Esu tikras, kad mūsų gyvenamuoju metu ir verta, ir prasminga kalbėti apie žvalgybos tarnybas. Ir būtent Rusijos karo prieš Ukrainą sąlygomis. Taip, mes nežinome, į ką jis išaugs ar kuo baigsis, bet su šia išlyga kol kas linkstu šį karą laikyti būtent Rusijos karu prieš Ukrainą, panašesniu į XIX a. karus (Krymo karą, Rusijos–Turkijos ir Rusijos–Japonijos karus) negu į XX a. pasaulinius karus. Kartu spėju, kad artimiausioje ateityje NATO valstybių laukia ne totalinė karinė mobilizacija, o dar intensyvesni negu anksčiau taikos meto konfliktai. Ir terminas „hibridinis karas“ čia netikslus, nes jis tinka apibūdinti tik priešininkų veiksmus. O mūsų vakarietiškoje kultūroje taikos ir karo atskyrimas yra esminis, todėl svarbu pabrėžti, kad taikos meto konfliktai vyksta taikos metu. Kai priešininkai nesiryžta karinei konfrontacijai, išlaiko, net jei apriboja, diplomatinius santykius, bet kartu agresyviai siekia paveikti vienas kito politiką ar konkrečius sprendimus – ne tik atvirai, pavyzdžiui, sankcijomis, bet ir slaptais veiksmais. Tokiuose konfliktuose svarbiausias praktinis vakarietiškos valstybės instrumentas yra ne kariuomenė, o žvalgybos tarnybos, užgrūdintos viename iš didžiausių ir ilgiausių taikos meto konfliktų – globaliame Šaltajame kare.
Ankstyvųjų žvalgybos tarnybų kūrėjai, pavyzdžiui, XX a. pradžios Didžiojoje Britanijoje, buvo įsitikinę, kad jos visada išliks slaptos. Tai buvo esmingai sąlygojama ir anuometinio politinio elito atotrūkio nuo visuomenės: tada ir parlamentarų mandatai galėjo būti išsaugomi visą gyvenimą ir netgi de facto paveldimi. Narystė politinėse partijose ar valstybės tarnyba dažnai buvo socialinio statuso klausimas. Dėl tokio politinio elito siaurumo bei sąlyginio uždarumo ir buvo nesunku įsivaizduoti, kaip šio rato viduje veikė dar siauresnis neformalus „klubas“, valdantis žvalgybos tarnybas ir nukreipiantis jų veiklą visai politinei bendruomenei naudinga linkme. Maždaug taip iki pat Antrojo pasaulinio karo funkcionavo britų žvalgybos tarnybos, dažnai laikomos vakarietiškos žvalgybos etalonu.
Šiandien taip organizuoti žvalgybą nebeįmanoma. Šiuolaikinės Vakarų visuomenės labai dinamiškos, kaip ir jų politiniai elitai. Valstybės institucijų autoritetas nepalyginti menkesnis, o visuomenė yra įpratusi prie žiniasklaidos iškeltų aukštų skaidrumo standartų. Todėl ir žvalgybos tarnybos nebegali slėptis viešojo gyvenimo užkulisiuose. Jos dažnai atsiduria dėmesio centre ir yra priverstos dirbti slaptą darbą rampų šviesoje. Laimei, Vakarų žvalgai – puikūs iliuzionistai. Ir vis dėlto didesnis viešumas reiškia daugiau atsakomybės, ne tik politikos ir diplomatijos lyderiai, bet ir eiliniai politikos, medijų, NVO ir pilietinių organizacijų aktyvistai, jei jie sąmoningai dalyvauja viešajame gyvenime, turi žinoti, kas yra žvalgai, ką jie veikia, kaip mąsto ir kodėl. Tik aiškiai suvokiant žvalgybos tarnybų prigimtį ir būtį, galima išvengti dažnai gana pavojingų žvalgybos valdymo klaidų, pasiekti tikros tarnybų atskaitomybės, o per tai – ir veiksmingesnės jų veiklos visos valstybės labui.
Dėl visų šių priežasčių NŽ-A skaitytojams siūlau kelių tekstų ciklą iš spaudai rengiamos knygos apie šiuolaikines Vakarų žvalgybos tarnybas. Man svarbu ne tik istorija, bet ir žmonės, jų konkreti veikla ir specifinis mentalitetas bei „darbo kultūra“, kuri kartais atrodo disonuojanti su teorine demokratija, bet praktinei demokratijai yra būtina. Lietuvos demokratijai būtina pajėgi ir veiksminga valstybės saugumo tarnyba, bet kalbėsiu apie visų Vakarų žvalgybos tarnybas ir istoriškai susiklosčiusį jų vaidmenį saugant šiuolaikinę vakarietišką demokratiją.
XIX a. žvalgybos tarnybų institucionalizacija
Pats svarbiausias lūžis šiuolaikinių žvalgybos tarnybųistorijoje buvo jų virsmas iš informacinių institucijų į kompleksinių saugumo problemų sprendimo centrus. Šis virsmas pradėjo ryškėti jau Antrojo pasaulinio karo metu, bet pagreitį įgijo per Šaltąjį karą, kai tarpvalstybiniai ir net nevalstybiniai konfliktai tapo globalūs ir dėl to daugiaplaniai. Jei prisimintume, pavyzdžiui, po 2001 m. Rugsėjo 11-osios JAV pradėtą „karą su terorizmu“ (iš tikrųjų – pasaulinę kovą su Al-Qaeda), tai jis apėmė ir karinius veiksmus prieš keletą valstybių, ir teisėsaugos operacijas visuose žemynuose, ir finansinį-ekonominį poveikį įtariamiems teroristų rėmėjams, ir propagandinę kovą internete – pasauliniame kompiuterių tinkle.
Būtent tokiuose konfliktuose žvalgybos tarnybos atsiskleidė kaip lanksčiausios valstybės institucijos, gebančios inicijuoti, aprėpti, koordinuoti ir pačios vykdyti plačiausią priemonių spektrą: nuo viešos informacijos analizės, komunikacijos ir diplomatijos iki visiškai slaptų karinių operacijų. Svarbiausia žvalgų savybe tapo jų gebėjimas niekada nepamesti savo galutinio tikslo, iš naujo grįžti prie jo net ir tada, kai politinė padėtis keičiasi ar tampa neaiški. Šiuolaikinės žvalgybos tarnybos yra kaip genomas, kuris nuolat kinta reaguodamas į aplinką, bet kartu užtikrina išgyvenimą aiškią tapatybę turinčiam organizmui – valstybei.
Genomo metafora netiktų nusakyti žvalgybos tarnybų padėčiai jų kūrimosi laikotarpiu. XIX a. žvalgyba atrodė aiški ir net elementari funkcija, karo metu pavaldi generolams, o taikos metu – valstybės vadovams. Niekas nesitikėjo, kad sistemingas kapstymasis po pasaulio paslaptis ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose pagimdys superinstitucijas, kurios, panašu, reaguoja į pokyčius anksčiau negu jie iki galo išaiškėja.
Išsklaidyti žvalgybos tarnybas gaubiančią baimės ir nepasitikėjimo atmosferą galima tik vienu būdu: tiksliau įvertinant ir apibendrinant jų istorinę raidą. Vakarų žvalgybos tarnybos nėra masonų ložės ar kitokios slaptos organizacijos, konkrečios grupės sąmoningai sukurtos visuomeninės ir politinės įtakos svertams atrasti, naudoti ir nuslėpti. Visiškai priešingai – tai daugelio praktinių sprendimų ir eksperimentų, kuriuos konkuruodamos tarpusavyje atliko įvairios politinės jėgos, rezultatas. Jei kartais atrodo, kad žvalgybos tarnybos naudoja tobulesnius įtakos svertus negu privačios slaptos organizacijos, tai tik patvirtina įvairovės galią. Vakarų žvalgybos tarnybų jėga slypi jų atstovaujamo politinio kūno – visuomenės – įvairovėje.
Žvalgybos tarnybos kaip tarnybos Vakaruose pradėjo formuotis tik įsibėgėjus bendrai viešosios administracijos institucionalizacijai. Nesileidžiant į gilesnę diskusiją dėl šiuolaikinės biurokratijos ištakų, pakaks nurodyti, kad šiuolaikiniam žmogui atpažįstamos valstybės institucijų sistemos kontūrai nusistovėjo apie XIX a. vidurį, kai Didžiojoje Britanijoje, kuri tuo metu laikė save pasauline britų imperija, paskelbta valstybės tarnybos reformą pradėjusi Northcote-Trevelyan ataskaita1. Panašiu metu Prancūzijoje įsitvirtino Ancien Régime ir Napoleono imperijos aparatą modernizavusi Antroji Respublika, greitai virtusi Antrąja Imperija ir supanašėjusi su tokiomis pat Prūsijos (vėliau – Vokietijos), Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijomis. Imperinė politika ir imperijų tarpusavio konkurencija davė pradžią žvalgybos tarnyboms, kokias jas pažįstame šiandien.
Kaip atrodė žvalgyba iki institucionalizacijos neblogai atskleidžia žemiau pateikiamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų aprašymas. Žvalgo, šnipo, seklio ar tyrėjo funkcijos nebuvo atskirtos, o tokie žmonės, net jei veikdavo profesionaliai (t. y. žvalgyba tapdavo pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu), būdavo pagal poreikį samdomi įvairių didikų, karvedžių ar valdovo vietininkų.
LDK istorijoje žvalgyba paprastai tapatinama su šnipinėjimu. Kitaip tariant, LDK žvalgai buvo laikomi šnipais Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir atvirkščiai – Maskvos žvalgai buvo laikomi šnipais LDK. Tam, kad pagrįstai būtų galima kalbėti apie šnipinėjimą ar žvalgybinę veiklą, šaltiniuose turėtų būti paminėtas konkretus terminas – „šnipas“ ar „žvalgas“. Šio termino kilmę tyrinėjęs Juliuszas Bardachas atkreipė dėmesį, kad išlikę istoriniai šaltiniai apie žvalgybą yra atsitiktiniai, o LDK pasienyje buvo jungiamos žvalgybos ir kontržvalgybos funkcijos – šį darbą atliekantis asmuo šaltiniuose įvardijamas kaip ryskun. Etimologiškai Bardachas šio termino kilmę aiškino taip: ryskun kilo iš rusėniško termino riskati, riskovati ir reiškė „kieno nors sekiojimą, judėjimą įvairiomis kryptimis“. Dar viena žvalgybos funkcija, kurią Bardachas užčiuopė senuosiuose šaltiniuose – sekimas. Šis veiksmas įvardijamas kaip sok, o tuo užsiimdavo ir jabiedniki – skundėjai.
Pasienio žvalgyba LDK buvo profesionali – apie tai liudija Artemo Kučkos atleidimas nuo nelaisvo berno tarnybos. Jis buvo išlaisvintas, o jo priklausomybė paskirta tiesiogiai valdovui, nurodyta gyventi Vitebske ir atlikti šnipinėjimo tarnybą. Taigi Bardachas aiškina, kad lenkiškas terminas szpieg XVI a. pradžioje įgijo seklio ir žvalgo reikšmes. Tačiau Bardachas pastebėjo, kad ne tik szpieg reiškė žvalgą ar šnipą, – priešo teritorijoje gyvenantys žvalgai informacijai gabenti naudojosi pasiuntinių funkcija – tokie pasiuntiniai taip pat gali būti įvardijami kaip szpieg.
Ne tik tiesioginis asmens įvardijimas šaltiniuose žodžiu szpieg reiškia žvalgybinę veiklą – tam priskirtinos ir įvairios propagandos ir dezinformacijos akcijos. Žinoma, toks vertinimas gali klaidinti, nes ir eiliniai dvaro gandai nepagrįstai gali būti priskirti žvalgybai, todėl dezinformacijos kampanijos vertintinos tik valstybiniu lygmeniu, t. y. propagandos akcija galima laikyti tik prieš priešišką valstybę nukreiptą veiksmą. Tuo tarpu bandymai kompromituoti atskirus pareigūnus laikytini vidine politine kova.2
XIX a. Europos biurokratijos kūrėjams teko nelengva užduotis šią veiklą įsprausti į vis aiškiau apibrėžiamas valstybės veikimo ribas ir rėmus. Didžiausi iššūkiai šiame darbe buvo žvalgybos slaptumas ir jos teisinis reguliavimas.
Nors būtent XIX a., ypač pabaigoje, Europoje ir JAV itin sparčiai vystėsi spauda ir ryšio priemonės, valstybės paslapties sąvoka ir jos ribos dar nebuvo aiškiai apibrėžtos. Ne tik politinį ar karinį pranašumą teikiančios technologijos ar veikimo būdai buvo slepiami nuo priešų ir konkurentų, bet ir valstybės viduje veikiančių tarnybų ar organizacinių tinklų egzistavimas galėjo būti paslaptis piliečiams ir net aukšto rango politikams ar tarnautojams. Taigi tokios pusiau profesionalios žvalgų-šnipų tarnybos, kokios veikė LDK ir kitose senosiose monarchijose, dėl jas gaubiančios paslapties išlaikė neformalų statusą daug ilgiau negu kitos valstybės institucijos. Pavyzdžiui, 1786 m. Habsburgų valdomos Austrijos slaptosios policijos kūrėju tapęs grafas Johannas Antonas Pergenas pradėjo savo veiklą turėdamas du sau pavaldžius oficialius darbuotojus. Slaptoji policija turėjo dirbti remdamasi viešosios policijos pajėgomis ir vien Pergeno kontroliuojamų agentų tinklu. Pergenas atsiskaitydavo tiesiogiai imperatoriui3.
Kita vertus, žvalgybos institucionalizaciją sunkino ir tai, kad ši veikla visada subtiliai balansavo ant teisėtumo ribos. Žvalgyba veiksminga tik tada, kai jos agentūros tinklas sujungia viešosios politikos pasaulį su slaptu ir dažnai nusikalstamu pogrindžiu. Ši taisyklė galioja visose istorinėse epochose. Žvalgų tarnybos, kad ir kokią formą įgytų, privalo pasitelkti įvairius pagalbininkus ir tarpininkus, kurie arba patys yra nusikaltėliai, arba turi ryšių su nusikalstamomis organizacijomis ar nusikalstama veikla. Įteisinti ir valdyti santykius su tokia agentūra yra sudėtinga dar ir šiandien, todėl nenuostabu, kad ankstyvuoju laikotarpiu, kai visuomenės spaudimas veikti viešai ir teisėtai buvo mažesnis, policija ir žvalgybos tarnybos vengė detalizuoti ir formalizuoti savo veiklos procedūras.
Vokietijos žvalgybos pradininko, Otto von Bismarcko žvalgybos kūrėjo Wilhelmo Stieberio atsiminimuose aprašyta byla aiškiai parodo, kodėl žvalgybai būtina veikti „abipus įstatymo“, prasiskverbiant taip pat ir į nusikalstamą pogrindį. Pastebėjęs, kad laikraščiuose reguliariai skelbiama slapta informacija, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV pavedė tuo metu dar Berlyno policijos viršininkui Stieberiui nustatyti žurnalistų informacijos šaltinį. Stieberis pasinaudojo savo glaudžiais ryšiais su miesto prostitutėmis, kurioms, jo paties teigimu, buvo daug padėjęs apsaugodamas nuo klientų savivalės ir sukurdamas venerinėmis ligomis sergančių prostitučių šalpos fondą.
Ponia von T. (ta pati moteris, kurios bordelį, kaip jau rašiau, aš patikrinau, bet neuždariau) man pranešė, kad vienas iš jos damų lankytojų išgėręs keletą butelių šampano gyrėsi žinąs daugiau valstybės paslapčių už patį Prūsijos karalių. Esą žurnalistai puola prieš jį ant kelių maldaudami informacijos. Jis gi nieko neatskleidžiąs, kol negaunąs gero atlygio.
Aš pasikalbėjau su minėta dama – neblogai išsilavinusia dvidešimt dvejų metų mergina, ir ji patvirtino žinias, kurias man suteikė jos darbdavė. Jos meilužis esąs toks leitenantas Wagneris. Mergina pridūrė, kad jis lankosi dažnai ir mėgsta švaistytis pinigais.
Policija pradėjo slapta sekti Wagnerį, kad surinktume daugiau žinių ir galėtume imtis veiksmų. Mūsų tyrimas atskleidė stulbinančių faktų.4
Paaiškėjo, kaip toliau rašo Stieberis, kad leitenantas Wagneris į nusikalstamą veiklą yra įtraukęs ir kai kuriuos artimus karaliaus tarnus, o surinktą informaciją pardavinėja ne tik žurnalistams, bet ir Prancūzijos bei Rusijos diplomatams. Wagneris buvo pašalintas iš kariuomenės ir nuteistas dešimčiai metų sunkiųjų darbų, bet netrukus karaliaus nurodymu tyliai paleistas, kad būtų išvengta didesnio skandalo.
XIX a. pradžioje tik dvi Europos valstybės – Rusija ir Prancūzija – turėjo struktūras, kurias galima lyginti su šiuolaikinėmis žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Abiem atvejais tai buvo ilgai tvėrusios stiprios ir centralizuotos monarcho valdžios rezultatas.
Rusijoje dar XV a. pradėta formuoti vadinamųjų prikazų sistema, kuri XVI–XVII a. jau veikė pilna apimtimi. Prikazai buvo centralizuotos institucijos, kurių vadovai gaudavo tiesioginį caro nurodymą vykdyti monarcho valią tam tikroje valstybės gyvenimo srityje. 1686 m. Petro I įsteigtas Preobražensko prikazas, vėliau reorganizuotas į Slaptąją kanceliariją, be kitų užduočių vykdė ir saugumo tarnybos funkcijas5. Kai kurie istorikai Rusijos saugumo tarnybos užuomazgas įžvelgia ir dar senesnėse institucijose: XVII a. veikusiame Slaptajame prikaze ar net Ivano Rūsčiojo opričninoje, kuri tiesiogine prasme buvo valstybė valstybėje6. Rusijos diplomatiją koordinavęs Pasiuntinių prikazasdažnai vertinamas kaip ankstyvojo laikotarpio išorės žvalgybos tarnyba7.
Taigi 1810 m. caro Aleksandro I įsteigta Policijos ministerija jau turėjo daugiau kaip šimto metų institucinę istoriją. Nors ši ministerija gyvavo trumpai, tik iki 1819 m., jos veiklą nuosekliai pratęsė Vidaus reikalų ministerija ir politinį sekimą vykdęs Kanceliarijos trečiasis skyrius. 1880 m. visos policijos ir sekimo funkcijos vėl sujungtos įsteigus Policijos departamentą. Formaliai jis išliko pavaldus vidaus reikalų ministrui, bet iš tikrųjų tai buvo savarankiška institucija, daug kuo panaši į vėlesnį KGB. Policijos departamentas vykdė ne tik įprastines policijos funkcijas, bet ir kontržvalgybą, politinį sekimą ir net užsienio žvalgybą. Žymieji apsaugos skyriai (arba tiesiog ochrana, ochranka) taip pat buvo Policijos departamento padaliniai. Tais pačiais 1880 m. buvo galutinai institucionalizuota ir Rusijos karinė žvalgyba – Generalinio štabo Pirmasis departamentas8.
Labai panaši ir Prancūzijos tarnybų istorija iki XIX a. Jau XV a. Prancūzijos karaliai naudojo slaptąją diplomatiją, bet labiausiai žvalgybos ir saugumo veiklą išvystė XVII a. karaliaus Liudviko XIII valstybės ministras kardinolas Richelieu. Siekdamas konsoliduoti karaliaus valdžią valstybėje ir sustiprinti Prancūzijos įtaką Europoje, jis naudojo slaptą sekimą ir įtakos operacijas tiek vidaus, tiek užsienio politikai9. Richelieu įkurtas Juodasis kabinetas laikomas pirmąja Prancūzijos žvalgybos tarnyba10, kuri veikė iki pat XVIII a., nors Liudviko XIV valdymo laikotarpiu jo reikšmė sumenko. Dėl nuolatinių karų tuo metu labiau vystėsi ne taikos meto, o karinės žvalgybos tarnyba, kurios pagrindą sudarė lengvoji kavalerija – dragūnai ir husarai11. Tačiau Liudvikas XV vėl sustiprino taikos meto žvalgybą ir slaptąją diplomatiją, ir du dešimtmečius iki Prancūzijos revoliucijos tokia karališkoji slaptoji tarnyba išties veikė visiškoje paslaptyje, apie ją nežinojo net ministrai12.
Po to žvalgybos ir saugumo klausimai ilgam atiteko į Josepho Fouché rankas. Jis su pertraukomis išliko policijos ministru nuo 1792 iki 1815 m., t. y. per visą Revoliucijos laikotarpį, Napoleono imperijoje ir monarchijos Restauracijos pradžioje13. Po Fouché intrigų Prancūzijos politinis elitas ėmė įtariai vertinti žvalgybos ir saugumo tarnybas, todėl jos išgyveno krizę14. Vidaus saugumo užtikrinimas patikėtas policijai, o išorės žvalgyba nebuvo vystoma iki pat 1870 m., kai Karo ministerijoje buvo įkurtas Antrasis departamentas, iš kurio kildinamos visos šiuolaikinės Prancūzijos žvalgybos tarnybos15.
Nors Prancūzijos žvalgybos istorikai XIX a. vidurį vertina kaip krizės laikotarpį, kaip tik tuo metu Prancūzijos pavyzdys įkvėpė Austrijos-Vengrijos imperatorius ir Prūsijos karalius išvystyti savąsias žvalgybos ir ypač saugumo struktūras. Jau minėjome Habsburgų slaptosios policijos kūrėją grafą Pergeną, kuris sukūrė viešosios policijos pajėgomis paremtą saugumo sistemą, leidusią slapta susekti šnipinėjimu ir kitais nusikaltimais valstybei įtariamus asmenis. Atitinkamų Prūsijos ir ankstyvosios Vokietijos imperijos tarnybų raida susijusi su taip pat jau minėtu Stieberio vardu. Stieberis savo karjerą pradėjo Berlyno kriminalinėje policijoje, o įgijęs karaliaus pasitikėjimą 1850 m. tapo jos viršininku. Žinomas dėl skrupulų nepaisančių netradicinių metodų, Stieberis patraukė ambicingojo kanclerio von Bismarcko dėmesį ir dar prieš 1866 m. karą su Austrija buvo paskirtas Karo lauko policijos viršininku. Ši tarnyba turėjo visapusiškai užtikrinti kariuomenės saugumą, vykdyti kontržvalgybą ir kai kurias užsienio žvalgybos funkcijas. Karui pasibaigus anksčiau nei tikėtasi, Stieberiui pavesta sukurti dar universalesnę žvalgybos tarnybą – Centrinį žvalgybos biurą. Beveik dešimtmetį veikusi tarnyba rinko informaciją apie būsimą priešą – Prancūziją – ir sekė Bismarcko vyriausybės politinius priešininkus. Nors po kanclerio mirties paaiškėjo, kad Centrinis žvalgybos biuras buvo labiau vieno žmogaus struktūra ir Bismarcko įpėdiniai jos atsisakė, Stieberio veikla paliko neabejotinai ryškų pėdsaką Vokietijos žvalgybos istorijoje ir ant jos pamatų išaugo karinės žvalgybos struktūros, įgijusios vis didesnę reikšmę XX a. pradžioje16.
Neįprasta rusų karininko Ivano Liprandi karjera yra puikus pusiau institucionalizuotos ar tik pradėtos institucionalizuoti žvalgybos pavyzdys.
Gimęs 1790 m. Rusijoje, imperatoriaus Aleksandro ginklų gamyklas kuravusio italo Pietro Liprandi šeimoje, Ivanas nuo jaunystės tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Šiai 1814 m. užėmus Paryžių labai susidomėjo slaptosios policijos darbo metodais ir mokėsi pas Prancūzijos kriminalinės policijos pradininku laikomą Eugène’ą-François Vidocqą.
XIX a. trečiame dešimtmetyje Liprandi tarnavo Odesoje, kur organizavo prieš Balkanų valstybes nukreiptą žvalgybos tinklą. Ten gyvendamas susipažino su Aleksandru Puškinu ir tapo apsakymo „Šūvis“ herojaus prototipu. Po dekabristų sukilimo buvo trumpam suimtas ir atleistas iš karinės tarnybos, nors patys dekabristai įtarė, kad Liprandi šnipinėjo vyriausybei. Nuo 1840 m. Liprandi tarnavo kaip Vidaus reikalų ministerijos valdininkas ypatingiems pavedimams. Jis padėjo policijai išaiškinti vadinamąją Petraševskio organizaciją – socialistinių pažiūrų intelektualų draugiją, su kuria ryšius palaikė rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Liprandi atliko ir kitų slaptų tyrimų, o išėjęs į atsargą parašė Napoleono karų istoriją ir padėjo Levui Tolstojui surinkti medžiagą romanui Karas ir taika17.
Iš tokios trumpos Liprandi profesinės biografijos peržvalgos matyti, kiek neapibrėžtumo vis dar buvo išlikę kriminalinės policijos, vidaus saugumo tarnybų ir žvalgybos veikloje ir kaip galėjo persidengti karininko, policininko, žvalgo ir net politinės policijos agento vaidmenys.
Vis dėlto XIX a. pabaigoje jau veikė ne viena institucija, kurią galime atpažinti kaip žvalgybos ir saugumo tarnybą. Žvalgybos institucionalizacija pirmiausia palietė vidaus saugumo funkciją. Būtent šioje srityje susiformavo pirmosios daugiau ar mažiau šiuolaikiškos tarnybos. Tuo tarpu išorės žvalgyba išliko aptaki ir menkai formalizuota funkcija, kurią pagal poreikį atlikdavo diplomatai ir karininkai. Nors pirmuosius pasaulinės valstybių konkurencijos požymius galima įžvelgti XV–XVI a. Ispanijos ir Portugalijos ginčuose dėl kolonijų ar XVIII a. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kolonijų karuose, iš tikrųjų pasaulinio masto politika ir konfliktai prasidėjo nuo Pirmojo pasaulinio karo. Kaip tik jo išvakarėse Europos valstybės išvystė žvalgybą kaip ypatingą valstybės tarnybos sritį.
Žvalgyba ir politikos globalizacija: Pirmasis pasaulinis karas ir tarpukaris
Pasaulinis karas įrodė, kad tautų tarpusavio kova peraugo siauras ginčų sprendimo ginklais ribas ir tapo visų nacionalinių pajėgumų reikalaujančiomis varžybomis, vykstančiomis politinėje, ekonominėje, karinėje sferoje ir net žmonių sielose. Vietoje karinių žvalgybos tarnybų iškilo visa apimančios valstybių slaptosios tarnybos, veikiančios prieš kitas valstybes. Jos imasi visko, kas gali suteikti valstybei pranašumą prieš kitas valstybes, vienodai domisi ekonomika, politika ir ginkluote. Jos neapsiriboja vien pasyvia tyrimo veikla, bet imasi aktyvių veiksmų įsitraukdamos į ekonomines varžybas ir skleisdamos propagandą savo valstybių viduje ir išorėje.18
Ši buvusio Vokietijos imperijos karo žvalgybos vadovo Walterio Nicolai citata šiandien atrodo kiek pralenkusi laiką. Mes netgi galėtume diskutuoti, kad valstybių varžybos prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kurį jis mini, buvo intensyvesnės nei po jo. Tik Antrajam pasauliniam karui peraugus į Šaltąjį karą žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklos spektras iš tikrųjų tapo toks, kokį jį pavaizdavo Nicolai.
Iš tikrųjų Pirmasis pasaulinis karas, jei suvoksime jį kaip platesnį politinį-karinį konfliktą, prasidėjusį dar XIX–XX a. sandūroje ir užsibaigusį XX a. trečiame dešimtmetyje, Vakarų žvalgybai davė tik vieną postūmį – galutinį jos institucionalizavimą. Tuo metu Europoje įsitvirtino ir pradėjo veikti visos didžiausios ir svarbiausios žvalgybos tarnybos, išlaikiusios tęstinumą ir integralumą iki pat mūsų dienų. XX a. pradžioje išorės žvalgybos tarnybos nustojo būti privačiomis iniciatyvomis ar nuo konkrečių politikos veikėjų priklausomais tinklais ir tapo dažnai slepiamomis, bet jau apibrėžtomis ir autonomiškai veikiančiomis institucijomis su aiškia atskaitomybe. Lemiamu veiksniu institucionalizuojant, ko gero, paskutinę neformalios valstybinės veiklos sritį tapo politikos globalizacija.
Pirmojo pasaulinio karo veiksmai iš tikrųjų apėmė beveik visą pasaulį, iš Europos jie netruko persikelti į kolonijas, o galiausiai į karą įsitraukė JAV, Osmanų imperija, Australija ir kitos jau egzistavusios ar dar tik būsimos valstybės, kaip, pavyzdžiui, Indija. Tačiau paviršinio žvilgsnio į įvykių sekas nepakanka įsisąmoninti kokybiniam politikos šuoliui, kai viena po kitos valstybės pradėjo suprasti, kad jų politiniai, socialiniai ir ekonominiai sprendimai, aljansai ir konfliktai sukelia pasekmes ne vien jų pačių teritorijose, bet ir visame pasaulyje. Maža to, pasikeitė ir pati pasaulio sąvoka.
Šį virsmą itin taikliai atskleidė vokiečių teisininkas ir politikos filosofas Carlas Schmittas. Pasak jo, po Didžiųjų geografinių atradimų susiklosčiusioje europocentristinėje pasaulėžiūroje pasaulis atrodė padalytas į dvi aiškias dalis: Europą ir jos kolonijas. Senajame žemyne telkėsi galią stiprinančios ir vis aiškiau savo tarpusavio santykius apibrėžiančios imperijos, o naujasis pasaulis buvo laikomas kovos be taisyklių teritorija. Pirmasis pasaulinis karas pakeitė ne tik konkrečių valstybių galios santykius, bet ir visą tarptautinių santykių struktūrą, vietoj Europos išskirtinumo principo mėginant įtvirtinti visuotinės žmogaus teisių apsaugos ir tautų laisvo apsisprendimo principus19. Nesunku pastebėti, kad tuo pat metu pakito ir pasaulinės galios centrai: Europa palengva prarado dominuojantį vaidmenį, o globalią dinamiką vis labiau pradėjo lemti JAV ir Rusijos konkurencija, kaip dar XIX a. prognozavo prancūzų istorikas ir politikos mąstytojas Alexis de Tocqueville’is20.
Naujieji tarptautiniai santykiai kokybiškai skyrėsi nuo europocentrinės tvarkos. Naujosios galios nuo pat pradžių nebuvo metropolijos, o jų įtakai pasiduodančios ar jų parama besinaudojančios valstybės nelaikė savęs kolonijomis. Ypač Vakarų pasaulyje tai tapo visiškai naujų ir daugeliu požiūrių komplikuotesnių tarptautinių santykių pradžia. Tai turėjo lemiamos reikšmės žvalgybos institucionalizacijai. Susidūrusios su sudėtingesniu, kur kas sunkiau paveikiamu ir kontroliuojamu pasauliu, senosios Europos valstybės buvo priverstos daug labiau išvystyti savo žvalgybos tinklus ir suformuoti aiškiai apibrėžtas tarnybas, kad gautų tikslesnės informacijos ir taip sumažintų klaidingų sprendimų tikimybę.
Jei tikėsime Nicolai, pirmoji tai padarė Prancūzija, dar XIX a. pabaigoje užsitikrinusi dominuojančias žvalgybos pozicijas visoje Europoje, paversdama kitas valstybes, net ir Rusiją, savo samdinėmis šnipinėjant prieš Vokietiją21. Tokio vertinimo niekaip nepavadinsi nesuinteresuotu, bet su juo iš esmės sutinka ir šiuolaikiniai Prancūzijos žvalgybos istorijos tyrėjai. Karo ministerijos Antrajame departamente sukoncentruotos Prancūzijos žvalgybos pajėgos XIX–XX a. sandūroje pasiekė svarbų proveržį, kurį užtikrino ne tik įprastinis šnipinėjimas, bet ir išvystyta ryšių perėmimo ir dešifravimo technika22.
Suprantama, paskutinį tarpusavio karą triuškinamai baigusi ir iki imperijos išaugusi Vokietija šioje srityje stengėsi neatsilikti. Žinoma, aptartas Stieberio įdirbis buvo reikšmingas, bet nenorėdamas priklausyti vien nuo jo, dar tuometinės Prūsijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas Helmuthas von Moltke 1867 m. įkūrė štabe karinės žvalgybos padalinį, kuris po 1871 m. tapo visos Vokietijos užsienio žvalgybos centru, veikusiu iki pat nacių įsitvirtinimo valdžioje 1933 m. Augant Vokietijos laivynui, XX a. pradžioje įsteigta ir atskira laivyno žvalgybos tarnyba23.
Būtent Vokietijos žvalgybos raida paskatino Didžiąją Britaniją įkurti šiandien jau legendinėmis laikomas tarnybas MI6 ir MI5. Pirmoji, dar žinoma kaip Slaptoji žvalgybos tarnyba (Secret Intelligence Service), turėjo užsienyje rinkti informaciją apie Vokietijos politinius ir karinius tikslus bei laivyno raidą. Antroji, oficialiai vadinama Saugumo tarnyba (Security Service), turėjo apsaugoti britų imperiją nuo vokiečių šnipų, kurių baimė visuomenėje buvo pasiekusi masinės isterijos lygį. Nors Didžiosios Britanijos kariuomenė ir diplomatija jau anksčiau plėtojo savo informacijos rinkimo tinklus ir mechanizmus, o policija buvo įgijusi vidaus saugumo užtikrinimo patirties, ir MI6, ir MI5 buvo kuriamos „nuo balto lapo“. 1909 m. paskirti į pareigas pirmieji šių tarnybų vadovai keletą mėnesių dalijosi vienu kabinetu. Vis dėlto britų tarnybų raida buvo ypač sparti, o išsiplėtus Pirmajam pasauliniam karui, jos jau galėjo varžytis su kitų Europos valstybių tarnybomis, dar po kelių dešimtmečių jas pralenkė24.
Tuo tarpu Rusijos žvalgybai didesnę įtaką padarė ne Pirmojo pasaulinio karo pradžia, o jo pabaiga. Valdžią užgrobusi komunistų partija iškėlė revoliucijos eksporto šūkį ir siekė visais būdais skatinti komunistų organizacijų įtakos augimą visame pasaulyje. Nors komunistų lyderiai Vladimiras Leninas, Leonas Trockis ir Josifas Stalinas rinkosi skirtingas taktikas ir jų tarpusavio konkurencija lėmė naujosios sovietinės valstybės politikos kaitą, įtakos pasaulyje stiprinimas išliko aiškiu Sovietų Rusijos, vėliau Sovietų Sąjungos strateginiu tikslu25. Tai nulėmė ir sparčią žvalgybos tarnybų raidą.
Karinės žvalgybos tradiciją ir funkcijas perėmė Raudonosios armijos žvalgybos tarnyba, kuri nuolat keitė pavadinimus, bet išlaikė aiškią tapatybę ir nuo 1942 m. tapo žinoma kaip GRU – Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba. Kintantys pavadinimai (ČK, OGPU, NKVD) netrukdė formuotis ir kitai – sovietų politinės žvalgybos – tapatybei, kurią ryškiausiai reprezentavo būsimoji KGB. Ši nuolat augusi institucija ne tik vykdė totalitarinės politinės policijos funkcijas, bet ir išvystė globalius užsienio žvalgybos pajėgumus, prasiskverbdama į politinės ir ekonominės galios centrus ne tik Europoje, bet ir Amerikoje bei Azijoje26. Kartu su britų tarnybomis naujausios sovietinės struktūros tapo pirmaisiais būsimojo Šaltojo karo žvalgybų „žaidimo“ žaidėjais. Karinę ir politinę žvalgybą sovietų imperijoje papildė ir tarptautinė partinė komunistų struktūra – Kominternas, vykdžiusi savarankišką žvalgybą ir formavusi politinės įtakos strategijas Sovietų Sąjungai nepriklausančiose valstybėse27. Tokiu būdu Rusija pirmoji išvystė tipišką komunistinį modus operandi, kai iš esmės visa valstybė ir visi piliečiai gali būti vienaip ar kitaip pajungti žvalgybai ir slaptos įtakos auginimui. Panašų modelį ir šiandien vysto komunistine tradicija sekanti Kinija.
Augančių komunistinių organizacijų keliama politinė grėsmė neliko nepastebėta Europoje ir JAV. Komunizmo pavojus paskatino visų Vakarų valstybių saugumo tarnybų raidą. Pagal to meto tradiciją, kurią tarpukariu jau galima laikyti galutinai nusistovėjusia, šios tarnybos veikė kaip specializuoti policijos padaliniai (kai kuriais atvejais tęsiantys dar XIX a. pradėtą darbą). Istoriškai naujesnės išorės žvalgybos tarnybos paprastai buvo laikomos karinių pajėgų dalimi. Naujosios Europos valstybės šioje srityje sekė senesniųjų patirtimi, kaip rodo ir Lietuvos pavyzdys: svarbiausi išorės žvalgybos pajėgumai liko sutelkti kariuomenės Generaliniame štabe, o kontržvalgyba ir saugumo policijos funkcija ilgainiui perduota Vidaus reikalų ministerijai, kol galiausiai atiteko pusiau nepriklausomai tarnybai – VSD28. Nesunku pastebėti, kad svarbiu modeliu Lietuvos Respublikos VSD, apjungusiam kriminalinės ir saugumo policijos pajėgas, buvo tuo pat metu išaugęs ir suklestėjęs JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) – taip pat visų pirma policijos tarnyba. Išimtimi iš bendros vakarietiškos praktikos galima laikyti britiškas MI5 ir MI6, kurios nuo pat pradžių kurtos kaip nepriklausomos civilinės tarnybos. Vis dėlto MI6 teko ilgai kovoti su karinės vadovybės siekiu paversti tarnybą tiesiogiai pavaldžia sau, o MI5 veiklos rezultatai nuolat priklausė nuo gebėjimo užtikrinti sąveiką su policijos pajėgomis. Tiek FTB, tiek MI5, tiek VSD vienu svarbiausių uždavinių iki pat Antrojo pasaulinio karo laikė komunistinių organizacijų sekimą ir kontrolę29.
Nepaisant visų svarbių postūmių, tarpukariu Vakarų valstybės išlaikė konservatyvų požiūrį į žvalgybą ir kontržvalgybą. Net jei tarnybų tarpusavio konkurencija vis dažniau vertinta kaip kova, ji buvo suprantama kaip kova dėl informacijos, iš tos informacijos plaukiančius sprendimus ir veiksmus paliekant vadinamiesiems „žvalgybos vartotojams“: valstybių vadovams, diplomatams ar karo strategams. Pavyzdžiui, britų admirolas Boyle’as Somerville’is, pirmasis oficialus laivyno atstovas, paskirtas tarnauti MI6, savo reikšmingoje 1919 m. apžvalgoje apibūdino žvalgybos produktą kaip „informaciją, kurios pagrindu galima veikti“30.
Tokiame kontekste jau minėtas Nicolai atrodė labai revoliucingas autorius, paskelbdamas, kad žvalgyba yra „karas taikos metu“31. Bet jis nebuvo vienišas. Tais pačiais 1919 m., kai Somerville’is rašė savo apžvalgą, jaunas amerikiečių diplomatas, būsimas CŽA direktorius Allenas Dullesas ragino JAV vyriausybę atsižvelgti į Lietuvos ir Lenkijos atstovų prašymus pasiųsti į šias naujas valstybes nedidelį kiekį amerikiečių karių, kurie padėtų suformuoti nacionalines kariuomenes, pajėgias pasipriešinti komunizmo ekspansijai. Pasak biografo, Dullesas „tvirtino, kad kovai su bolševizmu nereikia masyvių pajėgų. Pakanka nedidelio ginkluotų profesionalų branduolio, kuris sustiprintų vietines demokratines jėgas. Allenas Dullesas pradėjo savo Šaltąjį karą“32.
Galima rasti ir daugiau patvirtinimų, kad jau tarpukariu, ypač tarp pačių žvalgybos specialistų, sustiprėjo būsimo Šaltojo karo nuojautos. Vis aiškiau ryškėjo vaizdinys konflikto, kuris vyktų ne tik karinėje, bet ir politinėje, ekonominėje ar informacinėje plotmėje. Be to, nebūtinai visose tose plotmėse tuo pat metu. Konflikto, kurį būtų galima pavadinti taikos meto konfliktu, politine konfrontacija, neturinčia aiškios pradžios ir pabaigos. Dullesas ir kiti esami ar būsimi žvalgai jautė, kad tokiame konflikte jiems ir jų tarnyboms atitektų nebe šalutinis, o pagrindinis vaidmuo.
1 Rodney Lowe, The Official History of the British Civil Service. Reforming the Service, t. 1: The Fulton Years: 1966–81, Routledge, 2011, p. 17–41.
2 Vita Malašinskienė, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žvalgybos XIII–XVII a. apžvalga“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2021, Nr. 2, p. 53–57.
3 Jefferson Adams, Historical Dictionary of German Intelligence, Scarecrow Press, 2009, p. 343.
4 Wilhelm Stieber, The Chancellor’s Spy: The Revelations of the Chief of Bismarck’s Secret Service, Random House, 1980, p. 67–71.
5 „Преображенский приказ“, in: Большая российская энциклопедия, гл. pед. Юрий Осипов, t. 27, 2015; „Тайная канцелярия“, in: Ibid., t. 31, 2016.
6 Константин Колонтаев, История русской полиции, Москва: Сварог, 2009.
7 Vita Malašinskienė, op. cit., p. 53–57.
8 Ruslan Gandoloev et al., „The History of Domestic Intelligence in the Russian Empire: The 18th –19th Centuries“, in: Laplage em Revista, 2021, t. 7, Nr. 3B, p. 324–330.
9 Iskander Rehman, „Raison d’Etat: Richelieu’s Grand Strategy During The Thirty Years’ War“, in: Texas National Security Review, 2019, t. 2, Nr. 3, p. 39–75.
10 Encyclopedia of Intelligence and Counterintelligence, edited by Rodney Carlisle, Routledge, 2015, p. 250–251.
11 Ibid.
12 éric Denécé, „French Intelligence and Security Services: A Short History“, in: Note Historique, 2016, Nr. 47, p. 2.
13 Encyclopedia of Intelligence, p. 251.
14 éric Denécé, op. cit.
15 Encyclopedia of Intelligence, p. 252–254.
16 Jefferson Adams, op. cit., p. 444–447.
17 Ivan Liprandi, in: https://en.wikipedia.org/w/index.php?title=Ivan_Liprandi&oldid=1002797600.
18 Walter Nicolai, The German Secret Service, translated by George Renwick, London: S. Paul and Co., 1924, p. 19–20.
19 Carl Schmitt, The Nomos of the Earth in the International Law of Jus Publicum Europaeum, translated by G. L. Ulmen, Telos Press, 2006.
20 Žr. Alexis de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje, iš prancūzų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, Vilnius: Amžius, 2002.
21 Walter Nicolai, op. cit., p. 14–17.
22 éric Denécé, op. cit.
23 Jefferson Adams, op. cit., p. xxvii–xxix. Vokietija taip pat bene pirmoji pradėjo trinti ribą tarp žvalgybos ir diplomatijos. Viena pirmųjų tikrai sėkmingų Vokietijos kariuomenės žvalgybinių iniciatyvų buvo karo atašė postų įsteigimas ambasadose XIX a. viduryje. Per šiuos pareigūnus, kurių funkcijos tuo metu dar buvo aiškiai neapibrėžtos, o pati veikla atrodė didelė naujovė, Vokietijos generalinis štabas surinko daug svarbios informacijos ir geriau pasiruošė būsimiems karams Europoje.
24 Keith Jeffery, MI6 – The History of the Secret Intelligence Service 1909–1949, Bloomsbury, 2010; Christopher Andrew, The Defence of the Realm: The Authorized History of MI5, Penguin, 2009.
25 Stéphane Courtois ir kt., Juodoji komunizmo knyga: Nusikaltimai, teroras, represijos, iš prancūzų kalbos vertė Irina Mikalkevičienė ir kt., Vilnius: Vaga, 2000.
26 Очерки истории российской внешней разведки, t. 1–6, Москва: Международные отношения, 2014.
27 Stéphane Courtois, op. cit., p. 371–495.
28 Žr. Arvydas Anušauskas, Lietuvos žvalgyba 1918–1940, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2014.
29 Keith Jeffery, op. cit.; Christopher Andrew, op. cit.; Henry M. Molden, FBI 100 Years: An Unofficial History, Mineapolis: Zenith Press, 2008.
30 Keith Jeffery, op. cit.
31 Walter Nicolai, Geheime Mächte: Internationale Spionage und ihre Bekämpfung im Weltkrieg und Heute, Leipzig: Köhler, 1923, p. 182.
32 Peter Grose, Gentleman Spy: The Life of Allen Dulles, Houghton Mifflin Harcourt, 1994, p. 50.
