XXI a. europinėje tikrovėje krikščionys jau nebeturi galios nustatinėti moralės standartus ir diktuoti gero elgesio taisykles valstybėms bei individams, kaip buvo prieš šimtmetį. Krikščionybė yra tarsi lydymosi katilas, kuriame užgimė mūsų civilizacija, net jei Europos valstybės, kamuojamos savęs gėdinimo, atsižadėjo savo „krikščioniškų šaknų“. Ji persmelkia mūsų gyvenseną ir išlieka savotiška vietos dvasia, nes suteikė mums pavidalą. Tačiau ji nebeturi galios papročiams ir atlieka sau naują vaidmenį – mažumos, kuria ir tapo. Tad koks tas vaidmuo bus, kai ištisus šešiolika amžių ji buvo taip įpratusi būti vertybinių sprendimų ir elgesio šeimininke?
Po XVIII a. revoliucijų laikotarpio, kuris Europos protams buvo tikras dvasinis ir intelektinis smūgis, krikščionybė drąsiai atlaikė šį didžiulį sukrėtimą. XIX a. ji davė pašaukimų ir misionierių derlių, tuo tarpu buržuazinis protas pamažu tolo nuo savo protėvių tikėjimo. Patraukliosios modernybės plitimo negalėjo sulaikyti nė 1864 m. Pijaus IX paskelbtas Syllabus, atmetęs visas modernias idėjas. Krikščionybė, atrodžiusi atgyvenusi ir nebeaktuali, XX a. sukėlė karštligišką, grandiozinį idėjų sprogimą, kuriuo buvo siekiama ją „modernizuoti“. Tai buvo padaryta 1965 m. Vatikano II Susirinkime – pernelyg vėlai? Pernelyg atvirai? Apie tai diskutuojama iki šiol, mėginant suprasti, kodėl po Susirinkimo religinė praktika Vakaruose žlugo, skirtingu būdu skirtingose šalyse.
Tačiau mano tikslas nėra aprašyti „kryčio anatomiją“, pasiskolinant garsaus neseniai pasirodžiusio kino filmo pavadinimą, ar užsiiminėti religijos sociologija. Norėčiau parodyti, kaip per pastaruosius penketą dešimtmečių sambrūzdžio ir nerimo, netgi panikos, krikščionybė tapo jai pažįstamų demonų auka; ir kodėl esu įsitikinusi, kad iš savo demonų išsivadavusi krikščionybė taps didele paspirtimi nerimo kamuojamiems mūsų amžininkams.
Norėčiau papasakoti apie tai, ką mačiau. Prieš penkiasdešimt metų studijavau filosofiją Liono universitete. Mano šeima mane augino krikščioniškoje aplinkoje. Universitete visi buvo marksistai arba vienaip ar kitaip marksistuojantys (stalinistai, trockistai, situacionistai, maoistai…). Mano aplinkoje buvo nemažai krikščionių marksistų, kurie sakė, kad „mums pakeliui su marksistais“. Vėliau jie suprato (bet jūs, Lenkijoje, tuo metu jau tą žinojote, o aš godžiai skaičiau viską, ką parašydavo jūsų disidentai), kad marksizmas yra kraugeriška utopija. Kodėl krikščionis prie jo traukė kaip muses prie medaus? Todėl, kad Marxo užmojai galėjo atrodyti panašūs į evangelinius lūkesčius: lygybės viešpatavimą ir įgyvendintą moralumą. Dažnai idealą nuo utopijos skiria plonytė riba. Apie tai čia ir noriu su jumis pasikalbėti: mano įsitikinimu, jei mes, kaip krikščionys, ir galime suvaidinti kokį nors vaidmenį, tai surasti ir nusakyti tą ribą tarp idealo ir utopijos.
Svarbu suprasti, kad mums, trokštantiems ir laukiantiems Dievo karalystės, toji utopijos pagunda yra labai stipri. Pagunda numatyti Dievo karalystės viešpatavimą čia, žemėje, arba, jei norite, viltis paversti programomis, yra labai stipri. Visa mūsų istorija rodo, kiek šis procesas vilioja ir gundo mus kiekviena įmanoma proga, pradedant senoviniais milenarizmo judėjimais, kurie be perstojo sugrįžta. Istorikas Jeane’as Delumeau tai pavadino „nostalgija ateičiai“. Sekdami Izaijo pranašystėmis apie rojų, Joakimo Floriečio (XII a.) ainiai niekada nenustojo duoti egzaltuotų ir karčių vaisių. Kone kiekvieną šimtmetį, kartais keliose skirtingose šalyse, iškildavo būriai sužadintų, fanatiškų apaštalų, įsitikinusių, kad jie gali įgyvendinti tobulų visuomenių viešpatavimą dabar arba rytoj rytą. Galėtume cituoti šimtus tekstų, iš kurių naujausi yra nūdienos (pavyzdžiui, kai kurie sekmininkų judėjimai arba Teilhard’o de Chardino veikalai). Panaikinus marksizmą, mes ir vėl imame pasiduoti šiai pagundai.
Modernybė siekė sąlygų lygybės, kad galėtų atsiskleisti visi individualūs privalumai. Jos viršūne tapo komunizmas, kuris tikėjo galįs sukurti „šviesesnį rytojų“, užtikrindamas besąlyginę padėties lygybę („kiekvienam pagal poreikius“). Kaip jau minėjau, krikščionys kartais leidžiasi įtikinami šių nesąmonių. Tačiau postmodernybė, kurios ištakos siekia XX a. antrąją pusę, yra kitokia. Ji nebetiki „rytojaus svajonėmis“ ir kitomis milenaristinėmis fantazijomis: ji sukuria rojų šiandien, priverstiniu būdu, per bendrą normatyvinį išlyginimą. Galbūt jį ir buvo galima pavadinti „postmoderniu įtraukimu“ (kaip sako sociologas Philippe’as d’Iribarne’as), bet aš jį vadinu „humanitarizmu“. Tai vos vos pridengtas Evangelijos ir krikščioniškų tekstų perdirbinys, tačiau perrašant juos pažodžiui ir verčiant įgyvendinti čia ir dabar. Pauliaus žodžiai „nebėra nei vyro, nei moters, nebėra nei žydo, nei pagonio“ pavirsta štai kuo: lytys nebeturi jokios prasmės ir yra keičiamos; pirminės tapatybės nebeturi jokios prasmės ir visais atvejais turi būti pamirštos. Svarbiausia, kad egzistuoja moralinė valia vienodai paisyti kiekvieno skirtumo, iš anksto neatsižvelgiant į talentus ar privalumus. Kitaip tariant, ontologinis orumas, kuris krikščioniui kiekvieną žmogų dėl Dievo meilės daro tokį pat vertingą kaip ir bet kurį kitą, visuomenėje iš karto paverčiamas lygiomis privilegijomis. Tai troškimas taikyti krikščionišką moralę paraidžiui ir šiame pasaulyje, tarsi jau būtume, taip sakant, danguje. Imkime nutukusio žmogaus pavyzdį: pagal krikščionišką mokymą, jis ontologiškai yra toks pat vertingas, kaip ir bet kuris kitas, nes jį irgi myli Dievas – tačiau pritaikius tokią ontologiją paraidžiui teigiama, kad jis visais atžvilgiais yra lygus kitiems, net ginčijant sveikatos problemas, galimai kilusias dėl jo nutukimo.
Tačiau aš kaip tik ir noriu akcentuoti, kad postmoderniojo humanitarizmo sėkmė tarp šių dienų krikščionių yra milžiniška. Jam pasiduodama ištisomis miniomis, kaip kad prieš pusę amžiaus šlietasi prie marksistų. Panašu, kad šie XXI a. krikščionys, apgailestaujantys dėl to, jog tapo mažuma, tiki, kad atras naują gyvenimą priimdami postmodernistines tezes, pasisakančias už evangelinės lygybės įgyvendinimą dabar. Šį apetitą tam, kas ilgainiui pavirs šiandieniniu įtraukumu (arba humanitarizmu), jau galima aptikti prieš šimtmetį žinomuose tekstuose (pavyzdžiui, Dietricho Bonhoefferio), o keli XX a. pradžios autoriai perspėjo mus dėl šio nuokrypio (pavyzdžiui, Maxas Scheleris, Gilbertas Keithas Chestertonas). Tačiau šiandien ši srovė yra plačiai paplitusi: bet koks diferencijuotas traktavimas laikomas diskriminuojančiu. Be to, nebeliko nė kalbos apie „atsivertimą“, nes visos kultūros ir visos religijos yra vienodai vertingos, visos vienodai neša išganymą. Kitaip tariant, lygybė apima ne tik individus, bet ir vertybes, taip sugriaunant tiesos idėją. Tiesa pakeičiama mitais, vadinamaisiais „pasakojimais“. Šią klaidą daro daugybė krikščionių.
Priėmę įtraukųjį humanitarizmą ir jo virsmą religija, kai kurie krikščionys jaučiasi ne tik einantys koja kojon su modernybe (ir gėdijasi, kad taip dažnai ją niekino), bet, svarbiausia, kad jie mano galų gale visiškai įtikėję Kristaus žinia. Taip, Apšvieta globalizmo amžiuje gali mus įtikinti, kad Dievo karalystė yra pasiekta: pasaulinė vyriausybė, visuotinė brolybė be sienų, meilės įstatymas per kraugeriškų tapatybių nuslopinimą – kaip matome Gaudium et Spes (Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje). Mums sakoma, kad atkursime pasaulį su tyrais Dievo vaikais arba, kitaip tariant, sieksime atpirkimo, nepaisydami įsikūnijimo.
Štai čia mes ir padarome klaidą: pamirštame įsikūnijimą ir netobulą pasaulį – kitaip tariant, utopinį tokio mąstymo pobūdį. Atsidūrėme postmarksizme, ir vėl darome tą pačią dažnai pasikartojančią klaidą, kurią Charles Péguy matė tarp krikščionių ir apibūdino kaip „politikos prarytą misticizmą“.
Mes nesame jokiame Evangelijos tęsinyje – tik naujame milenarizmo ir antikrikščioniškų ideologijų raidos etape. Šios utopijos kiekvieną akimirką įgauna vis naujus pavidalus ir, kaip tai garsiajai hidrai, kaskart nukirtus vieną galvą, vietoj jos atauga septynios. Jų gniaužtai yra dar stipresni, nes be jų pasaulyje daugiau nieko nėra, mat transcendencija buvo ištrinta, o tik transcendencija gali veiksmingai joms pasipriešinti. Štai čia pasirodome mes, krikščionys, ir turime pasirodyti ir atlikti savo vaidmenį.
Paradoksalu, kad krikščionybė visada gundoma pasiduoti utopijoms, nes jos idealas ir viltis yra karalystė, kuri nėra iš šio pasaulio; bet tuo pačiu metu ji yra vienintelė, gebanti joms pasipriešinti, nes tikėjimas transcendencija leidžia suprasti skirtumus tarp šio ir kito pasaulio. Įsikūnijęs pasaulis, kuriame gyvename ir iš kurio neišeisime iki pat Išganymo, turi nuolatos taikytis su tikrovės netobulumu. Štai kodėl mes skiriame ontologinę lygybę orumo prasme, kurio dėka kiekvienas iš mūsų (net jei esame negražūs, neįgalūs, kvaili ar nedori) esame lygūs su kitais, nes Dievas mus myli; ir žmogišką bei socialinę nelygybę, atsirandančią dėl skirtingų privalumų ir gebėjimų.
Postmodernizmo epochoje yra be galo sunku nepasiduoti utopijoms, nes technologijos leidžia mums transformuoti prigimtį pagal savo valią, ir mes nežinome, nuo kurios vietos prasideda kenksmingas perviršis. Kur baigiasi lygybė? Kokius skirtumus reikėtų išsaugoti? Ar turėtume trokšti, norėti ir siekti nediferencijavimo tarp vyrų ir moterų, tarp kultūrų? Ar tai būtų evangelinis pasiekimas?
Taip ateiname prie klausimo apie „žmogiškąją prigimtį“ arba tai, ką aš mieliau vadinu „žmogiškąja būkle“. Martinas Heideggeris (savo Laiškuose apie humanizmą) teigė, kad žmogus yra „būties piemuo“. Jis turėjo omenyje ne demiurgą, kuris kuria būtį, o visišką demiurgo priešingybę: vargšą piemenį, kuriam lemta saugoti tai, kas yra, neleisti būties apiplėšti, keisti jos savybes, pažeisti. Remdamiesi šiuo įvaizdžiu, galėtume sakyti, kad krikščionis yra būties piemuo. Jis privalo nuolat sergėtis įsikūnijusios pasaulio tikrovės, nes žino, koks atstumas skiria transcendenciją nuo žemiškos tikrovės. Jis žino, kad buvo pasiųstas į šį pasaulį „kaip avis tarp vilkų“ (Mt 10, 16). Jis žino, jog šiame pasaulyje yra ne tam, kad nuo pat pradžių jį paverstų rojumi – nes tai greitai paverstų pasaulį pragaru – o tam, kad pasiūlytų atsivertimą, kuris niekada nesibaigia, nes jis yra ne demiurgas, o sodininkas. Kaip „būties piemuo“, jis saugo visa, kas gyvena ir egzistuoja šiame pasaulyje, nes jis nėra didysis grūdų atskyrėjas nuo pelų, o paprastas ir uolus sodininkas; gerbėjas, o ne teisėjas.
Vis dėlto klausimas yra sudėtingesnis: mes buvome įkurdinti pasaulyje ne tam, kad jį laistytume ir nustebę žiūrėtume, kaip jis auga toks, koks yra. Esame čia tam, kad jį augintume ir keistume į gerąją pusę. Ir čia iškyla klausimai: kiek toli galime eiti? Kitaip tariant: mūsų likimas yra paradoksas tarp įsišaknijimo ir išsilaisvinimo – kiek galime ginti pirmąjį, ir kiek galime išskleisti antrąjį? Kaip galime priimti šį paradoksą, kad jis nesprogtų mūsų rankose?
Krikščionys tiki, kad egzistuoja kosminė ir antropologinė tvarka, pasaulio tvarka. Mat jie žmonių pasaulį mato kaip racionalaus autoriaus, suprojektavusio dėsnius, kūrinį. Būtent dėl to, kad krikščionys tiki pasaulį esant sukonstruotą pagal dėsnius, krikščioniškoji civilizacija išrado ir išvystė mokslą (pavyzdžiui, Alfredas Northas Whiteheadas ir Josephas Needhamas klausia: kodėl vakariečiai išrado ir išvystė šiuolaikinį mokslą, kai šie atradimai turėjo ateiti iš kinų, bet kokios technikos išradėjų? Jų atsakymas – todėl, kad vakariečiai tikėjo, jog pasaulis buvo sukurtas pagal dėsnius – Whiteheado teigimu, būtent teologinė prielaida įgalina mokslinę dvasią). Krikščionys tiki struktūruojančiais dėsniais, kurie paaiškina mūsų tikrovę, ir dėl šios priežasties jie gali radikaliai priešintis modernioms ir postmodernioms aksiomoms (marksizmui, paskui įtraukiam mąstymui), kurios sako: „viskas įmanoma ir niekas nėra tiesa“. Krikščionys tiki, kad ne viskas yra įmanoma, nes tikrovės dėsniai (pavyzdžiui, antropologiniai) riboja žmogaus valią keistis. Jie tiki, kad egzistuoja universalios, neapčiuopiamos tiesos, kurias reprezentuoja šie dėsniai.
Tai nereiškia, kad krikščionys geba apibūdinti šiuos dėsnius, sudaryti jų katalogą, idant galėtų jų priesakus iškalti akmenyje. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai. Ir tie krikščionys, kurie taip įsivaizduoja (o tokių buvo daug praeityje, netrūksta ir dabartiniais laikais), deja, klysta ir griauna tuos pačius įsitikinimus, kuriems siekia tarnauti.
Tuo noriu pasakyti, kad krikščionių vaidmuo yra tik kvestionuoti tai, ką galėtume pavadinti „prigimtiniu dėsniu“. Ne turint tikslą rasti galutinį atsakymą į šį klausimą, o tiesiog nuolat keliant šį klausimą – visada ir visur. Todėl, kad šis klausimas neturi atsakymo: dėl žmogaus egzistencijos istoriškumo, jos takumo, kultūrų įvairovės – nėra jokio fiksuoto, galutinio atsakymo, nes mes visada esame įrašyti tam tikrame laike ir erdvėje. Galite sakyti: „Bet kam vargti ir kelti klausimus apie tai, kas neturi atsakymo?“ Būtent tai ir yra esmė: turime nuolatos apie tai galvoti, nes mūsų gyvenimo pusiausvyra priklauso nuo laikino (netobulo, neužtikrinto, ginčytino) atsakymo, kurį kasdien pateikiame.
Krikščionys gali perspėti apie prigimtinės tvarkos egzistavimą, kuriai utopinė valia negali pasipriešinti, tuo pačiu nesugriaudama paties pasaulio, kurį nori atkurti. Kai ideologijos ir utopijos verčia niekais istoriją, krikščionys yra pašaukti įvardinti ginčijamą tikrovę, kad ji būtų išgelbėta. Žinoti, kad tikrovė, arba žmogiškoji tiesa, nėra mūsų lobis ar turtas, o savotiškas gralis, kuris taip ir liks nepasiekiamas. Ir vis dėlto „prigimtinė tvarka“ primena tokią meilę, kurios skonį mums tereikia stengtis pajusti: tas, kas jos ieško, jau yra racionali dvasia, kuri nesielgs su tikrove bet kaip. Mūsų amžininkų bėda yra ne ta, kad jie neranda ribų, o kad jų nė neieško. Jie bevelija manyti, kad žmonėms viskas įmanoma, nes… nėra tokio dalyko kaip žmogiškoji tiesa.
Šiais netvarkingo ir iškreipto santykio su tikrove, utopijų paženklintais laikais krikščionims tenka antropologinis uždavinys. Tiek pastaruosius kelis šimtmečius, tiek ir šiandien žmogus yra nykstanti rūšis.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2024 m. rugsėjo 20–21 d. Krokuvoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Krikščionių vaidmuo Europos integracijos procese“. Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.
