių laikai. 1991 m. sausio 13 d. prie Televizijos bokšto vienu ypu dingo šimtai tarybinių žmonių, o po to tarybiniai žmonės prapuldavo dešimtimis kone kas dieną ir dabar vargu bau ar priskaičiuotum jų iki tūkstančio dviejų. Rugių lauką už garažų pakeitė vakarinis aplinkkelis, o vietoje garažų į praeivį kaltai spokso prišiukšlinta plynė. Prekės ženklai surijo dangaus kūnus ir reiškinius: „Kometą“ suvalgė „Norfa“, „Saturną“ – RIMI, „Vaivorykštę“ – IKI, o sočioji „Maxima“ išdygo pati ex nihilo. Tik gobšusis romėnų prekybos Dievas „Merkurijus“ neleidžia suvalgyti savo planetos. Nuvažiuokite ir įsitikinkite patys – Karoliniškių jau nebėra, iš jų beliko tik tie patys stambiaplokščiai daugiabučiai su raudonosios ochros ugniasienėmis, kuriuos vis įžūliau mygia chaotiška naujojo meto architektūra.
Tačiau egzistuoja amžinoji, jokiems įvykiams nepavaldi kosmoso simetrija, kuri sutalpina tarp Karoliniškių ir saulės dar 108 saules, tarp Karoliniškių ir mėnulio dar 108 mėnulius, kurios dėka Gagarinas apsisuko aplink žemę per 108 minutes ir kuriai perprasti nepakanka sukalbėti 108 mantrų, perčiupinėjant tiek pat maldos karoliukų, o privalu nuodugniai išstudijuoti visas 108 upanišadas, sutramdyti visus 108 proto teršalus, trukdančius pasiekti nirvaną ir išmokti atmintinai visus 108 Budos vardus, kurių paskutinis yra „Tas, kieno buveinė yra kokoso riešute“. Egzistavo ir butas Nr. 108, kuriame niekada nepamiršta vaikystės laimė buvo karštą vasaros dieną išsilaksčius kieme gerti šaltutėlį vandenį iš po krano virtuvėje. Butas Nr. 108, kuriame 1985 m. žiemą Karoliniškių naktis suaugo su Maltės Lauridso B. naktimi Paryžiuje: „O naktie be daiktų. O aklas lange laukan, o rūpestingai užrakintos durys; senų senovės įtaisai, perimti paliudyti, niekad iki galo nesuprasti. O tyla laiptinėje, tyla gretimuose kambariuose, tyla viršuj palubėje“. Taigi tas butas Nr. 108 Karoliniškių angelų valia po daugelio metų reinkarnavosi į 108 valstybinio numerio Volkswagen grupės automobilį, kuris nors ir senstelėjo, bet vis dar ištikimai tarnauja kadaise kilniai, o dabar jau pamažu menkėjančiai vidaus degimo variklio idėjai.
