Muilo Radioza reklame laikraštyje Lietuvos žinios. 1927-06-15. Iš epaveldas.lt.

„APIE KĄ TYLIME?“

Jau beveik šimtmetį egzistuojantis Lietuvos radijo teatras iki šiol išlaikė savo ištikimus gerbėjus. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį jaunieji Lietuvos nacionalinio radijo klausytojai gali išgirsti vaikų radijo teatro spektaklį, suaugusiesiems radijo teatro spektaklis transliuojamas kartą per savaitę. Vaizdo dominuojamoje kultūroje ši teatro rūšis turi savo nišą, prisitaiko prie kintančių vartotojų lūkesčių ir vystosi kartu su sparčiai besiplėtojančiomis technologinėmis galimybėmis. Nepaisant atkaklaus nacionalinio radijo teatro gyvybingumo, jis nėra sulaukęs teatrologų dėmesio – apie jį tylime, pabrėžia savo straipsnyje Dovilė Statkevičienė1. Panašiai ir specifinis dramaturgijos žanras – radijo teatrui skirti draminiai kūriniai – vis dar laukia literatūrologų dėmesio, ir beje, ne tik Lietuvoje – tai viena labiausiai neįvertintų ir neapmąstytų XX a. literatūros rūšių2.

Norėčiau šią tylą nors šiek tiek sudrumsti – straipsnyje pristatyti dabartinio Lietuvos radijo teatro ištakas, tai yra aptarti Lietuvos Valstybės radiofono 1926–1940 m. transliuotus spektaklius3. Lietuvos radijas kaip institucija yra sulaukęs istorikų ir žurnalistų tyrimų, paties nacionalinio transliuotojo rūpesčiu paskutiniu dešimtmečiu yra išleistos kelios solidžios apžvalginės knygos, pristatančios įstaigos istoriją4. Minėtina ir straipsniui svarbi tarpukario radiofono veiklą išsamiai analizuojanti Stasio Štikelio monografija, keli kultūrinėje spaudoje pasirodę apžvalginiai, proginiai straipsniai ar atsiminimai5. Tarpukario Lietuvos radijo teatro tyrimą didžiąja dalimi įgalina Lietuvos centriniame valstybės archyve, Valstybės radiofono fonde, saugomi dokumentai. Jie pristato radiofono darbo organizavimą, įstaigos veiklą, transliuotą radijo programą, radijo klausytojų lūkesčius ir reakcijas, išliko ir nemažai radijo teatrui skirtų pjesių ir scenarijų. Archyvinė medžiaga itin svarbi, nes rekonstruoti eteryje skambėjusius vaidinimus yra nebeįmanoma – tarpukaryje technologijos dar neleido dirbti su įrašais, visas radijo eteris buvo tiesioginis. Yra žinių, kad XX a. ketvirtame dešimtmetyje eteryje skambėjusi muzika buvo fragmentiškai įrašinėjama fonografais, fiksuojančiais neilgus garso fragmentus vaško plokštelėse, tačiau paskui naudoti tokias laikmenas buvo galima tik kelis kartus6. Pačių radijo įrašų iš tarpukario, galima sakyti, nėra, mus pasiekė vos kelios į plokšteles įrašytos ištraukos. Radijo teatro vaidinimus įrašinėti į magnetinę juostą pradėta tik po Antrojo pasaulinio karo. 1948 m. buvo transliuojamas pirmasis įrašytas radijo vaidinimas – Aleksandro GudaičioGuzevičiaus romano Kalvio Ignoto teisybė radiofonizacija, o seniausi išlikę radijo teatro įrašai yra iš 1949 m.

RADIJAS – AKLAS AR VISIŠKAI KITOKS?

Radijas masino savo amžininkus, techninė naujovė, galinti akimirksniu į vieną bendriją sujungti po visą pasaulį pasklidusius klausytojus, žadėjo naują erą. Mūsų kultūroje entuziastingiausiai šį technikos stebuklą sutiko keturvėjininkai. Jie surengė ir pirmąjį literatūrinį vakarą radijo eteryje – 1926 m. gruodžio 9 d. nuskambėjusį radio poezo koncertą. Avangardistinį siekį atnaujinti sustabarėjusias meno formas keturvėjininkai siejo su radijo gebėjimu keisti patį gyvenimą: pirmajame lietuvių literatūriniame vakare skaitytame Juozo Petrėno pranešime iš radijo tikėtasi nelauktų įdomybių, naujos epochos, revoliucingo įdomumo. „Tad valio radio, valio gyvas visų girdimas žodis, kuris mus visas širdis – širdin sujungia“, – su įkarščiu baigė savo pranešimą prozininkas7.

Nepaisant entuziastingo technikos stebuklo vertinimo, į radijo galimybes klausytojams perteikti visavertį spektaklį ilgą laiką žvelgta su nepasitikėjimu, mat radijo eterio specifika itin riboja menines spektaklio priemones, tai yra transliuoja išimtinai garsą. Radijo teatro elementai – vien akustiniai: tai žodžiai (personažų tiesioginė kalba – dialogai ir monologai), garsai (garso efektai), muzika ir tyla8. Ši meninių priemonių askezė dar labiau išryškėdavo naują teatro rūšį lyginant su tradiciniu dramos teatru, į kurį pirmiausia lygiuotasi vertinant naujovę. Dar 1940 m. išsamiai Lietuvos radijo problemas analizavusioje monografijoje daryta išvada, esą „[r]adijo teatras, veikdamas tik klausą, savo vaidybine visuma tėra tik dalis tikrojo teatro“9. 1928 m. aptardamas literatūros ir radijo santykį panašiai konstatavo Stasys Grigaliūnas. Nors straipsnio autorius nurodė nemažai radijo literatūros sklaidai teikiamų privalumų (transliavimo spartą, didelę aprėptį, gyvo žodžio ekspresiją ir klausytojams daromą akustinį įspūdį), dramą jis išskyrė kaip netinkančią radijo eteriui: „Tik vienam dailiosios literatūros žanrui radio nėra tiek palankus, kaip kitiems – tai dramai. Mat, čia ji reikalauja dar ir optinio veiksnio, kurio radio neduoda. O su tuo ji nustoja dekoracijų ir veiksmo“10.

Duomenys iš kitų šalių radijo teatro istorijos patvirtina, kad akustinio plano dominavimas klausytojams iš pradžių buvo labai neįprastas. Pirmąją pjesę A Comedy of Danger (Pavojaus komedija) specialiai radijui 1924 m. Jungtinės Karalystės BBC transliuotojui parašė Richardas Hughesas. Iškalbingas šio kūrinio siužetas – viskas vyksta anglių kasykloje po žeme. Jau pirmosios personažų replikos nurodo, kad dingo šviesa ir visas veiksmas rutuliosis aklinoje tamsoje, personažams bandant išsivaduoti iš požemių: „MERĖ (garsiai). Sveiki! Kas nutiko? / DŽEKAS. Dingo šviesa“11. Taip vizualioji informacija pašalinama ir siužeto lygmeniu, tarsi padedant žiūrovui įsijausti į transliuojamą draminį veiksmą ir priprasti prie pasikeitusio recepcijos būdo. Pažymėtina, kad ir pats BBC transliuotojas patarė klausantis Hugheso pjesės išsijungti šviesą ir bandyti įsivaizduoti draminį veiksmą visiškoje tamsoje. Panašiai JAV leistame iliustruotame žurnale Radio Digest 1923 m. aptariant radijo pjesių klausymąsi buvo reziumuota: „Klausydamiesi šių pjesių apsimeskite aklu. Kuo geresnė jūsų vaizduotė, tuo geresni bus šie spektakliai“12.

Požiūris į radijo galimybes transliuoti visavertį spektaklį dviprasmiškas išliko gana ilgai: viena vertus, įvairūs besiformuojantys radijo teatro žanrai užėmė svarbią, klausytojų mėgstamą meninės ir pramoginės programos dalį, antra vertus, vis dar būdavo neatrandama kalbos jam apibūdinti. Dar 1984 m. Andrew Crisellis, įtakingos knygos apie šią mediją autorius, radiją dėl optinės informacijos stokos metaforiškai pavadino aklu ir kitas jo savybes išskyrė kaip šios negalės kompensaciją13. Teorinis žvilgsnis į radijo teatrą pradėjo keistis ėmus plėtotis medijų studijoms, taigi atsižvelgus į radijo medijos ypatumus. Crisellio aklumo definicija sulaukė pelnytos kritikos, o radijas imtas vertinti ne vien kaip jau egzistuojančių kultūros formų mėgdžiotojas, bet kaip savo specifika pasižymintis medijų fenomenas. Teoretikai pirmiausia išskyrė radijo gebėjimą informaciją pateikti klausytojo erdvėje: naujoji radijo bangų transliavimo ir priėmimo technologija perkėlė klausymosi aktą į klausytojo namus, vienu metu pasiekdama, viena vertus, milžinišką auditoriją, antra vertus, į kiekvieną klausytoją ar mažą jų būrelį kreipdamasi atskirai, intymiai. Vidinis Lietuvos Valstybės radiofono dokumentas, skirtas padėti prelegentams pasiruošti kalbėti prie mikrofono, kaip tik tai ir patvirtina: pranešėjams patariama į mikrofoną kalbėti įsivaizdavus kokį nors artimą ar pažįstamą žmogų ir užuot bylojus didelėms minioms, kreiptis tiesiogiai į jį14.

Kitas išskiriamas radijo teatro aspektas – meninio vyksmo dabartiškumas. Tarpukario Lietuvos Valstybės radiofone transliuojama programa pasižymėjo abipusiu – ir meninio vyksmo, ir jo klausymosi akto – dabartiškumu, mat kaip jau minėta, visi tarpukariu transliuoti radijo spektakliai buvo atliekami gyvai, beveik nebuvo technologinių galimybių juos įrašinėti. Ribotas galimybes kurti garso meną rodo Juozo Girdvainio pastaba apie tarpukario radijo teatro transliacijas:

Radijo teatro vaidinimo metu šalia mikrofono prie aktorių stovėdavo daug pagalbininkų, kurie imituodavo pašalinius garsus. Vienas būgną pamušdavo, kitas, vandens kibirą pasistatęs, jūros bangas sukeldavo, keliese, pridėję šukas prie lūpų, jos šniokštimą sudarydavo, kiti, rankomis mušdami per kelius, raitelių ant žirgų šuoliavimą atkurdavo, dar kiti – šliaužimą, bėgimą, aimanas, gaisro situaciją perteikdavo ir panašiai.15

Ilgainiui ir radijo vienplaniškumas (vien akustinė medžiaga) imtas vertinti ne kaip trūkumas, o kaip privalumas. Radijo spektaklis į adresato vaizduotę kreipiasi itin skvarbiai, gyvas ir kūniškas jis įsikuria pačioje klausytojo vaizduotėje16. Radijo spektaklis veikia labai stimuliuojančiai, nes neegzistuojantį vizualųjį elementą klausytojas susikuria pats, taip įsitraukdamas į transliuojamo vaidinimo meninį vyksmą. Čia ir dabar išbaigdamas gaunamą meninį turinį, klausytojas priverstas labai aktyviai dalyvauti meninėje komunikacijoje.

Radijo teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai radijo medijos savybė stimuliuoti klausytojo įsitraukimą pasiekia itin didelį lygį. Reikia turėti galvoje, kad radijo eteris dažnai vertintas pirmiausia kaip informacijos kanalas, o ne meninės tiesos perteikėjas, tad ir fikcija kartais buvo priimama kaip realus įvykis. Ko gero, žinomiausias pavyzdys yra 1938 m. Helovino išvakarėse JAV ištransliuotas vaidinimas. Pjesėje buvo adaptuotas mokslinės fantastikos autoriaus Herberto Georgo Wellso romanas Pasaulių karas apie JAV rytinėje pakrantėje Žemę užpuolusius ateivius. Spektaklyje buvo imituojami žinių pranešimai bei reportažas, ir šie informacijos sklaidai skirti žanrai pjesės fikcinį siužetą klausytojams pavertė realiu faktu. Nepaisant aiškaus anonso spektaklio pradžioje ir pranešimo jam pasibaigus, kad klausytojai išgirdo meno kūrinį, didelė auditorijos dalis, patikėjusi puolimu iš Marso, puolė į paniką17. Ir Lietuvoje turime panašų atvejį – 1935 m. gruodžio 31 d. klausytojai po tradicinės Traviatos transliacijos išgirdo įsiveržusio į studiją „plėšiko“ reikalavimus, kai jis, terorizuodamas aktorius, vertė pastaruosius pagal paties pageidavimus skaityti paskaitas, dainuoti ar vaidinti. Nors šis vaidinimas Lietuvos aide buvo anonsuotas18, dalis susirūpinusių klausytojų, patikėjusių realiu įsiveržėliu, paskambino policijai ir į studiją atvyko pareigūnai. Šie pavyzdžiai akivaizdžiai demonstruoja radijo medijos poveikį dramos spektakliui – jo meninės tiesos paveikumas sustiprinamas iki maksimumo.

Bent fragmentiškai galima išvardyti svarbiausius radijo medijos bruožus: didelė šios medijos aprėptis ir tuo pačiu metu specifinė savybė kreiptis į kiekvieną klausytoją atskirai, intymiai, jo namų erdvėje; taip pat meninio vyksmo dabartiškumas ir didelis klausytojo įsitraukimas, stengiantis vaizduotėje išbaigti gaunamą garsinę informaciją. Matysime, kad šios savybės esmingai prisideda prie radijo teatro specifikos.

LIETUVOS VALSTYBĖS RADIOFONAS

„Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, – 1926 m. birželio 12 d. nuskambėjo pirmasis radijo šaukinys iš Kauno. Pirmoji radijo laida tetruko pusvalandį: perskaitytas Švietimo ministerijos sveikinimas, kelios „Eltos“ naujienos, toliau įvairiomis kalbomis buvo kartojamas tas pats šaukinys ir prašoma: „Kas girdite mus – atsiliepkite“. 1927 m. Švietimo ministerija įsteigė Radijo tarybą – visuomeninę organizaciją radijo darbui ir programoms koordinuoti ir organizuoti, bet gana greitai Kauno radiofonas buvo suvalstybintas – 1929 m. Radijo taryba panaikinta, įkurtas Valstybės radiofonas, veikiantis pagal Valstybės radiofono įstatymą ir pavaldus Švietimo ministerijai. Pirmasis šio įstatymo straipsnis skelbė: „Valstybės radiofonas laikomas mokslo, meno, informacijos ir kitoms kultūros žinioms platinti“19. Toliau aptariama radijo programa patvirtina, kad įstaiga be informacijos sklaidos tarpukariu iš tiesų stengėsi vykdyti auklėjamąją ir šviečiamąją funkcijas.

Nepaisant to, kad vos pradėjęs transliuoti radiofonas vertintas kaip svarbus valstybės pažangos ženklas, žvelgiant į tarpukario radijo auditorijos kiekį ir sudėtį, neišvengiamai kyla klausimas apie to meto radijo aprėptį. Šalies elektrifikacijos ir radiofonizacijos lygis buvo žemas: 1930 m. 1000 Lietuvos gyventojų teko vos 4,6 radijo aparato, o daugiausia radijo aparatų 1000 gyventojų (beveik 25) teko 1939 m., kai buvo užfiksuota ir daugiausia radijo abonentų20. Radijo dažniausiai klausytasi nedidelėmis grupėmis, tad vienas radijo aparatas dažnai „aptarnaudavo“ kelias šeimas. Daugiausia (kiek daugiau nei ketvirtadalis visos auditorijos) radijo klausėsi tarnautojai, dvasininkai, mokytojai, patys tesudarę vos 3 % tuometinės Lietuvos visuomenės. Tad visuotinai sutariama, kad radijas tarpukariu buvo brangus malonumas ir tikrasis jo vartojimo proveržis įvyko po Antrojo pasaulinio karo ir turėtų būti siejamas su Sovietų valdžios atėjimu bei šios medijos naudojimu propagandos tikslais.

Kita vertus, norint nustatyti radijo įtaką Lietuvos tarpukario visuomenei (ypač šiam straipsniui aktualiu kultūros sklaidos aspektu), korektiškiau būtų radijo klausytojų skaičių lyginti su kitais to meto kultūros kanalais – spaudos ar knygų tiražais. Knygos tarpukariu buvo brangios, jų tiražai nedideli – originaliosios grožinės literatūros egzempliorių skaičius retai viršijo 2000–3000, poezijos knygų tiražai buvo dar mažesni, apie 500–700 egzempliorių21. Radijo abonentų skaičius gana greitai pasivijo ir pralenkė tiek knygų, tiek kultūrinės spaudos tiražus (pavyzdžiui, kultūros žurnalas Naujoji Romuva 1933 m. pasiekė 5000 egzempliorių tiražą, o radijo abonentų 1927 m. jau buvo per 5500). Dar labiau nei vartotojų kiekis radijo įtakos mastą padeda suvokti šios medijos sklaidos pobūdis, mat radijo klausymosi neribojo auditorijos neraštingumas, vis dar didelė to meto problema (pagal 1923 m. gyventojų surašymo duomenis, 44,1 % gyventojų – visiški beraščiai). Vienas pirmųjų radiofono programos planus kūręs Kauno radijo stoties viršininkas Kleopas Gaigalis dar 1925 m. pabaigoje rašė tuometiniam švietimo ministrui Kazimierui Jokantui: „Knyga geras dalykas, bet gyvas žodis dar geresnis, nes knygą reikia mokėti skaityti, o klausytis (be kurčių) kiekvienas moka“22. Radijo bangos pasiekdavo tolimiausius provincijos užkampius, o išlikę radijo klausytojų laiškai liudija demokratinį šios medijos pobūdį – daugybei klausytojų radijas ne tik perduodavo svarbias žinias, bet ir darė prieinamą aukštąją kultūrą. 1930 m. klausytojo laiške rašoma:

Tamsta negalite įsivaizduoti, kaip provincijos gyventojai (tolimos provincijos, atskirti nuo kultūrinio judėjimo) yra pasiilgę tikrojo meno. Juk mums mažiausia yra proga ir mūsų meno šventovėje – teatre pabūvoti, vienintelė laimė, ką per radio išgirstame.23 

Pirmųjų metų radijo programa buvo gana atsitiktinė, organizacija – chaotiška, mat radiofone dirbo pirmiausia techniniais parametrais, o ne transliuojamu turiniu besirūpinę žmonės. Iš pradžių transliuota vos po kelias valandas vakarais, bet radijo programa nuolat ilgėjo ir įvairėjo, ir baigiantis ketvirtam dešimtmečiui trukdavo maždaug pusaštuntos valandos per parą (nuo 1934 m. prisidėjo rytinė programa). Skelbtas laikas, skaityti meteorologijos biuro pranešimai, trumpos žinios, transliuota daug muzikos. Po ilgokų diskusijų su bažnyčios vyresnybe, 1931 m. iš Kauno bazilikos pradėtos transliuoti sekmadieninės šv. Mišios. Tipiškas tarpukario radiofono žanras buvo ir įvairias mokslo žinias pristatančios viešosios paskaitos, taip pat nusistovėjo tradicija eterį suteikti įvairioms visuomeninėms organizacijoms (Šaulių sąjungai, pavasarininkams, Lietuvos skautų sąjungai, Lietuvių katalikų blaivybės draugijai ir kt.) – rengtos šių organizacijų veiklą pristatančios valandėlės.

Meninėje programoje dominavo muzika. Pačioje radiofono veiklos pradžioje, 1926 m. gruodžio 2 d., iš Valstybės operos teatro pirmą kartą radijo bangomis perduota opera – Charles’io Gounod Romeo ir Džiuljeta. Ir vėliau operos spektakliai transliuoti 1–2 kartus per savaitę, vadinasi, tarpukario radijo klausytojai galėjo išgirsti beveik visas Valstybės teatre statytas operas. Jau pirmaisiais radiofono veiklos metais buvo įsteigtas visą tarpukarį išlikęs radijo orkestras, eteryje gyvai koncertuodavo ir kiti ansambliai, buvo grojama ir plokštelių muzika. Nors apie muzikos dalį radijo programoje statistinės informacijos nėra daug, žinoma, kad 1936 m. ji sudarė net 50 % visos programos24.

Priešingai radijo orkestrui, vaidintojų trupės radijas niekada nesubūrė. Pirmaisiais radiofono veiklos metais spektaklius daugiausia atlikdavo karininko Vlado Braziulevičiaus vadovaujamas mėgėjiškas Karių teatras25. Daugiausia dėmesio radijo teatro organizaciniams reikalams buvo skirta tada, kai suvalstybinus Kauno radiofoną, įstaigai ėmė vadovauti teatro režisierius Antanas Sutkus (1929–1934). Matyt, Sutkus buvo pasirinktas dėl turėtos vadovavimo patirties (1923–1936 m. buvo Valstybės teatro direktorius). Per pusšeštų metų, kai vadovavo radiofonui, Sutkus teatro klausimais aktyviai susirašinėjo su atsakingomis žinybomis; jo memorandumuose, apžvalgose, pasiūlymuose matyti kryptinga radijo teatro vizija, aiškus poreikis turėti įstaigos aktorių trupę. Tačiau valdžios atstovai nematė reikalo investuoti į atskirą radijo teatro struktūrą, be abejo, prisidėjo ir Lietuvą pasiekusi pasaulinė ekonominė krizė, tad dažniausiai radijo vaidinimuose dalyvaudavo režisieriaus pakviesti Valstybės teatro aktoriai. Sutkui visgi pavyko iš Valstybės teatro aktorių suburti daugiau mažiau nuolatinę neetatinių aktorių grupę. Radijo vaidinimus dažniausiai atlikdavo Nelė Vosyliūtė, Jadvyga Oškinaitė, Kazys Juršys, Henrikas Kačinskas ir kiti aktoriai. 1931 m. į Valstybės radiofoną sekretoriaus administratoriaus pareigoms buvo priimtas Juozas Gučius – jis redagavo bei tvarkė ir visas menines programas, pats rašė pjeses, režisavo, vaidino, daug veikalų išvertė ir pritaikė radiofonui, tad laikomas pirmuoju etatiniu radijo teatro režisieriumi26. Kaip tik jo plunksnai priklauso ir daugiausia (virš 30) radijo teatrui specialiai parašytų kūrinių.

MENINĖS RADIJO TEATRO FORMOS

Atskirti radijo žanrus tarpukario laikotarpiu yra sudėtinga, mat tuo metu jie dar tik formavosi. Tipologizaciją komplikuoja dar ir tai, kad dramos centre esantis dialogas dažnai suteikdavo formą įvairioms radijo laidoms: dialogizuotiems pasakojimams, įvairiems pasikalbėjimams, net reklamoms ar reportažams. Dialogas vyrauja daugelio įvairių organizacijų pusvalandžiuose ar valandėlėse. Tokias laidas paprastai pradėdavo vedėjo įžanga, pasisakymas aktualia tema, veiklos apžvalga, o šias laidos dalis sujungdavo meninė programa: muzikuodavo tos organizacijos choras ar ansamblis, dažnai vaidintas ir radijo vaizdelis. Peržvelgus išlikusius šių valandėlių scenarijus akivaizdu, kad dialogizuotuose vaizdeliuose nėra draminio veiksmo užuomazgų, tik siekis perteikti tam tikras žinias, pamokyti ar įteigti tam tikrą ideologinę laikyseną. Radijo teatro kontekste šiuos dialogus daugių daugiausia galime įvardyti parateatriniais radijo žanrais; ryškiausia šių dialogų sąsaja su XIX a. didaktiškuoju dialogu. Toks dialogas siekia pamokyti, informuoti, pakreipti savo klausytoją viena ar kita ideologine linkme. Radijo terpė tam itin tinkama – čia ir dabar vykstantis pokalbis atitinka radijo transliacijos dabartiškumą, yra patraukli, prieinama klausytojams raiškos forma.

Kad ir kaip sunku būtų brėžti ribą tarp radijo teatro žanrų, radijo teatro repertuaras įvairiose šalyse klostėsi panašiai. Ankstyviausiu laikotarpiu radijo eteryje pradedama transliuoti iš dramos teatrų ir operų. Jau minėta, kad vos pradėjęs veiklą, radiofonas 1926 m. tiesiogiai iš Valstybės teatro transliavo operą. Ir vėliau kelis kartus per savaitę operos spektakliai būdavo radijo bangomis perduodami tiesiogiai iš Valstybės teatro. Muzikos dominavimas operos teatre savaime paaiškina jos kiekybinę persvarą radiofono programoje, lyginant su dramos teatru. Perteikti dramos vaidinimą sudėtingiau – tenka kompensuoti begalę už garsinės informacijos ribų liekančios informacijos. Tai gerai iliustruoja molėtiškių atvirlaiškis, atsiųstas į Kauno radiofoną 1929 m. pradžioje ir skirtas aptarti iš Valstybės teatro radijo bangomis perduotą keturių veiksmų Ludwigo Fuldos komediją Mokyklos draugai (premjera 1928 m. gruodžio 20 d., režisierius Borisas Dauguvietis):

Kauno radiofono p. Vedėjui 

Komedija „Mokyklos draugai“ klausyta su malonumu – pasitenkinimu.

Nenugirsta apie 30 % žodžių, bet tas nekenkė sekti – suprasti veikalo turinį.

Pageidaujama perduoti vaidinimus iš Valstybės teatro dažniau, su šiais pridėčkais:

1) Pranešti koks ir kokį vaidmenį atlieka artistas.

2) Nupiešti – atpasakoti scenos vaizdą.

3) Kuomet artistas įeina scenon – pranešti (gerai būtų dar prieš vaidinsiant, patiekti žymesnių vaidinime dalyvių charakteristiką) ir šiek tiek žinių apie veikalo autorių.

Malėtiškiai27

Nepaisant akivaizdžių sunkumų, su kuriais susidurdavo dramos vaidinimų transliacijos iš Valstybės teatro, ši strategija išliko visą tarpukarį.

Kitas etapas – jau esamų dramų pritaikymas radijo eteriui. Peržvelgus 1927 m. radijo teatro repertuarą, matyti, kad Radiofone karininko Vlado Braziulevičiaus vadovaujama Karių teatro trupė suvaidino 13 spektaklių (kai kurie kartoti po kelis kartus). Tų metų radijo teatro repertuarą sudarė nesudėtingos, trumpos komedijos ir pjesės, mėgtos lietuviškųjų vakarų laikotarpiu ir kiek vėliau, XX a. trečio dešimtmečio pradžioje, populiarios pjesės. Lietuvos radijo teatro pradžia laikoma 1927 m. kovo 4 d. radijo bangomis perduota Liudo Giros dviejų veiksmų simbolinė drama Beauštanti aušrelė, skirta pagerbti neseniai mirusį Joną Basanavičių. Lietuviškųjų vakarų repertuarui priklausė ir 1927 m. gegužės 10 d. transliuotos Kazimiero Strazdo Lietuviškos vestuvės, Petro Pundzevičiaus-Petliuko dviveiksmė komedija Velnias – ne boba (transliuota 1927 m. lapkričio 13 d.), Szczęsny Zahajkiewicziaus vieno veiksmo farsas Tai politika (1927 m. gruodžio 31 d.). Tais metais suvaidintos ir dvi vienaveiksmės Sofijos Čiurlionienės komedijos Kuprotas oželis ir Gegužis (1927 m. birželio 8 d. ir lapkričio 27 d.), Liudo Giros misterija Paparčio žiedas (1927 m. balandžio 14 d.) ir keli kiti dramos veikalai. Kaip matyti iš 1927 m. radijo teatro repertuaro, pradžioje rinktasi trumpas pjeses ar komedijas su keliais personažais. Toks vaidinimas paprastai būdavo suplanuojamas kaip paskutinis dienos programos numeris ir trukdavo apie pusvalandį.

Trečiasis radijo repertuaro formavimosi etapas prasideda tada, kai radijo eteriui pjesės pradedamos rašyti specialiai. Šiuo metu dar sunku pasakyti, kada tiksliai nuskambėjo pirmoji specialiai radijui parašyta pjesė, bet galime spėti, kad jos autorius galėjo būti dažnas radiofono viešųjų paskaitų prelegentas Vytautas Bičiūnas – kaip tik jo Vasario 16-osios progai skirtas radijo vaizdas Erškėčiai ir Laisvė buvo transliuotas 1931 m. vasario 16 d. (režisavo Antanas Sutkus, vaidino Valstybės teatro artistai, Vaidybos mokyklos mokiniai ir vyrų balsų choras; spektaklis užtruko 1 val.). Bičiūnas, kartu su Kaziu Inčiūra, Borisu Dauguviečiu, Antanu Gustaičiu ir Juozu Gučiu dažniausiai minimi išlikusiame 1929–1939 m. vaidintų radijo spektaklių sąraše28.

Nors radijo dramaturgijos įvardijimai įvairuoja (pjesė, vaizdas ar vaizdelis, misterija, kronika, pasaka, fantazija), vaidinti kūriniai pagal apimtį paprastai vadinti radijo vaizdais ar vaizdeliais. Taikyta klasifikacija į didžiuosius (ilguosius, rimtuosius) ir mažuosius (trumpuosius, paprastai komiškus) radijo vaidinimus. Didieji spektakliai paprastai būdavo skiriami kokiai nors progai – tautinei, religinei šventei ar sukakčiai. Jie trukdavo 1–1,5 val., būdavo ilgai rengiami (3–5 mėnesius), vaidindavo geriausi Valstybės teatro aktoriai. Radijo eteryje skambantys „rimtieji“ vaidinimai turėjo sukonkretinti valstybines šventes, meniniais vaizdais siekta suteikti minėjimų ir švenčių turiniui atpažįstamus personažus ir siužetus. Daugybė pjesių pavadinimų iškart signalizuoja numanomą jų turinį: tai Aleksandro Merkelio kronika Rusiškai nesimelsim apie Mintaujos gimnazijos moksleivių atsisakymą melstis rusiškai, bene populiariausia tarpukario radijo pjesė – Gučiaus misterija Golgota, bent 9 kartus transliuota šv. Velykų išvakarėse, to paties autoriaus fantazija Kovų dėl Vilniaus atgarsiai ar pjesė Kraštui atbundant (Vasario 16-ajai) ir kiti spektakliai.

Mažieji vaidinimai rengti gerokai dažniau (2 kartus per mėnesį, kartais kas savaitę). Paprastai juose analizuotos gyvenimo aktualijų temos, inscenizuoti trumpi kūriniai. Didelę šių spektaklių dalį sudaro komiški serijiniai vaidinimai – neabejotinai tarpukario radijo klausytojų labiausiai laukti radijo teatro pastatymai, vadinti radijo pramogomis. Vienas populiariausių serijinių vaidinimų Lietuvos radijo eteryje – 1933 m. spalio 30 d. debiutavę Žemaitis, Aukštaitis ir Dzūkas, dar vadinti „trijų artistų cechu“. Grupės vadovas ir vaidinimų ruošėjas buvo Kazys Juršys (Aukštaitis), taip pat Petras Kubertavičius (Dzūkas), Antanas Mackevičius, neretai vaidindavo ir Juozas Siparis (Žemaitis). Šie aktoriai patys rinkdavosi medžiagą, rašydavo tekstus, jų vaidinimai transliuoti iki 3 kartų per mėnesį. Paprastai Žemaičio, Aukštaičio ir Dzūko vaidinimas būdavo neilgas (iki pusvalandžio), pristatoma ir išplėtojama komiška draminė situacija, drauge aptariant lengvai atpažįstamas aktualijas. Vaizdeliai pasižymėjo statiškais personažais – tipais, klausytojų iškart atpažįstamais iš vartojamos tarmiškos šnekos.

Žemaitį, Aukštaitį ir Dzūką priminė ir serijinis vaidinimas, vadintas aktualijų operete – Linksmieji broliai. 1926 m. Valstybės teatro aktoriai sukūrė nedidelę aktorių grupę, savotišką estradinį ansamblį, koncertavusį Kaune ir kituose miestuose, čia aktoriai atlikdavo savo pačių sukurtas humoristines programas, dainavo komiškus, aktualijas aptariančius kupletus – dzinguliukus. Jie uždainavo ir radijuje – šiam kolektyvui vadovavo, kupletus kūrė aktorius ir režisierius Viktoras Dineika, jam talkino Jurgis Petrauskas, Henrikas Kačinskas ir kiti artistai. Pažymėtinas muzikinis šio serijinio vaidinimo planas.

Abiejų minėtų vaidinimų turinį – šmaikščius dialogus, perteikiančius tam tikrą draminį veiksmą ir muzikinį jo akompanimentą – suvienijo, ko gero, žinomiausias tarpukario radijo artisto Petro Biržio personažas Pupų Dėdė. Pirmą kartą Biržys Liudo Giros kvietimu radijo eteryje užgrojo dar 1926 m., o nuo ketvirto dešimtmečio pradžios beveik kiekvieną sekmadienį radijo programose matome pusvalandį, skirtą Pupų Dėdės pastogei: kartu su talkininkais (Dėdiene Marceliute, Antaniuku ir kitais „vakaruškininkais“) jis grodavo armonika, sekdavo pasakas, pasakodavo linksmas istorijas. Atėjus vasarai, su koncertine programa keliaudavo po Lietuvos kaimus ir miestelius, taip dar labiau išpopuliarindamas savo programą.

Visi pristatyti komiški serijiniai vaidinimai yra tarpiniai žanrų pavyzdžiai, besiremiantys vodevilio tradicija ir krypstantys į situacinę komediją. Su vodeviliu juos labiausiai sieja muzikinis pradas29, o su situacine komedija – draminio veiksmo užuomazgos ir personažai. Situacinės komedijos centre – greitai išsisprendžiantys konfliktai ir šmaikštūs, žodžių dvikova paremti dialogai, paprastai dar ir besitaikantys į klausytojams iš karto atpažįstamas aktualijas. Tokiame draminiame kūrinyje veikia vis tie patys personažai, priklausantys tai pačiai šeimai ar bičiulių būriui, paprastai atstovaujantys iškart atpažįstamiems kontrastingiems tipažams30. Vėliau atsiradusi ir išpopuliarėjusi televizija nustūmė radiją į antrą planą, ir daugelis pramoginių radijo žanrų persikėlė į televizijos ekranus. Nemažai vyresnio amžiaus televizijos žiūrovų dar atsimena pirmąją lietuvių situacinę komediją – televizijoje 1964 m. pradėtą rodyti Galinos Dauguvietytės režisuotą serialą Petraičių šeimoje. Tai tipiškas lietuviškas televizijos situacinės komedijos pavyzdys. Pažymėtina, kad idėja kurti Petraičių šeimą Dauguvietytei gimė klausantis Lenkijos radijo. Tuo metu šio radijo eteryje transliuota Lenkijoje populiari laida Matusiakų šeima31. Todėl žanriniu požiūriu galime nurodyti kad ir netiesioginį ryšį tarp tarpukario komiškų serijinių vaidinimų ir sovietmečio televizijos serialo, o tęsiant tradicijos liniją tolyn, iki mūsų laikų, nesunku pastebėti, jog dabartinėje Lietuvos televizijoje Linksmųjų brolių, Aukštaičio, Žemaičio ir Dzūko ir Pupų Dėdės pastogės siekį linksminti ir pristatyti aktualijas geriausiai atitiktų LRT laida Dviračio žinios.

TARP CENZŪROS IR IMPROVIZACIJOS

Visą tarpukarį radijo programa, kaip ir kitos kultūros sritys – spauda, knygų leidyba, kinas – buvo cenzūruojama. Iš pradžių radiofonui ketinta taikyti išankstinė cenzūra kaip spaudai, bet daugiausia Sutkaus pastangomis buvo išsiderėta išlygų – vyriausiasis karo cenzorius sutiko, kad iš anksto būtų cenzūruojamos tik politinio turinio paskaitos ir pranešimai. Valstybės radiofonas nustatyta tvarka pateikdavo skelbiamus tekstus cenzūruoti, o programas – tvirtinti atitinkamai įstaigai, kuriai radiofonas buvo pavaldus (iš pradžių Švietimo ministerijai, vėliau Visuomeninio darbo valdybai (1939), galiausiai Ministro pirmininko kanceliarijai). Iš išlikusių dokumentų akivaizdu, kad visą laiką prieš šį institucinį programos tvirtinimą vykdyta ir vidinė cenzūra. Išlikusiuose radijo eteriui skirtuose tekstuose yra nemažai redagavimo žymių (paprastai taisyta kalba, trumpinti pernelyg ilgi sakiniai – tekstas verstas lengviau paskaitomu) ar tiesiog nurodyta, kad turinys (ne)tinkamas skaityti radijo eteryje be jokių motyvų, tad sunku nusakyti, kodėl neįtiko vienas ar kitas kūrinys. Įvairaus pajėgumo dramaturgai Valstybės radiofonui nuolat siūlydavo savo kūrinių. Daugelį jų atmesdavo dėl menkos meninės vertės (dėl šios priežasties, spėtina, netinkamu vaidinti pripažintas radijo vaizdelis Vakaras darbininkų klube32). 1938 m. vasario 10 d. vaikams skirtos valandėlės vedėjas J. Vajega Balio Pupėno-Borcherto atsiųsto radijo vaizdo Mažasis didvyris rankraštyje įrašė: „Vaikų kampeliui netinka“33. Siūlyto radijo vaizdelio siužetas – apie Petriuko tėvo partizano žūtį Vilniaus krašte; vakare pas saviškius sugrįžusį Petriuko tėvą apsupa ir nušauna lenkai, žūna ir tėvo užduotį (nunešti laišką į užfrontę) vykdantis sūnus – jį sugauna ir nušauna tie patys lenkai. Nepaisant nuolat keliamos Lenkijos užgrobto Vilniaus temos, „Vaikų kampelio“ vedėjas pirmiausia atsižvelgė į savo auditoriją – jauniesiems klausytojams netiko nei perspaustas siužetas apie sužvėrėjusius lenkus, nei brutalios žudymo ar mušimo scenos.

Iš išlikusių scenarijų galima susidaryti įspūdį, kad pilkąja zona dažnai tapdavo serijiniuose vaidinimuose aptariamos aktualijos. 1936 m. po 9 metų pertraukos įvykus Seimo rinkimams, Linksmieji broliai ketino uždainuoti tokius kupletus:

Jau mes turim tikrą seimą

Seime rasime tik laimę dzingul…

Lietuvos čia vyrai tarsis

Jie dėl neguso nebarsis dzingul…

Jie ir Hitlerio neglostys

Jam ir nosies nenušluostys, dzingul…

Lietuvą jie gins garbingai

Tvarkys kraštą rūpestingai, dzingul… […]34

Tuometinis radiofono redaktorius Antanas Miškinis, be kita ko, atsakingas ir už meninį turinį, kaip matyti iš išlikusios pastabos, į eterį šių kupletų neleido: „Dzinguliukai, dėl labai blogos formos, o vietomis ir tamsoko turinio, nedainuotini. Miškinis, 1936-VI-12“35. Veikiausiai minima netobula eilių forma buvo ne tokia svarbi, matyt, Miškinio sprendimą lėmė kupletų turinys. Komentuoti politiką Valstybės radiofono eteryje, kad ir kaip aptakiai, buvo mažų mažiausiai rizikinga.

Nepaisant griežtos išankstinės vidinės cenzūros, linksmi artistų vertinimai kartais į eterį prasibraudavo. Šia prasme labiausiai pasižymėjo Petras Biržys. Savo Pupų Dėdės pastogėje jis mėgo improvizuoti ir nukrypti nuo cenzūruoto scenarijaus. Atsiminimuose Biržys teigia dėl pernelyg aštrių pasisakymų per radiją net 11 kartų patekęs į kalėjimą. Kiek ilgesnė ištrauka iš jo atsiminimų pristato, manding, neretai pasitaikydavusią situaciją:

Einu kartą gatve, kur prezidentūra buvo. Namas nuo gatvės už kokių trijų šimtų metrų, kieme. Matau, dar tolumoje sustabdo policininkas vežiką su odine būda ir liepia atgal sukti.

Priėjau prie jo, klausiu:

– Kodėl grąžinote vežiką? […]

– Susirgo prezidentienė. Gavome įsakymą neleisti Vilniaus gatve pro prezidentūrą vežikams važinėti, mat arklio kanopos į akmeninį grindinį klapsėdamos neduos jos ekscelencijai ramiai ilsėtis…

To man ir reikėjo. Buvo šeštadienis. Kitą dieną, sekmadienį, per radiją išpyliau:

Kai susirgo Zosė, tautininkų mama,

Uždraudė važiuoti pro tą šventą namą…

Šiūpt man vėl šešis mėnesius už grotų.

Zosės Smetonienės svainis, ministras pirmininkas Tūbelis, pasistatė gražioje vietoje, Žaliakalnyje, namus. Aš ir užgiedojau:

Tūbel, Tūbel, Tūbeliukai,

Tau išdygo trys namukai…

Iš kur litų tiek turėjai,

Gal su Jadze išperėjai.

Šlept man už tai tris mėnesius kaliūzės.36

Iš pateiktų pavyzdžių gali susidaryti įspūdis, kad ilgieji (rimtieji) radijo vaidinimai beveik visada būdavo pakrauti ideologiniu turiniu, o trumpieji (buitiniai, komiški) tesiekė linksminti klausytojus. Vis dėlto skaitant 1939–1940 m. radijo spektaklių sezono pasiūlymą radiofono direktoriui, akivaizdu, kad tuo metu jau buvo susiformavęs užtektinas pagrindas ir atskiram meniniam radijo repertuarui vystyti: „Be radijo vaidinimų skiriamų įvairioms progoms, k. a. sukaktuvių, švenčių, minėjimų ar šiaip propagandai, labai praverstų ir mūsų radijo klausytojų auditorijai būtų naudinga sistematiškai duoti nors po vieną per mėnesį grynai meniško pobūdžio radijo vaidinimą“37. Deja, šiam ketinimui nebuvo lemta išsipildyti. 1940 m. birželio mėnesį į Lietuvą įžengusiai Raudonajai armijai Kauno ir Vilniaus radiofonai buvo strateginiai objektai, kuriuos kariuomenė užėmė pirmiausia. Radijo eteris ėmė tarnauti kitiems šeimininkams.

PABAIGAI

Nepaisant negausaus klausytojų būrio ir iš pradžių su nepasitikėjimu vertinto radijo teatro, nauja teatro rūšis netruko tapti mėgstama klausytojų radiofono programos dalimi. Radijo teatro repertuaro formavimasis tarsi sugreitintai pakartoja lietuvių dramaturgijos raidą. Nuo parateatrinių žanrų, įvairių dialogizuotų pasikalbėjimų, vaizdelių ir teatralizuotų informacijos perteikimo formų, sietinų su XIX a. didaktiniu dialogu, buvo pereita prie nesudėtingo lietuviškųjų vakarų repertuaro – eteriui imti pritaikyti žiūrovui jau žinomi, iškart atpažįstami draminiai veikalai. Beveik tuo pačiu metu pradėta rašyti ir radijo dramaturgija – specialiai radijo eteriui skirti dramos veikalai. Tarpukario radijo teatras perteikė to meto oficialiosios kultūros politikos siekius formuoti tam tikrą meninį turinį, bet atspindėjo ir pramoginę, populiariąją to meto kultūros sritį. Galiausiai jis papildė lietuvių dramaturgijos istoriją – pateikė dabartinės televizijoje įsitvirtinusios situacinės komedijos ištakas.

1 Dovilė Statkevičienė, „Apie ką tylime: radijo teatras“, in: Literatūra ir menas, 2013-07-19, Nr. 29, p. 23.

2 Taip teigia radijo dramaturgijai knygą paskyręs medijų tyrinėtojas Timas Crookas; žr. Tim Crook, Radio Drama: Theory and Practice, London, New York: Routledge, 1999, p. 3.

3 Nors 1936–1939 m. radijo vaidinimus transliavo ir Klaipėdos radijas, o 1939 m. atgavus Vilnių prisidėjo iš transliacijos iš čia, šiame straipsnyje tyrinėjama Kauno radijo stoties programa.

4 Lietuvos radijas, 1926–2016: Faktai, kūrėjai, laidos, parengė Laura Blynaitė, Vilija Kneitienė, Eglė Pacevičienė, Ona Pečiulienė, Irena Stankevičienė, Gintarė Viselgienė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016; Gintaras Aleknonis, Lietuvos radijas: Viena diena ir 80 metų, Vilnius: Vaga, 2006.

5 Stasys Štikelis, Eterio šviesa: Nepriklausomos Lietuvos radijas 1919–1940 m., Kaunas: Varpas, 2001; Raimondas Kančas, „Lietuvos radijo teatrui – 80“, in: Lietuvos scena, 2007, Nr. 4/9, p. 53–55; Antanas Miškinis, „Lietuvos radijo pradžia“, in: Kultūros barai, 1969, Nr. 8, p. 62–64; Juozas Girdvainis, „Radijo teatro aušra“, in: Nemunas, 2006-06-15–21, Nr. 23, p. 7–8; Juozas Girdvainis, „Radijo teatro aušra“, in: Literatūra ir menas, 2002-03-01, Nr. 9, p. 3.

6 Stasys Štikelis, op. cit., p. 321.

7 „J. Petrėno pranešimas, skaitytas radio poezo koncerte š. m. gruodžio 9 d.“, in: Keturi vėjai, 1926, Nr. 2, p. 8.

8 Richard J. Hand, Mary Traynor, The Radio Drama: Handbook. Audio drama in Context and Practice, New York: Continuum International Publishing Group, 2011, p. 40.

9 Juozas Rimantas, Radijo problema Lietuvoje: organizacija ir uždaviniai, Kaunas: Spaudos fondas, 1940, p. 20.

10 Stasys Grigaliūnas, „Radio ir literatūra“, in: 2000 metrų, 1928, Nr. 6, p. 114.

11 Richard J. Hand, Mary Traynor, op. cit., p. 16.

12 Radio Digest, 1923-10-27, in: https://archive.org/details/radio
192317919231924radi/page/n71/mode/2up?q=Radario, (2022-02-01).

13 Andrew Crisell, Understanding Radio, London, New York: Routledge, 1994 (11984), p. 3–16. 

14 LCVA, f. 946, ap. 2, b. 558, l. 2, 12.

15 Juozas Girdvainis, „Radijo teatro aušra“, in: Nemunas, 2006-06-15–21, Nr. 23, p. 8.

16 Dovilė Statkevičienė, op. cit., p. 23–24.

17 Richard J. Hand, Mary Traynor, op. cit., p. 22–32.

18 „Radiofonas originaliai sutiks Naujus Metus“, in: Lietuvos aidas, 1935-12-31, Nr. 352, p. 5.

19 „Valstybės radiofono įstatymas“, in: Vyriausybės žinios, 1929, Nr. 296, p. 7.

20 Stasys Štikelis, op. cit., p. 136.

21 Audronė Glosienė, „Knygų leidyba Lietuvoje 1918–1940 m.: tipologinės ir teminės charakteristikos bandymas“, in: Knygotyra, 1989, Nr. 17 (24), p. 46–47.

22 LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1692, l. 5.

23 LCVA, f. 964, ap. 1, b. 52, l. 66.

24 Stasys Štikelis, op. cit., p. 323.

25 Kariuomenės ir radiofono bendradarbiavimas pirmaisiais jo veiklos metais neturėtų stebinti: technikos naujove pirmiausia naudojosi kariškiai (dar 1910 m. carinės Rusijos armijos ryšių tarnyba Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte įrengė nekilnojamąją kibirkštinę radijo stotį, kurią per karą užėmę vokiečiai naudojo savais tikslais). 1919 m. ji perėjo Lietuvos kariuomenės ryšių tarnybai. Nesiplečiant į peripetijas apie naujos radijo stoties statybas, reikia pažymėti, kad ir 1926 m. pradėjusioje transliuoti Kauno radijo stotyje dirbo nemažai kariškių; žr. Lietuvos radijas, 1926–2016, p. 6–8.

26 Ibid., p. 65.

27 LCVA, f. 964, ap. 1, b. 35, l. 85.

28 LCVA, f. 964, ap. 1, b. 348, l. 2–4.

29 Vodeviliu iš pradžių vadinti kupletai XV–XVI a. nedidelėse komiškose pjesėse, vaidintose Paryžiaus mugių teatruose. Ypač suklestėjęs Prancūzijos revoliucijos metais, XIX a. vodevilis tapo intriguojančia neilgos fabulos pjese, kurioje veiksmas ir dialogas kaitaliojasi su muzika, šokiu ir dainelėmis; daugiau žr. Petronėlė Česnulevičiūtė, Dramos pasaulis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 112–113.

30 Scott Sedita, The Eight Characters of Comedy: A Guide to Sitcom Acting & Writing, Los Angeles: Atides Publishing, 2014, p. 10.

31 Galina Dauguvietytė, Perpetuum mobile, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 217–218.

32 LCVA, f. 964, ap. 2, b. 754, l. 1–8.

33 Ibid., l. 12.

34 LCVA, f. 964, ap. 2, b. 510, l. 19.

35 Ibid.

36 Pupų Dėdė, Atsiminimai, parengė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Vaga, 1999, p. 212–213.

37LCVA, f. 964, ap. 1, b. 348, l. 1.

Lietuvos Valstybės radiofono radijo studija. LCVA
Radvinauskų šeima savo namuose prie naujo radija aparato Telefunken. 1937. LCVA
Karys klausosi radijo. LCVA
Antanas Sutkus Lietuvos Valstybės radiofono direktorius. 19291934. LCVA
Karo aviacijos kariai atlieka radijo vaidinimą Povilas Lukšys Kauno radiofone. 1938. LCVA
Petras Biržys Pupų Dėdė. 1934. Kauno miesto muziejaus archyvas