Mes dar turime įsisąmoninti mūsų laikais vykstantį didžiulį pokytį – šešiolikos amžių senumo civilizacijos pabaigą. Krikščionybės mirtis anaiptol nėra staigi mirtis. Tiesą sakant, išskyrus labai retas išimtis, civilizacijos nemiršta staiga – jos miršta po truputėlį, daugeliu etapų. Krikščionybė du šimtmečius kovojo, mėgindama atsispirti mirčiai, ir tos pastangos yra jos jaudinanti ir herojiška agonija.
Neįtikėtina energija, kurią du šimtmečius demonstravo krikščioniškoji kultūra, mėgindama atsispirti mirčiai, aiškiai rodo, kad ji iš tiesų suformavo pasaulį, darnų visose gyvenimo srityse – ir tas pasaulis vadinosi krikščionybe. Krikščionybė sukūrė civilizaciją, kuri šešiolika šimtmečių kaip įmanydama gyveno pagal jos dėsnius ir dogmas.
Prancūzijos revoliucija galėjo būti įvykdyta tik priešinantis krikščionybei, kuri nuo pat pradžių ir iki visai neseniai gan dažnai buvo pagrindinis modernybės priešas1. Istorikai aiškiai parodė, kad 1789 m. Prancūzijos revoliucija, ketvirtoji tokio pobūdžio revoliucija Vakaruose, gerokai skyrėsi nuo ankstesnių. Olandų, britų ir amerikiečių revoliucijos, sugriovusios senąją socialinę santvarką, rėmėsi religiniu pagrindu kaip Archimedas savo svertu. Visos trys šalys buvo protestantiškos, o jų kultūra beveik netrukdė naujoms idėjoms. Prancūzijos revoliucija, priešingai, neturėjo jokio tradicinio pagrindo, nes viešpataujanti katalikų religija atmetė visus jos principus, pradedant laisve ir lygybe. Todėl pirmosios trys revoliucijos nesidavė kerštingam ir absurdiškam utopiniam mąstymui; jos įvedė stabilius režimus ir sukūrė visuomenes, kuriose politika ir religija palaikė viena kitą. Tuo tarpu Prancūzijos revoliucija sukėlė amžiną karą tarp Bažnyčios ir valstybės su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – visiškai netekusi dvasinės plotmės, politika neišvengiamai panyra į pragaištingus ekscesus. Bažnyčia, nužeminta iki visuomenės priešo statuso ir nuolatos maištaujanti prieš naujus įstatymus, pamažu nyko.
Krikščionybė kaip civilizacija yra katalikybės – visuminės religijos, ginančios organiškos visuomenės idealą ir abejojančios individualizmu bei asmens laisve, – vaisius. Nieko keista, kad ji susikirto su modernybe, o pasiekus zenitą, jai buvo lemta išnykti. Žinoma, būta mėginimų pritaikyti krikščionybę prie modernių idėjų, kurios plito po Europą ir pamažu įleido šaknis. XIX a. tokį bandymą matome Charles’io de Montalembert’o raštuose ir liberaliosios krikščionybės srovėje. Tačiau šios adaptacijos taip ir nepasiekė stabilaus nuoseklumo. Tai visada būdavo prisitaikymas su išdavystės prieskoniu. Tokia yra krikščionybės lemtis, kad ji nepataisomai siekia atmesti modernybę, kuri nepaklūsta pirmutiniams jos principams: tiesai, hierarchijai, autoritetui ir prievartai.
Vėlyvoji modernybė, prasidėjusi po Antrojo pasaulinio karo, neabejotinai Bažnyčią laiko atgyvenusia institucija. XX a. antroje pusėje ir XXI a. pradžioje skirtumai tarp Bažnyčios ir vyraujančių kultūrinių jėgų tik dar labiau kaupsis. Šiuo metu viešpataujantis liberalizmas/libertarizmas kaip tik ir yra bažnytinio mąstymo antitezė.
Šiandien didžioji dauguma Bažnyčios dvasininkų ir bendruomenių yra įsipareigoję laikytis šiuolaikinių sąžinės ir religijos laisvės principų – tik kelios nedidelės grupės drįsta atvirai ginti Syllabus2 postulatus. Maža to, dauguma Bažnyčios dvasininkų ir tikinčiųjų, mąstydami apie Syllabus radikalumą, jaučia gėdą ir graužatį.
André Malraux priskiriamas pranašiškas, nors galbūt ir abejotinos kilmės, pasakymas teigia, kad „XXI amžius bus religijos amžius arba jo iš viso nebus“. Mums, krikščionims, patinka šis sakinys, stiprinantis valią priešintis laikui: mes supratome, kad „religija“ reiškia „krikščionybę“. Tačiau dvasinė situacija nesiklostė taip, kaip tikėtasi. Žinoma, XXI amžius yra religingas, bet jis nebėra krikščioniškas. Sceną užėmė kitos religijos.
Nereikia didžios pranašystės galios, norint nuspėti, kad kuris nors šimtmetis bus religingas – visi šimtmečiai tokie yra. Kol žmonija bus netobula ir mirtinga (taigi, be abejo, iki laikų pabaigos, nepaisant posthumanizmo išsigalvojimų), ji pati sau kurs religijas, išmintį ir moralę. Tik kraštutinė ir trumpalaikė Apšvietos racionalizacija, atitrūkusi nuo tikrovės, galėjo tikėti ateizmo ateitimi. Atsižvelgdami į pastarojo meto aplinkybes, galime pridurti, kad ateizmas iš tiesų yra stiprios dvasios tuštybė, galiausiai – neįmanomas dalykas, nes vos tik krikščionybė žlugo, jos vietą užėmė visokiausi kiti dievai. Ne, krikščionijos pabaiga neleis atsirasti ateistinėms visuomenėms, nes to paprasčiausiai nėra. Visuomenes sudaro ne keli intelektualai, o žmonės, kuriems sveikas protas kužda, kad už durų tūno paslaptys, ir kurie, jei nėra tikintys, tai bent jau yra agnostikai. Jürgeno Habermaso mokinys Hansas Joasas ironiškai rašo, kad „galima įsivaizduoti ateitį be religijos, taip pat ir be muzikos, šokio, teatro“ ir t. t.3 Idealai perkuriami kitoniškai, tačiau pasaulio atkerėjimas nereiškia ateizmo ir visagalio racionalizmo viešpatavimo. Kasdienė patirtis mums patvirtina, kad moralė neišnyko sulig krikščionijos žlugimu ir netgi kad moralė persmelkia viską. Bet tai jau kita istorija.
Mes neišgyvename nužengimo į pragarą ar visiško žmogiškumo praradimo. Anaiptol, mes savo akimis regime vykstantį paradigmos pokytį, kurį galima laikyti radikaliu ir abejotinu, bet kuris vis dėlto gina kitus garbingus principus. Mano mokytojas Julienas Freundas, vis dar persekiojamas dekadanso košmarų, kalbėjo apie Naująjį amžių4. Aš vėl vartoju šį terminą. Naujasis amžius bus išminties ir pagonybės amžius, neišvengiamai atrastas iš naujo po transcendencijos išbandymo. Manau, kad dabar išgyvenamą akimirką turime suprasti
kaip revoliuciją, griežtąja ciklo sugrįžimo prasme, tiek moraliniu, tiek ontologiniu požiūriu. Nuo XX a. antros pusės, o ypač nuo XX a. septintojo dešimtmečio, mūsų moralinės hierarchijos buvo apverstos tiesiogine prasme. Kalbant apie individualų elgesį ir socialinius veiksmus, ne taip jau retai pasitaiko, kad per keletą metų blogis pavirsta gėriu, ir atvirkščiai, elgesys, kuriuo buvo bjaurėtasi, dabar giriamas, ankstesnis žavėjimasis virsta priešiškumu. Mūsų tėvų pasaulyje kolonizacija buvo kilnus ir pasigėrėtinas dalykas, o karas kartais būdavo neišvengiama blogybė. Šiandien kolonizacija laikoma pačia tikriausia blogybe, kaip ir karas. Homoseksualumas buvo draudžiamas ir niekinamas, o šiandien jis ne tik pateisinamas, bet ir giriamas. Abortai, kurie anksčiau buvo laikomi nusikaltimu, dabar įteisinami ir rekomenduojami. Skyryboms, kurios anksčiau buvo beveik neįmanomos, o vėliau labai sudėtingos, nebeliko jokių kliūčių. Savižudybė buvo netoleruojama (savižudžių nebuvo galima laidoti pašventintoje žemėje), o dabar svarstoma apie galimą jos naudą, kai kurių šalių įstatymai gali padėti lengviau ją įvykdyti.

Visuomenėje socialinio elgesio taisyklės sudaro tam tikrą centrą, orientuojantį bendrus filosofinius pasirinkimus. Ištirti tai, kas tam tikru metu yra leistina, pagirtina ir draudžiama, reiškia užmesti akį į epochos mąstyseną. Vis dėlto tai tėra kažko gilesnio apraiška: bet apraiška, persunkta būtent šios visuomenės krauju ir prakaitu, ir savo elgesiu pasakojanti apie jos dievus. Kiekvienas ką nors ženklinantis veiksmas, net jei jis nėra sąmoningas, parodo esant miegantį tikėjimą. Jūs stengiatės, kartais iki skausmo, likti su sunkiai sugyvenamu sutuoktiniu, užuot siekę skyrybų: taip yra todėl, kad puoselėjate, galbūt patys to nė nežinodami, tam tikrą galingą ištikimybės sau, kitaip tariant, asmeninės atsakomybės, idėją. Jūs nesutinkate atsikratyti nereikalingo ir nepageidaujamo embriono: jūsų sąmonėje glūdi galbūt atšiaurus, bet tikras įsitikinimas, kad ten esama potencialaus orumo. Bet koks elgesys yra susijęs su įsitikinimais, kurie dažnai būna giliai palaidoti ir užslėpti.
Normų apvertimas, kurį matome prieš akis, daugeliui jaunų žmonių atrodo visiškai natūralus, nes vaikus visada labiau auklėja laikas, o ne tėvai. Vyresnio amžiaus žmones tai trikdo, bet argi jų visada netrikdė laiko tėkmė? Tai gąsdina kai kuriuos krikščionis, todėl atsiranda Manif-pour-tous5 arba gyvybės gynėjų asociacijos. Turime kaip nors įvardyti šią inversiją. Ji savais žodžiais persako ir papasakoja krikščionijos pabaigos istoriją. Ir ją bus dar lengviau suprasti, jei grįšime prie ištakų – krikščionija buvo įkurta norminės inversijos būdu, tik kita kryptimi.
IV a. įvyko paradigmos lūžis tiek filosofine, tiek etine prasme. Krikščionių visata buvo priešinga romėnų visatai: jie įvedė dualizmą tarp žemiškos ir dvasinės plotmių, tarp to, kas yra čia, apačioje, ir to, kas anapus, tarp žmonių ir Dievo, o senovės religinis pasaulis buvo be galo vieningas. Romėnai turėjo jaustis taip, tarsi būtų įžengę į perplėštą intelektualinį ir dvasinį pasaulį. Be to, per kelis dešimtmečius įvyko papročių pokytis. Senąją moralę pakeitė kita. Kalbant apie tai, ką dabar vadiname visuomene, kitaip tariant, papročiais, įvyko vertybių inversija. Viską reikia apversti, kaip rašė II a. krikščionių teologas Tertulijonas: „Būtent prieš visus šiuos prietarus turime kovoti, prieš institucijas, protėvius, priimtų dalykų autoritetą, valdovų įstatymus, išminčių samprotavimus; prieš senovę, papročius, neišvengiamybę; prieš pavyzdžius, ženklus, stebuklus, kurių pagalba sustiprino visas šias apgaulingas dievybes“6. Ilgą laiką iki krikščionybės romėnai laikėsi monogamijos. Tačiau laikui bėgant skyrybų įstatymai darėsi vis atlaidesni. Galiausiai net moterys galėjo prašyti skyrybų, kurios įvykdavo greitai ir lengvai. Tuo tarpu krikščionys imperatoriai už tai baudė, su labai konkrečiomis išimtimis, kurios darėsi vis griežtesnės, kol buvo uždraustos. Abortai ir kūdikių žudymas senovės tautose, išskyrus žydus ir egiptiečius, visada buvo laikomi teisėtais. Graikai ir romėnai juos plačiai praktikavo – tipiška romėnų šeima iš dukterų pasilikdavo tik pirmagimę. Tai atitiko patriarchato įstatymus – vaisius, arba vaikas, priklausė tėvui, kuris turėjo teisę juo disponuoti savo nuožiūra. Žydai, o paskui ir krikščionys, visada atmesdavo tokią praktiką7. Krikščionys, esantys valdžioje, ją pasmerkė. Homoseksualumas, Atėnuose dar vadintas pederastija arba pedofilija, taip pat buvo leidžiamas ir Romoje, nors ir su tam tikromis svarbiomis variacijomis. 390 m. Teodosijaus įstatymu exoletos (vyriškos lyties prostitutės) buvo nuteisti mirti ant laužo.
Per pusę amžiaus įvyko normatyvinis lūžis. Naujoji moralė plito iš centro į periferiją, visada lėčiau kaime, kaip paprastai ir atsitinka, todėl nuo žodžio „valstietis“ (paganus) kilo žodis „pagonis“. Terminas „pagonis“ yra ir patogus, ir netinkamas. Jis yra jo priešininkų kūrinys. Krikščionybės sklaidą ir plitimą iš centro į pakraščius, iš kultūros vietų į kaimus lydėjo pasididžiavimo jausmas, tarsi naujovė reikštų geresnį dalyką. „Pagonys“ atrodo kaip konservatoriai, einantys atbulomis. O krikščionys save vadina „moderniais“ – šiuo metu ir atsiranda žodis „modernus“. Pagonybė laikoma prietaringa, pasenusia ir atgyvenusia. Tai jau žygis pažangos link: nugalėtojas pasisavina istorijos prasmę8.
XVIII a. revoliucinį laikotarpį būtų galima pavadinti krikščionijos pabaigos pradžia. Tuo metu Vakaruose gyvenantys žmonės ima ardyti savo bendrą civilizaciją. Šis procesas užtruks keletą šimtmečių. Jį sudarė atėjimai ir išėjimai, kovos tarp niekintojų ir gynėjų. Jis dažnai priminė miesto apgultį. Galima būtų kitur papasakoti šių smūgių, kartais pergalingų, kartais pralaimėtų, sekos istoriją. Imkime skyrybų Prancūzijoje pavyzdį. 1792 m. Revoliucijos metu buvo paskelbtas įstatymas, leidžiantis skyrybas. 1816 m., Burbonų restauracijos metu, jis buvo panaikintas. Tačiau 1884 m. liepos mėnesį skyrybos vėl buvo įteisintos. 1941 m. balandžio 2 d. Vichy režimo įstatymas apribojo aplinkybes, kurioms esant leidžiamos skyrybos. Galiausiai po Antrojo pasaulinio karo įstatymai dėl santuokos nutraukimo buvo palaipsniui švelninami, kol buvo pasiektas abipusis susitarimas. Siekis išrauti krikščionybės principus patyrė nesėkmių ir trukdymų. Krikščionija ginasi ir pasitelkia kuo didžiausią entuziazmą, siekdama išlaikyti įstatyminę ir baudžiamąją savo papročių galią. Tačiau kad ir kas nutiktų, nepaisant epizodinių laimėjimų, jau du šimtmečius banga kyla vis ta pačia kryptimi ir niekada nesustoja.
Naujausia abortų įstatymų istorija atspindi tuos pačius sukrėtimus, kuriuos paįvairina arši reakcija iš abiejų pusių. Demonstrantai klykauja. Priimti įstatymai sukelia džiaugsmo šūksnius ir siaubo dejones, visur – vieni ekscesai. Niekada neapsieinama be aistros. Moterys žygiuoja rėkdamos, kad jų kūnai priklauso joms. Ekstremistinės grupės bando blokuoti abortų klinikų veiklą.
Tas pats pasakytina ir apie dviejų tos pačios lyties asmenų santuoką, pagalbinį apvaisinimą ir pagalbinę savižudybę. Krikščionys bando ginti tradicinę moralę nekrikščioniškais argumentais: jie puikiai žino, kad jų dogmos nebus išgirstos. Savo argumentus jie grindžia prigimtimi, prigimtiniu įstatymu arba, atrodytų, tik netiesiogiai susijusiais dalykais, nors tai savaime nereiškia, kad jie yra mažiau svarbūs. Taip elgdamiesi jie dažnai randa netikėtų sąjungininkų, kaip antai šiandien nereligingų psichoanalitikų ir psichiatrų grupės suvienija jėgas su krikščionimis kovoje už tėvystę ir jos gynimą. Tačiau iš to maža naudos. Mūsų visuomenėms nerūpi prigimtinė teisė ir jos linkusios manyti, kad tokie dalykai neegzistuoja, kad mes patys išradome prigimtį. Jos įtaria už tradicinių principų glūdint tam tikrą valdžios geismą. Kad ir kas nutiktų, senieji principai žingsnis po žingsnio traukiasi, kartais greitai, o kartais lėtai, bet dėsningai ir užtikrintai. Jų krikščioniškieji gynėjai tęsia kovą tik iš vidinio įsitikinimo ar savigarbos. Iš anksto įsitikinę, kad savo bylos nelaimės ir negaus nė menkiausios nuolaidos, jie gina savo dvasinę poziciją tik ad majorem Dei gloriam. Šalys, kurios priešinasi visiškam liberalizavimui, kitų išskiriamos, laikomos atsilikusiomis, tarsi siekis neišnaikinti senųjų papročių būtų gero skonio, gero elgesio, proto ir inteligencijos įžeidimas.
Matome, kad antikinę moralę ginančios srovės, nors ir palaikomos daugelio rinkėjų, sunkiai randa savo atstovų ar veikiau randa tik ekstremistinius atstovus, tokius kaip Donaldas Trumpas. Istorijos pasmerktos srovės likimas – tapti vis ekstremistiškesne, prarasti kompetentingiausius gynėjus ir galiausiai, vykstant tam tikram pražūtingam procesui, tapti panašiai į savo priešininkų apibūdinimą.

52,7 × 37,6. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Normatyvinė inversija, kurią čia matome veikiant, per šią ramią ir ryžtingą evoliuciją, besitęsiančią per XIX ir XX a., yra beveik visiškai priešinga tam, kas įvyko IV a. Plutarcho šūksnis „Didysis Panas mirė“ galėjo numatyti pagonybės pabaigą – bent jau taip jį savo naudai interpretavo to meto krikščionys. Panas, arba Priapas, yra sekso ir smurto dievas. Esamasis laikas pasakoja didžiojo Pano sugrįžimo istoriją – mes apsukome ratą.
Palyginę šiuos du normatyvinius virsmus, kuriuos skiria šešiolika šimtmečių, iš pradžių viena, o paskui kita kryptimi, galime suprasti, kad dabartinė papročių emancipacija yra atsakas į nuoseklų impulsą. Tai jokiu būdu nėra kažkokio kvietimo į ateitį, kuris mus trauktų laisvės linkme, pasekmė – juk IV a. vyko visiškai priešingas judėjimas, kuris buvo toks pat neišvengiamas. Tai tiesiog radikalaus įsitikinimų pokyčio rezultatas. Tai nereiškia apgaubti „pažangą“ kažin kokia slėpininga aureole.
Čia mes matome tylią dabartyje veikiančio ateities nešėjo, žadančio bendrystę, jėgą: IV a. būtent krikščionys išrado „modernumą“, o pagonys gynėsi. Kodėl tokia srovė investuoja į ateitį? Todėl, kad širdys ir protai trokšta įkūnyti jos principus, kurie kol kas dar nesunokino vaisių. Normatyvinė inversija, ypač tokio masto, remiasi pagrindine filosofine inversija. Tai visiškai suprantama: mes nesutrikdome visos moralės vien dėl užgaidos – mes tai darome todėl, kad pagrindus, kuriais rėmėsi senoji moralė, pakeitė kiti. Kiekviena kultūra ar civilizacija pirminiu ir lemiamu savo istorijos momentu iškelia pirmapradžius ontologinius pasirinkimus, ant kurių statoma ir palaikoma visa kita: moralė ir papročiai, įstatymai ir elgesio normos. Krikščionybei šis lemiamas momentas buvo tas laikas, kai įvyko pirmieji Susirinkimai, nubraižę pirmųjų tiesų, kuriais remsis šešiolika krikščionybės gyvavimo šimtmečių, kontūrus – tai Dievas, asmuo ir moralė.
Ateina diena, kai tikėjimas pirmaisiais principais žlunga. Kalbant apie mus, šiuo metu gyvename lūžio taške, kai pirmapradžiai ontologiniai pasirinkimai – dėl gyvenimo prasmės ir žmogaus vietos visatoje, pasaulio ar dievų prigimties – apverčiami. Jei įsitikinimai žlugs, įstatymai ir papročiai kurį laiką išsilaikys be papildomo pagrindimo ir vien dėl įpročio jėgos. Bet tai truks neilgai, ir galiausiai jie žlugs, nes bus apkaltinti neteisėtumu. Civilizacijos pagrindą sudaro ne tiesa – kaip visi teigia, – o tikėjimas tiesa. Ir tik šis tikėjimas užtikrina pirminių pasirinkimų išlikimą.
Pirmasis tokio masto ontologinis lūžis įvyko kartu su judaizmo gimimu. Mozė privertė savo tautą pereiti (reikia pasakyti, ne be prievartos) nuo politeizmo prie monoteizmo. Tacitas tai apibendrina taip: „Mozė įvedė naują religinę praktiką, visiškai priešingą visoms kitoms religijoms. Žydai profanišku laiko viską, ką mes laikome šventa; kita vertus, jie leidžia viską, kuo mes bjaurimės“9. Čia matome ryšį tarp ontologinės inversijos ir normatyvinės arba moralinės inversijos.
Religijų istorikai išskyrė dvi religijų rūšis: tai kosmoteizmai arba politeizmai, kurie yra natūralūs ir akivaizdūs, ir monoteizmai arba „antrinės religijos“, kurios yra sudėtingesnės konstrukcijos. Antrinės religijos apeliuoja į apreiškimo, tikėjimo ir vidinės išminties sąvokas, o tai reiškia, kad jos yra konstrukcijos ir kad jas visada reikia iš naujo patvirtinti ir palaikyti nuolatinėmis pastangomis. Tuo tarpu pirminė religija atsiranda, galima sakyti, savaime, dauginasi be trąšų ir akimirksniu užima arba atsiima erdvę, vos tik ši atsilaisvina. Būtent tai šiandien vyksta su mumis.
Kosmoteizmas niekada neišnyko nuo monoteizmo suformuotų Vakarų visuomenių scenos. Daugybė tikėjimų, idealų, judėjimų ar autorių įvairiais laipsniais yra jo įkvėpti: alchemija, Kabala, Spinoza, masonybė, Lessingas, vokiečių romantizmas, Goethe, Freudas, nacizmas, Naujojo amžiaus dvasingumas ir t. t. Galime būti tikri, kad kosmoteizmas išlieka snaudulio būsenoje ir visada atgimsta, vos tik jį pakeitusi antrinė religija parodo silpnumo požymių. Savo garsiojoje 1917 m. paskaitoje „Mokslininko profesija ir pašaukimas“ Maxas Weberis aprašė, kaip monoteizmas vardan visuotinio proto nuvertė politeizmą ir kaip nuverstas politeizmas išliko, tačiau tyko progos atkeršyti.
Krikščionys ilgą laiką manė, o daugelis ir tebemano, kad krikščionybę gali pakeisti tik ateizmas, nihilizmas arba ir viena, ir kita. Kitaip tariant, negatyvūs pavidalai, kurie sėtų tamsą ir chaosą. Tai būdas tikėti, kad esi nepakeičiamas. Charles Péguy veikale Dialogas apie istoriją ir kūniškąją sielą rašė: „Kad buvo tiek daug tautų ir tiek daug sielų, kur krikščionybė neįsismelkė, nepasiekė; tiek daug tautų ir tiek daug sielų, kurios gyveno apleistos ir kurioms nėra, nebuvo blogiau, mano bičiuli, ten, būtent ten, deja, glūdi paslaptis, slėpinio tuštuma“ (išskirta citatoje, – C. D.)10.
Manyti ar įtikinėti, kad jei krikščionybė žlugs, tai viskas žlugs kartu su ja, yra nesąmonė. Krikščionišką valdymą jau keičia – nei niekis, nei audra, o gerai žinomi, primityvesni ir rupesni istorijos pavidalai. Už žlugusios krikščionybės rikiuojasi stoikų moralė, pagonybė ir azijietiškas dvasingumas. Friedrichas Nietzsche numatė šią raidą rašydamas: „Europos Kinija su švelniu budistiniu-krikščionišku tikėjimu ir praktiškai epikūrietišku savoir-vivre“11. XXI a. pradžioje labiausiai įsitvirtinusi ir daugiausiai vilčių teikianti filosofinė srovė yra kosmoteizmo pavidalas, susijęs su gamtos gynimu. Taip pat galima kalbėti apie panteizmą ar politeizmą12. Mūsų Vakarų amžininkai nebetiki anapusybe ar transcendencija. Todėl gyvenimo prasmės reikia ieškoti šiame gyvenime, o ne virš jo, kur nieko nėra. Šventybė randama čia: kraštovaizdžiuose, žemės gyvenime ir pačiuose žmonėse. XX ir XXI a. sandūroje pakeitėme paradigmą, pasirinkdami naują pasaulio supratimo būdą. Pagal kosmoteizmą, žmogus jaučiasi kaip namie pasaulyje, kuris yra vienintelė tikrovė ir kuriame yra ir šventybės, ir profaniškumo plotmės. Pagal monoteizmą, žmogus šiame imanentiškame pasaulyje jaučiasi svetimas ir ilgisi kito pasaulio. Monoteistui šis pasaulis tėra laikinas prieglobstis. Kosmoteistui jis yra namai. Postmoderniam protui nusibodo gyventi laikiname būste! Jam reikia nuosavų namų, išbaigtos jų prasmės. Žmogus vėl tampa kosmoteistu, nes nori vėl įsilieti į šį pasaulį kaip visavertis jo pilietis, o ne kaip „nuolatinis gyventojas svetimšalis“, kaip krikščionis, kurį taip apibūdino anoniminis Laiško Diognetui autorius13.
Postmodernistai nori panaikinti skirtumus – jų mėgstamiausias būdvardis yra „įtraukus“. Jiems tinka kosmoteizmas, nes jis panaikina senąjį dualizmą, būdingą judėjų krikščionybei. Jis reikalauja pabėgti nuo prieštaravimų tarp melo ir tiesos, tarp Dievo ir pasaulio, tarp tikėjimo ir proto. „Pažangą“ kiekvienoje epochoje sudaro tikrovės (įstatymų, papročių, elgesio normų) derinimas su išsklaidytais ir kartais dar neišreikštais tikėjimais, kurie vystosi tyliai. Ekologija šiandien yra religija, tikėjimas. Tai nereiškia, kad dabartinės ekologinės problemos neturėtų būti laikomos moksliškai įrodytomis, bet veikiau tai, kad šie moksliniai įsitikinimai apie klimatą ir ekologiją gimdo iracionalius įsitikinimus ir tikrumą; iš tiesų tai yra religiniai įsitikinimai, pasižymintys visomis religijos apraiškomis. Šiandien ekologija yra tapusi liturgija: neįmanoma praleisti šio klausimo, vienaip ar kitaip, nė vienoje kalboje ar kalbos fragmente. Tai katekizmas: jo vaikai mokomi nuo darželio ir nuolat, kad tai padėtų jiems įgyti gerų mąstymo ir elgesio įpročių. Tai konsensuso dogma: kas ją ginčija ar kelia menkiausią abejonę, laikomas pamišusiu ar blogu. Bet svarbiausia, ir tai yra aiškiausias gyvybingo tikėjimo ir tikrai ne racionalaus mokslo ženklas: aistra gamtai verčia mus priimti viską, kam iššūkį metė visagalis individualizmas – asmeninę atsakomybę, palikuonims užkrautas skolas, pareigas bendruomenei. Todėl būtent šios imanentinės ir pagoniškos religijos vardu iš naujo integruojame būtinus egzistencijos matmenis, kuriuos anksčiau puoselėjo ir išugdė krikščionybė. Naujoji ekologinė religija yra tam tikra postmodernaus panteizmo forma. Gamta tampa kulto objektu, tik iš dalies pagrįstu tikrove. Motina žemė tampa savotiška pagoniška deive, ir ne tik tarp vietinių Bolivijos tautų, bet ir tarp europiečių. Popiežius Pranciškus šiandien kalba apie „mūsų motiną žemę“, žinoma, krikščioniška prasme, tačiau palieka atvirą dviprasmybę, leidžiančią susisieti su šiuolaikiniais įsitikinimais. Mūsų amžininkai visais pavidalais gina žmonių iškraipytą gamtą, bet jie dar ir apkabina medžius. Esame tokioje stadijoje, kai didžiuliame lauke, kuris atsivėrė sulig krikščionybės ištrynimu, nauji įsitikinimai svirdu-
liuoja ir dreba.
Nepasitenkinimas dogmomis arba nustatyta ir tam tikra tiesa lemia moralės triumfą. Dabar ji pasaulyje stovi viena. Matome, kad veikia filantropija, meilė žmonijai, tiesiogiai paveldėta iš Evangelijos, tačiau be pamatų. Vėlyvoji modernybė perima Evangeliją, bet pašalina iš jos transcendenciją. Šiuolaikinio amerikiečių politologo Josepho Bottumo nuomone, šiandien iškreipta protestantiška moralė be transcendencijos valdo moralę anapus Atlanto. Protestantizmo šalininkų JAV per pusę amžiaus sumažėjo nuo maždaug 70 % iki 43 %, o naujos mirtinos nuodėmės yra netolerancija, galia, militarizmas ir priespauda. Kitaip tariant, nusmukdyta Evangelija pagimdė dekolonialistinę dabartį. Ir, pridurkime, po to, kai savo laiku pagimdė komunizmą.
Kaip žinia, pagoniškose visuomenėse religija ir moralė yra atskirtos viena nuo kitos – religija reikalauja aukų ir apeigų, o valdovai primeta moralę. Tokią situaciją mes kaip tik iš naujo ir atrandame: mūsų valdantysis elitas nustato moralę, remia įstatymus, kad jie būtų vykdomi, iš dalies įžeidinėjimų ir išstūmimo iš visuomenės būdu. Mūsų moralė yra poevangelinė, bet ji nebėra susieta su religija. Ji dominuoja televizorių ekranuose. Ji gyvena visoje šio amžiaus kinematografijoje. Ji viešpatauja mokyklose ir šeimose. Kai ką nors reikia sugrąžinti į tiesų kelią arba nurodyti naują kryptį, tą daro valdantysis elitas. Europos valdovai šiuo atžvilgiu sudaro dvasininkų maldos palapinę. Trumpai tariant, grįžome prie tipinės pagonybės situacijos – turime valstybinę moralę.
Kas nutiko ar nutiks Bažnyčiai be krikščionijos? Susidūrus su radikaliu perversmu, kurio kai kuriuos bendrus bruožus nusakiau aukščiau, institucijos reakcijos yra įvairios. Tačiau dabar labiausiai paplitęs, ypač tarp dvasininkų, yra atsistatydinimas ir išsižadėjimas. Syllabus kareivių laikas seniai praėjo; net jei lieka keli pavieniai asmenys, jie labiau yra ne prasmingi veikėjai, o folkloro personažai.
Tačiau viskas juda toliau. Bažnytinis personalas, nuginkluotas visais atžvilgiais, ne tik nustojo pretenduoti į prarastą valdžią, bet netgi gailisi ja naudojęsis ir piktnaudžiavęs. Bažnyčios vadovai dabar yra tylūs ir santūrūs apaštalai, nutolę nuo tų prozelituojančių veikėjų, apie kuriuos byloja Bažnyčios tradicija. Užkariavimas nebėra madingas, jį pakeitė nuolankus liudijimas, kuriuo remiamės susidūrę su tais, kurie praeities asimiliaciją laiko tiesiog propagandos rezultatu. Užkariavimas draudžiamas tiek valstybėms, tiek ir religijai.
Sumažėję iki tylių liudytojų, šiandien krikščionys yra pasmerkti tapti kariais pralaimėtame kare. Jų mūšiai – ypač mūšiai visuomeniniais klausimais, mat jie liečia principus ir dorybes – niekur neveda, be to, neturi pasisekimo. Nesu tikra, ar jų metodas buvo išmintingas. Krikščionys, kurie nenuilstamai protestuoja ir bando užkirsti kelią nesąžiningiems abortų ar pagalbinio apvaisinimo įstatymams ar juos panaikinti, gali sulaukti sėkmės tik pirma įvykdę dvasinę revoliuciją. Pirmiausia atverskite žmones į krikščionybę, kad jie tikėtų kiekvieno embriono vidiniu orumu, o tada galite panaikinti abortus. Priešingu atveju tai būtų tarsi bandymas primesti išpažintį ne katalikų tautoms – teroristinė nesąmonė. Prieš priimant įstatymus, yra būtinas tikėjimas ir principų laikymasis.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Nuo šiol, užuot troškę užkariauti pasaulį, mes, kaip ir žydai, būkštausime dėl to, kaip gyventi ir išgyventi – ir to pakaks. Ieškokite visur, ir niekur nerasite svajonės apie misiją ir užkariavimą – ir nors kartais jos egzistuoja slaptose kai kurių širdžių gelmėse, tačiau jos nedrįsta viena kitai prabilti. Daugelis krikščionių giliai širdyje lengviau atsidūsta matydami, kaip išnyko krikščionija su visa jos galia ir veidmainyste. Mes visi, krikščionys ar ne, esame šios eros vaikai: pirmenybę teikiame švelnumui, o ne viešpatavimui, pripažįstame savo netobulumą, o ne demonstruojame pasipūtimą.
Kai negali būti galia, gali būti pavyzdžiu, – sakė Albert’as Camus. Modernybė, tiesą sakant, tikriausiai yra ir krikščioniškos galios atmetimas (iššūkis visuomenės dėsniams), ir krikščioniškų principų (ypač socialinių) atgaivinimas bei pritaikymas. Ji visomis savo plotmėmis yra nusistačiusi prieš krikščionybę kaip civilizaciją, o ne prieš krikščionybę. Ji tik meta iššūkį religijos galiai, o ne pačiai religijai, kaip rašė Alexis de Tocqueville‘is: „krikščionybė pakurstė šią įnirtingą neapykantą daug labiau ne kaip religinė doktrina, o kaip politinė institucija“14. Galiausiai klausti, ar krikščionija kaip krikščioniška civilizacija buvo teisėta, ar ne, yra tuščias klausimas. Šiandien mums yra svarbiau nuspręsti, su kokiu nusiteikimu turėtume traktuoti likusią istorijos dalį.
Mano įsitikinimu, turime atsispirti pagundai krikščionišką mintį paversti ideologija, kuri atveda mus į pasaulį, perskirtą pusiau lyg durklo ašmenimis, ir veikiai nuveda į manichėjišką pasaulėžiūrą. Įsitikinimai pasidaro tikresni. Tolerancija blėsta. Kultūra, kuri jaučiasi pavojuje, naudojasi savo pajėgomis kaip kariaujanti šalis.
Tačiau kai kurie iš mūsų vis dar norėtų gyventi buvusioje krikščionybėje, užšaldyti paskutinius jos posakius prieš uždarymą: „Sustabdyk, Viešpatie, laikrodį, kuriuo matuoji mūsų išsiskyrimą“, – anot garsiojo Luciano Blaga pasakymo. Daugeliui iš mūsų praeitis tapo svetima – ir, pridursiu, nepageidaujama – žeme. Po pastarųjų dviejų šimtmečių nuotykių, kartais jaudinančių, o kartais pražūtingų, mes pasidavėme. Nebe krikščionija palieka mus, o mes ją paliekame. Kodėl? Todėl, kad atsisakėme jėgos viešpatavimo.
Kitaip tariant, ar negalime sugalvoti kitokio buvimo būdo nei hegemonija? Ar misija būtinai turėtų būti užkariavimo sinonimas? Galima įsivaizduoti krikščionybę pagal Tibhirino vienuolių, o ne pagal Sepúlvedos modelį. Tikriausiai būtų geriau, jei būtume tik tylūs liudytojai, galiausiai – slaptieji Dievo agentai. Mat nepaisant norminių ir filosofinių inversijų, krikščionybė vis dar tebėra vietos dvasia. Krikščionijos atsižadėjimas nėra skausminga auka. Mūsų tėvų patirtis suteikia mums tikrumo: mūsų reikalas yra ne kurti visuomenes, kuriose „Evangelija valdo valstybes“, o, Antoine’o de Saint-Exupéry žodžiais, „labai iš lėto eiti fontano link“.
CHANTAL DELSOL (g. 1947) – prancūzų filosofė, politikos istorikė, žurnalistė ir rašytoja, L’université de Marne-la-Vallée (kuriame 1993 m. įkūrė ir vadovauja Europos studijų centrui, žinomam Hannah Arendt Instituto vardu) profesorė, Moralės ir politikos mokslų akademijos prezidentė. Su autorės leidimu publikuojame autorizuotą straipsnio versiją anglų kalba. Iš anglų kalbos („The End of Christianity“, 2021) vertė Rūta Tumėnaitė.
1 Žinoma, išskyrus protestantus. Straipsnyje sąvoka „krikščionybė“ apima katalikus ir ortodoksus.
2 Popiežiaus Pijaus IX enciklikos, pasmerkusios Bažnyčiai gresiančias to meto klaidas, priedas (vert. past.).
3 Hans Joas, Les Pouvoirs du sacré, Paris: Le Seuil, 2020, p. 109.
4 Julien Freund, Le Nouvel Age, Paris: Marcel Rivière, 1970.
5 Prancūzijos politinis sąjūdis, 2012–2013 m. protestavęs prieš tos pačios lyties santuokų legalizavimą ir leidimą vienalytėms poroms įsivaikinti (vert. past.).
6 Tertullien, Aux Nations, I, in: Œuvres de Tertullien, t. II, traduction par Antoine-Eugène Genoude, Paris: Louis Vivès, 1852.
7 Pavyzdžiui, Filonas Aleksandrietis teigia, kad vaisius yra „gyva būtybė pati sau“, t. y. asmuo ir nekaltas, todėl jo atsikratyti yra žmogžudystė; žr. Philon d’Alexandrie, De specialibus legibus, III et IV, introduction, traduction et notes par André Mosès, (Les œuvres de Philon d’Alexandrie, 25), Paris: Le Cerf, 1970, p. 37–119.
8 Paul Veyne, Quand notre monde est devenu chrétien, Paris: Albin Michel, 2007, p. 170.
9 Tacitus, Historiae, V, 4.
10 Charles Péguy, „Dialogue de l’histoire et de l’âme charnelle“, in: Charles Péguy, Œuvres en prose, Paris: Gallimard, 1957, p. 703.
11 Friedrich Nietzsche, „Fragments posthumes 1887–88“, in: Friedrich Nietzsche, Œuvres complètes, Paris: Gallimard, 1986, p. 86.
12 Pavyzdžiui, Michel Tarrier, knygos Les Orphelins de Gaïa (2012) autorius, atsiprašo už panteizmą ir politeizmą Agora Vox interneto svetainėje 2012 m. sausio 4 d.
13 À Diognète, introduction, édition critique, traduction et commentaire de Henri-Irénée Marrou, (Sources Chrétiennes, 33 bis), Paris: Le Cerf, 2005, V, 5.
14 Alexis de Tocqueville, L’Ancien Régime et la Révolution, Paris: Gallimard, 1967, p. 63.