I
Kai merdintį Dantę Alighierį aplankė da Polentos dvaro gydytojas ir, priglaudęs ausį prie krūtinės, klausėsi silpstančios poeto širdies, Dante nelauktai kilstelėjo galvą ir pranašiškai sušnabždėjo:
– Idant patirtum Atgimimą, reikia pereiti per Pragarą.
II
Francesco Petrarca jaunystėje dirbo Avinjone popiežiaus Jono XXII kanceliarijoje. Tvarkydamas popiežiaus biblioteką Petrarca peržiūrėjo galybę atsiųstų laiškų, ir vienas laiškas jį labai sudomino. Raštas buvo atsiųstas iš tolimos šiaurės, o laiško viršuje Petrarca perskaitė: Gedeminne rex. Ir susimąstė: „Įdomu, kur gi yra toji paslaptinga šalis, kurią valdo šviesusis vyras Gedeminne“? Kai 1341 m. poetas Petrarca buvo vainikuotas laurų vainiku, tai jis nežinojo, kad tuo pačiu metu tolimoje šiaurės šalyje buvo nužudytas šviesus vyras, pasivadinęs Gedeminne rex.
III
Sandro Botticelli, gyvendamas Florencijoje, priklausė slaptai patricijų sveikuolių brolijai. Ji tik dėl akių vadinosi brolija, o iš tikrųjų ten buvo nemažai kilmingų moterų, kurios kartu su brolijos vyrais žiemos mėnesius leisdavo Livorne, kur jie visi maudydavosi vėsioje Viduržemio jūroje. Tik Botticelli niekada nebrido į vandenį. Jis kantriai sėdėdavo pakrantėje ir piešdavo jūroje besitaškančius brolijos narius. Iki mūsų dienų išliko tik vienas jo paveikslas, kur pavaizduota brolijos sveikuolė, vardu Venera.
IV
Martinas Lutheris turėjo penkis didžiausius priešus. Tai buvo popiežius, anabaptistai, turkai, žydai ir Velnias. Idant nepamirštų priešų vardų, Lutheris kaskart per pietus išgerdavo penkis bokalus saksoniško alaus ir, norėdamas įrodyti draugams ir namiškiams, kad vis dar tvirtai laikosi ant kojų, atsistodavo menės viduryje ir rūsčiai kartodavo:
– Čia aš stoviu.
V
Leonardas da Vinci pamilo vieną Milano merginą, tačiau toji menininkui buvo visiškai abejinga. Norėdamas palenkti užsispyrėlės širdį, Leonardas, prisiskaitęs antikinių autorių ir Viduramžių traktatų, nutarė ją pakerėti savo stebuklingais sumanymais. Jis įvairiomis spalvomis dažė upių vandenis, sumeistravo sraigtinį povandeninį laivą, veidrodžių blizginimo mašiną, hidraulinį kūjį, mechanines avių kirpimo žirkles ir mechaninę skraidyklę. Tačiau jo mylimoji tik šypsojosi šalta marmurine šypsena žvelgdama į horizontą, kur vargšas Leonardas bandė pakilti į orą mosuodamas didžiuliais šikšnosparnio sparnais.
VI
Didysis Michelangelo turėjo savo mažąjį draugą – nykštuką Naną. Pastarąjį jis buvo gavęs dovanų iš Lorenzo de Medicio. Tas nykštukas buvo ištikimas Michelangelo padėjėjas. Be to, jis turėjo smalsų ir guvų protą, todėl labiausiai mėgo suktis skulptoriaus dirbtuvėje, kur visas oras buvo persismelkęs genijaus dvasia. Nelaimė atėjo visiškai netikėtai. Michelangelo ką tik buvo užbaigęs Dovydo skulptūros maketą. Dovydas buvo pavaizduotas su piemens strėnjuoste. Strėnjuostė buvo nulipdyta iš gipso, kuris, dar neišdžiūvęs, juosė Dovydo papilvę. Smalsusis Nanas, nekantraudamas pažiūrėti, o kas gi slypi po tuo kukliu aprėdu, ilga kartimi ėmė krapštyti šlapią gipsą, kol šis atplyšo ir krisdamas visa jėga pritrėškė ištikimąjį skulptoriaus draugą. Didysis Michelangelo, liūdėdamas žuvusio pagalbininko, naujos strėnjuostės neiškalė ir paliko Dovydo skulptūrą tokią, kokią ir šiandien galime pamatyti Florencijoje.
VII
1600 m. vasario 17 d. Romoje, Gėlių aikštėje, nuteistas myriop filosofas Giordano Bruno, laižomas laužo liepsnos liežuvių ir matydamas į dangų kylančius pilkšvus dūmus, skausmingai ištarė:
– Pasaulį aptraukia tamsūs barokiniai debesys.
