1941 m. Birželio sukilimą būtina prisiminti. Prisiminti tam, kad brangintume Lietuvos nepriklausomybę, ją saugotume, neapleistume jos net ir beviltiškiausiomis aplinkybėmis. Bet būtina prisiminti ir tam, kad pagerbtume visas jo aukas, kritiškai ir savikritiškai vertintume tikrovę, pripažintume mūsų visuomenės ankstesnių kartų klaidas ir nusikaltimus, iš jų pasimokytume.
Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabas (prie kurio pastato šiandien stovime), ruošėsi birželio sukilimui. Štabą sukūrė buvę Lietuvos kariuomenės (o tuo metu – sovietų armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso) karininkai: generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius ir kapitonas Juozas Kilius kartu su advokatu Aleksu Kamantausku. Vėliau prie pogrindžio tinklo prisijungė patikimi tarnautojai, mokytojai, dėstytojai – įskaitant ir vieną pagrindinių sukilimo Vilniuje vadovų, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekaną Stasį Žakevičių-Žymantą. Organizacija veikė konspiraciniu penketukų principu, išnaudodama asmeninius ryšius, ieškodama patikimų asmenų kariniuose daliniuose, švietimo ir savivaldos įstaigose1.
Nors sovietų saugumas aptiko šio pogrindžio centro pėdsakus ir 1941 m. birželio pradžioje suėmė 16 jo narių, organizacijos ryšiai išliko ir davė impulsą Vilniaus lietuviams sukilti prieš sovietus antrosios nacių-sovietų karo dienos – birželio 23-osios – popietę. Vilniaus sukilėliai kovojo daugiausia Antakalnyje ir senamiestyje. Jie išsidėstė tarp Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei Vilnelės, taip pat ant Trijų Kryžių ir Gedimino kalnų, kur įrengė sunkiųjų kulkosvaidžių pozicijas ir naikino Kosciuškos gatve besitraukiančius RA dalinius. Susirėmimai apėmė Didžiąją ir Trakų gatves, kitas vietas. Po nakties kovų birželio 24 d. sovietų dalinių Vilniuje jau nebeliko. Į miestą žengė Vermachto tankai2.
Sukilimas vyko visoje Lietuvoje. Jame dalyvavo ne vien organizuoto pogrindžio nariai. Daug didesnę sukilėlių dalį sudarė spontaniškai prisijungę žmonės. Dalis jų buvo sukrėsti jau visus metus trukusio sovietų teroro, o ypač – vos daugiau nei prieš savaitę, 1941 m. birželio 14 d., sovietų įvykdyto masinio trėmimo, per kurį buvo ištremta apie 17 500 Lietuvos gyventojų. Dalis žmonių patys buvo sovietų teroro aukos, kiti sukilo išgirdę birželio 23 d. rytą iš Kauno radiofono paskelbtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Sukilime kovojo apie 10–15 000 žmonių, iš kurių žuvo apie 200–3003.
Birželio sukilimą būtina prisiminti, nes jis neabejotinai buvo drąsus ir ryžtingas lietuvių bandymas susigrąžinti laisvę. Pagarba sukilėliams už tai, kad jie visoje Lietuvoje išlaisvino apie 3000 sovietų įkalintų žmonių. Sukilėlių apsisprendimas stoti į kovą prieš sovietus liudijo jų patriotizmą ir pasiryžimą veikti: užpildyti trumpam atsiradusį galios vakuumą (kai sovietai traukėsi, o naciai dar nebuvo įsitvirtinę), pastatyti nacius prieš sukilimo faktą, bandant įrodyti ir parodyti, kad lietuviai yra pajėgūs ir verti turėti savo valstybę. Šiandien Birželio sukilimas primena mums, kad Lietuvos laisvė yra pagrįsta jos žmonių pasiryžimu prisiimti atsakomybę už savo valstybės likimą net tada, kai pergalės galimybė atrodo menka, o veiksmų alternatyvos labai ribotos.
Bet Birželio sukilimą būtina prisiminti tokį, koks jis buvo. Jeigu sukilimo siekis – atkurti Lietuvos nepriklausomybę – buvo drąsus ir teisingas, tai sukilimo rezultatas buvo tragiškas. Tragediją lėmė tai, kad dalis sukilėlių ir jiems politiškai atstovavusi Lietuvos laikinoji vyriausybė, mainais už miglotą bandymą siekti didesnio ar mažesnio valstybės savarankiškumo bendradarbiaujant su naciais, susitaikė su baisia kaina – neužstoti Lietuvos žydų, t. y. dalies tos pačios Lietuvos visuomenės, prie kurios kūrimo žydai taip pat buvo svariai prisidėję. Tragedija ir Lietuvos žydų, ir lietuvių, kad sukilimo metu platinti atsišaukimai skatino atkurti nepriklausomą Lietuvą be jos žydų, kad Laikinoji vyriausybė nuo pat pradžių juos diskriminavo, į žudynes žvelgė dviprasmiškai, kad sukilimo metu prasiveržė prieš žydus nukreipti smurto išpuoliai, kurie po kelių savaičių (naciams vadovaujant) peraugo į genocidinį tautos naikinimą.
Ar Birželio sukilimas buvo ir smurto prieš Lietuvos žydus, ir net jų žudynių pradžia? Bandantieji paneigti sukilimo ir žydų žudynių sąsajas pasitelkia savitą teoriją. Jie teigia, kad Holokaustas, apimantis visus jo elementus – aukų identifikavimą, diskriminavimą, izoliavimą getuose, jų turto nusavinimą ir masinį žudymą – Lietuvoje prasidėjo 1941 m. liepos pabaigoje4 (t. y. kai sukilimas jau buvo pasibaigęs). O iki tol žydai buvo persekiojami ne tautiniu pagrindu, o dėl to, kad buvo komunistai, komjaunuoliai sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai5.
Tikra tiesa, kad liepos pabaigoje, Lietuvoje įsitvirtinus nacių režimui, įvyko lūžis – represijos prieš žydus įgavo sistemišką, masinį, genocidinį pobūdį. Bet tikra tiesa ir tai, kad šiurkštūs vieši žydų pažeminimai, plėšimai, uždarymai areštinėse ir net nužudymai Lietuvoje prasidėjo iškart prasidėjus karui ir sukilimui. Istorikams nekelia abejonių, kad per sukilimą persekioti ir nužudyti žydai buvo laikomi sovietų rėmėjais, bet toks traktavimas nebuvo objektyvus. Jis rėmėsi nepagrįstu bolševikų ir žydų sutapatinimu, aiškiausiai atsispindėjusiu ir nacių, ir neretai pačių sukilėlių retorikoje6.
Kalbėdamas apie smurtą prieš žydus vykstant Birželio sukilimui, turiu omenyje ne jų masines žudynes Gargžduose, ir ne pogromus Kauno Lietūkio garažo kieme ir Vilijampolėje. Šiandien profesionaliai įrodyta, kad visi šie nusikaltimai buvo nacių saugumo tarnybų suorganizuoti, o minėtus pogromus Kaune įvykdė lietuvių kolaborantai. Turiu omenyje pačių sukilėlių taktinių veiksmų ir kasdienės veiklos dokumentuose užfiksuotus epizodus, atskleidžiančius, kad smurto veiksmų prieš žydus dalis sukilėlių ėmėsi savarankiškai jau pirmomis sukilimo dienomis, kai naciai dar tik veržėsi į Lietuvą. Tai yra akivaizdu skaitant, pavyzdžiui, dar 2000 m. Valentino Brandišausko sudarytą dokumentų rinkinį apie Birželio sukilimą. Jame publikuotas Kauno Žaliakalnio sukilėlių komisaro raportas informuoja, kad naktis iš birželio 24 į 25 d. (t. y. naktis prieš Kauną užimant naciams) Žaliakalnio sukilėliams pavestame rajone praėjo visai ramiai. „Sulaikytus 15 žydų ir vieną žymų komunistų veikėją“ jie pristatė saugumo policijon7. Kitas liudijimas – birželio 25 d., kai Kauno užmiesčio autobusų stoties sukilėlių sargybos vyresnysis informavo vadovybę apie jo padarytą kratą, kurios metu buvo „suimti kokie septyni žydai, tarp jų vyrų ir moterų, ir vaikų, visi perduoti saugumui“8.
Vien šie pavyzdžiai iliustruoja, kad bent dalies sukilėlių priešų samprata apėmė ne tik komunistus (įskaitant komunistus žydus), bet ir žydus kaip tautinę grupę, dažnai kolektyviai tapatintą su komunizmu. Nors gali atrodyti, kad antisemitinio smurto Lietuvoje mastas pirmosiomis karo ir sukilimo dienomis buvo nedidelis, bet nedidelis jis buvo lyginant su itin žiauriomis nacių tarnybų suorganizuotomis žudynėmis (Gargžduose, Kaune), ir ypač su liepą įsibėgėjusiu žydų genocidu, dėl kurio Lietuva neteko apie 200 000 savo žmonių.
Dar viena tragedija – kad Birželio sukilimo metu susiformavę ginkluoti būriai ir atkurtos lietuviškos administracijos institucijos buvo greitai pajungtos nacių okupaciniam aparatui. Ši struktūrinė transformacija, tikėtina, palengvino nacių genocidinės politikos įgyvendinimą ir tapo vienu svarbių veiksnių, leidusių Lietuvoje itin sparčiai įvykdyti masinį žydų naikinimą9.
Netiesa, kad sukilėlių būriai buvo nuginkluoti birželio 28 d. (dieną, kuri šiandien kartais vadinama sukilimo pabaigos diena, nes Kauno karo komendantas pasirašė įsaką nuginkluoti sukilėlius). Laikinoji vyriausybė dar birželio 25 d. buvo nusprendusi „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų [taip buvo vadinami sukilėliai, – D. N.] veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų“10. Tikriausiai todėl dar ir liepos 22 d. Kauno karo komendantas konstatavo, kad: „[i]ki šiai dienai dar ne visi partizanai savistovią veiklą sustabdė ir vis dar veikia apsiginklavę“11, o jau 1941 m. rugpjūtį ir vėliau vadinamieji partizanų būriai visoje Lietuvoje veikė kaip naciams pavaldūs pagalbinės policijos padaliniai12.
Tikrai ne visi sukilėliai žudė nekaltus žmones sukilimo metu ar po jo. Dalis jų garbingai kovojo, siekdami kuo greičiau išstumti sovietų dalinius iš Lietuvos, žuvo arba pasitraukė iš būrių dar prieš šiems įsitraukiant į žydų žudynes13. Bet žudikais tapo tikrai ne pavieniai sukilime dalyvavę asmenys. Viename naujausių šios temos darbų – Tado Jaskelevičiaus atliktame sukilimo Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiuje tyrime – nustatyta, kad net 60 proc. buvusiųjų vietos sukilėlių (79 asmenys) galėjo vėliau prisidėti vykdant Holokausto veiksmus14.
Birželio sukilimą būtina prisiminti tokį, koks jis buvo – bandymas kautis dėl Lietuvos laisvės ir kartu skaudi tragedija. Sukilėlių ginkluota kova liudijo jų drąsą ir ryžtą atkurti nepriklausomą valstybę, dėl jos aukotis, todėl jų kova prieš sovietus nusipelno pagarbos. Bet pagarba sukilėlių siekiui atkurti Lietuvos valstybę nereiškia, kad galima nutylėti kitą, tragiškąją sukilimo istorijos pusę ir dalies sukilėlių nusikaltimus. Tik objektyvus, kritiškas ir sąžiningas Birželio sukilimo vertinimas leidžia deramai pagerbti jo aukas, suprasti istorijos sudėtingumą ir iš jos pasimokyti – kad laisvė visada būtų neatsiejama nuo atsakomybės.
Birželio sukilimą būtina prisiminti tam, kad būtume drąsūs ginti valstybę, kad jos neprarastume, neprarastume demokratinių sąjungininkų ir kad suprastume, jog saugant savo valstybę yra svarbi ne vien drąsa. Kad viena esminių mūsų Lietuvos atsparumo sąlygų yra mūsų visuomenės vidinis integralumas. Kad gebėtume įgyti visų mūsų visuomenės socialinių ir etninių grupių pasitikėjimą, įtikinti jas, kad ši valstybė yra mūsų visų ir tik veikdami išvien galime išsaugoti jos tęstinumą ir klestėjimą.
____________________________________________________________
Kalba, pasakyta Vilniuje 2026 m. birželio 23 d., minint Birželio sukilimo metines.
__________________________________________________________________________________________
1 Arūnas Bubnys, Sigitas Jegelevičius, Stasys Knezys, Alfredas Rukšėnas, Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio 22–28 d., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011, p. 90–104.
2 Ibid., p. 451–462.
3 Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09), Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 86–88.
4 Arūnas Bubnys, „Įvadas“, in: Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m., sudarytojas Arūnas Bubnys, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011, p. 8.
5 Ibid.
6 Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė = The Persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews during Summer and Fall of 1941: Sources and Analysis, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 11, 14–15, 30–31.
7 Žaliakalnio apsaugos komisaro 1941 m. birželio 25 d. raportas Kauno miesto apsaugos viršininkui apie sargybą Žaliakalnyje birželio 24-osios naktį į 25-ąją, in: 1941 m. birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys, sudarytojas Valentinas Brandišauskas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2000, p. 56.
8 Ats. ltn. Povilo Balčiūno raportas karinės apsaugos viršininkui apie sargybą prie užmiesčio autobusų stoties, 1941-06-25, in: 1941 m. birželio sukilimas, p. 57.
9 Saulius Sužiedėlis, Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania, Boston: Academic Studies Press, 2025, p. 170–171.
10 Arūnas Bubnys ir kt., op. cit., p. 250.
11 Kauno karo komendanto įsakymas visiems Kauno miesto ir apskrities partizanų būrių vadams, 1941-07-22, in: LVCA, f. R-1444, ap. 1, b. 9, l. 124.
12 Pavyzdžiui, Zarasų apskrityje partizanų būriai buvo reorganizuoti į pagalbinės policijos būrius tik 1941 m. rugsėjo viduryje; žr. Zarasų aps. viršininko įsakymas, 1941-09-15, in: LCVA, f. R-1106, ap. 2, b. 11, l. 1–7.
13 Pavyzdžiui, buvęs Birželio sukilimo Zarasų aps. Salako valsčiuje dalyvis rugpjūčio 11 d. pasiprašė atleidžiamas iš buvusių sukilėlių būrio, o dalis jo būrio narių rugpjūčio 25–26 d. dalyvavo žydų žudynėse Zarasų aps. Krakynės miške; žr. Salako apsaugos būrio partizano grandinio Balio Garbšio prašymas atleisti iš būrio, 1941-08-11, in: LCVA, f. R-1106, ap. 2, b. 14, l. 39.
14 Tadas Jaskelevičius, 1941 m. birželio 23 d. sukilimas Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiuje, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, p. 64.
