Nedaugelis romantinių komedijų pranoksta 2001 m. sukurtą Bridžitos Džouns dienoraštį, ir vos keli šio žanro filmai taip tiesiogiai atskleidžia viengungystės „problemą“ iš vidaus.
Filme Bridžitos Džouns dienoraštis, pagal 1996 m. išleistą to paties pavadinimo populiarų Helen Fielding romaną, pasakojama apie „viengungės“ Bridžitos Džouns, trisdešimtmetį peržengusios londonietės gyvenimą, laviruojant tarp asmeninių ydų, romantinių santykių, draugysčių, karjeros ir savivaizdžio. Knygos siužetas laisvai paremtas Jane Austen romanu Puikybė ir prietarai: Bridžita (kurią puikiai vaidina Renée Zellweger) yra Elizabetė Benet, Markas Darsis, žinoma, ponas Darsis (Colinas Firthas, kuris, ironiška, suvaidino Ficviljamą Darsį neprilygstamoje 1996 m. BBC Puikybės ir prietarų ekranizacijoje), o Danielis Klyveris (Hugh Grantas retai pasitaikančiame niekšo vaidmenyje) – Džordžas Vikamas. Kaip ir Lizės Benet atveju, pirmas Bridžitos susitikimas su mažakalbiu Marku Darsiu, inicijuotas socialinių kodų nepaisančios jos motinos, praeina nesmagiai. Vėliau Bridžita gėdingai įsimyli Danielį Klyverį, kuris tvirtina, neva su Marku Darsiu jiedu buvę geriausi draugai, kol Markas nenuviliojęs jo sužadėtinės. Likusią filmo dalį ši melagystė iš lėto aiškėja, kol galop Bridžita supranta, kad Markas iš tiesų yra jai tinkamas vyriškis.
Skirtingai negu Lizė Benet, Bridžita nėra, sakytume, tipiška Austen herojė. Dorybė ir savitvarda nėra jos stipriosios pusės. Ji yra, kaip iš pradžių negražiai apibūdino Markas Darsis per naujametinį kalakutienos troškinio vakarėlį, „liežuvio nenulaikanti senmergė, kuri rūko kaip kaminas, laka kaip žuvis ir rengiasi kaip jos motina“. Šis apibūdinimas nėra visiškai netikslus; kitame epizode matome, kaip Bridžita mėgina susitaikyti su atstūmimu: viena ir girta savo bute spokso į televizorių, transliuojantį serialą Frasier, ir su apsimestiniu patosu pritaria fone skambančiai dainai „All By Myself“. Jos pastangos kontroliuoti savo gyvenimą sukasi apie tai, kaip numesti svorio, mažinti cigarečių ir alkoholio suvartojimą ir vengti santykių su netinkamais vyriškiais, bet ir tai jai niekaip nesiseka. Žinoma, mes niekada tokios nepamatytume Lizės Benet, net ir šiuolaikiniame kontekste.
Be to, priešingai negu Lizė Benet, Bridžita yra nelaiminga viengungė. Lizė pareiškia, kad niekas, išskyrus stipriausią meilę, negalėtų jos įtikinti tuoktis, ir skaitytojas kažkodėl žino, kad ji būtų patenkinta, net jei tos meilės nerastų. Apie Bridžitą to paties negalime pasakyti. Ji nekenčia savo viengungystės, o viena iš priežasčių – visi aplinkiniai erzina klausinėdami, kodėl ji vis dar viengungė, tarsi tai būtų jos kaltė. Keli epizodai, tikrai pažįstami tiems, kurie peržengę trisdešimtmetį ir vėliau tebebuvo viengungiai, aiškiai parodo, kad visuomenė daro jai tam tikrą spaudimą būti ištekėjusiai. Kita priežastis yra ta, kad likusi jos gyvenimo dalis šiek tiek primena katastrofą – maža to, kad jos tėvai išsiskyrė, dar ir jos darbas yra beviltiškas. Tiesa ir tai, kad ji jaučiasi nelaiminga viengungė, nes nori santykių, o tų santykių nėra. Nors iš pradžių atrodo, kad ji ištekės už pirmo pasitaikiusio vyriškio – tą parodo jos santykiai su Danieliu Klyveriu, kai jos savigarba kažkur išgaruoja, tačiau galiausiai ji nėra visiškai beviltiška. Ji nori kažko nepaprasto, kažko, dėl ko verta paaukoti savo gyvenimą, nors to iki galo nesuvokia, kol Markas Darsis nepamilsta jos tokios, kokia ji yra.
Kai trečiojo tūkstantmečio pradžioje pasirodė Bridžitos Džouns filmas, feministės šiek tiek nesutarė, kaip reikėtų ją vertinti. Kai kurioms užkliuvo tai, kad ji taip labai susikoncentravusi į savo svorį ir kažkaip beviltiškai nepasiekia savo tikslų1. Tačiau daugumai dar labiau kliuvo tai, kad ji yra nelaiminga viengungė ir kad jai, regis, reikia vyro, kad būtų laiminga2. Kai kurioms tai atrodė silpnybė: juk jos laimė slypi joje pačioje, ir jai tereikia tai atrasti! Čia susiduriame su numanoma dichotomija: arba Bridžitai reikia tik savęs ir valios kurti savo likimą, kad būtų laiminga, arba Bridžitai reikia vyro, kad būtų laiminga. Jei tokie yra galimi pasirinkimo variantai, tada ji, aišku, turinti rinktis pirmąjį, o ne antrąjį „arba“.
Beje, ši dichotomija atsispindi ir pačios Bridžitos kūrėjos komentaruose. 2017 m. literatūriniame Hay festivalyje Helen Fielding sakė, kad jei Bridžitos istorijos veiksmas būtų vykęs šiandien, ji būtų visai kitokia, nes visuomenė daro gerokai mažesnį spaudimą ištekėti. Visuomenė labiau pripažįsta viengungius, taip pat ir mažiau tradicinius socialinius vaidmenis. „Viengungio amžius baigėsi“, – pradedamas The Telegraph straipsnis, kuriame daroma išvada, kad šiandien Bridžitai viskas „būtų gerai“, t. y. ji būtų laiminga viengungė. Kitaip tariant, jos viengungystė nebūtų „problema“, kurią galima išspręsti tik ilgalaikių, monogaminių santykių pagalba. Taip Fielding tarsi patvirtina dichotomiją ir pasisako už principą, kad laimingam žmogui reikia tik nepriklausomybės ir šaltakraujiškumo. Toks šios istorijos kūrėjos prisipažinimas mažų mažiausiai glumina ne tik todėl, kad ji tarsi pamiršta savo osteniškas šaknis ir iškreipia pasakojimo „problemą“, bet dar labiau todėl, kad jis visiškai nesutampa su Bridžitos charakteriu. Tai reiškia, kad noras ištekėti tėra sociologinis, egzistuojantis dėl spaudimo moterims, kurį daro į poras orientuota kultūra (tačiau, dėmesio, pagal tokią mąstymo schemą – ne vyrams), o ne ontologinis dalykas. Taigi jei jis yra sociologinis ir neišvengiamai primestas, tai vienintelis būdas nuo jo išsilaisvinti – mainais į tai įtvirtinti savo kūrybinę galią. Tačiau įtvirtinant tą galią taip, kaip tai daro Fielding, Bridžitos troškimas užmegzti prasmingus santykius paverčiamas paprasčiausiu visuomenės lūkesčiu, o tai menkina Bridžitos charakterį. Tai reiškia, kad Bridžitos nelaimingumas yra jos pačios netinkamo pasirinkimo ir ketinimų pasekmė, jos nesugebėjimas atsispirti visuomenės tauškalams. Toks naratyvas sumenkina pačią Bridžitą ir neatskleidžia tikrosios jos istorijos esmės.
Tačiau tiesa ta, kad ši dichotomija – arba Bridžitai reikia tik jos nepriklausomybės, arba Bridžitai reikia vyro – yra klaidinga. Iš tikrųjų nė vienas variantas netinka. Bridžita nori tarpusavio santykių ir nenori būti viengungė ne tik todėl, kad visuomenė jai liepia taip jaustis, bet ir todėl, kad šis troškimas yra ontologinis, kylantis iš pačios jos prigimties. Nepaisant to, Bridžitos gyvenimo tikslas nėra tiesiog susirasti bet kokį vyriškį – jei taip būtų buvę, ji būtų likusi su „biuro nenaudėliu“ Danieliu. Priešingai, Bridžitos kelias – tai jos gyvenimo atsiskleidimas, o tame gyvenime yra Markas, kuris žvelgia į ją ir tiesiog myli tokią, kokia ji yra. Jis ją patikina: „Tu man labai patinki tokia, kokia esi“, – ne geresnė Bridžitos versija, o Bridžita su visais savo trūkumais. Po šio pareiškimo pradedame matyti vidinį Bridžitos perkeitimą. Ji ne iš karto puola jam į glėbį. Priešingai, jo žvilgsnis sutvarko jos gyvenimą, leidžia jai geriau pažinti save, dėl to ji įgauna pasitikėjimo savimi, kad galėtų palikti Danielį. Tik po to ji ima pripažinti savo meilę Markui ir, užmezgusi su juo santykius, įgyvendina savo širdies troškimą. Esmė ta, kad, būdami kito matomi ir mylimi, mes pažįstame save ir taip galime prasmingai save dovanoti meilėje. Kito žvilgsnis – tai, ko niekada negalime duoti patys sau, – leidžia mums realizuoti savo prigimtį.
Vis dėlto ta redukuojanti kultūrinė logika, kurią matome Fielding pasisakymuose, yra atsakas į kančią, kurią žmogui gali sukelti viengungystė. Iš tiesų viengungio troškimo sudaryti santuoką pavertimas visuomenės primestu konstruktu yra tiesiog persmelkęs šiandieninę lyčių teoriją3. Šia prasme visuomenė ilgą laiką buvo susitelkusi į heteroseksualią porą ir šeimą. Tiesą sakant, kultūra yra taip orientuota į šį principą, kad kiekvienas, kuris nesudaro santuokos ir negyvena šeimyninio gyvenimo, yra pasmerktas egzistuoti visuomenės paraštėse, nuvertintas, nesuprastas ir neturintis apsčiai galimybių gyventi laisvai ir kūrybingai. Taip viengungystė tampa „problema“, kurią reikia įveikti. Tai kelia didžiulę kančią viengungiams, todėl savaime negali būti naudinga plačiajai visuomenei. Siūlomas šios „problemos“ sprendimas yra ne santuoka, o poros ir šeimos, kaip visuomenės kertinio akmens, principo panaikinimas, kad visuomenės lūkesčiai nekliudytų kiekvieno žmogaus laisvei ir galimybėms. Šiuo žingsniu žadama leisti kiekvienam individui tiesiog būti tokiam, koks jis yra, ir kurti save, nevaržomam visuomenės lūkesčių. Tai atskleidžia žmogaus asmens kaip laisvo, autonomiško ir iš esmės vienišo, kaip gebančio užmegzti santykius (arba ne) ir gyventi taip, kaip jis nori, viziją. Tokiu būdu viengungystės „problema“ galiausiai parodoma kaip neegzistuojanti. Nors dėl šios antropologijos pagrįstumo būtų galima ginčytis, svarbu tai, kad ji mėgina sušvelninti ir išspręsti viengungio kančią, ir todėl yra labai atjaučianti. Kam reikalinga santuokos ir šeimos kultūra, jei tai reiškia, kad tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali ar nenori tuoktis, yra atstumiami ir iš jų tarsi atimama tai, kas jiems turėtų priklausyti – laimė ir išsipildymas? Šia prasme tai yra judėjimas, kuriuo siekiama išspręsti tą neteisybę.
Ši kultūrinė logika palieka pėdsaką krikščionių sluoksniuose, ir tai daro dvejopai. Viena vertus, feministinis teiginys, kad moters laimė neturėtų priklausyti nuo vyro, atstumia moteris, kurios gyvenime nenori nieko daugiau, kaip tik ištekėti ir susilaukti vaikų. Straipsnyje žurnalui For the Church Andrea Burke rašo, kad dirbdama su jaunomis moterimis pastebi, jog jos gėdijasi savo troškimo ištekėti, turėti vaikų ir rūpintis namais. „Jos nenori to pasakyti, – rašo ji, – nes bijo, kad prisipažinusios apie tai, atrodys silpnos.“ Kultūrinis naratyvas, verčiantis moteris siekti prasmingos karjeros ir iškelti save aukščiau kitų, yra taip išplitęs, kad, anot Burke, „kai 21 metų mergina, sėdinti kitoje stalo pusėje, pasako, jog nori būti motina, ji raudonuoja ir pateikia tūkstantį išlygų, kodėl, jos įsitikinimu, tai nėra optimalus pasirinkimas“4. Tas sumišimas straipsnio autorei atrodo problemiškas, nes jis iš esmės nutildo ir nuvertina šių jaunų moterų patirtį ir troškimą kažko, kas yra gražu, savaime be galo vertinga ir ontologiška.
Kita vertus, kultūros siekis išspręsti viengungio kančią akivaizdus ir Bažnyčios praktikoje, ir tai pasireiškia dviem vienas kitam prieštaraujančiais būdais. Pirmu atveju kalbama apie viengungio kančią ir siūloma neprarasti vilties, esą viengungystė tėra tik tarpinis laikotarpis, kurį reikia ištverti kaip galima geriau, kol neišvengiamai surasime savo pašaukimą. Nors visi neabejotinai tikisi, kad viskas būtent taip laimingai ir išsispręs, šiame siūlyme subtiliai slepiasi patikinimas, netgi garantija, kad vieną dieną jų viengungystė pasibaigs5. Antru atveju iškeliamas pašaukimas viengungiškam gyvenimui kaip viengungystės vaisingumo ir orumo patvirtinimas. Abu šie požiūriai savaip siekia spręsti ir gydyti netikrumo bei vienatvės kančias, kurias dažnai patiria viengungiai. Tačiau abu šie požiūriai savaip neišsprendžia ir nepanaikina kančios. Tiesą sakant, jie gali ją dar labiau pabloginti dėl to, kad nesupranta esmės. Jau minėjome, kad Bridžitos Džouns istorijoje veikia klaidinga dichotomija, dabar ją matome ir čia: arba laimė slypi nepriklausomybėje, arba tik romantiniuose santykiuose su kitu žmogumi. Tačiau ir vėl abiem atvejais visiškai nesuprantama esmė.
Kultūrinės ir bažnytinės pastangos sušvelninti ir išspręsti viengungio kančią tam tikra prasme yra pagirtinos, bet galiausiai neveiksmingos. Taip yra todėl, kad galiausiai jos ignoruoja, numenkina arba nutildo viengungio kančią. Šios pastangos verčia atskirą asmenį ignoruoti klausimą, kuris yra jo kančios esmė, iš tiesų paneigdamos jo egzistavimą. Šis klausimas kyla iš fakto, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas meilėje ir meilei, o mūsų giliausias troškimas ir pašaukimas yra galutinai save atiduoti meilėje. Kai šis troškimas dėl kokių nors priežasčių nepatenkinamas, tai sukelia gilią kančią, kurios neįmanoma išspręsti ar panaikinti. Tai skausmas, kurį galima išreikšti klausimu: „O kas, jei mano troškimas patirti visa apimančią meilę liks amžinai nepatenkintas?“ Kitais žodžiais tariant: „O kas, jei Dievas neturi man skirto plano?“ Tai klausimas, kuris lieka, skauda ir neleidžia ramiai miegoti. Tiek subtilūs pažadai viengungiui, kad išsipildys jo pašaukimas santuokai, kurio jis taip viliasi, tiek tvirtinimas, kad viengungystė yra tikslas savaime, šio klausimo nepastebi ir jo nepaiso. Tačiau net ir tokiu atveju šis klausimas išlieka, galbūt jo nesimato paviršiuje, bet jis tyliai slegia.
Štai kur glūdi paslaptis: net ir laikant šį skaudų klausimą gyvą širdyje, yra įmanoma gyventi ramų, viltingą gyvenimą. Reikia stoti akis į akį su klausimu, kurio norisi išvengti, nes tik sąmoninga akistata padės suvokti, kad Kristus yra su mumis mūsų kančioje, o tai yra vilties šaltinis. Juk būtent per Kristaus buvimą su mumis toje kančioje galima įžvelgti laimės galimybę, nors šalia ir nėra to, kurio trokšta mūsų širdis: Kristaus buvime mes pamatome, kad visada jau esame iš Kito, dėl Kito ir su Kitu. Kad niekada nesame vieniši ir be meilės. Kad prieš Dievą galime būti visiškai savimi, su savo palaužtumu ir baime, ir atrasti į mus nukreiptą Jo žvilgsnį, kur esame mylimi tokie, kokie esame. Užduoti klausimą Dievui taip pat reiškia viską atiduoti į Dievo rankas kaip vilties aktą, net jei šis aktas atrodo visiškai beviltiškas. Tai reiškia patvirtinti ir pamatyti Kristaus buvimą su mumis, buvimą, kurio viršūnė yra į mus nukreiptas meilės kupinas žvilgsnis. Sąžiningas šio klausimo iškėlimas yra gražus Bažnyčios liudijimas, kurį mūsų laikais galima pavadinti herojišku. Tas Kristaus žvilgsnis gali pasiekti mus per pačius įvairiausius tarpininkus Bažnyčios bendruomenėje. Jis suteikia stiprybės ir tvarkos širdyje, nes įtvirtina žmogų tiesoje, kuri atskleidžia, kas jis yra Kristuje. Būtent šis suvokimas ir įsitikinimas leidžia mums laisvai priimti pašaukimą, priimti pašaukimo laukimo kryžių arba to pašaukimo nebuvimo kryžių.
Ši Kristaus žvilgsnio patirtis slėpiningu būdu viengungio kančią padaro prasmingą ir vaisingą visiems, ir net džiaugsmingą. Ji nebūtinai panaikina kančią, bet suteikia jai prasmingą kontekstą. Tačiau to neįmanoma pasiekti, nepažvelgus tiesiai į akis viengungystės skausmui. Tiesą pasakius, ignoruojant šį klausimą, kaip tai daro mūsų minėtos kultūrinės ir bažnytinės pastangos, skausmas dažnai tik dar labiau sustiprėja. Pakeisti ontologinį pagrindą ir iš esmės sakyti, kad viengungystė nėra kančia, yra netikras balzamas, kuris dar ir paniekina daugelio žmonių patirtį ir egzistencinį skausmą. Norint „palengvinti“ kančią, reikia pirmiausia pamatyti viengungystės kančią tokią, kokia ji yra, o ne ištrinti ją.
Todėl Bridžita Džouns yra tokia artima. Ji kenčia dėl savo viengungystės, kaip daugelis mūsų kenčia ar kentėjo, ir mato ją tokią, kokia ji yra. Viena moteris 2001 m. rašė, kad, būdama feministė, ji šiek tiek gėdijosi savo meilės Bridžitai Džouns, tačiau tik nuėjusi gauti autografo ir ten pamačiusi daugybę įvairaus amžiaus moterų, ji pradėjo didžiuotis savo meile Bridžitai ir sugebėjo kažkaip suderinti tą meilę su savo feministiniais įsitikinimais6. Ir taip yra todėl, kad Bridžitos patirtis – ne tik viengungystės, bet ir meilės, savęs atradimo ir priėmimo patirtis, – sutampa su kitų moterų iš įvairių visuomenės sluoksnių patirtimi. Tačiau Bridžita žino, kad tiesiog „atsikratyti“ viengungystės kančios, susiradus bet ką, kas tik ją priims, arba neigti jos egzistavimą, nėra tikra išeitis. Atvirkščiai, ji kovoja su ja, priima ją, stengiasi kuo geriau ją išnaudoti ir puoselėja viltį sulaukti kažko nepaprasto būtent dėl to, kad ji jau patyrė, ką reiškia būti mylimai su visais savo netobulumais. Būtent dėl to Bridžita yra gilus personažas, dėl to ji tokia artima ir galiausiai verta susižavėjimo.
Carly Henderson – įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį Šv. Marijos koledže Notre Dame, Indianos valstijoje, vėliau pakeitė specializaciją ir apgynė teologijos magistro bei daktaro laipsnius Popiežiškajame Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų institute Vašingtone. Pagrindinės domėjimosi sritys – mariologija, šv. Jono Pauliaus II teologija ir antropologiniai klausimai, susiję su egzistencija, lyčių skirtumais ir feminizmu. Straipsnį („Bridget Jones, Vocation, and the „Problem“ of Singleness, 2019-12-08, in: https://humanumreview.com/articles/bridget-jones-vocation-and-the-problem-of-singleness) iš anglų kalbos su redakcijos leidimu vertė Rūta Tumėnaitė.
1 Jessica Reaves, „I‘m a Feminist – and I Love „Bridget Jones’s Diary“, in: Time, 2001-04-13; taip pat žr. Kelley A. Marsh, „Contextualizing Bridget Jones“, in: College Literature, 2004, t. 31, nr. 1, p. 53–56.
2 Žr. Jessica Reaves, op. cit.; taip pat žr., pvz., Fiona Sturges, „Bridget Jones is Back and – Let’s Face It – Just a Little Bit Thick“, in: The Telegraph, 2016-03-24; Suzanne Moore, „Why I hate Bridget Jones“, in: The Guardian, 2013-09-30.
3 Žr. Shelley Budgeon, „The „Problem“ With Single Women: Choice, Accountability and Social Change“, in: Journal of Social and Personal Relationships, 2016, t. 33, nr. 3, p. 401–418.
4 Andrea Burke, „The One Life Dream That Makes a Girl Blush“, in: For the Church, 2019-03-22.
5 Žr., pvz., Emily Stimpson, The Catholic Girl‘s Survival Guide for the Single Years: The Nuts and Bolts of Staying Sane and Happy While Waiting for Mr. Right, Steubenville, OH: Emmaus Road Publishing, 2012.
6 Jessica Reaves, op. cit.
