Susirūpinusieji
dėl senojo žemyno vienybės baiminasi, kad ta vienybė skeldėja, nes kai kas
gręžiasi į JAV (Brexit), o ir dėl kitų priežasčių. Tačiau pirmiausia
reikia žinoti, kad europietiškasis žemynas niekada nebuvo pasiekęs visiškos
vienybės: mūsų šalys yra skirtingos, ir istorikai sutinka, kad visi reikšmingi
mūsų pasiekimai yra įsišakniję šioje įvairovėje. Jeigu praeityje sugebėjome
pasinaudoti moksliniais atradimais, išplėtoti sudėtingus parlamentinius
režimus, užkariauti pasaulį, tai tik todėl, kad Europa buvo sudaryta iš
daugybės besivaržančių šalių ir kalbų. Taip pat turime konstatuoti, kad
balsavimas už Brexit, kaip ir beveik visose šalyse populiarėjantys
euroskeptiški judėjimai, atmeta institucinę Europą dėl vienintelės priežasties:
ji yra pernelyg unitarinė, siekia visiems primesti uniformizmą. Tačiau Europos
specifika reiškiasi tuo, kad skirtingos šalys nori vienybės, išsaugodamos
skirtingumą.
Egzistuoja svarbūs mus vienijantys pagrindai: jie išryškėja klausantis mūsų priešininkų kritikos. Tačiau šie pagrindai patys iš savęs reikalauja pagarbos skirtingumams. Greičiausiai kaip tik to ir nesuprato europietiškosios institucijos. Kitaip tariant, mūsų vienybę skaldo pagarbos vidiniams skirtingumams stoka. Dar kitais žodžiais, mūsų vienybei kelia grėsmę pernelyg didelės vienybės siekis. Tai gali pasirodyti kaip prieštaravimas, bet kaip tik tai ir yra europietiškumas. Pamėginsiu tai parodyti.
I
Nuo Amerikos užkariavimo laikų, t. y. penkis amžius, vakarietiškoji kultūra save laikė universalia ir taip teisino ekspansiją po visą žemę. Mūsų užkariavimai buvo laikomi misijomis. Tokia mūsų tradicija nuo Periklio graikų, užimtiems miestams nešusių demokratiją, iki krikščionių, vykdžiusių kryžiaus žygius Tiesos vardu. Žmogaus teisės – naujasis prozelitiškas diskursas, skleidžiamas moderniųjų apaštalų. Ir jis buvo veiksmingas. Matėme, kaip Petras Didysis jėga vertė Rusiją europėti, tas pats vyko Japonijoje ar Turkijoje. Per keletą amžių beveik visos pasaulio kultūros ne tik daugiau ar mažiau laisvanoriškai smelkėsi vakarietiškomis vertybėmis, bet dažnai ir pačios ėmė skleisti lyg savus mūsų principus bei sąvokas. Galiausiai dauguma režimų, taip pat ir autokratiškų, apsiskelbė „demokratiškais“.
Visa tai vyko iki mūsų amžiaus pradžios. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Vakarų doktrinos perėmimas ėmė strigti visuose žemynuose – Kinijoje ir jos kaimyninėse šalyse, daugumoje musulmoniškų kraštų, Rusijoje. Pirmą kartą kitos kultūros ėmė atvirai priešintis mūsų modeliui, jį neigti svariais argumentais ir grįsti kitokį visuomenės sugyvenimo tipą. Šis atmetimas yra kažkas naujo ne tiek pačiu savo faktu, kiek paplitimu ir jėga. Jis verčia permąstyti mūsų turimą universalumo sampratą ir keičia geopolitinę situaciją.
Abejonės Vakarais užbaigia erą, prasidėjusią XV a., – pasaulio „vakarietinimo“ erą, kuri pirmiausia vyko kaip ginkluota kolonizacija, po to darant įvairius kitokius poveikius. Istorijoje buvo grandiozinių ir įtakingų imperijų (romėnų, mongolų), bet čia pirmą kartą viena iš kultūrų tapo pasauline, ir ne tik pasitelkusi į pagalbą karines priemones, bet ir sukeldama troškimą ją laikyti pavyzdžiu bei siekti jos lygio. Atitinkamai ir jos atmetimo fenomenas, kurį konstatuojame šiandien, yra naujas: ją vienu metu atmeta daugybė kultūrų, kurios iki šiol aistringai sekė jos modeliu. Kadangi vakarietiškoji kultūra šiandien yra neigiama mūsų priešininkų (ir priešų) visame pasaulyje, kadangi dėl to esame radikaliai sukrėsti ir prarandame įtaką, privalome aiškiai žinoti, ką turime ginti.
Visur (Rusijoje, Kinijoje, pavyzdžiui, 2013 m. išleistame Dokumente Nr. 9, ar musulmoniškose šalyse) europietiškojo universalizmo atmetimas reiškiasi kaip vakarietiškų principų kritika. Mūsų principai, kuriuos laikome universaliais (žmogaus teisės, galiojančios visiems žmonėms), yra pristatomi kaip atskira ideologija, kuria naudojantis siekiama užkariauti pasaulį, prisidengiant universalumo lozungu. Rusas Zinovjevas žmogaus teisių ideologiją vadina „vakarietizmu“ (occidentisme), kuris gviešiasi užkariauti kitas kultūras tuo pretekstu, jog yra „skirtas“ taip pat ir joms. Tokią retoriką šiandien aptinkame visur1. Ko ja siekiama? Paprasčiausiai – legitimuoti autokratinius režimus. Visur vakarietiškosios asmeninės laisvės kritika yra lydima kurtaus pykčio ir neapykantos diskursų. Dokumentas Nr. 9 kviečia į „nuolatinę, sudėtingą ir nuožmią“ kovą prieš vakarietiškąjį individualizmą. Siekdamos su šaknimis išrauti vakarietišką įtaką, įvairios musulmonų grupuotės reikalauja įvesti senojo islamo principus, kad rastųsi atitinkamos komunitaristinės ir organiškos visuomenės. Visu tuo siekiama atmesti tai, kas grindžia ir kyla iš asmens autonomijos – sutartinę visuomenę, kurioje solidarumas randasi iš laisvai priimamų sprendimų. Taip diferencializmas2 ir reliatyvizmas tapo nevaržomu ir karingu didelės dalies ne-vakarietiškų diskursų elementu. Jis būdingas Lee Kuan Yew, Putinui, Xi Jinpingui, Erdoganui.
„Azijietiškų vertybių“ sąvoka atsirado Singapūre praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje, inspiruota Lee Kuan Yew vyriausybės. Buvo vardijami bei aiškinami pamatiniai socialinio ir politinio gyvenimo principai, atitinkantys azijietišką sampratą, juos supriešinant su iš Vakarų atėjusia Žmogaus teisių deklaracija. Taip buvo siekiama atsiriboti nuo Vakarų ir legitimuoti šį atsiribojimą, konceptualizuojant savąjį skirtingumą.
Šis naujasis antivakarietiškumas įgyja vis daugiau sąjungininkų ir stiprėja. Todėl privalome permąstyti savo elgseną. Žinoma, istorikai ir filosofai ieško šio neregėto fenomeno priežasčių. Tačiau klausimas yra pirmiausia geopolitinis: mes, europiečiai, privalome konsoliduotis, nes esame koneveikiami, atmetami, išstumiami. Situacija mus kviečia pirmiausia įvertinti tai, kas mums yra bendra, nes būtent tai – mums bendri dalykai – ir išprovokuoja mūsų atmetimą pasaulyje. Kitaip tariant, kitų metamas negatyvus žvilgsnis atskleidžia mūsų europietišką tapatybę sudarantį turinį, tai, kas mus sieja, tai, kas mus kultūriškai vienija.
II
Mes galime save „kiaurai“ matyti per tai, dėl ko mums priekaištauja kitos kultūros. Galbūt mūsų principai nėra universalūs (nes juk dalis kitų kultūrų juos atmeta), bet jie yra mūsų, ir dabartinėje geopolitinėje situacijoje turime juos ginti, nes nenorime perimti tų, kurie mus kritikuoja, principų. Jų kritika mums patiems atskleidžia, kas yra tasai Europos „pogrindinis karalius“, t. y. kuo iš esmės tikime, kuo gyvename ir kuo viliamės. Išorinė kritika mums parodo mūsų pačių pagrindus, verčia juos pripažinti ir gerbti. Vykstant karui Ukrainoje, konstatuojant „globaliųjų Pietų“ antivakarietišką poziciją, mums būtina dar stipriau įtvirtinti bendrus pamatus ir tai, dėl ko jie yra būtent tokie.
Šiuo metu turiu progą diskutuoti apie politikos filosofiją su kinų universitetų dėstytojais ir tyrėjais. Jie yra geriau susipažinę su Europos klasikais, dažnai kur kas geriau – man gėda tai sakyti – nei aš su Konfucijumi ar Mencijumi. Tai nepaprastai protingi ir subtilūs žmonės, su kuriais galima ramiai ir draugiškai ginčytis, net jeigu nuomonės išsiskiria radikaliai. Su jais lengvai sutartume dėl to, kad politika kyla iš būtinybės sukurti tvarką, kad yra realus socialinis hierarchijų poreikis ir kad šios hierarchijos privalo būti teisingos, priklausyti nuo žmonių talentų, o ne nuo socialinės kilmės. Lengvai sutiktume, kad mes, žmonės, esame santykio būtybės ir kad negalime sau leisti nepriklausyti bendruomenėms, kurios lemia mūsų egzistenciją. Mes panašiai vertiname tuos pačius utopiškus politikos kraštutinumus, prie kurių veda tironijos, – nuo Prancūzijos revoliucijos iki šiuolaikinių komunizmų. Mūsų nuomonės neišsiskiria dėl to, kad politinė valdžia privalo sudaryti tinkamas sąlygas piliečiams siekti gero gyvenimo. Bet nesutarimai, radikalūs ir griežti, pasirodo iš karto, vos pradėjus kalbėti apie antropologiją, kuri teigia demokratiją. Kaip jūs galite taip keistai ir naiviai tikėti, sako mums kinai, kad visi žmonės yra pajėgūs rinkti vyriausybę? „Vienas asmuo, vienas balsas“ – kokia kvailystė! Yra žmonių, skirtų mąstyti ir valdyti, o kiti sukurti paklusti…
Europietiškosios vienybės pagrindas kaip tik ir glūdi šiame antropologiniame įsitikinime. Juo remiasi mūsų demokratiniai režimai, liberaliosios ekonomikos ir filosofinė tolerancija. Šį pagrindą be vargo pastebime kontrasto būdu – būtent jo mumyse šitaip nekenčia kitos kultūros. Pabrėžiu tai. Mūsų turima „asmens“ idėja (kylanti iš krikščionybės ir besiplėtojanti po visų revoliucijų) reiškia įsitikinimą, kad bet kuris žmogus yra absoliučiai orus ir pajėgus pats tvarkyti savo reikalus, o per tai – ir bendrus reikalus. Asmens absoliutus orumas reiškia, kad individas negali būti paaukotas institucijai, išskyrus išimtinėmis aplinkybėmis, tarkime, karo metu. Tuo tarpu Singapūro Baltojoje knygoje, kurioje yra pristatomos bendrosios azijietiškos vertybės ir pamatiniai azijietiškų visuomenių principai, rašoma: „Nacija – pirmiau už bendruomenę, visuomenė – už individą. […] Kolektyvinės socialinės normos turi pranokti individualizmą, kuris veikia liberaliose demokratinėse visuomenėse“. Vienas iš nuolatinių Lee Kuan Yew (politinis teoretikas ir Singapūro ministras pirmininkas nuo 1959 iki 1990 m.) rūpesčių yra šis: nacionalinis klestėjimas yra išimtinis politikos tikslas, kuriam privalo būti subordinuota viskas; individams ir grupėms autonomija gali būti suteikta tik tuo atveju, kai ji pasitarnauja Valstybei bei visuomenei. O traktuoti asmenį kaip pirmesnį už institucijas ar socialinius organizmus – tai apsaugoti auką nuo piktnaudžiavimų, net jei dėl to kris institucijos reputacija. Pavyzdžiui, apie tai Europoje liudija šeimos istorija: individualūs asmenys yra vis labiau saugomi nuo institucinės prievartos, kas pastaruoju metu išryškėjo įstatymuose dėl pedofilijos.
Teiginys, kad asmuo yra individas, pajėgus pasirūpinti savo paties ir bendrais reikalais, yra mūsų demokratijų pagrindas. Mūsų principas „vienas asmuo, vienas balsas“ kyla iš idėjos, kad visi yra vienodai pajėgūs spręsti apie esminius dalykus. Neabejotinai geriausiai šią idėją išreiškė Gilbertas Keithas Chestertonas savo knygoje Ortodoksija: „Tai pirmasis demokratijos principas: žmonėms esmingiausia tai, kas būdinga jiems visiems, o ne tai, kas būdinga tik kai kuriems iš jų. Antrasis principas štai koks: vienas iš tų visiems būdingų dalykų yra politinis instinktas arba rūpestis. […] Valdyti yra analogiškai tas pat, kas pačiam rašyti savo meilės laiškus arba šnypštis savo nosį. Norėtume, kad žmogus užsiimtų tuo pats, tegu ir nelabai sėkmingai. […] Trumpai tariant, demokratija teigia: paprastiems žmonėms turi būti leidžiama patiems atlikti neapsakomos svarbos dalykus – susirasti partnerius, auginti vaikus ir kurti valstybės įstatymus. Tai demokratija; tuo aš tikėjau visada“3. Tai reiškia, kad gilūs ir svarbūs dalykai priklauso nuo sveiko proto, ir visi sugeba juos atlikti – auklėti vaikus, parašyti meilės laišką ar priimti politinį sprendimą. Ir mes norime, kad visi galėtų auklėti savo vaikus ar priimti „politinius“, plačiąja prasme, sprendimus, nes visi sugeba tai daryti.
Cituodama Chestertoną, norėčiau patikslinti: čia, Europoje, mes esame giliausiai įsitikinę, kad paprastas ir be ypatingo išsilavinimo žmogus yra pajėgus, lygiai kaip ir mokslininkas, taikos metu spręsti savo gerbūvio kėlimo ar gamtos apsaugos, karo metu – gynybos ar kolaboravimo klausimus. Ir štai įrodymas: kada kai kurios iš mūsų visuomenių apsisprendė bendradarbiauti su nacizmu ar komunizmu, vienu metu žiauriai klydo ir paprasti žmonės, ir elitai (vokiečių intelektualai stojo į nacių partiją taip, kaip ir paprasti žmonės), o Prancūzijos pavyzdys rodo, kad paprasti žmonės suvokė komunizmo blogį kur kas anksčiau už elitą, kuris buvo marksistiškai nusiteikęs praktiškai iki 1989 m. Žinoma, ši idėja, kad žmogus yra orus ir pajėgus spręsti asmuo, kyla iš įsitikinimo, o ne iš mokslo, bet būtent vadovaudamiesi šiuo įsitikinimu mes save sukūrėme. Visa remiasi juo.
Mano pašnekovai kinai man sako: juk matote, kad jūsų demokratijos funkcionuoja blogai! Kiek dar laiko remsite šį absurdišką režimą (įsišaknijusį absurdiškame antropologiniame įsitikinime), kai tuo tarpu autokratinis režimas jums leistų kur kas labiau praturtėti? Kitaip tariant, mano pašnekovai yra linkę galvoti, kad mes, vakariečiai, esame ideologai, pasiruošę aukoti ekonominius rezultatus vardan antropologinių įsitikinimų.
Taip, aš tai patvirtinu: mums asmenų autonomija turi tiek pat ir netgi daugiau vertės už materialinį gerbūvį. Todėl mes esame pasiruošę atsisakyti dalies praktinių, naudingų, efektyvių dalykų tam, kad galėtų vystytis asmeninė laisvė. Iš čia – subsidiarumo idėja, kurią dabar išplėtosiu, toliau kalbėdama apie Europos vienybę.
III
Trumpai pristatysiu šią tipiškai europietišką idėją, apie kurią visi esame girdėję. Ji reikalauja, kad kiekvienam asmeniui, kiekvienai asmenų grupei, nepriklausomai nuo jos dydžio, būtų leista patiems savarankiškai atlikti veiksmus, kuriuos jie gali atlikti. Būtina padėti asmeniui ar asmenų grupei tik tada, kai jie nėra pajėgūs atlikti tam tikrų veiksmų ir kai jiems pagalba iš išorės yra reikalinga. Tai reiškia, kad bet kuriame lygmenyje bet kokia galima autonomija privalo būti gerbiama. Tai reiškia, kad autonomija yra netgi už materialinį gerbūvį svarbesnė vertybė. Štai pavyzdys, kuris leis geriau tai suprasti: jeigu leisite vaikui naudotis visa autonomija, kuriai jis yra pajėgus, jis užsiriš batų raištelius ne taip gerai, kaip už jį tai padarytumėte jūs, bet jis tai bus padaręs pats! Europietiškoji filosofija teigia, kad asmuo auga vystydamas savo autonomiją.
Koks viso to ryšys su Europos vienybe?
Pagrindinė institucinės Europos problema šiandien yra ta, kad jos vadovai
(Europos Komisija ir kiti) įnirtingai siekia centralizuoti net ir mažiausios
reikšmės sprendimus, riboti valstybių narių ir regionų autonomiją. Europos
institucijos daro viską, kad pačios reguliuotų švietimą, sveikatos priežiūrą,
imigraciją, etc., nepaisant to, kad valstybės narės yra visiškai pajėgios šiose
srityse pačios priimti sprendimus ir to nori. Galima sakyti, kad europietiškos
institucijos nuolatos atmeta subsidiarumo principą (kurį, beje, savo tekstuose
pabrėžia kaip pamatinį). Ir galima nedvejojant teigti, kad kaip tik ši problema
ir kelia tokius reiškinius kaip Brexit, „ne-liberalių“ judėjimų ir
vyriausybių plitimą – visa tai, kas graso Europos vienybei. Daugybė europiečių
nepritarė Europos institucijoms, kai jos siekė reguliuoti globalią sveikatos
priežiūros politiką pandemijos metu. Jie nesutinka su tuo, kad šios
institucijos pačios vienos spręstų dėl visų valstybių narių, kurių kiekvienos
padėtis yra labai skirtinga, migracijos politikos. Valstybės narės nori būti
autonomiškos, tačiau daugybėje sričių, kuriose jos yra visiškai kompetentingos
ir atskaitingos, jos jau nėra autonomiškos. Kitaip tariant, Europa rizikuoja
prarasti vienybę kaip tik dėl to, kad negerbia esmingos jai
pačiai įvairovės.
Aš nedvejodama tvirtinu, kad Briuselio vadovybė paneigė europietiškąsias vertybes ir norėčiau keliais žodžiais pasakyti, kaip tai įvyko. Aštuntame dešimtmetyje, kai Europos Sąjunga dar buvo vaiko stadijoje, jos vadovai norėjo pagilinti europietiškąją subsidiarumo sampratą ir paversti ją vienu iš Sąjungos pagrindų. Tai išties atitiko jos prigimtį. Tačiau vos paskelbtas, subsidiarumo principas išvirto į savo priešybę ir Sąjungos elito rankose tapo centralizavimo principu4. Mat tuo laikotarpiu ėmė įsitvirtinti nauja politinė jėga – ją galima vadinti technokratija. Tai tokia politinė mąstysena, kuri teigia principinį politikos racionalumą ir reikalauja, kad politika vadovautųsi mokslu. Taigi valdyti gali tik „kompetentingieji“. Tai visiška priešingybė demokratijai, kuri suponuoja, kaip parodžiau cituodama Chestertoną, kad politika yra sveiko proto ir apdairumo, kuriuos turi visi, reikalas. Kad politika yra mokslas – tai sena teorija, randama Platono tekstuose. Tai taipogi kinų politikos teorija. Taigi šiandien Europoje esame valdomi anti-europietiško mąstymo atstovų, siekiančių sprendimų centralizavimo, kas yra priešinga mūsų kultūrinei tapatybei. O reiktų, kad sekdama autonomijos principu, kiekviena Europos šalis galėtų pati reguliuoti savo švietimo, sveikatos, imigracijos ir kitas politikas, ir pati suvereniai spręstų visuomeninius klausimus. Jeigu taip nebus, valstybėms narėms grės tokie reiškiniai kaip Brexit, jose stiprės antieuropietiški ne-liberalūs judėjimai. Jeigu norime išsaugoti Europos vienybę, turime išsaugoti jos įvairovę.
CHANTAL DELSOL (g. 1947) – prancūzų filosofė, politikos istorikė, žurnalistė ir rašytoja, L’université de Marne-la-Vallée (kuriame 1993 m. įkūrė ir vadovauja Europos studijų centrui, žinomam Hannah Arendt Instituto vardu) profesorė, Moralės ir politikos mokslų akademijos prezidentė. Publikuojame VI tarptautiniame Nidos forume „Stiprūs kartu. Europos vienybės diagnozė“ rugsėjo 8–9 d. skaitytą pranešimą. Iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius.
1 Pavyzdžiui, Kinijos liaudies dienraštyje (2021-09-02), pašvęstame Xi Jinpingo minčiai, rašoma: „Laisvės“, „demokratijos“ ir „žmogaus teisės“ vertybės Vakaruose yra tapusios priemonėmis išlaikyti kapitalo dominavimą“.
2 Požiūris, teigiantis, kad tarp įvairių žmonių grupių egzistuoja prigimtiniai skirtumai, todėl individų teisės yra skirtingos ir apibrėžiamos per jų priklausymą tam tikrai grupei (vert. past.).
3 Gilbert Keith Chesterton, Ortodoksija, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Aidai, 1998, p. 53 (vertimas pakeistas – vert. past.).
4 Šis virsmas vyksta taip: subsidiarumo principas reikalauja, kad kiekviena socialinė instancija būtų autonomiška ir pati atliktų tai, ką gali atlikti, ir kad jai į pagalbą būtų ateinama tik tuo atveju, kai ji nėra pajėgi to padaryti. Tačiau kaip spręsti dėl šio ne/pajėgumo? Taikant visiems būtino bendrojo gėrio kriterijų! Tuomet europietiškosios institucijos iškėlė tokius aukštus bendrojo gėrio reikalavimus, kad valstybės narės tapo nepajėgios juos išpildyti, ir institucijos įtvirtino savo legitimumą, perimdamos jų galią spręsti apie savo reikalus. Taip subsidiarumas buvo iškreiptas ir naudojamas prieš save patį: europietiškosios institucijos deklaruoja subsidiarumą, nes yra europietiška ginti laisvę, bet realybėje juo naudojasi tam, kad įtvirtintų technokratiją.
