Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Aleksandra Kašubienė. Koliažas. 1989. Popierius. 35 × 43,5. LNDM

„Dominuojanti teorija skelbia, kad komunistų bandymai įvesti diktatūrą įvairiose pasaulio valstybėse yra sovietų ekspansijos apraiškos. Poreikį nuolat plėsti įtaką išorėje nulemia būtinybė išsaugoti Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) valdžią viduje. Tačiau mūsų šalis yra tikrasis sovietų taikinys, ir jie ne kartą sakė, kad taika neįmanoma, kol nebus įveiktos JAV. Dabar mes mokysimės, ko imasi vyriausybė ir konkrečiai CŽA, kad atremtų sovietų keliamą grėsmę. […]

Būtent šiai funkcijai vykdyti CŽA skiria daugiausia laiko ir pinigų. Tai po apsiaustu slepiamas durklas. Nors mums to tiesiogiai nesako, slaptas poveikis (covert action) yra įsikišimo į kitos valstybės reikalus forma: kažkas tarp mandagios, korektiškos diplomatijos ir atviros karinės invazijos. Slaptas poveikis, kurį pagimdė politinė ir ekonominė būtinybė, yra tikroji CŽA egzistavimo priežastis. “1

Taip skandalingai atvirais atsiminimais apie CŽA pagarsėjęs Philipas Agee nusakė slaptosios kovos logiką ir tarnybos veiklos prielaidas, kaip jos buvo suprantamos ir pristatomos CŽA naujokams XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu Šaltasis karas jau buvo įsibėgėjęs, o pati CŽA veikė apie dešimtmetį ir turėjo daugmaž aiškią tapatybę. Todėl citatą pagrįstai galima laikyti Šaltojo karo laikotarpio amerikiečių žvalgų tipiškų nuostatų atspindžiu.

ŠALTASIS KARAS KAIP ANTROJO PASAULINIO KARO TĄSA

Kur matyti tas Antrojo pasaulinio karo metais susiformavusių vakarietiškų slaptos kovos tradicijų tęstinumas? Nors žvalgybos tarnyba dabar jau veikia2 taikos metu, ji siekia spręsti konkrečią nacionalinio saugumo problemą: duoti deramą atkirtį Sovietų Sąjungos ekspansinei politikai, kuri vertinama kaip nukreipta tiesiogiai prieš JAV. Slapto poveikio priemonės tobulinamos ir vystomos, visų pirma, ne siekiant savos įtakos augimo, o atremiant slaptą ir atvirą sovietų agresiją. Taigi visi per Antrąjį pasaulinį karą Vakarų slaptos kovos veiksmai, net kai jie taktiškai vertintini kaip puolamieji, išlaikė strategiškai gynybinį pobūdį. Čia pat galima pastebėti, kad sovietų politika po karo plačiąja prasme grįžo prie ankstesnių siekių: puoselėti jau įvykusios revoliucijos vaisius Rusijoje ir pagal išgales kurstyti pasaulinę socialistinę revoliuciją. Panašius tikslus kėlė ir komunistinė Kinija, todėl komunistinį pasaulį pagrįstai galima laikyti ideologiškai vieningu, nepaisant to, kad komunistinės valstybės kartais nesutarė dėl revoliucinės taktikos ar konkrečių teritorijų kontrolės. Trumpai tariant, abi naujojo pasaulinio konflikto pusės pradėjo jį pratęsdamos tarpukario ir karo metų politiką bei praktiką.

Šia prasme tikėtina, kad istoriografijoje ilgainiui stiprės tendencija mažinti atskirtį tarp Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karų, juos traktuojant kaip skirtingus to paties pasaulinio konflikto etapus. Konflikto, kuris prasidėjo Europoje iškilus dviem agresyviems totalitariniams režimams ir baigėsi abiem jiems žlugus ir abiem valstybėms-agresorėms sugrįžus (su kai kuriomis išimtimis) į savo status quo ante teritorines ribas. Kadangi konfliktas truko ilgai, tai jo metu vyko ir kiti svarbūs dalykai: Europos valstybės galutinai atsisakė kolonijų ir europocentrinės politikos, dėl to radikaliai pakito padėtis Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Azijoje, kur iškilo naujos ar atgimė labai senos valstybės, kiekviena jų – su savo interesais ir galimybėmis paveikti pasaulinę politiką. Apie tai kiek vėliau, kol kas pakaks konstatuoti, kad pagrindinis XX a. pasaulinis konfliktas buvo euroatlantinė kova tarp „laisvojo pasaulio“ ir totalitarinę ideologiją propagavusių Rusijos ir Vokietijos režimų, kurie siekė tą „laisvąjį pasaulį“ užvaldyti.

Tarp kitko, nedažnai prisimenama, kad sąvoka „laisvasis pasaulis“ JAV ir apskritai Vakarų politinėje retorikoje įsitvirtino būtent karo metais. Vienas iš ankstyviausių jos paminėjimų – JAV viceprezidento Henry A. Wallace’o kalboje 1942 m. gegužės 8 d. Pabrėždamas karo su naciais bekompromisiškumą, Wallace’as pavadino jį „kova tarp vergų pasaulio ir laisvojo pasaulio“3.

Tais pat metais abiejų pasaulių temą išplėtojo garsaus italų kilmės JAV režisieriaus Franko Capra’os propagandinis filmas Karo preliudas (Prelude to War, 1942) iš serijos Why We Fight (1942–1944). Wallace’o citata čia tapo atspirties tašku pristatant radikalų skirtumą tarp „laisvojo pasaulio“ ir Vokietijos, Italijos bei Japonijos režimų4.

Kadangi tuo metu Sovietų Sąjunga jau buvo pripažinta JAV sąjungininke, nei Wallace’o kalboje, nei Capra’os filme ji nepriskirta „vergų pasauliui“. Tačiau Capra atsiminimų ištraukoje, kurioje nusakoma padėtis karo išvakarėse, Kremliaus vaidmenį įvardija nedviprasmiškai: „Japonija gabalais pjaustė Kinijos kolosą. Nacių tankai riedėjo į Austriją ir Čekoslovakiją, jų griausmui aidint per Europą. Anglija ir Prancūzija šiurpo. Rusijos lokys grėsmingai riaumojo Kremliuje. Virš pasaulio kanceliarijų pakibo juodas karo debesis“5. Šis vaizdingas prieškario įspūdis, atliepęs daugelio vakariečių jausmus, paaiškina, kodėl „laisvojo pasaulio“ koncepcija taip tvirtai išliko Šaltajame kare, kaip šio pasaulio priešą galiausiai įvardijant ir komunizmą.

Taip žiūrint į XX a. istoriją, lengviau paaiškinti tai, kas vadinama pereinamuoju laikotarpiu nuo Antrojo pasaulinio karo prie Šaltojo karo. Paprastai lūžio momentais laikomi 1947 m. Turkijos–Graikijos krizė ir JAV suformuluota Trumano doktrina, 1948 m. komunistinis perversmas Čekoslovakijoje ir 1948–1949 m. Berlyno blokada. Šie įvykiai paskatino 1949 m. susikurti NATO ir tai tapo „tikrąja“ Šaltojo karo pradžia. Visais paminėtais atvejais įžvelgti esminius lūžius gali tik tas, kas lieka ištikimas entuziastingam pokario džiaugsmui dėl iškovotos taikos. Žvelgiant istoriškai, jokių esminių politikos lūžių nematyti: Graikijos pilietinis karas buvo tiesioginė Antrojo pasaulinio karo tąsa; Sovietų Sąjungos niekada netenkino Montro konvencija, suteikianti Turkijai teisę vienašališkai kontroliuoti laivybą Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais, todėl sovietų diplomatiniai išpuoliai prieš Turkiją nuo pat 1945 m. tiesiog atnaujino 1936–1939 m. politiką; perversmas Čekoslovakijoje ir Berlyno blokada liudijo sovietų siekį sustiprinti karo metu užimtų teritorijų kontrolę, o itin sparti NATO raida aiškiai rodė, kad Vakarų valstybės tikėjosi karo veiksmus atsinaujinsiant artimiausiu metu.

Jei vertintume Antrąjį pasaulinį ir Šaltąjį karus kaip vieną konfliktą, tai tikrai svarbiais lūžiais turėtume pripažinti nebent 1950–1953 m. Korėjos karą ir 1962 m. Kubos krizę. Šie įvykiai parodė, kad priešiškai nusiteikusių didžiųjų galybių sprendimus gali reikšmingai įtakoti trečiųjų valstybių interesai, todėl tapo svarbu tuos interesus „valdyti“. Be to, komunistų pusėje kaip reikšminga konflikto šalis iškilo Kinija, o svarbiausia – išryškėjo sulaikantis branduolinių ginklų poveikis. Visa tai vienaip ar kitaip nulėmė, kad didžiųjų galybių konflikte pradėjo dominuoti slapti veiksmai ir jis pasireiškė kaip visų pirma žvalgybos ir saugumo tarnybų kova.

Nors XX a. aštuntą dešimtmetį įprasta laikyti detantu – savitomis Šaltojo karo paliaubomis, slaptoji kova tarp Rytų ir Vakarų valstybių vyko nepertraukiamai. Abiejų pusių žvalgybos ir saugumo tarnybos ne mažiau intensyviai nei anksčiau vystė agentūrą, vykdė propagandos operacijas, mezgė slaptus politinius ryšius ir ieškojo ekonominio poveikio svertų. Kai kurių tipų žvalgybos operacijos (techninė ir elektroninė žvalgyba, parama sukarintoms organizacijoms ir teroristų grupuotėms) šiuo laikotarpiu netgi ypač suklestėjo6.

Detanto politinėms „paliauboms“ pasibaigus, žvalgybos bei saugumo tarnybos ir toliau išliko Šaltojo karo priešakinėse linijose. Nors XX a. devintame dešimtmetyje išaugo tiesioginio karinio konflikto tarp Rytų ir Vakarų tikimybė, branduoliniai ginklai išliko pusiausvyros garantu, todėl politinė-karinė konfrontacija neperžengė retorikos ir jėgos demonstravimo ribų. Tikrus priešiškus veiksmus tikruose konfliktuose inicijavo ir koordinavo žvalgybos ir saugumo tarnybos. Gerai žinoma, kad CŽA paramos operacijos reikšmingai paveikė SSRS ir karo Afganistane eigą7. Dabar palengva aiškėja ir CŽA vaidmuo palaikant ir stiprinant pasipriešinimą Lenkijoje, tapusį vienu iš svarbiausių Sovietų Sąjungos griūties katalizatorių8. Šios išvados toli gražu nereiškia, kad be užsienio tarnybų paramos pasipriešinimo sąjūdžiai nebūtų kilę ar nepasiekę savo tikslų. Tiesiog kai didžiosios galios bandydavo paveikti viena kitos politiką, jos dažniausiai tai darydavo per žvalgybos ir saugumo tarnybas.

Šaltasis karas, pratęsdamas Antrąjį pasaulinį, vis dėlto atvėrė tam tikrą naują erdvę, vadinamąją „pilkąją zoną“. Joje vykdomi akivaizdžiai priešiški veiksmai, vyksta konfliktas, tačiau tai vis dėlto nėra karas. Tai nėra naujas atradimas, apie „pilkosios zonos“ konfliktus įvairiais pjūviais intensyviai diskutuojama nuo pat XXI a. pradžios9. Vis dėlto iki šiol diskusijoje per menkai dėmesio skiriama fundamentalios prieigos skirtumui tarp Rytų ir Vakarų. Rytietiškam žvilgsniui „pilkosios zonos“ konfliktas visada buvo ir tebėra karas, o vakarietiškam – taika. Rusiškai-kiniška komunistinė logika diktuoja, kad slaptoji kova – neišvengiamo (nors gal labai tolimo) atviro karo preliudija. Tuo tarpu vakariečiui ta pati kova yra paskutinis šansas išsaugoti taiką.

Trumpai apžvelgdami Šaltojo karo metais nusistovėjusias slaptosios kovos doktrinas mėginsime parodyti, kad jų filosofinis skirtumas nėra vien retorinė problema. Skirtingas požiūris į karą ir taiką nulėmė skirtingą žvalgybos ir saugumo tarnybų bei jų vietos valstybėje suvokimą. Fundamentaliai skirtingų vizijų susidūrimas turėjo didelės reikšmės ir kovos priemonių pasirinkimui, o tai sukėlė pagrindinio Šaltojo karo konflikto šalutines pasekmes, iš kurių svarbiausios – tarptautinis terorizmas ir vadinamųjų „neprisijungusiųjų valstybių“ balansavimo politika. Taip matydami Šaltąjį karą, galime geriau suvokti istoriškai išaugusius naujus konfliktus, kurie, tikėtina, dar kartą pakeis žvalgybos ir saugumo tarnybų veidą, bet tikrai nesumenkins jų reikšmės.

MILITARIZUOTAS MARKSIZMAS: „ILGAS, ATKAKLUS, ŽUTBŪTINIS IR MIRTINAS KARAS“

„1915–1916 m. karo tikrovė ir apkartę socialistų tarpusavio santykiai paskatino Leniną radikaliai peržiūrėti marksistinę karo sampratą. Jei Europos darbininkų klasės solidarumas ir tarptautinis proletariatas negali sutrukdyti kilti karui, iškyla klausimas, kaip geriausia pasinaudoti šia anomalija. Lenino atsakymas: paversti imperialistinį karą pilietiniu karu. […]

Prasidėjus Rusijos pilietiniam karui ir užsienio valstybių intervencijai, Leninas ir jo sekėjai pripažino karą ir sistemingą pasirengimą jam būtina sąlyga išgyventi kapitalistinių galių apsuptai sovietų valstybei. […] Vienas svarbiausių raudonųjų vadų Rusijos pilietiniame kare, sovietų „vieningos karinės doktrinos“ tėvas Michailas Frunzė kariniais terminais išreiškė Lenino ilgos ir intensyvios kovos su kapitalistine sistema formulę: „Galima tik viena santykių būklė tarp mūsų proletariškos valstybės ir likusio buržuazinio pasaulio – ilgas, atkaklus, žūtbūtinis ir mirtinas karas. Karas, reikalaujantis milžiniško atkaklumo, tvirtybės, nepalaužiamos ir vieningos valios. Kartais atvirą karą gali keisti tam tikri sutartiniai santykiai, leidžiantys kariaujančioms pusėms iki tam tikros ribos taikiai sugyventi. Tačiau tai nekeičia fundamentalaus santykių pobūdžio. Ilgesnį laikotarpį trunkantis bendras, paralelinis mūsų proletariškos sovietų valstybės ir buržuazinio pasaulio valstybių egzistavimas yra neįmanomas“.

Frunzė tiksliai susumavo militarizuoto marksizmo esmę. Clausewitzo tezė apie karą kaip politikos pratęsimą buvo pritaikyta komunizmo ir kapitalizmo kovai, kuri privalo baigtis vienos sistemos pergale ir kitos sunaikinimu. Kovos apribojimai siekiant konkrečių tikslų ir atsižvelgiant į jėgų pusiausvyrą tapo galimi tik kaip taktiniai sprendimai. Siaubinga tokios nuostatos logika vedė prie būtinybės ruoštis totaliniam karui, rengiantis jam ekonomiškai, per valstybės kontroliuojamą industrializaciją, taikos meto pilietinę mobilizaciją ir centralizuotą valstybės aparato valdymą. “10

Citata labai tiksliai atskleidžia esminį komunizmo raidos lūžį, kai Leninas teorinį marksistinės istorijos sampratos modelį pavertė konkrečiu politiniu tikslu: siekiu sukelti komunistinę revoliuciją visose pasaulio valstybėse11. Tai labai tolimas tikslas, galbūt – apskritai nepasiekiamas, dėl to jis pats ilgainiui pradėtas vertinti kaip teorinis. Tačiau norint bent iš dalies suvokti komunistinį mąstymą ir pasaulėžiūrą, būtina priimti pasaulinės revoliucijos praktiškumą ir konkretumą kiekvieno komunisto gyvenime. Verta įsiklausyti, kaip tvirtai tikėjimas socializmo pranašumu tebeskamba praėjus kone šimtmečiui po Lenino veiklos pradžios, nuosaikaus, intelektualaus, daug išgyvenusio ir apmąsčiusio, bet savo įsitikinimų neatsisakiusio komunisto, buvusio Rytų Vokietijos užsienio žvalgybos vadovo Markuso Wolfo atsiminimuose:

„Jau girdžiu, kaip kritikai mane pašiepia, kad man prireikė dviejų dešimtmečių pereiti nuo minčių prie darbų. Bet taip ir buvo. Visas mano mąstymas apie Šaltąjį karą rėmėsi įsitikinimu, kad Vakarai ir jų sistema nėra priimtina alternatyva. Tuo metu ir dar daugelį metų po to nebūčiau galėjęs nė pagalvoti apie kokius nors žingsnius, kurie priartintų prie kapitalizmo mano šalį ar kurią kitą iš Varšuvos pakto valstybių. Buvau šventai įsitikinęs, kad socialistinė sistema, nepaisant siaubingų jos trūkumų, yra geresnis žmonijos raidos modelis negu Vakarai. Galų gale, nors mano abejonės dėl komunizmo augo, tikėjau, kad negalime nusileisti kovoje dėl įtakos Europai.“12

Taigi visa komunistinė politika, taip pat ir slaptosios kovos strategija ir taktika, rėmėsi nekintama pamatine prielaida, kad realiai, praktiškai ir konkrečiai vyksta, pasak Frunzės, „ilgas, atkaklus, žūtbūtinis ir mirtinas karas“ su „buržuaziniu pasauliu“. Kita vertus, iš šios bendros prielaidos skirtingų „mokyklų“ komunistai darė skirtingas išvadas apie galutinei karo sėkmei būtinus ar naudingus taktinius manevrus.

Viena fundamentaliausių komunistų diskusijų šiuo klausimu kilo labai anksti: 1918 m. žiemos pabaigoje, bolševikams svarstant galimybę sudaryti taikos sutartį su Vokietija. Leninas, kaip žinoma, laikėsi nuostatos, kad taika būtina kaip taktinis manevras. Komunistų valstybei esą reikia laiko, kad atstatytų savo ekonominį potencialą ir iš naujo sukurtų kariuomenę, pajėgią stoti į atvirą kovą su „buržuaziniu pasauliu“. Su tuo nesutiko kylanti „kairiųjų“ bolševikų žvaigždė – Nikolajus Bucharinas, tvirtinęs, kad „iš mūsų pusės karas, bent pradžioje, bus partizanų karas“13.

Bucharino tezėje nesunku pastebėti būsimos Mao partizanų karo doktrinos prielaidas: karas su „buržuaziniu pasauliu“ pradedamas kaip partizanų karas ir, kaip pasakytų Mao, „iš mažų pajėgų išauga didelės pajėgos“. Ryšys čia nebūtinai atsitiktinis, istorikai ne kartą svarstė tiesioginę ir netiesioginę Bucharino įtaką Kinijos revoliucinei minčiai14. Dėl tokios paralelės kyla pagunda Sovietų Sąjungos atstovams priskirti „komunistų-valstybininkų“, o kinams – „komunistų-partizanų“ vaidmenis, pirmųjų Šaltojo karo politiką vertinant kaip nuosaikesnę, labiau pagrįstą diplomatija, o antrųjų – kaip agresyvesnę, tiesiogiai orientuotą į „revoliucijos eksportą“.

Giliau nesileidžiant į komunizmo mokyklų skirtumų subtilybes, verta prisiminti, kad pamatinė „Frunzės formulė“ galioja tiek Lenino, tiek Bucharino pozicijai. Tarp „proletariškų valstybių“ ir „buržuazinio pasaulio“ negali būti taikos, vien karas. Todėl galima pagrįstai teigti, kad viso pasaulio komunistai Šaltąjį karą vertino kaip karo, o ne taikos laikotarpį. Komunistinės valstybės tuo metu gyveno paliaubų ar užnugario režimu, jų visuomenės ir ekonomikos buvo nuolat rengiamos karinei mobilizacijai.

Žvalgybos ir saugumo tarnyboms šiame kare buvo paliktas iš karo metų pažįstamas vaidmuo: rinkti slaptą informaciją, silpninti priešo strategines pozicijas ir kelti neramumus (idealiu atveju – partizanų karą) giliai jo užnugaryje, tuo pat metu užtikrinant griežtą kontržvalgybą ir saugumo kontrolę savo užnugaryje15. Taip komunistinės žvalgybos ir saugumo tarnybos tapo ieties smaigaliu komunistų partijų slaptojoje kovoje su „buržuaziniu pasauliu“. Čia vėl galime prisiminti Mao partizanų karo doktriną: propaganda gimdo partizanus, šie sukuria bazes ir augina savo pajėgas tol, kol, visiškos sėkmės atveju, gali kontroliuoti reikšmingą teritoriją ar net užvaldyti kurią nors valstybę16.

Tuo tarpu ten, kur komunistų valdžia jau įsitvirtino, siekiama išvystyti kuo didesnę ir galingesnę reguliariąją kariuomenę, sukurti visuomenę ir ekonomiką, kurios jau veikia paliaubų ar užnugario režimu ir bet kuriuo momentu gali persijungti į fronto režimą. Mat galutinis mūšis su „buržuaziniu pasauliu“ yra, komunistiškai žvelgiant, neišvengiamas. Viena svarbiausių septinto dešimtmečio SSRS ir Kinijos ideologinio konflikto priežasčių, panašu, buvo ta, kad, sovietų nuomone, branduolinis ginklas galimai neribotam laikui atitolino galutinį pasaulinį mūšį, o kinų požiūriu, galingiausių įmanomų ginklų panaudojimas ir yra galutinio mūšio esmė17.

Būtent taip reikia matyti pasaulį, kad suprastume, kokį poveikį XX a. šešto ir septinto dešimtmečio komunistams padarė pergalės Alžyre, Kuboje ir Vietname. Kiekvienas šių konfliktų pasižymėjo savita specifika, jų priežastys, eiga ir pasekmės yra gerai ištirtos18. Dažniau pritrūksta apibendrinimo: visais trimis atvejais revoliucinė propaganda užvaldė dekolonizacijos ir nepriklausomybės siekio retoriką; šiuos karus pradėjo ir strategiją diktavo profesionalūs revoliucionieriai, sekami ankstyvųjų Lenino ar Mao komunistų partijos analogų; visur tikrieji sukilėlių pergalės vaisiai buvo partijos kontroliuojama valstybė, kurios politiką galima apibūdinti kaip socialistinę ir kuri dėl to galėjo būti suvokta kaip „proletariato diktatūra“. Todėl visos trys pergalės buvo svarbios stiprinant bendrystę tarp Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos profesionalių revoliucionierių, gimstant socialistinio „Trečiojo Pasaulio“ vizijai, „revoliucijos eksporto“ idėjai ir su ja susijusiai kairiojo terorizmo epidemijai, palietusiai ir Europą. Komunistiniu požiūriu, Mao partizanų karo doktrina pradėjo veikti nebe vienos valstybės ribose, o globaliu mastu. Marksistų-leninistų, maoistų, Che Guevaros ar Ho Chi Minho sekėjų idėjos, politiniai siekiai ir taktika kartais net labai smarkiai skyrėsi, bet kiekvienas jų jautėsi dalyvaująs „ilgame, atkakliame, žūtbūtiniame ir mirtiname kare“ su „buržuaziniu pasauliu“.

Kai ši fundamentali komunistinė logika nėra visiškai įsisąmoninta, tuomet sunku teisingai interpretuoti ir Rytų bloko žvalgybos bei saugumo tarnybų veiklos detales. Jau minėta, kad mikrolygmeniu Rytų ir Vakarų žvalgybų metodai, technika ir taktika atrodo bent jau labai panašūs. Tačiau stimulų būta kardinaliai priešingų. Rytų bloko tarnybos nebuvo slaptosios ar specialiosios – kaip viešosios biurokratijos išimtis. Jos tiesiog tapo „sraigteliais“ milžiniškame pasaulinės revoliucijos aparate, kuriam visam buvo būdingas konspiratyvumas ir agresyvumas19.

Net žvalgyba ir kontržvalgyba Rytų bloke nebuvo išimtinai tokių tarnybų veikla. Partinės organizacijos, kaip antai Kominternas, rezgė savo šnipinėjimo tinklus, kurių dalį vėliau „paveldėjo“ sovietų KGB20. Kinijoje partijos vaidmuo vykdant slaptas operacijas buvo ir išlieka dar didesnis. Vakarų žvalgybos vadovų vertinimu, šiuolaikinę Kiniją galima pagrįstai vadinti „žvalgybos valstybe“: visos jos institucijos, privačios organizacijos ir net atskiri piliečiai dalyvauja ar bent gali būti pasitelkti veikloje, kuri Vakaruose būtų laikoma žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla21.

Dar aiškiau Rytų bloko tarnybų nesavarankiškumas matomas slapto poveikio sferoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose tapo tikrąja šių tarnybų raison d’être. Propaganda ir dezinformacija buvo visų pirma partijos institucijų ir tik po to žvalgybos bei saugumo tarnybų atsakomybė. Didžiąją dalį sovietų propagandos gamino ir platino SSKP CK Tarptautinis departamentas, kuris ne tik skelbė komunistinę ideologiją, bet ir plėtė komunistų įtaką visame pasaulyje, kurdamas ir palaikydamas prokomunistines organizacijas: taikos šalininkų sąjūdžius, teisininkų asociacijas, studentų sąjungas ir pan.22

Kiek galima suprasti iš viešai prieinamos informacijos, komunistinės tarnybos vykdė tik tas „aktyviąsias priemones“, kurioms realizuoti buvo reikalinga specifinė slaptos veiklos ekspertizė. Vadinamoji KGB tarnyba „A“ įsijungdavo prireikus suklastoti ir nutekinti spaudai JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojo raportą apie branduolinį ginklą gabenančių lėktuvų pilotų tariamus psichikos sutrikimus arba paskleisti gandus, kad NATO generalinis sekretorius įtariamas iššvaistęs biudžeto lėšas23. Galima sakyti, kad Rytų bloko tarnybos, ypač KGB, sutelkė geriausius konspiracijos ekspertus. Dėl to, kaip minėta, šios tarnybos atsidūrė komunistų slapta kurstomos pasaulinės revoliucijos smaigalyje. Būtent šia prasme reikėtų suprasti teiginius, kad „ČK ir jos įpėdiniai vaidino centrinį vaidmenį sovietų sistemoje“.

Kita svarbi Rytų bloko tarnybų funkcija buvo politinės žmogžudystės. Rimtą šios temos analizę ypač sunkina faktinių duomenų ribotumas ir (ne)patikimumas. Apsiribojant daugiau ar mažiau nustatytomis sovietų žvalgybos įvykdytomis ar planuotomis žmogžudystėmis XX a. ketvirtą ir šeštą dešimtmečiais, tenka pritarti išvadai, kad maždaug septintame dešimtmetyje SSKP nustojo laikyti žmogžudystes veiksmingu užsienio politikos instrumentu. Nuo to meto pagrindiniais susidorojimo taikiniais tapo sovietų perbėgėliai, ypač – pačių žvalgybos ir saugumo tarnybų išdavikai24.

Parama teroristams – nemažiau kontroversiška tokių tarnybų veiklos kryptis, regis, buvusi politiškai reikšmingesnė. Dėl paramos mastų ir tikslų šiandien tebediskutuojama, tačiau kai kurias išvadas ir apibendrinimus padaryti galima. Pirmiausia nekelia abejonių tiesioginių ryšių ir paramos teroristams faktai25. Lygiai neginčijama, kad būtent Rytų bloko tarnyboms buvo pavesta teikti prieglobstį persekiojamiems teroristams, organizuoti kovotojų rengimą, perduoti finansinę ir kitokią paramą26.

„GRU taktika teroristų atžvilgiu paprasta: niekada neduoti jiems jokių įsakymų, niekada nesakyti, ką jiems reikia daryti. Jie griauna Vakarų civilizaciją: jie žino, kaip tai daryti, todėl leisim jiems tęsti nevaržomiems smulkmeniškos priežiūros, štai toks argumentas. Tarp jų yra idealistų, pasiryžusių mirti už savo idėjas. Tad tegu jie dėl idėjų miršta. Pats svarbiausias uždavinys – išsaugoti iliuziją, kad jie visiškai laisvi ir nepriklausomi.

Maskva yra svarbus tarptautinio terorizmo centras ne todėl, kad yra naudojamasi instrukcijomis, ateinančiomis iš Maskvos, o todėl, kad Maskvoje atrenkamos prašančios paramos teroristinės grupės ir organizacijos, kurioms galima ją suteikti su mažiausia rizika. […]

Teroristų vadeiva turi platų veiklos spektrą ir turtingą pasirinkimą. Tik būna tokių teroristinių aktų ir operacijų, kurioms specnazas išleis neribotas pinigų sumas, tieks bet kokių rūšių ginklus, padės įsigyti pasus ir organizuos slėptuves. O būna ir tokių teroristinių aktų, kuriems specnazas neturi nei pinigų, nei ginklų, nei tinkamų žmonių, nei slėptuvių. Teroristų vadeiva turi visišką misijos pasirinkimo laisvę, tik be ginklų, pinigų ir kitų paramos formų jo pasirinkimo laisvė staiga smarkiai sumažėja.“27

Atsižvelgiant į pasaulinės revoliucijos ideologiją ir strategiją, galima tarti, kad Vakaruose veikiančias teroristų organizacijas komunistų partijos vertino per Lenino ir Mao partizanų karo doktrinos prizmę. Teroristai laikyti savarankiškais, bet galimai ideologiškai artimais kovotojais, vienais revoliucijos instrumentų, kuriuos galima panaudoti politiniams tikslams28. Maždaug toks uždavinys ir keltas žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Ryšiai su teroristų grupuotėmis projektuoti ir į būsimo karo su Vakarais ateitį: tuo atveju jos matytos kaip natūralios struktūros kovai priešo užnugaryje29.

Tai vėl grąžina prie komunistinę politiką persmelkiančios „ilgo, atkaklaus, žūtbūtinio ir mirtino karo“ logikos, dėl ko visos struktūros tapo militarizuotos. Formaliai „civilinės“ ir „karinės“ žvalgybos ir saugumo tarnybos išliko atskiros ir net išsaugojo savitą tapatybę. Tai sąlygojo ir istorinės tradicijos, ir taktiniai sumetimai, siekiant galios balanso komunistinės sistemos viduje. Tačiau ir „civilinės“ žvalgybos bei saugumo tarnybos komunizmo sąlygomis buvo, vakarietišku supratimu, „sukarintos struktūros“30. Jos visada valdytos įsakymais ir išliko priklausomos nuo komunistų partijų net kritinėse situacijose31.

Agresyvi Šaltojo karo komunistų politika, kurią jie patys vertino kaip karo veiksmų sudedamąją dalį, ne šiaip paspartino Vakarų žvalgybos ir saugumo tarnybų raidą, bet tapo fundamentalia priežastimi toms tarnyboms egzistuoti ir sujungti informacijos rinkimo ir slapto poveikio funkcijas. Rytams vykdant „ilgą, atkaklų, žūtbūtinį ir mirtiną karą“, Vakarams kilo iki šiol niekada nepatirtas iššūkis: kaip pasipriešinti agresijai išsaugant savo pusėje laisvą gyvenimą garantuojančią taiką? Žvalgybos ir saugumo tarnybos tapo vienu iš svarbiausių šios problemos sprendimų.

POLITINĖ KOVA – VAKARŲ ATSAKAS Į RYTŲ GRĖSMĘ

Iš karto po karo dar tik besiformuojantis Vakarų blokas sprendė dvi fundamentalias saugumo problemas. Visų pirma reikėjo užkirsti kelią totalinio karo atsinaujinimui. Sąjungininkų demokratijos ir taip sunkiai pakėlė pastangas, kurių pareikalavo pergalė prieš Vokietiją. Nauji karo veiksmai būtų grėsę mažų mažiausiai rimtomis vidinėmis politinėmis krizėmis. Kita vertus, jau pirmaisiais pokario metais Vakarų valstybės pajuto politinį spaudimą, kurį kėlė viso pasaulio komunistų kariaujamas „ilgas, atkaklus, žūtbūtinis ir mirtinas karas“.

Svarus atsakas čia buvo NATO aljansas. Nors tai nebuvo akivaizdu nuo pat pradžių, ilgainiui NATO užkardė totalinio pasaulinio karo galimybę. Prie to prisidėjo ir apokaliptinio masto branduolinių ginklų raida, ir su ja susijusi abipusio susinaikinimo teorija, ir palengva įgytas bendras Vakarų karinis pranašumas – tai, ką George’as Kennanas dar 1952 m. pavadino „ramiais ir apgalvotais tvorą tveriančių žmonių veiksmais“32. Šaltojo karo pabaigoje „tvora“ buvo tapusi neįveikiama, o tikimybė, kad komunistų primetamas „ilgas, atkaklus, žūtbūtinis ir mirtinas karas“ privers Vakarų valstybes totaliai mobilizuoti savo pajėgas, sumenko iki visiško minimumo.

Į nuolatinį politinį spaudimą Vakarų valstybės galiausiai pasirinko atsakyti būtent politinėje plotmėje, o realizuoti slaptas to atsako formas tapo svarbiausiomis Vakarų funkcijomis, dėka ko jos galutinai tapo šiuolaikiškais kompleksiniais nacionalinio saugumo problemų sprendimo centrais. Formuluojant išankstinę tezę, vakarietiškos žvalgybos ir saugumo tarnybos yra tikrasis istoriškai pasiteisinęs vadinamojo hibridinio karo problemos sprendimas.

Vakarietiškas politinis atsakas, žiūrint sistemiškai, ir prasidėjo nuo reikšmingų žvalgybos ir saugumo tarnybų reformų JAV ir Didžiojoje Britanijoje, kurios tapo pavyzdžiu daugeliui kitų valstybių. Svarbiausi žingsniai padaryti per trejus pokario metus, o filosofinį pagrindą naujiems sprendimams padėjo dar karo metais subrendusi politinės kovos (political warfare)idėja. Jos autorystė paprastai priskiriama jau minėtam Kennanui – JAV diplomatui, politikos apžvalgininkui ir sovietologijos studijų pradininkui. Reikia pabrėžti, kad Kennanas termino political warfare nesukūrė, jis pats nurodė sąvoką ir idėją jau seniai egzistuojant britų politikoje33.

Nesileidžiant į išsamią politinės kovos doktrinos analizę, verta paminėti, kad politinės priemonės čia suprantamos kaip alternatyva ar net priešingybė karo veiksmams. Tai nėra išsyk akivaizdu, nes klaidina pats terminas. Angliškas žodis warfare tiksliausiai išverčiamas kaip kariavimas – veiksmai ir priemonės, kuriais konkrečiai įgyvendinami karo sprendimai. Be to, Kennanas net dar labiau suvėlė sąvokas teigdamas, kad politinė kova – tai „Clausewitzo doktrinos pritaikymas taikos metu“34. Mat viena svarbiausių Clausewitzo tezių skelbė, kad karas yra politikos pratęsimas kitomis priemonėmis. Tezė buvo revoliucinė būtent ta prasme, kad prieštaravo ankstesnių karo strategų propaguotam karo ir politikos (kuri įmanoma tik taikoje) atskyrimui. Clausewitzas skelbė karo ir politikos vienovę, ką, kaip jau minėta, greitai ir tiksliai pastebėjo ir įvertino Leninas. Tokiu būdu Kennano siūlomas Clausewitzo „pritaikymas“ taikos meto politikoje reiškia tiesiog sugrįžimą prie politinių priemonių ar net jų priešinimą karo veiksmams, bandymą iš naujo atriboti karą nuo politikos, taigi nusigręžimą nuo Clausewitzo35. Kad būtent tai Kennanas turėjo galvoje, aiškėja iš jo formuluotės, jog politinė kova apima „visas priemones, išskyrus karą (short of war)“. Aiškus atsiribojimas nuo karo ir jo sferos primena, kad griežtas karo ir taikos atskyrimas nėra amerikietiškos ar apskritai vakarietiškos kultūros „negalia“ (handicap), o priešingai – jos pagrindas, neleidžiantis Kennanui atsidurti vienoje pasaulėžiūros plotmėje su Leniną sekančiais marksistais, net jei pats Kennanas to būtų norėjęs36. Dėl to čia šį terminą ir verčiame „politinė kova“, kuris tiksliau išreiškia Kennano idėją negu pažodinis „politinis kariavimas“ ar juolab „politinis karas“.

Pats Kennanas politinę kovą vertino kaip esminį vadinamosios komunizmo sulaikymo (containment) strategijos elementą. Pasiryžusios nuosekliai kovoti su Sovietų Sąjungos ir Kinijos ekspansija politinėmis priemonėmis, JAV išvengtų būtinybės stoti į atvirą karą. Ši strateginė prieiga, kaip žinoma, stipriai paveikė Šaltojo karo pradžios JAV diplomatiją, įkvėpė Marshallo planą ir Trumano doktriną37. Ne taip gerai žinomas faktas, kad Kennanas artimai bendravo su besiformuojančiu JAV žvalgybos bendruomenės branduoliu ir tapo svarbiu autoritetu būsimam CŽA direktoriui Allenui Dullesui38. Šis netruko prieiti prie išvados, kad žvalgybos tarnyba turėtų būti viso politinės kovos aparato ašis ir nuosekliai siekė tokia paversti CŽA39.

Jau minėta, kad per karą JAV išvystė savo pirmąją civilinę žvalgybos tarnybą OSS, kurioje Dullesas užsitarnavo legendos reputaciją. Po karo OSS planuota išformuoti, bet atsinaujinusi priešprieša su komunistais privertė vyriausybę persigalvoti. 1947 m. priimtas Nacionalinio saugumo įstatymas įsteigė CŽA, kuriai iš karto priskirta ne tik klasikinės žvalgybos (slaptos ir viešos informacijos rinkimo), bet ir slapto poveikio (covert action) funkcija. Dullesas ne tik buvo vienas svarbiausių šio sprendimo architektų, bet ir vienas pirmųjų pradėjusios veikti CŽA kritikų. Tai padėjo jam suformuluoti savo viziją ir iš dalies nulėmė, kad 1953 m. JAV prezidento rinkimus laimėjus Dwightui EisenhoweriuiCŽA direktoriumi buvo paskirtas būtent jis,Dullesas40. Beveik dešimtmetį jis dominavo slapto poveikio programas svarstančioje Nacionalinio saugumo taryboje ir aktyviai augino CŽA kaip svarbiausios politinės kovos institucijos statusą, kurį tarnyba išlaikė iki pat šių dienų.

Didžiojoje Britanijoje diskusija dėl žvalgybos ateities prasidėjo dar 1943 m., kai artimas Winstono Churchillio bendražygis ir įtakingas diplomatas Duffas Cooperis pasiūlė po karo sukurti vieningą žvalgybos ir saugumo tarnybą, sujungiant MI5, MI6 ir SOE. Pasiūlymas sulaukė įvairiapusės kritikos, taip pat ir iš pačių tarnybų. Galiausiai nusvėrė argumentas, kad jungtinis aparatas taptų per didelis ir dėl to negalėtų sklandžiai funkcionuoti. Vis dėlto diskusija paliko svarbų pėdsaką britų politikoje ir žvalgybos sistema galiausiai buvo reformuota integruojant MI6 ir SOE41.

Šis sprendimas suteikė slapto poveikio (covert action) instrumentą ir Didžiosios Britanijos vyriausybei. Pasimokiusi iš 1947–1952 m. nesėkmingų bandymų sukelti sukilimą Albanijoje, ji nuo 1950 m. perėjo prie atsargesnės strategijos, siekdama ne vykdyti staigias permainas, o pradėti lėtą eroziją komunistinėse sistemose. Britų slapto poveikio operacijas, kurios apėmė propagandą, ekonominio poveikio priemones, atskirų sovietinių institucijų reputacijos žlugdymą ir siekius skatinti nepasitikėjimą tarp Sovietų Sąjungos ir satelitinių komunistinių valstybių, kurį laiką koordinavo tarpinstitucinis Komitetas komunizmui (užsienyje). Nuo 1956 m. slapto poveikio operacijų kontrolė perėjo MI6 veiklą koordinuojančios britų Užsienio reikalų ministerijos atsakomybėn42.

Šitaip britų ir amerikiečių žvalgybos tarnybos išlaikė ir net išplėtė Antrojo pasaulinio karo metais išvystytus pajėgumus, skirtus paveikti priešininką psichologiškai, politiškai ir ekonomiškai43. Atremiant komunistų agresiją tęsėsi ne tik jau „klasikinė“ kova dėl paslapčių, bet ir kova dėl žmonių motyvacijos, strateginė propagandinė kova dėl naratyvo, dėl politinių partnerių ir dėl finansų, išteklių bei produkcijos. Kaip ir karo metais, ši kova išliko globali. Ji vyko ir komunistų užvaldytose valstybėse, ir ten, kur Vakarai siekė užkirsti kelią ar net užbėgti už akių komunistų įtakai. Kai kurie kovos epizodai vyko Vakarų valstybėse ir tai skatino vis glaudžiau bendradarbiauti žvalgybos ir saugumo tarnybas. Pasitaikydavo, kad slaptoji politinė kova itin paaštrėdavo, prireikdavo tiesioginės „sukarintos“ (paramilitary) prievartos, Vakarams paremiant perversmus ar sukilimus trečiosiose šalyse. Dėl to augo bendradarbiavimas tarp žvalgybos ir saugumo tarnybų bei karinių struktūrų, ypač specialiųjų operacijų pajėgų.

1 Philip Agee, Inside the company: CIA diary, Farrar Straus & Giroux, 1975, p. 21–23.

2 Pati CŽA įkurta 1947 m., bet tradicijos ir iš dalies institucinės atminties požiūriu jos veikla išaugo iš karo metų OSS (žr. www.cia.gov/legacy/cia-history/).

3 Henry Wallace, „The Century of the Common Man“, 1942, in: www.americanrhetoric.com/speeches/henrywallacefreeworldassoc.htm.

4 Prelude to War, 1942, in: www.youtube.com/watch?v=wcAsIWfk_z4.

5 Frank Capra, The Name Above the Title: An Autobiography, Macmillan, 1971, p. 259.

6 Žr. Christopher Andrew, Vasili Mitrokhin, Mitrokhin Archive: The KGB in Europe and the West, Penguin Books, 2000; Antonio Mendez, Jonna Mendez, Matt Baglio, The Moscow Rules: The Secret CIA Tactics That Helped America Win the Cold War, PublicAffairs, 2020 ir kt.

7 Žr. Steve Coll, Ghost Wars: The Secret History of the CIA, Afghanistan, and Bin Laden, from the Soviet Invasion to September 10, 2001, Penguin, 2004.

8 Žr. Seth G. Jones, A Covert Action: Reagan, the CIA, and the Cold War Struggle in Poland, W. W. Norton & Company, 2018.

9 Žr. Lyle J. Morris et al., Gaining Competitive Advantage in the Gray Zone: Response Options for Coercive Aggression Below the Threshold of Major War, RAND Corporation, 2019.

10 J. W. Kipp, „Lenin and Clausewitz: The Militarization of Marxism, 1914–1921“, in: Military Affairs, 1985, t. 49, Nr. 4, p. 184–191.

11 Lenino revoliucinės filosofijos įtaka karo ir taikos sampratos raidai – atskiras labai įdomus klausimas. Itin vertingą analizę žr. Carl Schmitt, Theory of Partisan: Intermediate Commentary on the Concept of the Political, translated by Alfred Clement Goodson, Michigan State University Press, 2004, p. 33–43.

12 Markus Wolf, Man Without a Face: The Autobiography of Communism’s Greatest Spymaster, Jonathan Cape, 1997, p. 87.

13 J. W. Kipp, op. cit., p. 184–191.

14 Žr. R. Kalain, „Mao Tse Tung’s „Bukharinist“ Phase“, in: Journal of Contemporary Asia, 1984, t. 14, Nr. 2, p. 147–155; Edward Hammond, „Bukharin and the Chinese Revolution“, in: Modern China, 1975, t. 1, Nr. 4, p. 463–472.

15 Mark Galeotti, „Active Measures: Russia’s Covert Geopolitical Operations“, in: Security Insights, George C. Marshall European Center For Security Studies, 2019, June, Nr. 31.

16 Kaip tiksliai suformulavo Schmittas, „Raudonoji armija pasirodo tik tuomet, kai susidaro palankios sąlygos įvesti komunistinį režimą“ (Carl Schmitt, op. cit., p. 42).

17 Žr., pvz.: Xu Lingzhi, The Role of the Nuclear Factor in the Sino-Soviet Split, Department of International Relations, Research School of Pacific Studies, The Australian National University, 1989.

18 Žr. Martin Evans, Algeria: France’s Undeclared War, Oxford University Press, 2013; Bernard C. Nalty (ed.), The Vietnam War: The History of America’s Conflict in Southeast Asia, Salamander Books Ltd, 1998; Marifeli Pérez-Stable, The Cuban Revolution: Origins, Course, and Legacy, Oxford University Press, 1999.

19 Yra prielaidų tvirtinti, kad Rusijai ir Kinijai pasukus komunistiniu revoliuciniu keliu, žvalgybos menas jose suklestėjo, tapo labai gerbiamu ir dėl to dažnai geidžiamu užsiėmimu. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas mokslas, amatas ar menas, jis buvo visiškai pajungtas pasaulinės revoliucijos ir į ją vedančios partijos tikslams, taigi itin stokojo savarankiškumo.

20 Žr. David McKnight, Espionage and the Roots of the Cold War: The Conspiratorial Heritage, Frank Cass, 2002.

21 Nigel Inkster, „China Is Running Covert Operations That Could Seriously Overwhelm Us“, in: New York Times, 2022-09-14. Akivaizdu, kad ir Kinijoje, ir kitose Rytų bloko valstybėse gyventojų kontrolė yra ne vien saugumo tarnybų, bet ir partijos struktūrų atsakomybėje.

22 Žr. Tennent H. Bagley, Spymaster: Startling Cold War Revelations of a Soviet KGB Chief, Skyhorse, 2013, 13 skyrius.

23 Ibid.

24 Christopher Andrew, op. cit., p. 462–517.

25 Pavyzdžiui, į Vakarus pasitraukęs komunistinės Rumunijos žvalgybos tarnybos vadovas Ionas M. Pacepa tvirtino, kad lėktuvų užgrobimo atakos yra KGB Pirmos vyriausiosios valdybos (užsienio žvalgybos) vadovo Aleksandro Sacharovskio išradimas ir kad KGB iš esmės sukūrusi teroristų organizacijas, kurias panaudojo iš pradžių Artimuosiuose Rytuose, o vėliau – Europoje (Ion Mihai Pacepa, Ronald J. Rychlak, Disinformation: Former Spy Chief Reveals Secret Strategies for Undermining Freedom, Attacking Religion, and Promoting Terrorism, WND Books, 2013, 33 skyrius). Kiti sovietų pabėgėliai teigė, kad Maskva ne tiek valdė teroristų organizacijas, kiek jomis naudojosi (Lawrence Martin-Bitman, The KGB and Soviet Disinformation: An Insider’s View, Pergamon-Brassey’s, 1985, p. 169–182). Tačiau tiek Rytų, tiek Vakarų žvalgybos ir saugumo tarnybų dokumentai neginčijamai liudija, kad komunistinės tarnybos palaikė nuolatinius ryšius su teroristų organizacijomis, rėmė jas pinigais ir ginklais, teikė prieglobstį ir organizavo kovotojų rengimą (Christopher Andrew, op. cit., p. 488–517).

26 The Soviet Bloc Role in International Terrorism and Revolutionary Violence, National Intelligence Estimate, 1986.

27 Viktoras Suvorovas, Specnazas: Tikroji sovietinių specialiųjų pajėgų istorija, iš rusų kalbos vertė Daina Kasnikovskienė, Mintis, 2010, p. 104–109.

28 Lawrence Martin-Bitman, op. cit., p. 182. Tai visiškai atitinka Lenino poziciją, kad partizanų karas „turi būti proporcingas pagrindinėms kovos priemonėms, sutaurintas šviečiančios ir organizuojančios socializmo įtakos“ (Владимир Ленин, „Партизанская война“, in: Владимир Ленин, Полное собрание сочинений, t. 14: Сентябрь 1906 – февраль 1907, Издательство политической литературы, 1972).

29 Wolfo nuomone, būtent taip Rytų Vokietijos Stasi vadovas Erichas Mielke vertino Vakarų Vokietijoje veikusią teroristų organizaciją Raudonosios armijos frakcija (Markus Wolf, op. cit., p. 275).

30 Lester W. Grau, Charles K. Bartles, The Russian Way of War: Force Structure, Tactics, and Modernization of the Russian Ground Forces, Fort Leavenworth, KS: Foreign Military Studies Office, 2016, p. 25–27.

31 Kaip antai sovietinis KGB žlungant Sovietų Sąjungai; žr. A. Knight, „The KGB, Perestroika, and the Collapse of the Soviet Union“, in: Journal of Cold War Studies, 2003, t. 5, Nr. 1, p. 67–93.

32 Kennano 1952 m. rugsėjo 8 d. telegrama atsargiai vertino NATO sukūrimą ir išryškino problemą – Rusijos politinio elito baimę būti Vakarų užpultiems. Vertindamas šią baimę kaip autentišką, Kennanas ragino vengti veiksmų, kurie sovietams liudytų, kad tariami sąmokslininkai siekia naujo pasaulinio karo: „Reikia pripažinti ir atsiminti, kad kai kuriais atžvilgiais esama nesutaikomo konflikto tarp idealaus karinio pasirengimo tikslo ir tikslo laimėti politinį karą, kuris tebevyksta ir kuriame esame priversti toliau kautis. Privestos iki kraštutinumo politinė ir karinė prieigos gali būti viena kitai pražūtingos“ (George F. Kennan, „George F. Kennan’s Assessment of Soviet Perspective on NATO“, in: https://sites.temple.edu/immerman/george-f-kennans-assessment-of-soviet-perspective-on-nato).

33 George F. Kennan, „The Inauguration of Organized Political Warfare“, 1948-04-30, in: History and Public Policy Program Digital Archive, National Archives and Records Administration, Record Group 59, Entry A1 558-B, Policy Planning Staff/Council, Subject Files, 1947–1962, Box 28, Obtained by Brendan Chrzanowski, p. 1.

34 Ibid.

35 Karas Kennanui – ne politikos pratęsimas, o jos žlugimas, pereinant į egzistenciškai priešingą taikos metui ir todėl „nebe politinę“ būklę. Toks požiūris dar aiškiau matomas vėlesniuose jo tekstuose: „Privesti iki kraštutinumo kariniai ir politiniai poreikiai gali būti vienas kitam pražūtingi“ (George F. Kennan, „George F. Kennan’s Assessment of Soviet Perspective on NATO“).

36 George F. Kennan, „The Inauguration of Organized Political Warfare“.

37 Žr. John Lukacs, George Kennan: The Study of Character, Yale University Press, 2007.

38 Peter Grose, Gentleman Spy: The Life of Allen Dulles, Houghton Mifflin Harcourt, 1994, p. 266–270.

39 Ibid., p. 284.

40 Peter Grose, op. cit., p. 288–338.

41 From World War to Cold War, Records of the Foreign Office Permanent Under-Secretary’s Department, 1939–51, London: The Foreign, Commonwealth & Development Office, 2013, p. 57–66.

42 Rory Cormac, „The Pinprick Approach. Whitehall’s Top-Secret Anti-Communist Committee and the Evolution of British Covert Action Strategy“, in: Journal of Cold War Studies, 2014, t. 16, Nr. 3, p. 5–28.

43 Labai panašūs procesai vyko ir po karo atkurtose Prancūzijos žvalgybos ir saugumo tarnybose. Kitų Vakarų valstybių tarnybos, išskyrus prie klasikos likusią Vakarų Vokietiją, dažnai sekė britų ir amerikiečių pavyzdžiu, kartais tapdamos svarbiais partneriais bendroje politinėje kovoje su Sovietų Sąjunga (žr. Maurits Martijn, „Operation Easy Chair, or how a little company in Holland helped the CIA bug the Russians“, in: https://thecorrespondent.com/3789/operation-easy-chair-or-how-a-little-company-in-holland-helped-the-cia-bug-the-russians/116534484-2a3d7f11).