KETVIRTA DALIS
SAPNAS
Tarytum gelmių žuvis, kylanti į paviršių artyn ryškios saulės ir oro, atgaudamas sąmonę jis iš mirtinos tuštumos išplaukė į dar neregėtą baltą pasaulį. Dienos šviesa akino. Šalia, regis, prie pat ausies, girdėjo balsus, tyliai, dalykiškai besišnekučiuojančius plepalų, riksmų, dejonių ir murmesių fone. Gulėjo ant pilvo, o kažkas tikrino nugarą – pirštais čiupinėjo stuburą. Apsivertė kaip žuvis, išmesta ant kranto, ir pastebėjo, kad guli žemoje lovoje, ne ką aukštesnėje už čiužinį, ji buvo taip žemai, kad jį apžiūrintys vyrai turėjo priklaupti ant krašto.
Atrodė ne mažiau nustebę. Netarę nė žodžio, šaltai nužvelgė ir atsistojo.
– Sekundėlę, ramiai, prašau vėl apsiversti, – tarė vienas, o kitas pridūrė: – Ramiai, gerbiamasis.
Jie turbūt nujautė, ką jis sakys, nes štai ir pasakė – bėrė žodžius lyg nieko neišgirdęs ar baisiai susierzinęs, įtūžęs ir pasipiktinęs, kad jį ramina.
– Kas čia dedasi, kur aš, ką jūs darot!
– Prigulkit, užtruks tik sekundėlę, – pasakė pirmasis vyras; kitas tipiškai sumurmėjo: – Visai neskaudės.
O jis dar tipiškiau vėl sušuko:
– Kur aš?
– Ligoninėje.
– Už ką!
– Ramiai, gerbiamasis.
– Kokioje ligoninėje?
– Alkoholikų gydykloje.
Jis ničnieko nesuprato. Pabudo baisiai įtūžęs ar bent labai įsižeidęs ir pasipiktinęs, nes nesuprato, kur yra, nes buvo išnaudojamas, nes nežinojo, kas tie vyrai ir kokią jie turi teisę jį čiupinėti. Dabar, išgirdęs, kokia velniava čia dedasi, pasipiktino, kad jam ir toliau neduoda ramybės.
– Kas čia triukšmauja!
– Kiti.
– Kas tie kiti?
– Pacientai. Apsiverskit ir atsipalaiduokit, tuoj baigsim.
– Ką jūs čia darot! Kas jūs tokie?!
– Norėtume paimti truputėlį stuburo smegenų skysčio. Sumažinti smegenų slėgį.
– Juosmeninė punkcija, gerbiamasis.
Staiga jis suprato.
– Na jau ne! – Prisitraukė kelius prie krūtinės, galvą pervėrė skausmas.
Abu vyrai atsistojo ir atsitraukė nuo lovos. Vienas suėmė jį už šlaunų. Kitas jau laikė.
Dabar jis išvydo švirkštą su adata ir pirmą kartą geriau įsižiūrėjo į vyrus. Vienas buvo žemas, pliktelėjęs, malonios išvaizdos, kokių keturiasdešimt penkerių. Greičiausiai daktaras, nors labiau priminė mokytoją ar profesorių. Kitas buvo aukštas tvirtas vyrukas, maždaug trisdešimties, plačiapetis, sportiškas, bet toli gražu ne raumeningas. Sudėtas kaip kūjo metikas, nors ir apdribęs, storokas. Stovėjo ir nežymiai šypsodamasis žiūrėjo žemyn, priminė didžiulį apsnūdusį katiną, abejingą ir viskuo apsirūpinusį, bet plėšrų.
– Kas atsitiko, ko išsigandote, – paklausė mokytojiškos išvaizdos vyras.
– Nieko aš neišsigandau!
– Tai kodėl mums priešinatės?
– Nes su tokiais dalykais nesitaikstysiu! Neleisiu taip su manim elgtis!
– Nuo juosmeninės punkcijos nieko nenutiks. Įprasta procedūra.
– Tik ne man!
Jis bijojo dūrio į nugarą, nes prieš keletą metų džiovininkų sanatorijoje taip buvo leidžiama narkozė, vienas draugas liko paralyžiuotas; ne laikinai, kaip turėjo būti, o visam laikui.
– Prašau, nekvailiokit. Jūsų kraujyje per daug alkoholio. Prablaivinsime smegenis, sumažinsime slėgimą. Ar suprantate?
– Aišku, kad suprantu, kuo jūs mane laikot!
– Be to, jums skilo kaukolė.
– Skilo kaukolė!
– Nedidelis įtrūkimas tarp dešinio smilkinio ir akies.
– Netikiu! – Galvos skausmas šitai nuginčijo, bet jis vis tiek netikėjo.
– Rentgeno nuotraukoje aiškiai matyti. Nieko baisaus. Smegenų sukrėtimo nėra.
– Tik kur aš susi…
– Mūsų neklauskit, gerbiamasis, – su šypsena atsakė stambesnis vyras. – Tokį paguldė.
– Kaip čia atsidūriau? Aš neprašiau, kad…
– Jus atvežė greitoji. O dabar leiskite užbaigti. Jums labai padės. Pasijusite kur kas geriau.
– Ir dabar jaučiuosi gerai! – Netiesa. Galva plyšo iš skausmo, nors… kas gi čia naujo, juk tokiais rytais visada taip būna.
– Atsisakote? – paklausė profesoriškos išvaizdos vyras.
– Tai jau taip! Neleisiu šitaip su manim elgtis!
Žemasis vyras atsisuko į kitą ir ėmė kalbėti, lyg Dono nė nebūtų arba jis nesuprastų angliškai.
– Bimai, turbūt nieko neišeis. Kad jau atgavo sąmonę, negalime atlikti procedūros be jo sutikimo. Pacientas iš pažiūros sveiko proto, gali spręsti pats.
– Pamėginkit, Daktare.
Daktaras atsigręžė į Doną.
– Koks jūsų vardas?
– Donas Bernamas, – kone paniekinamai atrėžė jis.
– Kur gyvenate?
– Rytų Penkiasdešimt penktoji trys vienas vienas.
– Manhatane?
– Be abejo!
– Kuo užsiimate?
– Užsiimu? Na… kol kas niekuo neužsiimu.
– Bedarbis?
– Man nepasirodė panašus į bedarbį, – su šypsena pridūrė kitas. – Bent jau iš drabužių.
Donas nevalingai nudelbė žvilgsnį į save. Vilkėjo trumpą baltą ligoninės chalatą, vos siekiantį kelius; storas, kietas, šiurkštus audinys priminė brezentą. Buvo surištas už nugaros: tarp menčių pajuto storą mazgą. Pasipiktino, kad atrodo taip kvailai, pasipiktino, kad tas vyras šypsosi. Vis dėlto pastebėjo, kad šypseną kelia ne jis; sustingusi katiniško veido išraiška tokia buvo iš papratimo.
– Kelinti dabar metai? – tęsė daktaras.
– Kodėl klausinėjat tokių idiotiškų dalykų!
– Kelinti dabar metai?
– Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šešti!
– Koks mėnuo?
– Spalis.
– Kokia šiandien diena?
Oi. Šito jis tiksliai nežinojo.
– Kokia dabar diena?
– A… atleiskit, nelabai žinau. Gal pirmadienis ar antradienis, nors…
Viešpatie, jei dabar antradienis, jam reikia grįžti namo – saugiai grįžti, atsigulti ir užbaigti savaitgalį, kol neparvažiavo Vikas. Jam reikia iš čia nešdintis, ir kuo greičiau.
– Koks jūsų vardas?
– Jau sakiau. Donas Bernamas.
– Kur gyvenate?
– Rytų Penkiasdešimt penktoji trys vienas vienas. Manhatane!
– Trys vienuolika?
– Jau sakiau, trys vienas vienas! Tas pats, kaip trys vienuolika, kad ir kaip žiūrėsi. Bent jau mane taip mokė mokykloje.
Daktaras vėl atsisuko į antrąjį vyrą.
– Tvarka, Bimai. Duok jam paraldehido ir paleisk. Šešis šimtus penkiasdešimt miligramų. Einu į moterų skyrių. – Jis susiruošė eiti iš palatos.
Donas nebenorėjo taip lengvai jo paleisti.
– Daktare! – sušuko. – Palaukit.
Daktaras neatsigręždamas nuėjo.
Dičkis prisimerkęs nužvelgė jį iš viršaus.
– Ko norite?
– Kokia dabar diena?
– Sekmadienis.
– A. – Jis su palengvėjimu atsilošė.
– Jus atvežė vakar.
– Greitoji?
– Tai jau taip. Atrodėte kaip negyvas. Po akimi baisi mėlynė.
Donas nevalingai kilstelėjo ranką ir pasičiupinėjo akį.
– Gaila. Tokios gražios akys. Nepaprastai gražios. – Balsas buvo be jokio atspalvio ar skambesio. Girdimas, bet šnabždėjo intymiai – taip vidury nakties kalbama ant patalo. – Norite pažiūrėti, kaip atrodot? – jis išsitraukė iš švarko kišenės apskritą veidrodėlį ir suėmė jį nykščiu ir smiliumi.
Donas nusisuko.
– Ačiū, nereikia.
– Kas nutiko?
– Nieko.
– Gerbiamasis, kas nutiko?
Donas piktai pažvelgė aukštyn. Vis dėlto nebuvo ko pykti. Teks pakentėti, kol iš čia išeis – bent kol atgaus drabužius.
– Jūs daktaras? – iš mandagumo paklausė jis.
– Ne.
– Sanitaras?
– Ne.
– O kas.
– Slaugas. – Nusišypsojo. Tada vos girdimai pridūrė: – Ar nieko prieš?
– Kas nieko prieš?
– Ar jūs nieko prieš. – Jis vėl šyptelėjo, tarsi slapta pralinksmėjęs – ironiškai, bet vis tiek pralinksmėjęs – dėl kažkokio jam vienam žinomo juokelio.
Nėra ko juoktis; tereikia gerai neskubant pagalvoti. Donui buvo nejauku žiūrėti jam į akis.
– Kas tas kitas vyras? – nudelbęs akis paklausė jis.
– Daktaras Stivensas. Patiko?
– Pala. Ar jis nesakė, kad galiu eiti?
– Gerbiamasis, kantrybės. Tuoj atnešiu.
– Mano drabužius?
– Paraldehidą. Pamatysit, kaip patiks. – Jis tyliai atsitraukė.
Kai tas nuėjo toliau, Donas pasivertė ant čiužinio pažiūrėti įkandin. Anas vaikščiojo po palatą tyliu lengvu žingsniu, lyg įsispyręs į šlepetes namie eitų į tualetą, visiškai ramiai ir laisvai. Ėmė siutas. Juk tau nebūtina į jį žiūrėti. Jis atsigulė ant pilvo ir nusprendė nebežiūrėti.
Kad ir negalėdamas patikėti, jog skilo kaukolė, pamažu suprato, kur atsidūrė. Alkoholikų gydykloje. Pagaliau. Juk būtinai turėjo atsidurti čia, keisčiausia, kad nepateko anksčiau. Čia tavo vieta, verčiau susitaikyk. Susitaikyk, nekrisk į akis ir lauk progos ištrūkti – o paskui visada žiūrėk sau po kojomis. Vis dėlto taip nebus, nieko panašaus. Skauda galvą, bet toli gražu ne taip, kaip turėtų, nedrebi (ne labiau nei įprastai), neprakaituoji (ne labiau nei įprastai). Neįtikėtina, kad visai nesikankini, tiesiog lauki progos, tai tik pertrauka. Jis ėmė dairytis aplinkui.
Ilga patalpa aukštomis lubomis ir betoninėmis grindimis, čia stovėjo praktiškai vien lovos, dauguma labai žemos, ne ką aukštesnės už čiužinį. Tik kokios trys ar keturios buvo įprasto aukštumo, su aptvarais iš šonų – kaip kūdikio lovelės. Kad žmogus neiškristų, pamanė jis; o žemos lovos – kad iškritęs neužsigautų.
Ant gretimo čiužinio gulintis vyras atrodė kaip koks paklaikęs mesijas (bet tik dėl lieso sukritusio veido) ir spoksojo į lubas. Buvo apžėlęs trijų keturių dienų barzda, įkritusiais žandais, didelių liūdnų akių. Iš po trumpo vargano ligoninės chalato kyšojo baltos kojos – priminė lavoną morge. Tartum negyvas, tik visa figūra – visa ir vienukart – drebėjo. Drebulys buvo nežymus, tolygus, vientisas, nuolatinis, lyg kur nors po juo, čiužinyje, būtų veikęs motoras.
Tolėliau gulintis pusamžis negras visa gerkle klykavo vienas Dievas žino ką, ir niekam nerūpėjo pasidomėti, kuo jis skundžiasi. Kitas negras atsiklaupė priešais esančioje lovoje, kilstelėjo chalatą ir nusišlapino ant grindų. Regis, ir šito niekas nepastebėjo ir nekreipė dėmesio, tuo labiau už poros metrų į sieną atsirėmęs inteligentiškos išvaizdos vyriškis, vilkintis žiogeliu susegtą suskretusį, išblukusį chalatą, besistengiantis niekaip neišsiskirti ir išvengti žvilgsnių. Buvo sunku žiūrėti, kaip jam nejauku. Donas pajuto, kad vyras žiūri į jį, tačiau, kol tai pastebėjo, anas jau buvo nusukęs akis kiek kairiau. Jo žvilgsnis buvo nesugaunamas.
Kiti vyrai išblukusiais trumpais chalatais nuoga nugara neramiai vaikštinėjo pirmyn atgal tarp lovų arba vis užeidavo į dvi patalpas palatos gale, iš kur sklido daugiausia riksmų. Tvyrojo dezinfekcinio skysčio ir nešvarių kojų tvaikas.
Negali būti, kad jis yra čia ar kad jį atvežė greitoji, dzingsėdama gatvėmis kaip filme, arba kaip ta, kurią vakar matė lekiant tarp „L“ linijos bėgių kolonų. Negali nežinoti, kad važiuoji tokiu daiktu. O tu važiavai. Lėkei vingiuotomis miesto gatvėmis, o šalia sėdintis internas matavo pulsą ir temperatūrą, įsitempdamas prieš posūkius. Tik kaip ten atsidūrei? Kas ir kur tave paėmė? Kaip ar per ką skilo kaukolė – jei išvis skilo? Jis teprisiminė butelį, likusį svetainėje ant stalo.
Vėl pasirodė slaugas Bimas, atslinko per palatą kaip katinas. Net ir spalva kaip katino: rusvaplaukis, nei blondinas, nei brunetas. Dar neprisiartinęs šyptelėjo Donui ir kilstelėjo antakius, galva vos pastebimai lingavo į šonus. Kiekviename judesyje atsispindėjo savotiška panieka, atsainumas ar įžūlumas, vis dėlto patraukiantis dėmesį, – Donas susivokė, kad taip ir atsitiko. Po velnių, kam reikėjo pastebėti, kam reikėjo žiūrėti? Vis dėlto šis koketiškumas labai jau begėdiškas ir pašaipus, tad nepriimk už gryną pinigą, nesileisk suerzinamas. Gal tas vyrukas tiesiog išsidirbinėja.
Jis priėjo prie Dono lovos ir padavė mažą platų stikliuką, iki pusės pripiltą bespalvio skysčio.
– Išgerkit, gerbiamasis. Įsivaizduokit, kad džinas. Argi nepanašu?
– Gal galit jį padėti? – Žiūrint kitam žmogui nedrįso imti stikliuko drebančia ranka.
Regis, tas prakeiktas slaugas visada atspėja mintis.
– Pirmyn, nežiūrėsiu.
– Kam jis skirtas?
– Jūsų galvai ir nervams. Padės atsigauti. Neuostykit, tiesiog išgerkit.
Jis apsimetė, kad nežiūri, Donas paėmė stikliuką ir ištuštino vienu mauku.
Tokio šlykštaus skysčio dar nebuvo ragavęs, o tai jau šis tas; neįsivaizdavo nieko kartesnio (tas skonis ir kvapas neblės kelias savaites); bet tvinksėjimas galvoje netikėtai beveik kaipmat nuslopo, širdis nurimo, rankos nustojo drebėti. Staiga jis pasijuto prašviesėjęs ir atsigavęs; išgaravo visi pagirių ir baimės likučiai. Negalėjo patikėti. Nustebęs pažvelgė į slaugą.
– Kaip tas daiktas vadinasi?
– Paraldehidas.
– Kas?
– Paraldehidas.
Girdėjo kuo aiškiausiai, tik norėjo dar kartą išgirsti pavadinimą, įsiminti jį visiems laikams, kaip nors užsirašyti ir niekada niekada nepamiršti.
Slaugas prisėdo šalia.
– Jau geriau, gerbiamasis? – Žodžiai tebuvo tolygus ūžesys, intymus ir paslaptingas kaip Marlenos Ditrich balsas. Prieš jį buvai bejėgis. Nepajėgei nė atsikirsti.
O ta nedingstanti šypsenėlė erzino dar labiau už balsą.
– Kas čia juokingo?
– Nieko. Tik kilo toks klausimas.
– Koks?
– Esate čia buvęs?
– Ne.
– Tikrai?
– Taip.
– Greičiausiai. Būčiau prisiminęs. Kas nors sakė, kad jūs panašus į Ronaldą Kolmaną*?
Jei tik pajėgtum nusijuokti ar šmaikščiai atkirsti!
– Šiek tiek jaunesnis, bet tos pačios akys ir mąsli kakta. Gražu.
– Žodžiu. Jau išgėriau. Ką dabar…
– Norite lažintis?
– Ne.
– Lažinuosi, kad čia ne paskutinis kartas. – Uždėjo ranką jam ant kelio – kad ir kaip keista, visai atsainiai – ir mostelėjo galva į Dono jau matytą vyrą, pasirėmusį į sieną. – Matote šitą? Jis į mus nežiūri, bet klausosi kiekvieno žodžio. Etatinis. Šiemet mačiau bent šešis kartus, nors dar tik spalis. Dirba reklamoje. Malonus vyrukas.
Donas susigėdęs įbedė akis į tuščią stikliuką.
– Kur mano rūbai.
– Kam taip skubėti? Dar tik vidurdienis. Ir nepamirškit, kad sekmadienis. Išgerti gausite tik popiet.
Jis ir vėl skaito tavo mintis.
– Žodžiu. Gal galiu pasiimti rūbus? Daktaras sakė – pats girdėjau…
– Vėliau. Ramiai, gerbiamasis. Jei jau taip spirgat, atnešiu.
Jis pakilo nuo čiužinio ir neskubriai nuėjo per palatą.
Paraldehidas. Ar tikrai taip vadinasi – ar gerai išgirdo? Dievaži, galbūt tai didžiausias tavo atradimas. Kol yra tokių dalykų, kaip paraldehidas…
Į palatą vėl užėjo daktaras Stivensas. Jį lydėjo vyresnis vyras su kostiumu. Jie šnekėjosi ir dairėsi sustoję vidury palatos. Daktaras parodė į vieną pacientą, paskui į kitą, visai nesistengdamas šnekėti tyliau.
– Na, o šitas…
Net kai įtarus pacientas susijaudino ir išsigando, vyrai iš lėto nusigręžė ir ėmė apžiūrinėti ir šnekėtis apie kitą. Lyg būtų atėję į paveikslų galeriją ar šiltnamį pasigrožėti visokiausiais žiedais ir augalais.
Tada priėjo ir atsistojo šalia, prie gretimo čiužinio.
– Na, o šį vyruką, – dėbsantį mesiją, – atvežė praeitą vakarą. Sakosi išgėręs tik vieną alaus.
Kai perkaręs vyras pabudo vidury apžiūros, čiužinyje glūdintis nematomas motoras staiga paspartėjo, stiprus drebulys kratė visą kūną. Viršum baimingų nekantrių akių pasirodė prakaitas – jis nekantravo įsiteikti, nekantravo įrodyti, kad tvardosi. Daktarui pakalbinus, ištryškęs prakaitas nubėgo per veidą.
– Kiek išgėrėt, – garsiai kreipėsi daktaras, lyg kalbėdamas su neprigirdinčiu.
– Vieną, daktare. Tik vieną.
– Vieną ko?
– Tik vieną butelį alaus, daktare.
– Koks jūsų vardas?
– Taip, daktare.
– Koks jūsų vardas?
– Džonas Haspetas.
– Kaip paraidžiui?
– Haspetas, daktare.
– Kaip paraidžiui?
– Džonas Haspetas. – Jo chalatas ties krūtine jau buvo patamsėjęs nuo prakaito.
– Žiūrėkite, – aiškino daktaras, – stiprus prakaitavimas. Po poros minučių permirks visa lova. Aišku, tik todėl, kad kalbiname. Atkreipkite dėmesį į kojas ir pėdas – veikiau, visą kūną. Drebulys stiprėja. Jei dar kiek pastovėtume, imtų kratytis ir nuvirstų ant grindų. Iš įtampos ir gėdos. Jei nusigręžtume, drebulys kaipmat nusloptų.
Pacientas žiūrėjo ir nuoširdžiai susirūpinęs klausėsi, dėmėjosi kiekvieną žodį, o kai daktaras kreipėsi dar kartą, drebulys dar sustiprėjo.
– Džonai, kuo užsiimate?
– Aš dažytojas, daktare.
– Dažote sienas?
– Iškabas. Piešiu iškabas.
– Kur gyvenate?
– Taip, daktare.
– Kokia dabar diena?
– Diena?
– Kokia dabar diena?
– Trečiadienis, daktare.
– Koks mėnuo?
– Taip, daktare.
– Koks mėnuo, koks dabar mėnuo?
Jis prisidėjo prie burnos ranką, bet ši vis tapšnojo per smakrą, tad norėdamas sutramdyti drebulį įsitvėrė čiužinio šonų. Tada, tartum atsakydamas pavėluotai prisidarytų bėdos, uždusęs žioptelėjo:
– Sausis.
– O metai?
– Metai, daktare?
– Kelinti dabar metai? Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtieji, trisdešimt penktieji, šeštieji, septintieji?
– Trisdešimt šeštieji, daktare.
Drebulys tapo nevaldomas. Rankos kilnojosi, kojos kratėsi kaip marionetės, visas liemuo šokčiojo ant lovos. Abu vyrai dar kurį laiką žiūrėjo tylėdami, stebėjo šią kančią praktiškai nė kiek nesijaudindami.
– Kiek išgėrėte? – neatlyžo daktaras.
Mėgindamas nusiraminti, pacientas susiėmė už pečių.
– Vieną, daktare… išgėriau tik vieną. Tik stikliuką.
– Regis, sakėte, butelį.
– Nieko panašaus, daktare. Tik vieną. Tik taurelę.
– Taurelę alaus?
– Viskio, daktare. Tik stikliuką.
– Tvarka. – Daktaras atsigręžė pasikalbėti su bičiuliu.
– Daktare! Daktare! – sušuko pacientas. – Gal ko duosit?
– Ne, tik jau ne dabar. Koridoriuje galite imti kiek lenda. Viskas sudėta stiklainyje ant stalo. Pats žinote. Eikit ir pasiimkit. Kiek tik širdis geidžia.
– Ko jis nori? – paklausė vyras su kostiumu.
– Vaistų. Raminamųjų. Leidžiu jam gerti druskos tabletes. Tokia mūsų praktika. Dieną – jokių raminamųjų. Stengiamės palaikyti arba atstatyti įprastą miego ritmą – kad nemiegotų dieną. Jei užmigdysime dabar, siautės naktį. Šiąnakt apie pusę keturių tas vyras įsibėgėjęs bloškėsi į sieną ir baisiai susitrenkė. Užsimanė šokti į vandenyną. Dieną taip nebūtų nutikę. Baltoji karštligė ištinka naktį.
Vyrams einant link patalpų, palatos gale spoksantis mesijas po truputį susmuko į prakaito klaną lovoje, visas apjuostas pilkos ovalinės dėmės.
Baltoji karštligė ištinka naktį. Viešpatie, na ir pasakymas. Gražus kaip eilėraščio eilutė, bus verta užsirašyti ir įsiminti – visai kitaip ir visai kitais sumetimais, nei ketina įsiminti paraldehidą… Be to, ši žinia pravers. Ar galima ja tikėti?
Tada pasirodė slaugas Bimas su drabužiais. Atėjo palei lovas lengvu spyruokliuojančiu žingsniu, sukryžiuotomis rankomis laikydamas suvyniotus drabužius prie krūtinės. Padėjo juos ant čiužinio ir atrišo virvutę. Sujaukta šūsnis išsidraikė ant lovos.
– Prašau, gerbiamasis.
– Kur man apsirengti?
– Čia.
Jis šypsodamasis nuėjo šalin ir ėmė žiūrėti susinėręs rankas – atsainiai, abejingai, be susidomėjimo; tik kažkodėl buvo baisiai nemalonu. Niekas kitas niekur kitur nesijaustų toks atsipalaidavęs, taip laisvai, kaip jis jautėsi šioje vietoje ir savo kailyje. Būti tokiam šaltam tiesiog nenormalu.
Donas pasirausė krūvoje ir susirado trumpikes. Mirdamas iš gėdos, permetė kojas per čiužinio kraštą, pasimuistė ir rangydamasis užsitempė trumpikes po chalatu. Negrabiai rengiantis mintyse iškilo idiotiškas vaizdas: seno filmo scena, kurioje Pola Negri sėdi prie stalo priešais iškrypėlį prūsų karininką, o montažu sukuriamas įspūdis, kad suknelė išnyksta, ir ji pasirodo nuoga, lyg Nojus Biris būtų nurengęs ją akimis.
Pasigirdo kniaukiantis balsas.
– Sakėt, trys vienas vienas?
Demonstruodamas pasipiktinimą, jis pažaibavo akimis. Veltui. Vis dėlto po šio klausimo jam kilo viena, atsižvelgiant į situaciją, įžūli mintis.
– Beje, Bimai. Gal išeitų gauti to paraldehido?
Slaugas papurtė galvą.
– Daktaras paskyrė vieną dozę. Jau išgėrėt.
– Klausyk. Gal atneštum dar? Slapta? Pasiimčiau namo. Įpiltum į kokį buteliuką ar kur?
– Neišeis. Bet kai ką sugalvojau.
– Ką?
– Galėčiau kada nors atnešti.
– Ačiū, nereikia.
– Jūs įrašytas telefonų knygoje?
– Sakau, ačiū, nereikia! Tiek to.
Jis susirado ir apsiavė batus. Atsistojęs pasirausė kišenėse ieškodamas pinigų. Nė banknoto. Liemenės kiše-
nėlėje terado keturias penkių centų monetas. Nieko keista – jokie piniginiai reikalai jo nebestebino. Regis, jam lemta juos pamesti vos tik gavus. Tada apsidairė skrybėlės.
– Kur mano skrybėlė?
– Ar tikrai buvote su skrybėle?
– Aišku kad su skrybėle!
– Su jūsų drabužiais skrybėlės negavau, bet dar paieškosiu.
Donas žiūrėjo įkandin, anas buvo sudėtas kaip sunkvežimio vairuotojas, o ėjo lengvai ir akiplėšiškai kaip šokėjas. Bejėgis atsilošė lovoje ir bejėgiškai stebėjo tolstančią įžūliojo Bimo figūrą, pagaliau pajutęs jam prielankumą ir supratęs, kodėl…
Tai buvo išvirkščia svajonė; atvirkštinė ilgesingos užgaidos projekcija; kita paveikslo pusė, visada nusukta į sieną. Išsiskleidė liguistas jame įaugusios sėklos žiedas, ad terrorem ir ad nauseam. Pasirodė grynas, apnuogintas, nužemintas troškimas, gamtos klaida, keista ir nenuginčijama, kaip nuginčijami, keisti ir nepasiekiami jo išgalvoto gyvenimo vaizdiniai. Viskas, kuo jis norėjo tapti ir tapo savo fantazijų pasaulyje, dabar išryškėjo retrospektyviai. Jis atsidūrė pusiaukelėje tarp idealybės ir dabarties – per vidurį tarp vieno ir kito. Ir ne tik – ir ne tik! – per vidurį tarp kito ir vieno. Jeigu jam nejauku būti šalia Bimo, argi jis nėra vertas paguodos? O gal pusiaukelė nieko – ničnieko – nereiškia?
Ačiū Dievui, tuoj iš čia išsinešdins. Jis vis tiek čia nepritapo, net ir tas kelias valandas, kol buvo uždarytas. Ir ši vieta, ir šis vyrukas, sėdintis ant lovos ir laukiantis skrybėlės, jam svetimi. Tai ne aš, tai nutiko ne man. Dar kartą apsidairė po palatą – kaip žiūrovas.
Viena mergina, regis, atėjo pasiimti namo paleidžiamo paciento. Šis laukė drabužių sėdėdamas ant lovos, o mergina ant kėdės. Juodu šnekėjosi. Donas pastebėjo, kad vaikinas kalbėdamas vis labiau atkunta, susidomi ir įsijaučia; ir negirdėdamas nė žodžio žinojo, ką jis sako: kad ruošiasi rasti darbą, galbūt išvažiuoti į kaimą, tereikia gero darbo, dabar jis supranta, jau pasimokė, tai niekada nepasikartos, nieku gyvu, na ir gerai, kad taip atsitiko, gal kaip tik to ir reikėjo, kad susiprastų, jis netgi džiaugiasi, kad taip nutiko, visai nesigaili, jaučia, kad gyvenime nebegers nė lašo, negers ir toliau, ji pati pamatys – jis gaus darbą, jai niekada nebereiks kentėti nieko panašaus, o ir jam…
Mergina linksėjo kaip Helena.
Daktaras Stivensas ir jo svečias grįžo į palatą. Jie sustojo prie Dono lovūgalio.
– Šitą paguldė po nežymaus kaukolės lūžio. Akivaizdžiai nugriuvo – jie visada griuvinėja – ir susitrenkė galvą tarp smilkinio ir akies. Nieko rimto, tik įskilimas. Vis dėlto trūko daug kraujagyslių, todėl mėlynė tokia baisi. Turbūt pažeisti ir paviršiniai nervai. Ta vieta kurį laiką gali patirpti, galbūt ir visą gyvenimą. Kai pačiupinėjau, atrodė, kad nieko nejaučia. Štai, palieskit.
Donas mėgino nusukti akis, bet neįstengė. Jei Vikas, mama ar Helena pamatytų jį tokį, tikrai mirtų iš gėdos. Bet jis tai ne. Galima sakyti, kad to, kas jam atsitiko, nė nebuvo, nes niekas apie tai nežino – juo labiau vyriškis, palinkęs prie bevardžio paciento ir pirštais čiupinėjantis dešinį smilkinį.
– Ar jaučiate?
Nepajėgdamas atsakyti, tik papurtė galvą.
– Turbūt gėrė kelias dienas, – paaiškino daktaras. – Kraujyje nemaža alkoholio koncentracija. Bandėme atlikti juosmeninę punkciją, bet priešinosi. Kaip tik tada atsipeikėjo ir atsisakė. Vyras akivaizdžiai protingas, kol kas visai šviesaus proto. Tad belieka paleisti. Nepražus. Ar slaugas davė jums paraldehido?
Jis linktelėjo. Antrasis vyras išsiblaškęs jį apžiūrinėjo, atrodė labai susimąstęs. Bet aiškiai nematė nei Dono, nei nieko kito. Donas irgi pažvelgė į jį, bet nesulaukė jokio ženklo, jokio atsako.
– Ar išgėręs pasijutote geriau?
Jis vėl linktelėjo.
– Daktare, lyg ir sakėte, – prabilo kostiumuotasis vyras, – kad dieną raminamųjų neduodate.
– Matot, šitas ruošiasi namo, turi kaip nors grįžti. Kad nenualptų vidury gatvės.
– O kas bus tada? Vėl pradės?
– Turbūt. Dažniausiai pradeda. Deja, negalime nieko padaryti. Daugelis grįžta ne kartą. Tik ne tokie pacientai – tie paprastai išgali gydytis privačiose ligoninėse ir psichiatrinėse, – dažniau grįžta kiti. Mes jiems nepadėsime ir neišgydysime. Čia tik išblaivinam. Vienintelė mūsų pareiga – pastatyti ant kojų ir kuo greičiau išvaryti.
– Supratau. Vargšai vis grįžta. Turtuoliai gulasi į privačias įstaigas ir išsigydo.
– Gydymo nėra, tiesiog reikia liautis. Tik ar dažnam tas pavyksta? Matot, jie patys nenori. Pasijutę prastai, kaip šis vyrukas, užsimano mesti, nors iš tikrųjų nenori. Nesugeba pripažinti, kad yra alkoholikai ar bejėgiai prieš svaigalus. Mano, kad gali mesti kada panorėję, – ir nemeta. O metę iš baimės ar ko panašaus, pasijunta tokie sveiki ir laimingi, kad ima per daug savimi pasitikėti. Atsikratę alkoholio, per tą pasitikėjimą vėl pradeda, dievagojasi, kad išgers tik vieną, daugiausia du, o tada… ir vėl tas pats per tą patį. Gaila. Mums sunku tai suvokti, alkoholis mums reiškia ne tai, ką jiems. – Daktaras atsigręžė į Doną: – Kodėl neinate namo? Jūs jau laisvas.
– Laukiu, kol atneš skrybėlę.
Vyrai susižvalgė, nusijuokė ir išėjo.
Jis baisiai gailėjosi taip pasakęs. Pasirodė labai kvailai ir juokingai, tąryt pirmą kartą susigėdo. Dėl Dievo meilės, na ir kas? Niekas nežino, kad jis čia, niekam nerūpi, kas jis toks. Vis dėlto buvo gėda. Jis atsistojo ir priėjo prie grotuoto langelio už lovos. Pro šalį važiavo mašinos ir autobusai, šaligatviu ėjo žmonės. Kas iš jų žino, kas tokie čia patenka, kas dedasi šioje palatoje, ką išgyvena šitie vyrai? Jis irgi daug kartų važiavo šia gatve, pro tą patį pastatą, iš kurio žiūri žemyn, ir nė karto į jį nepažvelgė, neįsivaizdavo, jog kada nors… Neįsivaizdavo, nes taip paprasčiausiai nebūna. Tik jau ne tokiems, kaip jis ar jo pažįstami…
– Sakė, kad skrybėlės neturėjote.
Jis atsisuko į Bimą.
– Sakė, kad buvote be skrybėlės.
– Neturėjau?
– Man taip sakė, gerbiamasis.
Jis pasitraukė nuo sienos. Keista, bet eiti buvo nesunku. Silpna, bet į šonus nemėtė. Jei taip veikia paraldehidas, poveikis dar neišgaravo. Reikia, kad veiktų, kol jis grįš namo.
– Gal pagaliau parodysi, kaip išeit?
– Gerai, duokit ranką.
– Ačiū, nereikia.
Jie nuėjo per palatą, Donas žvelgė tiesiai, nes jautė iš visų pusių įsmeigtus smerkiamus, ilgesingus ar baimingus žvilgsnius ir nepajėgė žiūrėti jiems į akis.
CHARLES R. JACKSON (1903–1968) – amerikiečių rašytojas, į literatūros istoriją įėjęs daugiausia kaip romano Prarastas savaitgalis autorius. Romanas, pasirodęs 1944 m., – pusiau autobiografinis pasakojimas apie penkias nesibaigiančio girtavimo dienas, kurias ketvirtojo dešimtmečio Manhatane išgyvena rašytojas Donas Bernamas. Prarastas savaitgalis laikomas vienu pirmųjų romanų, negailestingai blaiviai atvaizdavusių alkoholizmą amerikiečių prozoje ir pradėjusiu savotišką priklausomybės motyvą plėtojančios prozos tradiciją. 1945 m. Billy Wilderio ekranizacija pelnė keturis „Oskarus“, tarp jų – už geriausią filmą, ir Grand Prix pirmajame Kanų festivalyje (1946). Autorius visą gyvenimą kovojo su priklausomybe nuo alkoholio ir vaistų, šeštajame dešimtmetyje buvo aktyvus AA draugijos narys, tačiau 1968 m. mirė perdozavęs Manhatano „Chelsea“ viešbutyje. Pirmą kartą lietuviškai šią knygą 2026 m. pabaigoje išleis leidykla Baziliskas. Versta iš: Charles Jackson, The Lost Weekend, New York – Toronto: Farrar & Rinehart, 1944.
