Dizainerė Deimantė Rybakovienė
Arno Ališausko Užkadrinis balsas (2025) pasirodė nepraėjus nė dešimčiai metų po antros autoriaus knygos Rentgeno nuotraukų albumas (2007). Buvo smalsu, ar naujoje knygoje dar gyvas krikščioniškas balsas, koks jis. Tiesa, numanyti jo gyvybingumą buvo galima Ališausko eilėraščių publikacijas skaitant periodikoje, o susivilioti knyga man dar labiau padėjo citata knygos viršelyje, kurioje – Franciso Jammeso rojų su asilais kiek primenanti kelionė „tarkim, pas Dievą“. Atsivertus cituotą eilėraštį „Buvau paklydęs“, jis nepasirodė pats geriausias, tačiau reprezentacinio teksto ir poetinės jo visumos įspūdį nulėmė atminties ir užmaršties žaismė kūrinio pradžioje, su ja savyje atrastas Dievas, katė, pieva: „Sakysiu, kad mano širdis – katė. / Ir kartais – užliejama pieva“(p. 41). Per vieną paskaitą neseniai man buvo priminta: „mano širdis lyg pieva…“ – iš Vytauto Petro Bložės. Asociacijų bei palyginimų mano recenzijoje bus gal ir per daug, bet tik su pačiais geriausiais ir nenurungiančiais Užkadrinio balso savitumo.
Katinų gyvenimas Ališauską domino jau pirmoje knygoje: „Spoksantį katiną pastebi Munkas. / Spoksančio Munko nepastebi niekas“ (Prisukama karalystė, p. 9). Šis gyvis ir naujausioje knygoje padeda kitokiam nei įprasta savęs pamatymui, o apskritai žvilgsnis į save iš kitos perspektyvos yra vienas patraukliausių Užkadrinio balso momentų. Minimalistiniame (kaip ir priklauso eilėraštyje tokiu pavadinimu) ketureilyje „Beveik tylu“ skaitytojo žvilgsnį, ausį, o gal ir lytėjimą pristabdo viršelio citatai artimas, bet ir netikėtas šuolis prie širdies, „priverčiantis“ iš naujo paskaityti tekstą ir tik tada „pačiupinėti“ nupraustos širdies metaforą.
Tik katė
Šiurkščiu liežuviu
It gleivėtą jauniklį
Prausia man širdį (p. 20)
Kitame švelniai autoironiškame eilėraštyje (p. 9) „aš“ save pamato jau iš paukščių žvilgsnio perspektyvos, o paprasta lango riba suponuoja ir dviprasmybėmis žaidžiančio kino filmo įspūdį. Pradedant knygos pavadinimu ir viršeliu, tiesioginių kino užuominų ir jam tarsi artimos kompozicijos turi eilėraštis „Iš apreiškimų“ su dar viena „kito“ perspektyva „mano“ savimonei.
Stambiu planu – voverės akys.
Žiūri, pakreipia galvą.
Į voverę, pakreipęs galvą, žiūri žmogus su Dauno sindromo požymiais.
Kažką kramto, žiūri į voverę ir šypsosi. Seilės. Kreivai išsišovę dantys. (p. 46)
Šioje poetinėje egzegezėje (eilėraščio moto – Apr 13, 3), tarsi jungiantis kelioms Apreiškimo knygos reikšmėms (tiesioginei, simbolinei…), jų visuma išauga į lėto filmo scenarijų. Arba atvirkščiai: nuo kino filmui būdingo rakurso prasidėjęs pasaulio stebėjimas subjekto atminties asociacijose užkliūva ir už Apreiškimo knygos. Lėtai slenkantis vaizdas („Iškrenta puodukas. / Į jį laša kraujas. / Kelis kartus trinkteli durys“), tik iš pirmo eilėraščio perskaitymo nelabai moralus žvilgsnis į „kitą“ pasveikti gali padėti labiau nei kokia nors skrajutė apie Dievo meilę. Save „perskaityti“ jungiant skirtingas perspektyvas subjektui gali padėti ir kas nors kūrybiško. Eilėraštyje „Fokusas“ kūno ir sielos skausmai, kone mirtį žadantis judviejų atsiskyrimas susijungia į poetiškai stiprias nesuvestos diafragmos, fotogyvenimo metaforas. Tikrovės pažinimui parankią žiūros perspektyvą, aišku, gali suteikti ir literatūra. Skaitant eilėraštį „Sultys“ (p. 19), atmintyje iškyla kelionė į rūsį Sigito Parulskio eilėraštyje „Šaltis“ ir šeši invalidai eilėraščiai iš Aido Marčėno „Kartais abejoju autoryste“… Vis dėlto Ališausko eilėraštis nuskamba ne kaip užkadrinis kitų autorių balsas, o kaip subjektyvi tobulos „mano“ literatūros tapsmo istorija: sapno ir sulčių skonio. Ir poetinius laiškus Georgui Trakliui galima traktuoti kaip kitokį, naują savęs pamatymą bei perskaitymą per „kitą“. Antrasis laiškas mane ypač patraukė turbūt dėl dar vieno sindromo požymių:
Neatspėsi tavo pavardę
Vaikams gydyti logopedas naudoja
Ne iš pagarbos tau nesusireikšmink
Vaikui kurs mikčioja daktaras liepia
Sakyk Traklis (p. 21–22)
Nežinau, ar tai turi ką nors bendra su istorine Traklio atmintimi, bet į visą poetinį pykčio aistros naratyvą labiausiai ir įtraukia ši netikėta sąsaja, su austrų poeto vardu atsirandančios sprogstamųjų priebalsių ar užnuodytų garsų metaforos. Beje, nors pradėjus skaityti pirmąjį laišką, automatiškai ateina mintis apie Grėtę, Traklio gyvenimo bei skaitymo mįslės Užkadriniame balse turbūt yra kitos – bet kokiu atveju subtiliai atviros ir šiuolaikinio karo asociacijoms. Nepaisant kai kurių tarsi iškrentančių eilėraščio frazių, įtraukia karo siaubo sąskambiai, jo kalbos ritmas ir fragmentacija („Devyniolikos tavo kontūzytų pusbrolių drebulio / Devyniolikos pusbrolių juodžemiais byrančių“ (p. 17–18).
Kiek detaliau – apie atviras Dievo pragulas (parafrazuojant pirmą laišką), arba užkadrinį Dievo ir amžinybės balsą, Ališausko knygoje. Knygos pavadinimo metafora yra išties labai tinkama bandant išsiaiškinti autoriui būdingą Dievo pasireiškimą ties tam tikra matomumo ar girdimumo riba. Panašią situaciją išreiškė ir eilutė iš pirmos autoriaus knygos – „Kol tu neprasitarei Dieve“ (Prisukama karalystė, p. 6). Tai tarsi vos nuskambėjęs, bet laiko ribas apčiuopiamai ir patikimai nubrėžęs balsas, su kuriuo įmanu ir verta kalbėtis. Kaip jau užsiminta, Užkadriniame balse Dievas pirmiausia prasitaria iš Šventojo Rašto, su katiniškai ar kitaip žaismingu Biblijos skaitymu. Pats eilėraštis „Užkadrinis balsas“ – savotiška Dievo balso fenomenologija, gimusi skaitant Izaijo knygą1, „mano“ ir Jo santykio abipusybę siekiant išgryninti daugiabalsėje kitų pojūčių terpėje, įsiklausant į visus įmanomus dinamiškai kintančio balso invariantus:
Gerai kad tas balsas paaiškina
Baisiausia kad jis kartais dainuoja
Baubia tarsi girtas išprotėjęs senis per miegą
Arba aš pats springstantis perlo baltumo savo vienatvės seilėmis (p. 62)
Dar viena poetinė egzegezė, tiksliau, homilija – eilėraštis „Iš Evangelijos. Pastaba pieštuku paraštėse“. Santykis su Šventuoju (o kartu ir apskritai) Raštu, atrodo, skirtas vėlgi „paprastam“ dalykui – kad padėtų nepaspringti, išeiti iš kolbos, išbūti, o gal ir būti perkeistam šio santykio. Tokia siekiamybė, kaip jau įprasta autoriaus knygoje, neįmanoma be kūniško tapatumo ir atminties, be jos asociacijų (karališka lelija, kareiviai…). Visą situacijos sudėtingumą netikėtai vainikuoja radauskiškai lengva, tad ne mažiau dviprasmiška pabaiga, subjektui prisiminus dar vieną išsigelbėjimo būdą. Cituojamas pirmas ir paskutinis posmas:
Nešvinta ir netemsta – taip užspaudė
Ir smilkinius, ir dangų – lyg švinu…
Šventam Rašte šis metų laikas – pauzė,
Ir aš jame it kolboj gyvenu.
[…]
Pilnatvėje alsuoja trešnių kekė,
Mėnulis miestu sėlina vogčia,
Ir Dievas skaito tekstą man per petį,
Ir sako: pataisyk va čia ir čia. (p. 59–60)
Programiškai redakcinis ir todėl kiek ironiškas Jo pasirodymas yra ir patikimas tarsi gerame filme, tinkantis tik konkrečiai laiko ir erdvės scenai. Biblijos skaitymas Ališausko poezijos subjektui, žinoma, negarantuoja pasaulio tobulumo, nuo kurio ironijos haksliškai prasideda eilėraštis „Amžininkas. 2009-ieji“: „Išskyrus kai kurias išimtis / Pasaulis tobulėja“ (p. 13). Viena vertus, tarsi nieko naujo šioje amžininko Jobo kančios ir gyvenimišku jos skaitymu atsirandančioje istorijoje; šuke gramdomi pūliai ant nuosavos odos man kiek priminė Rimvydo Stankevičiaus „Mano Lozoriaus“ kančią. Kita vertus, ši mįslinga netobulo pasaulio vizija – turbūt neišvengiama visos knygos dalis, nes koks gi amžininkas be savojo Jobo… Pagal dvigubos, neigimą neigiančios, ironijos logiką blogį liudijanti mirtis iškyla kaip gana patikimas (panašiai kaip biblinis nušiuręs katinas eilėraštyje „P. S. – Liekanos“, p. 12) būdas ne tik skaityti Bibliją, bet ir apskritai gyventi, jaučiant kūniškai stiprų Šventojo Rašto ir gyvenimo sąryšį.
Gyvenimas vis arčiau žmogaus šviesos knygų raštų
Švento Rašto ypač
Ypač skyriaus apie Jobą
Tas gi irgi turėjo skurdo šalčio utėlių
Pilną karstą vaikų
Moteries pilną
Ir kitas Dievo meilės sudedamąsias (p. 13–14)
Didesnių abejonių sukėlė eilėraščio pabaiga – skirtingus stilistinius registrus nelabai vykusiai sujungęs „Jobanas Jobo pasaulis“. Mažiau pavykusi pasirodė ir poetinė Izaoko istorija, juo labiau perkurta tokiais vaizdiniais kaip iš proto varė vasara ar nulaužtas kryžius (p. 27). Iš amžinybei atviros poezijos eilėraštį „Ir aš“ pavadinčiau vienu stipriausių tiek emociniu, tiek naratyvo požiūriu. Tik pradėjus jį skaityti, juolab dėl panašaus knygų pasirodymo laiko, atsiranda asociacija su Stankevičiaus knyga Kartais sninga juodai. Vieni ar kiti poetiniai atbalsiai Ališausko eilėraštyje, atrodo, ir skirti surasti kalbą tam, apie ką papasakoti beveik neįmanoma. Šioje mirties istorijoje ypač svarbų vaidmenį atlieka daiktai ir per visą Užkadrinį balsą poetiškai veiksmingai plėtojama dvigubo neigimo kalba. „Niekada negalėsiu negalvoti“ – šiuo neigimu ir bendrai panašiu apofatiniu mąstymo bei pasakojimo būdu subjektas, regis, siekia paneigti patį neigimą – taip tikėdamasis jo priešybės „mano“ ar „kito“ sąmonėje, geriausio iš galimų priartėjimų prie amžinybės.
Džoisas teisus kai sninga
Mirusieji šnekasi su gyvaisiais
Niekada nebus kitaip
Ar sniegas ar ne sniegas
Niekada negalėsiu negalvoti
Naujuosius sutikdamas
Apie mirusį Saulyną šešerių metų
Vaikas toks gyvas mašiną norėjo vairuoti
Vadindavo drita
Klausdavo o kai turėsi ar pavežiosi mane savo drita
Pavežiojai kai mirė (p. 24)
Į mirusiųjų ir gyvųjų pašnekesį eilėraščio pabaigoje įsitraukia dar vienas balsas, dar viena mirtis. Bet šia negatyvia patirtimi vėlgi tarsi patvirtinamas keleriopo negatyvumo patikrintas būdas save išsaugoti ne tik mirusiųjų bendruomenei, bet ir šiapusybei, kurioje „ir už tave“ įgauna kone maldos prasmę. Metaforiška mirties istorija įtraukia ir skaitant eilėraštį „Vamzdynas“. Groteskiška daugiabučio gyvenimo istorija galėtų būti suvokta irgi kaip mirties traukos išbandymas, kurio pasekmės ar patirtinis jautrumas susitelkia į turbūt stipriausią eilėraštyje – nulaužtos rankenos metaforą:
Tas pats ar į komunalinį dangų
Ar bendro naudojimo pragarą
Reiks patikrint kur traukia geriau
Dar galvojau nuleisdamas vandenį
Nuskandinęs tris permatomus
Pelės jauniklius iš virtuvės
Iš stalčiaus nulaužta rankena
Dreskiančia
Iki kraujo (p. 31)
Panašios neigimo strategijos, nuosaikaus negatyvumo užuomazgos – Ališausko Rentgeno nuotraukų albume ar anksčiau: „Aš galėčiau visa tai paneigti“ – taip prasideda eilėraštis „Nenoriu“ (Rentgeno nuotraukų albumas, p. 55). Užkadriniam balsui būdingos neigimo poetikos reprezentacijai įdomus ir eilėraštis „Negaliu kalbėt“, tačiau jame kliuvo pernelyg marčėniška vaizdinija. Panašiai užkliuvo ir eilėraštis „Avarija“, parašytas lyg per daug programiška kalba. Tačiau ne vienu knygos atveju, kai jau atrodo, kad pernelyg ryškios plyštančios širdies ar panašios sunkiai įmanomos frazės, kaipeilėraštyje „Rytas“, poetinį tekstą išgelbsti amžinybės skonį turintys daiktai: „Neturiu daugiau ką pasiūlyti / Tik marškinius / Po nakties savo sielą / Medvilninį languotą gyvenimą / Su dėme“ (p. 40). Ir visas Užkadrinis balsas prasideda nuo kelių pakopų negatyvumo. Poetinėje laidotuvių ir jų retrospekcijos istorijoje (pirmas eilėraštis) svarbiausias įvykis turbūt yra ne mirtis, o amžinybei nuteikiantis – „Nieko daugiau neatsimenu“. Atmintį pasitelkianti išpažintis, nepaisant kraujuoto saulėlydžio ir panašių motyvų, dar stipriau nuskamba eilėraštyje „Namo“. Cituojamas pirmas ir paskutinis posmas:
Pabudęs teprisiminiau – išties
Saulėlydis krauju užpylė klonį,
Ir man, kai priėjau išpažinties,
Jis Pats ištraukė kruviną geluonį.
[…]
O kas toliau? Apsvaigt ir išblaivėt,
Bet vyno tebejaust saldumą visą
Ir nuoširdžiai tikėti ir žadėt
Kaip vaikui: aš daugiau taip nedarysiu. (p. 56 –57)
Vėlgi gali atrodyti, paprasčiau nebūna – tik subjekto prisipažinimas apie išgyventą Jo Paties dalyvavimą „mano“ gyvenime. Lengvumo įspūdį sustiprina ir aiškus ritmas, sklandus rimavimas. Tačiau, kaip ir kitais panašiais poetinės maldos (šia sąvoka apibendrinčiau poetines išpažintis ar homilijas autoriaus knygoje) atvejais, tai ne tik paprasta, bet ir drąsu dėl paties paprastumo, o ir lengvumas pasirodo esąs apgaulingas, nes save tarsi paneigiantis. Iš nervų dumblo vedanti eilėraščio kelionė namo (tai ir išpažinties metafora) eilėraščio subjektui yra vyksmas, kuriame dinamiškai jungiasi blogiausio Dievo mokinio ir velniškai gero Tavo kareivio (prisimenant Stankevičiaus eilėraštį „ryšys su vadaviete“) tapatybės.Apie poetinę maldą verta kalbėti skaitant ir kitus knygos eilėraščius. „Apeinam kaip baba stacijas“ (p. 32) – į savotišką santykių terapiją ši atmintis patenka kaip prigimtinis, vėlgi ribines situacijas perkeisti galintis veiksmas (eilėraštis „Pistacijų gliaudymas“).
Tad naujos Arno Ališausko knygos pavadinimas yra taiklus ir iškalbingas, o pirmiausia dėl netiesioginio, netiesinio, skirtingų vaidmenų, daiktų ir neigimo kalba prabylančio Dievo balso, dėl šiandien, sakyčiau, drąsių poetinės maldos variacijų. Pirmame poetinių kino filmų plane atsirandančios katės, voverės ir kitos būtybės įsimena savaime ir kaip iš kolbos išvedančios eilėraščio subjekto pakeleivės, gyvenimo ar mirties metaforos. Apskritai gyvenimas kaip kino filmas Ališausko knygoje pasirodo kaip galimybė įsivaizduoti, patikėti vienu ar kitu apreiškimu.
1 Kartu su moto („Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“, Iz 45, 16) skaitytojui dar verta prisiminti – „ir pašaukiau tave vardu, duodamas tau garbę“ (Iz 45, 4).
