Daugelis Vakarų valstybių institucijų vienaip ar kitaip prisidėdavo prie Šaltojo karo slaptosios politinės kovos. Tačiau tik žvalgybos ir saugumo tarnybos toje kovoje dalyvavo nuolat, savo metodais koordinuodamos ar net slapta nukreipdamos kitų organizacijų veiksmus. Kita vertus, politinė kova vyko taikos metu, Vakarų kariuomenės ir karo pramonės tikram karui rengėsi tik blogiausiu atveju. Vienas svarbiausių Vakarų tarnybų požymių, aiškiai atskiriančių jas nuo atitinkamų Rytų bloko struktūrų, yra jų civilinis statusas1.
SLAPTOJI KOVA TAIKOS SĄLYGOMIS
Vis dėlto ne visos slaptos politinės kovos operacijos būdavo taikios buitine prasme. Atskirais atvejais Vakarų tarnybos paremdavo perversmus, organizuodavo sukilimus ir partizanų karus, arba priešingai, juos malšindavo. Pavyzdžiui, 1953 m. JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgyba padėjo sugrįžti į valdžią Irano šachui Mohamedui Rezai Pahlaviui, britų MI5 koordinavo ir vertino policijos veiksmus 1948–1960 m. kovojant su komunistų sukilėliais Malaizijoje, o XX a. septintame dešimtmetyje CŽA organizavo partizanų pajėgas Laose ir Vietname. Šio tipo operacijos rėmėsi Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu OSS ir SOE sukaupta patirtimi, leidusia įvertinti užsienio kovinių politinių organizacijų atsparumą, galimybes ir sustiprinti jas apmokant kovotojus bei aprūpinant juos ginklais ir įranga.
Ta pati patirtis buvo panaudota ir viename kontroversiškiausių Šaltojo karo CŽA, MI6 ir kitų Vakarų tarnybų projektų – vadinamosiose pasilikimo (stay-behind) operacijose Europoje. Jų tyrimai kol kas prieštaringi, paženklinti pirminių šaltinių stygiaus; tai tik didina riziką, kad tyrimai bus grindžiami politiniais įsitikinimais2. Iš dalies tai sąlygojo ir XX a. dešimtame dešimtmetyje Europoje kilusi plati politinė diskusija apie pasilikimo operacijas ir jų pasekmes3.
Vis dėlto šis tas aišku: Vakarų tarnybos gavo užduotį suformuoti potencialius partizanų karo branduolius tam atvejui, jei Vakarų Europos valstybės būtų sovietų okupuotos. Pasirengimo pasipriešinimui tinklą sudarė įvairiai maskuojamos civilinės patriotinės organizacijos. Visų jų nariai praktikavo aktyvią gyvenseną ir sukarintą (paramilitary) pasirengimą atitinkančius pomėgius: turizmą, alpinizmą, orientacinį sportą, šaudybą, kovos menus ir pan. Tikėtina, kad kai kurie organizacijų
vadovai buvo Vakarų tarnybų agentai, kuriems patikėtos žinios apie karo atvejui parengtas ginklų, amunicijos ir kitų reikmenų slaptavietes. Veikiausiai per šiuos agentus buvo ir koordinuojama organizacijų veikla, turėjusi atitikti NATO gynybos planus ir politiką.
Bent kai kuriose valstybėse pasilikimo organizacijos turėjo ne tik rengtis galimam partizanų karui, bet ir atremti komunistų partijų pastangas jėga užgrobti valdžią. Geras pavyzdys – neutrali Austrija, kurioje įkurta Žygių, sporto ir bendrystės asociacija, pirmiausia turėjusi atremti galimą komunistų perversmą4. Vis dėlto didžiausią politinį skandalą sukėlė viešai paskelbti liudijimai apie pasilikimo organizacijų veiklą Italijoje, tarp kurios sukarintų patriotinių organizacijų narių buvo ir eksfašistų. Politiniai ir teisiniai praeities teroro aktų tyrimai Italijoje atgaivino teoriją apie dešiniųjų teroristų taikytą „įtampos strategiją“, kurią esą slapta parėmusi CŽA. Menamas šios strategijos tikslas – apkaltinti Italijos komunistų partiją terorizmu ir nuslopinti tikrų ginkluotų komunistinių grupuočių veiklą. Svarstyta, kad CŽA įtakoti pasilikimo organizacijų nariai vykdę teroristinius aktus, dėl kurių viešai kaltinti komunistai; būta ir slapto susidorojimo su komunistų grupuotėmis atvejų5.
Kad ir kaip traktuotume itališko tipo skandalus dėl pasilikimo organizacijų, tikėtina, kad jos vienaip ar kitaip dalyvavo Vakarų tarnybų politinėje kovoje, o ne vien rengėsi galimam partizanų karui. Tokios organizacijos dažnai turėdavo savarankiškų ir nebūtinai taikių politinių tikslų ir interesų, taigi Vakarų žvalgybos tarnybų partnerystė su jomis visuomet buvo rizikinga, net jei ją laikysime pateisinama platesniame kovos su pasauliniu komunizmu lauke.
Tai mus nuosekliai veda prie klausimo apie Šaltojo karo didžiojo konflikto šalutinius reiškinius: pasekmes, kurių nė viena pusė nesiekė arba jas įsivaizdavo visiškai kitaip. Pirmasis jų – terorizmo raida ir teroristinių organizacijų įtakos augimas.
TARPTAUTINIS TERORIZMAS ŠALTOJO KARO NUOŠALĖJE
Viena pirmųjų Vakarų valstybių, kurioms teko savo kailiu patirti tokius šalutinius reiškinius, buvo Prancūzija. Iškart pasibaigus karui, Prancūzijos kolonijose ėmė aktyviai veikti išsivadavimo sąjūdžiai, kurie galiausiai sukėlė du didelius karus: 1946–1954 m. Indokinijoje (Vietname) ir 1954–1962 m. Alžyre6. Abiem atvejais sukilėliai visų pirma siekė iškovoti nepriklausomybę nuo metropolijos, ir abu karus Prancūzija pralaimėjo, buvo priversta susitaikyti su teritorijų praradimu. Tačiau abu sąjūdžiai drauge buvo ir marksistinės pakraipos revoliucinės organizacijos, palaikiusios glaudžius ryšius su tarptautiniais revoliucionierių tinklais, remiamos Rytų bloko valstybių, o Alžyro atveju – dar ir vykdančios teroro aktus Prancūzijos teritorijoje7.
Alžyro karo pasekmės buvo ypač sunkios. Jam tebevykstant, Alžyro prancūzai ir juos palaikanti kariuomenė pasipiktino vyriausybės nepajėgumu sutriuškinti sukilėlius, ir 1958 m. generolų maištas privedė valstybę prie perversmo ribos. Charles’iui de Gaulle’iui sutikus tapti naujuoju Prancūzijos vadovu ir referendumu patvirtinus Prancūzijos Penktąją respubliką, vidaus taika buvo laikinai atkurta8. Tačiau de Gaulle’io sprendimas derėtis su Alžyro sukilėliais ir 1962 m. pasirašyta taikos sutartis išprovokavo naują skilimą Prancūzijos kariuomenėje. Prezidento nepalaikantys karininkai ir civiliai sukūrė slaptą organizaciją OAS (Organisation de l’Armée Secrète), pradėjusią teroro kampaniją Alžyre, o vėliau ir pačioje Prancūzijoje9.
Nors Prancūzijoje OAS buvo palyginti greitai neutralizuota10, laisvėje išlikę jos nariai sukūrė naujas teroristines organizacijas ir reikšmingai paveikė tarptautinio nacionalistų ir fašistų sąjūdžio susiformavimą11. Šio teroristų tinklo plėtra rėmėsi XX a. šeštame-septintame dešimtmetyje prancūzų karininkų propaguota „modernaus“ ar „revoliucinio“ karo teorija. Pagal ją visuotiniu susinaikinimu gresiantis branduolinis arsenalas suvaržė didžiųjų valstybių galimybes kautis atvirai, todėl agresyvus Rytų blokas išvystė naują karo formą – slaptą revoliucinį karą, kurį vykdo per pogrindines struktūras. Modernus karas, pasak jį aprašiusių prancūzų autorių, pasižymi tuo, kad apima ne tik kariuomenės veiksmus, bet ir propagandą, politinį ir ekonominį sabotažą ir kitokius neginkluotus priešiškus veiksmus. Idant pasipriešintų pasauliniam komunistų antpuoliui, vakarietiška visuomenė taip pat privalo mobilizuotis, būti budri ir sugebėti atremti grėsmę visose gyvenimo srityse12. Nacionalistinio ir fašistinio terorizmo praktikų požiūriu, kaip tik tai ir darė jų kuriamos bei kontroliuojamos organizacijos13. Rizika akivaizdi: permanentinio karo vaizdiniai neišvengiamai gimdo permanentinius kovotojus, kurie patys gali tapti rimta grėsme taikiai visuomenei.
Komunistinių ir antikomunistinių teroristų organizacijų kova tarpusavyje ir su valstybe per Šaltąjį karą buvo ne vien Prancūzijos problema. Ilgainiui panaši situacija susiklostė Italijoje, Vokietijoje, Graikijoje ir kitur. Be to, Rytų–Vakarų konfliktas naujomis spalvomis nuspalvino Europos istorines politines bei socialines įtampas ir suteikė naują postūmį regioniniam terorizmui Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje14. Tarptautinio terorizmo raidai dar svarbesnis buvo Izraelio susikūrimas Artimuosiuose Rytuose. Reaguodamos į jo įsitvirtinimą iškilo Palestinos išlaisvinimo siekiančios ginkluotos grupuotės, su Sovietų Sąjungos ir kitų Rytų bloko valstybių parama išvysčiusios globalaus terorizmo strategiją atakuojant Izraelio, JAV ir kitų valstybių ambasadas, lėktuvus ir kitus taikinius visame pasaulyje15.
Trumpai tariant, Šaltasis karas buvo puiki terpė teroristinėms organizacijoms formuotis ir augti. Aštri ideologinė Rytų ir Vakarų blokų perskyra skatino revoliucinio karo ir kitokio pobūdžio ginkluotos kovos propagandą, o intensyvi slapta politinė kova visame pasaulyje reiškė, kad beveik bet kokius tikslus kelianti teroristų grupuotė galėjo tikėtis rasti „globėjų“, kurie sąjūdį finansuotų, tiektų ginklus ir užtikrintų prieglobstį nuo persekiojimo. Demokratinės Vakarų valstybės šiuo požiūriu atsidūrė ypač sunkioje padėtyje, nes jų galimybės manipuliuoti teroristinėmis organizacijomis, naudotis terorizmu kaip politikos įrankiu buvo labai ribotos. Rytų bloko šalys galėjo be didesnių sunkumų teikti prieglobstį teroristams, o kilus nesutarimams – išsiųsti juos iš savo teritorijos. Vakarų tarnybos panašios taktikos taikyti negalėjo. Kad ir kaip vertintume teiginius apie galimą Vakarų tarnybų paramą antikomunistiniam terorizmui16, reikia pripažinti, kad tarptautinį mastą įgijęs visų pakraipų terorizmas XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje tapo viena didžiausių tų tarnybų problemų. Būtent Vakarų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybos sukūrė šiuolaikinę kovos su tarptautiniu terorizmu sistemą, apimančią nuolatinį teroristinių organizacijų stebėjimą, jų narių judėjimo kontrolę, mokymo stovyklų ir kitokios infrastruktūros naikinimą, terorizmo finansavimo prevencijos priemones ir žvalgybos bei saugumo tarnybų tarptautinį bendradarbiavimą17.
„NEPRISIJUNGUSIŲJŲ“ BALANSO PASTANGOS
Kitas svarbus Šaltojo karo pagrindinio konflikto šalutinis produktas buvo vadinamųjų neprisijungusiųjų valstybių balansavimo politika. Šios, daugiausia postkolonijinės, valstybės siekė pasinaudoti Rytų ir Vakarų konfliktu, kad gautų maksimalią abiejų blokų paramą ir galėtų ją panaudoti saviems politiniams tikslams.
Labai geras tokios balansuojančios valstybės pavyzdys – Egiptas. Su tyliu JAV pritarimu 1952 m. įvykdęs valstybės perversmą, „Laisvųjų karininkų“ sąjūdžio lyderis Gamalis A. Nasseras išvystė užsienio politiką, leidusią jam manipuliuoti JAV ir Sovietų Sąjungos tarpusavio priešiškumu, gaunant finansinę ir karinę paramą iš abiejų didžiųjų valstybių ir siekiant savo tikrųjų tikslų: telkti aplink Egiptą arabų pasaulio koaliciją, pajėgią pasipriešinti Izraeliui ar net jį sunaikinti18. Kai kurios Nassero politikos pasekmės juntamos ir šiandien, praėjus daugiau kaip 50 metų nuo jo mirties. Pavyzdžiui, Egipto politinė įtaka, pasireiškusi, be kita ko, ir parama marksistinės pakraipos teroristams, turėjo esminės reikšmės įsikuriant ir įsitvirtinant komunistinei Pietų Jemeno valstybei (Jemeno Liaudies Demokratinei Respublikai), tapusiai iki šiol tebesitęsiančio Jemeno pilietinio karo priežastimi19.
Žinoma, ne kiekvienas bandymas balansuoti tarp Rytų ir Vakarų buvo vienodai sėkmingas (vertinant pačių balansuotojų akimis). Tragiškai nesėkmingu reikėtų pripažinti Indonezijos atvejį. Po Antrojo pasaulinio karo paskelbusi nepriklausomybę ir apsigynusi nuo Nyderlandų bandymų jėga išsaugoti salų kontrolę, prezidento Ahmedo Sukarno valdoma Indonezijos Respublika dešimtmetį bandė naudotis ir Rytų, ir Vakarų finansine bei karine parama. Tačiau komunistų partijos stiprėjimas valstybės viduje galiausiai stūmė Sukarno užimti vis antivakarietiškesnę poziciją. Tada skilo kariuomenė, 1965 m. mėginta įvykdyti komunistinį perversmą, po kurio sekė galimai kelių šimtų tūkstančių aukų pareikalavusios antikomunistinės represijos. Į valdžią atėjo generolas Haji M. Suharto, valdęs Indoneziją provakarietišku periodu iki politinės ir ekonominės krizės 1998 m. Žlugus Suharto režimui, Indonezijos konstitucija buvo pakeista ir ji tapo demokratine prezidentine respublika20.
Nestabili neprisijungusiųjų valstybių politika ir įvairūs vidaus ir išorės bandymai ją stabilizuoti prikūrė Afrikoje ir Azijoje naujų „didžiojo žaidimo“ laukų. Šį kartą žaidimas neapsiribojo dviem didžiosiomis galiomis ir jų konkurencija paskiruose regionuose, bet tapo kompleksiniu. Kaip aiškindamas moderniosios žvalgybos principus savo 2007 m. interviu tiksliai suformulavo tuometinis Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento direktorius Povilas Malakauskas, naujajame žaidime „šachmatų lentų yra daug ir dažnai partija būna primesta“21. Būtent šiuo požiūriu XX a. antros pusės Šaltąjį karą galima laikyti XXI a. konfliktų preliudija.
„Nuo kitų žaidimų – pokerio, karo ar prekybos – Tautų žaidimas skiriasi keliais svarbiais aspektais. Visų pirma, kiekvienas žaidėjas turi ne tik savų tikslų, bet ir savą, skirtingą nuo kitų žaidėjų „pergalės“ variantą. Antra, dėl savo vidaus padėties kiekvienas žaidėjas yra priverstas Žaidime atlikti ėjimus, neturinčius nieko bendra su pergale, net priešingai, galinčius sumažinti jo šansus pasiekti pergalę. Trečia, Tautų žaidime nėra nugalėtojų, tik pralaimėtojai. Kiekvieno žaidėjo tikslas – ne tiek laimėti, kiek išvengti pralaimėjimo. Bendras visų Tautų žaidimo žaidėjų tikslas – tiesiog tęsti Žaidimą. Nes vienintelė alternatyva Žaidimui – karas.“ Tokią estetinę interpretaciją galima buvo išgirsti 1962 m. gegužę, Egipto karo kolegijoje klausantis Egipto Jungtinės Arabų Respublikos viceprezidento Zakaria’os Mohieddino paskaitos22.
Tautų žaidime Vakarų, o iš dalies – ir Rytų žvalgybos bei saugumo tarnybos ištobulino dar vieną savo veiklos sritį, kurią galima apibūdinti kaip slaptąją diplomatiją. Tai savitas, ryškiai archajiško pobūdžio slaptos informacijos rinkimo ir slapto poveikio derinys, labiausiai primenantis XIX a. imperinę diplomatiją ar net dar senesnę – Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų amžių tarptautinę politiką. Drumzliname postkolonijinių valstybių politikos vandenyje žvalgybos ir saugumo tarnybos išryškėjo kaip tinkamiausi laivai. Žvalgai gebėjo pirmieji prasiskverbti į politiškai naujas teritorijas, užmegzdami slaptus ir, svarbiausia, paneigiamus ryšius su naujomis galiomis, kuriuos, priklausomai nuo situacijos ir poreikių, buvo galima panaudoti ir informacijai rinkti, ir politiškai paveikti su mažiausia kompromitacijos rizika23. Dėl to žvalgybos ir saugumo tarnybos tapo, vartojant šiuolaikines metaforas, „išmaniais“ tautų žaidimo politikos instrumentais, kuriuos pasitelkusios Vakarų valstybės galėjo siekti beveik neįmanomo balanso tarp pasyvaus informacijos rinkimo ir aktyvaus poveikio, tarp slaptos politinės kovos, atremiant Rytų siekiamą primesti „ilgą, atkaklų, žūtbūtinį ir mirtiną karą“, ir viešojo gyvenimo gerovei būtinos taikos. Tą balansą žvalgybos ir saugumo tarnyboms pavyko (kartais sėkmingiau, kartais mažiau sėkmingai) užčiuopti tik per konkrečios valstybės nacionalinio saugumo prizmę. Taip jos pagaliau tapo kompleksinių nacionalinio saugumo problemų sprendimo tarnybomis, kokias matome jau savo epochoje – epochoje, kuri prasidėjo 2001 m. rugsėjo 11-ąją.
1 Šiuolaikinę vakarietišką tradiciją formavusios britų ir amerikiečių tarnybos išliko civilinėmis institucijomis net Antrojo pasaulinio karo metu. Kai kur Europoje, antai Prancūzijoje ar Skandinavijos valstybėse, dėl istorinės tradicijos ir kitų priežasčių išorės žvalgyba vis dar vertinama kaip iš principo kariuomenės funkcija, ją vykdančios tarnybos atsiskaito gynybos ministrams ar net kariuomenių vadams. Bet net ir prancūzų DGSE (Direction générale de la Sécurité extérieure), kad ir pavaldi Gynybos ministerijai, nėra griežtąja prasme karinė. Tai patvirtina ir naujos karinės žvalgybos tarnybos (Direction du renseignement militaire – DRM) įkūrimas Prancūzijos generaliniame štabe 1992 m., paaiškėjus, kad trūksta kariuomenei būtinos žvalgybinės informacijos (Éric Denécé, „French Intelligence and Security Services in 2016: A Short History“, 2016, in: https://cf2r.org/historique/french-intelligence-and-security-services-in-2016-a-short-history/).
2 Ryškiausias pavyzdys – Šveicarijos istoriko Daniele‘s Ganserio 2005 m. NATO‘s Secret Armies: Operation Gladio and Terrorism in Western Europe. Kurį laiką tarptautiškai akademiškai pripažintas (straipsniai „Intelligence and National Security“, „Crime, Law & Social Change“ etc.), ilgainiui Ganseris dėl manipuliavimo duomenimis ir polinkio į sąmokslo teorijas liko savo sukurtame sekėjų burbule. Dėl tų pačių priežasčių diskvalifikuota buvo ir pati jo knyga (žr. recenzijas Journal of Intelligence History, International Journal of Intelligence and Counterintelligence, Journal of Strategic Studies, Intelligence and National Security).
3 Vienas pirmųjų pasilikimo operacijas savo atsiminimuose viešai paminėjo buvęs CŽA vadovas Williamas Colby, tačiau platesnė diskusija tapo įmanoma tik pasibaigus Šaltajam karui. Antai Italijos ministras pirmininkas Giulio Andreotti 1990 m. viešai patvirtino, kad Šaltojo karo laikotarpiu Italijoje veikė pasilikimo organizacijų tinklas. Andreotti pasekė ir kitų Europos valstybių pareigūnai, o viešuomenės dėmesį labiausiai traukė žinios apie ginklų ir amunicijos slėptuves Europoje, kurių dalis liko nežinomos, neapskaitytos ar patekusios į nusikaltėlių rankas (pvz., Clyde Haberman, „Evolution in Europe: Italy Discloses its Web of Cold War Guerrillas“, in: The New York Times, 1990-11-16, in: https://www.nytimes.com/1990/11/16/world/evolution-in-europe-italy-discloses-its-web-of-cold-war-guerrillas.html). Tąsyk Europos Parlamentas priėmė pasilikimo operacijų praktiką smerkiančią rezoliuciją, o Italijos, Šveicarijos ir Belgijos parlamentai atliko politinius šio klausimo tyrimus (Len Scott, R. Gerald Hughes (eds.), Intelligence, Crises and Security: Prospects and Retrospects, Routledge, 2008, p. 123), patvirtinusius patį faktą, bet neleidusius prieiti darnių išvadų dėl pirminių duomenų trūkumo (visiškai archyvus iki 1970 m. atvėrė tik Norvegija). Iš akademinių klausimo studijų išsiskiria 2007 m. žurnalo Journal of Strategic Studies specialus numeris (t. 30, Nr. 6).
4 Žr., pvz.: Thomas Riegler, „Österreichs kalte Krieger: Franz Olah, die CIA und stay behind in Österreich“, in: Die Zukunft, 2015, Nr. 2.
5 Pirmą kartą didesnio visuomenės dėmesio „įtampos strategijos“ problema sulaukė vykstant įvairių fašistinių teroristų organizacijų nario Vincenzo Vinciguerra teismui. Jausdamas, kad ginkluotos kovos galimybės išsemtos, Vinciguerra prisipažino dėl teroristinio akto, jog galėtų viešai išdėstyti savo kaip „politikos kario“ pažiūras. Greta kitko jis nurodė, kad „įtampos strategija“ buvo suformuluota XX a. septinto dešimtmečio fašistų diskusijose, o vėliau nuosekliai įgyvendinta palaikant Italijos karinėms struktūroms, žvalgybos ir saugumo tarnyboms (Vincenzo Vinciguerra, Ergastolo per la libertà, Firenze: Arnaud, 1989). Po šio proceso fašistų terorizmo tyrimai Italijoje įgijo pagreitį ir tęsėsi iki pat XX a. pabaigos, persipindami su komunistų terorizmo, mafijos, korupcijos tyrimais bei nuolat iškylančiais naujais faktais ir „faktais“ apie Italijai grėsusius valstybės perversmus, sąmokslus, masonų ir kitokių slaptųjų draugijų veiklą. Dėl šios painiavos tezes apie „įtampos strategiją“ reikia vertinti atsargiai, mat akivaizdu, kad ši teorija pasirodė itin palanki italų komunistams. Kai kurie „Raudonųjų brigadų“ teroristai savo apsisprendimą kovoti ginklu propagandiškai aiškino kaip atsaką į fašistų provokacijas ir jų sąmokslo grėsmę (Cesare Medail, „Curcio e Piperno, memoria divisa“, in: Corriere della Sera, 1999-03-17).
6 Jacques Dalloz, The War In Indo-China 1945–1954, Dublin: Gill and Macmillan, 1990; Alistair Horne, A Savage War of Peace: Algeria 1954–1962, New York: Viking Press, 1978.
7 Vietnamo sukilėlių lyderis Ho Ši Minas nuo pat XX a. pradžios buvo nuoseklus marksistas leninistas, ne tik Vietnamo, bet ir Prancūzijos komunistų partijos steigėjas. Jo vadovaujamas sukilimas Vietname ir karai su Prancūzija bei JAV turėjo aiškią komunistinę kryptį ir buvo remiami Sovietų Sąjungos ir Kinijos. Alžyro sukilėlių svarbiausias tikslas buvo nepriklausoma Alžyro valstybė. To siekęs Nacionalinio išsivadavimo frontas (FLN) sutelkė įvairių pažiūrų pasipriešinimo lyderius, tačiau galiausiai viršų paėmė socialistai Akhmed Ben Bella ir Houari Boumédiène, kuriam tapus prezidentu visada marginalios Alžyro komunistų partijos likučiai įsiliejo į vienpartinį „revoliucinį“ FLN valdymo aparatą. Alžyro laikinąją vyriausybę pirmiausia pripažino Rytų bloko valstybės, daugelis jų teikė sukilėliams ginklus ir kitokią paramą (Pierre Asselin, „The Algerian Revolution and the Communist Bloc“, in: https://www.wilsoncenter.org/publication/the-algerian-revolution-and-the-communist-bloc). Svarbu ir tai, kad Vietnamo ir Alžyro sukilimai, kartu su revoliucija Kuboje, tapo svarbiais įkvėpimo šaltiniais XX a. antros pusės tarptautiniam revoliuciniam sąjūdžiui (Perry Johansson, „China, Vietnam and the European 1968: A Note on Chronology and World Revolution“, in: Monde(s), 2017, t. 1, Nr. 11, p. 79–94, in: https://www.cairn.info/revue-mondes-2017-1-page-79.htm). Apie terorą Alžyro kare ir jo įtaką Europos istorijai taip pat žr. Kevin Dooley, Robert A. Saunders, „Unintended Architectures: Terrorism’s Role in Shaping Post-War France, the European Union, and the Muslim Presence in the West“, in: The Journal of Conflict Studies, 2007, t. 27 (2), p. 90–108.
8 Cyrus Leo Sulzberger, The Test: De Gaulle and Algeria, London: Rupert Hart-Davis, 1962.
9 Alexandr Harrison, Challenging De Gaulle: The O.A.S and the Counter-Revolution in Algeria, 1954–1962, Bloomsbury Academic, 1989.
10 1961 m. sausį įsteigta OAS veiksmingai funkcionavo tik porą metų. 1962 m. buvo suimtas ir kalėti iki gyvos galvos nuteistas svarbiausias jos vadovas Raoulis Salanas. Tų pačių metų vasarą mirties bausme nubausti OAS kovinės grupės Alžyre vadovai. OAS kaip organizacijos pabaiga laikomas besislapstančio lyderio Gilleso Buscia areštas 1965 m. Kad organizacija nustojo kelti pavojų, liudija ir ankstyva jos likusių gyvų vadovų, įskaitant Salaną, amnestija 1968 m.
11 Nors šis klausimas istoriografijoje yra apaugęs gausybe komunistų ir antikomunistų tarpusavio kaltinimų, įmanoma išgvildenti daugiau mažiau neabejotiną faktą, kad dalis buvusių OAS narių rado prieglobstį diktatoriaus António Salazaro Portugalijoje, kur įkūrė spaudos agentūrą Aginter Press. Gana aišku ir tai, kad agentūra iš esmės buvo priedangos organizacija, po kuria slėpėsi fašistinio pogrindžio verbavimo ir mokymo centras, įtakojęs teroristinių organizacijų kūrimąsi ir raidą Italijoje, Portugalijoje ir kitur (Riccardo Marchi, Raquel da Silva, „Extreme-Right Violence in the Portuguese Transition to Democracy: Portugal’s Liberation Army (1974–1976)“, in: Fascism, 2022, t. 11, Nr. 1, p. 87–108).
12 Pavyzdžiui, savo metu gerai žinomame pulkininko Roger Trinquier veikale Modernus karas teigiama: „Dabar kariavimas yra tarpusavyje susijusių politinių, ekonominių, psichologinių ir karinių veiksmų sistema, kurios tikslas – nuversti įprastą šalies valdžią ir ją pakeisti kitu režimu. To siekdamas agresorius naudojasi visomis puolamos šalies vidinėmis įtampomis: ideologinėmis, socialinėmis, religinėmis, ekonominėmis – bet kokiais konfliktais, kurie gali iš esmės įtakoti užkariaujamus gyventojus“. Trinquier knygos angliško leidimo įvado autorius, žinomas karo žurnalistas Bernardas Fallas rašė: „Amerikoje kol kas tik blankiai suvokiama, į kokią bėdą neišvengiamai, gal net lemtingai (fatally), įklimpsta reguliarioji kariuomenė, įvelta į ištisą virtinę revoliucinių karų. Pulkininko Trinquier knyga turėtų pasitarnauti kaip savalaikis perspėjimas“. Fallas anglakalbiams skaitytojams pristatė Trinquier kaip tipišką visos prancūzų karininkų kartos atstovą, „kurie kaip tik šiuo metu iš pulkininkų tampa generolais, yra išleidžiami į priverstinę pensiją ar nuteisiami kalėti Prancūzijos Respublikos kalėjimuose už Slaptosios armijos [OAS, – B. G.] veiksmus“ (Roger Trinquier, Modern Warfare: A French View of Counterinsurgency, London: Pall Mall Press, 1964, p. vii, xviii). Prancūzų karininkų kolektyviai sukurtą „psichologinio, ardomojo, pogrindinio karo doktriną“ mini ir Carlas Schmittas (Carl Schmitt, Theory of Partisan: A Commentary/Remark on the Concept of the Political, translated by Alfred Clement Goodson, Michigan State University Press, 2004, p. 43).
13 Žr. Nicola Rao, Il sangue e la celtica: Dalle vendette antipartigiane alla strategia della tensione. Storia armata del neofascismo, Sperling & Kupfer, 2008.
14 Plačiau apie įvairius Šaltojo karo tarptautinio terorizmo aspektus ir Rytų bei Vakarų bloko valstybių politiką ir galimus kontaktus su teroristinėmis organizacijomis žr. Adrian Hänni, Thomas Riegler, Przemeslaw Gasztold (eds.), Terrorism in the Cold War: State Support in the West, Middle East and Latin America, I. B. Tauris, 2020.
15 XX a. devintame dešimtmetyje tarptautinį terorizmą stebėjusios ir vertinusios Vakarų žvalgybos tarnybos neturėjo jokių abejonių, kad „Sovietai be jokio sąžinės graužimo remia teroristų grupes, kurių veikla atitinka sovietų interesus“, ir kad konkrečiai „sovietai remia palestiniečių ir kitas Artimųjų Rytų radikalias grupes, nusiteikusias prieš Izraelį ir JAV, kurios naudoja terorizmą siekdamos politinių tikslų“ (The Soviet Bloc Role in International Terrorism and Revolutionary Violence, National Intelligence Estimate, 1987, in: https://www.cia.gov/readingroom/docs/CIA-RDP09T00367R000200310001-2.pdf). Po Šaltojo karo publikuotos akademinės studijos iš esmės patvirtina tokį vertinimą (Adrian Hänni, op. cit.).
16 Kaip tiksliai nurodo patys istorikai, šio klausimo analizę apsunkina visų pirma vakarietiškų archyvų neprieinamumas. Esami tyrimai lyg ir leidžia teigti, kad Vakarų valstybių kontaktus su teroristais dažniau nulemdavo „gynybiniai motyvai“, kai, pavyzdžiui, teroristų atakų siekianti išvengti valstybė sudarydavo sąlygas jiems išvengti persekiojimo (Daniela Richterova, „Reconnecting the Dots: State-Terrorist Relations During the Cold War, Intelligence and National Security“, in: Intelligence and National Security, 2023, t. 38 (1)). Kita vertus, tarp istorikų esama sutarimo dėl atvejų, kai Vakarų tarnybos kūrė fiktyvias organizacijas, turėjusias kovoti su tikromis valstybei priešiškomis ginkluotomis struktūromis: Prancūzijos „Raudonoji ranka“ Alžyre, Ispanijos GAL, kovojusi su baskų ETA. Galima aptikti ir buvusių Vakarų žvalgybos vadovų ar pareigūnų liudijimų apie „nestandartinių“ metodų taikymą. Antai istorijos apie galimai žmonių aukų pareikalavusias MI5 operacijas klaidinant IRA išdavikų baudėjus dar ir šiandien drebina britų spaudą (Martin Ingram, Greg Harkin, Stakeknife: Britain‘s Secret Agents in Ireland, Dublin: O‘Brien Press, 2004).
17 Žinios apie tai, kad Vakarų (visų pirma – JAV) žvalgybos ir saugumo tarnybos sistemiškai seka, stebi ir identifikuoja teroristus visame pasaulyje, tapo viešai prieinamos jau XX a. aštuntame dešimtmetyje (Miles Copeland, Without Cloak or Dagger. The Truth About New Espionage, New York: Simon and Schuster, 1974). Šiandien tyrėjai kalba apie daugiašalę kovos su terorizmu politiką, kurios centre vis dėlto išlieka Vakarų tarnybų dominuojamos tarptautinės pastangos identifikuoti ir stebėti pavojingas grupuotes ir jų narius (Peter Romaniuk, Multilateral Counter-terrorism: The Global Politics of Cooperation and Contestation, Routledge, 2010).
18 Miles Copeland, The Game of Nations: The Amorality of Power Politics, New York: Simon and Schuster, 1969.
19 Joseph Kostiner, The Struggle for South Yemen, Palgrave Macmillan, 1984.
20 Steven Drakeley, The History of Indonesia, Greenwood, 2005.
21 Leonidas Donskis, Be pykčio, 2007-10-09, in: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/32288/be-pykcio.
22 Miles Copeland, op. cit., p. 18.
23 Šis procesas Artimuosiuose Rytuose tiksliai įvertintas iš amerikietiškos perspektyvos: Hugh Wilford, America‘s Great Game: The CIA‘s Secret Arabists and the Shaping of the Modern Middle East, Basic
Books, 2017. Kita vertus, įsidėmėtinas ir buvusio CŽA žvalgo, garsaus rašytojo Charleso McCarry‘io prisipažinimas, kad XX a. viduryje sutikęs po priedanga dirbti užsienyje, jis iš savo vadovų gavo paprastą instrukciją „vykti į Afriką“. Kaip toliau rašo pats McCarry: „Tai ir buvo visa instrukcija: važiuok, kur nori, išsiaiškink padėtį, susirask draugų, kurie galėtų praversti ateityje, ir ieškok galimybių. Per kitus dvejus su puse metų, per trumpesnį laiką nei prireikė Stenliui, kad rastų Livingstoną, [Afrikoje] susikūrė 32 valstybės“ (Charles McCarry, „Intelligence in Fiction“, in: Intelligence and National Security, 2008, t. 23 (1), p. 53).
