Dizainerė Lina Sasnauskaitė
Vienas iš impulsų parašyti apie Ievos Dumbrytės romaną Negrįžtantys – šiuolaikinei lietuvių literatūrai ir kultūrai būdingas mitologinio pasakojimo renesansas, šią tendenciją praturtinant daugiau ar mažiau savitai konstruojamais magiškojo realizmo, fantastinio diskurso principais. Viena ryškiausių mitopoetinio pasaulio dalių šiuolaikinėje lietuvių literatūroje tampa šventumo, raganiškumo, kasdienybės mitologijos turinti moters prigimtis, su ja siejamas ir tam tikras maisto pasaulis1. Dėl išskirtinio burtų, tikėjimų, prietarų ar kitu žodžiu pavadinsimo diskurso tirštumo Dumbrytės romane prisiminti verta ir kitą kontekstą. Lietuvių tautosakos ir etnokultūros aruodai gali pasiūlyti ištisus vedyboms, vaiko gimimui, liaudies medicinai ir kitiems atvejams skirtus patarimus2. Skaitant romaną, kyla ir daug kitų asociacijų, pavyzdžiui, su gyvųjų ir mirusiųjų, gamtos ir žmogaus sugyvenimu, magijos siaubu ir komizmo stilistika Andruso Kivirahko kūryboje ar su Ransomo Riggso (mačiau tik filmą)3 pasauliu. Tačiau asociacijos dar ne viskas. Dumbrytės romanui būdingos savitos skirtingų diskursų, emocinių, moralinių ir stiliaus registrų jungtys – nuo siaubo iki jo sąlygiškumo ir komizmo ar bent jau tragikomizmo. Pagal tam tikrą logiką – ir čia pat ją sugriaunant – siejami įvairūs mūsų kolektyvinės atminties fragmentai, perskaityti ar gal tik susapnuoti istorinės sąmonės ar individualios pasąmonės vaizdiniai. Viena labiausiai įtraukiančių knygos savybių pavadinčiau gebėjimą išlaikyti pasakojimą ties tam tikra kito galimo naratyvo, kito santykio su pasauliu riba.
Apie gerą pradžią ir jos kelią į mirtį
„Atėjau į šį pasaulį dar tais laikais, kai žmonėms vaikus nešdavo gandras“, – šis pirmo romano puslapio sakinys nuskamba tarsi visai paprasta vaikystės diskurso frazė. Tačiau po truputį aiškėja, kad skirtumo tarp vaikystės (žmonijos, atskiro asmens…) tikėjimų ir konkretaus gyvenimo iš esmės nėra. Be to, tarsi lengva pasaka prasidėjusią šeimos istoriją emociškai priešinga linkme kiek netikėtai pakreipia prieš kaimo keistuolį Gintarėlį nukreipto smurto proveržis. Visa tolesnė distopijos bruožų turinti istorija yra tarsi pagrindinę veikėją Rygą ištikusio, jos pasaulio suvokimą perkeitusio tėviško smurto pasekmė. Jos pas(ipas)akojimas – liūdna stebuklinė pasaka, bandant pakeisti pirmagimės dukros Marguolės ir savo pačios likimą, atšaukti tai, kas (tik) vadinama nelaimėmis. Tam pasitelkiami pačiai Rygai pasitikėjimo ne visada keliantys būdai, kuriuos tačiau žino ir taiko „kožnas“ (tam tikra mitologinė bendruomenė). Aiškėjant visų bandymų iliuzijai ar bergždumui, Rygai apreiškiama mitologiškai ori, tuo pat metu ir ironiškai liūdna dukros Marguolės paskirtis žemėje – lydėti į mirusiųjų pasaulį. Tiesa, romane varijuojamas smurtas – ne tik akivaizdi Rygos gyvenimo trauma. Tai ir įprasta kasdienybės dalis, nebūtinai reiškianti piktą lemtį. Gintarėlis, šis keistuolis ir buvęs „moterų daktaras“, kurį iki savo mirties gailestingai globoja Rygos mama, o vėliau pati Ryga, tik iš pradžių atrodo vertas gailesčio. Jį sumušus tarsi atsinaujina pranašavimo, gydymo ir panašios galios. Kūniškai drastišku būdu jis padeda Rygai įsisąmoninti jos moteriškumą, o vėliau atsisakyti vaisiaus išvalymo, vienoje svarbiausių Rygos kelionių parūpina bilietus į vaikystę. Beje, pasakojimas pirmu asmeniu pasirinktas išties motyvuotai: realistinei tvarkai nepaklūstanti istorija tampa dar asmeniškesnė, patikimesnė.
Kitoniškumo „tyrimas“
Savo vaizduotės polėkiu įtraukiantis romanas tuo pat metuprimena ir savotišką „tyrimą“, kurio akiratyje pirmiausia yra kitoniškumas, tampantis ir kompozicine fabulos ašimi. Dvigubai kitokie (palyginti ir su tuo, kas įprasta Rygos pasaulyje) yra Marguolės gimimas ir kasdieniai įpročiai, kūnas ar siela. Niekaip negalinti pagimdyti ir vaisių išnešiojusi 12 mėn., Ryga su Vaitiekum kūdikį buvo priversti išplėšti iš jį atnešusios, bet ir atiduoti niekaip nenorėjusios gervės, kas lyg ir nulėmė ypatingą Marguolės išvaizdą, būdą, gamtišką tapatybę. Iš vėlesnio pasakojimo daktarui: „Ji ne tokia kaip visi. Jos galva bajavesnė nei suaugusio vyro ir jau turėdama pusę metų kalba kaip mokslus baigęs žmogus, o paskutinę naktį sapnavo kažką klaikaus“ (p. 102–103). Pagal kūnišką kitoniškumą (galvos dydis, dėmė) primindama negalios situaciją, Marguolė, pasirodo, yra apdovanota prigimtine išmintimi ir išskirtinai ankstyvu pačių sudėtingiausių dalykų supratimu. Augančią gimimo scenos įtampą čia pat harmonizuoja Marguolės tėvo reakcija į kitaip atrodančią dukrą – besąlygiška meilė, ankstesnio kitoniškumo ilgintis ir mamai „išgydžius“ Marguolę. Apskritai Vaitiekus kuriamas kaip radikalias transformacijas įgyjantis personažas, bet šie pokyčiai atrodo motyvuoti, skirtingai nuo tarsi nenuspręsto, neaišku kodėl tokio migloto jaunesnės dukters Varvaros personažo. Nesileidžiant į visas pasakojimo peripetijas, Dumbrytės modeliuojamą vaiko gimimo ir gyvenimo kitoniškumą drįsčiau suvokti kaip paradoksalų kvietimą išsaugoti bet kokią gyvybę ir nebandyti vaiko gydyti tuo atveju, jei jis neserga. Kita vertus, čigonės pranašystė, esą Ryga galėjo turėti tik vieną vaiką (vėliau gimusią Varvarą), minėta misija Marguolę leidžia suvokti ir kaip kito, ne šio pasaulio gyventoją. Rygos kaime kitokia yra ir mirtis – ne tik vaikams pasakojant, bet ir realiai matant, kad mirusieji išskrenda, o jeigu neišskrenda, tai pakabinami ant medžių (mitologinė tradicija). Vietiniams tai atrodo kur kas teisingiau, nei kitur (tarsi kitoje civilizacijoje) praktikuojamas užkasimas į žemę. Tiesa, Ryga galų gale irgi susivilioja „pakavotųjų sodo“ tradicija. Primindamas lietuvių sakmes ar Kivirahko Jaujininką, šis diskursas sukuria ir pakankamai savitą mirties siaubą, šį ir kitą pasaulį skiriančios neaiškios ribos įspūdį.
Personažų nelaimių, sunkių emocinių išgyvenimų kitoniškumo įspūdį sustiprina vienoks ar kitoks pasakojimo įprastumas, pavyzdžiui, kai liga atsiduria tame pačiame lygmenyje kaip nenokstantys pomidorai ir panašiai: „Iš tikro tais metais dar snigo ir birželį, jau pražydėjus obelims. Paskui buvo dar šalnos, mūsų pasodinti kaštonai nušalo, paskui niekaip nenoko pomidorai, o Varvara gegužę buvo paslydus ant balos ir susitrenkus galvą susirgo nuomariu“ (p. 303). Kitoniškumo „tyrimui“ parankūs ir kiti raiškos pasirinkimai: šiandien jau įprastas, bet tik kartais toks patrauklus (gal dėl saiko, asmeninės nostalgijos) tarmiškumas, primityvistinis (neretai ironiškas) posakių sudaiktinimas ir, žinoma, keisčiausio maisto ir dar keistesnio jo vartojimo poetika4. Šįkart dar labiau groteskiškas nei pirmame autorės romane (dar aukščiau iškeliant šlykštumo ar siaubo kartelę), maistas tampa autorine personažų charakteristikos, jų santykių išraiška. Kaip ir pirmame romane, dėmesio tenka kitos civilizacijos ženklų turinčio, žmogaus talentą rodančio, bet ir ironiškai vertinamo maisto verslo pasauliui.
Laikų ir civilizacijų „tyrimas“
Nors romane vaizduojamą XX a. pradžios kaimą liudytų tokio „vriedno dalyko“ kaip elektra atsiradimas, sutartinės vedybos ar įprastos fizinės bausmės, sukuriamas ir mitinio neapibrėžtumo turinčios archaiškos civilizacijos įspūdis. Dėl lengvai išsižadamo vieno ar kito tikėjimo, gimdymo ir mirties įpročių, dėl kūno ar dvasios gydymui taikomų priemonių Rygos giminė ar kaimynai yra tarsi barbarai. Pasididžiavimas savo barbarišku, anapus aiškesnių moralės principų esančiu gyvenimu matyti kad ir iš to, koks jiems svetimas Vertėjų (metaforiškas vietovardis) kaimo gyvenimas. Nebūtinai neigiamai vertinamą barbarišką prigimtį sustiprina ir tarmiškumas, šnekamoji kalba, dažniausiai įtikinama skirtingos stilistikos sąveika, pavyzdžiui, pirmo Rygos susidūrimo su skarinėmis refleksija: „Atklojus kaldrą, žvilgsnis nuslydo į kojas, išsimakojusias krauju. Kojos ėmė tirtėt kaip pijoko rytinės rankos, akis apsėmė niekaip negalinčios išriedėt ašaros, o krūtinę suspaudė karti gėda“ (p. 27)5.
Tuo pat metu Rygos pasaulyje (pasiduodant ir Vertėjų įtakai) dera skirtingi civilizaciniai sluoksniai: savo pažadų nepildantys, pasitikėjimo nekeliantys, bet vis tiek lankytojų mylimi šabanai ar tokios krikščioniškos civilizacijos apraiškos kaip mišios, kunigas, Vaitiekus ir jo giminės tylėjimas „pėtnyčioj“. Tiesa, bet kuris autentiškesnis krikščioniškas turinys romane suskliaudžiamas, bet taip, kad šios recenzijos autorei literatūroje paprastai tikintis kito semantinio-idėjinio turinio, visai netrikdo tam tikra tikėjimo tradicijų kakofonija, iki mažosios raidės nužemintas neaiškus Dievas (jo ilgesį vis tik galima atpažinti iš tokių metaforų kaip „dievo vežimas“), o literatūrinėse asociacijose iškyla kiti žaismingai primityvistinio santykio su krikščionybe pavidalai.
Pasakodamas apie mitiškai neapibrėžtą laiką, šis romanas skirtas ir tokioms šiuolaikinės problemoms kaip paauglystė, tėvo ir dukters ryšys, imitacinis jaunesnės sesers elgesys, ribinės motinystės patirtys. Ne tik apie kažkada buvusį gyvenimą, bet ir apie šiuos laikus pasakoja į daugiau ar mažiau aprimusią Rygos kasdienybę įsibraunantis karas. Šios siužetinės linijos pradžioje radosi abejonė, ar ne per daug visko, ar tikrai reikėjo karo. Tačiau galų gale teko pripažinti šį siužetinį rakursą, ypač dėl gyvenimo po karo (sūrių verslo ir kitos dviprasmybės). Šiuolaikiniam pasauliui (aišku, ne be ironijos) atstovauja ir savotiška psichoanalizės praktika, tiksliau, „navatno gydymo rūšis, kai tvarko žmonių sveikatą klausimais“ (p. 103) ir kai bandoma išsiaiškinti, ar Marguolė neserga liū-de-siu. Apie universalių gebėjimų daktaro kompetenciją leidžia spręsti kad ir toks Rygos išpažinties proveržis:
Būtų gerai, jei klystumėt. Nuolat mintiju apie tragišką baigtį, gąsdinuos to, kas gali nutikt. Iki soties prisiklausiau kaltinimų ir peikimų, kad esu nesupratlyva močia. Vis gaunu kalnus pamokymų, kaip auklėt dukrą ir ko iš jos tikėtis. Bet aš viską jos labui dariau: sumaitinau raugintą savo vaiką, ėjau pas būrėjus, lipdžiau mėšlo kepures, bandžiau grįžti vaikystėn, užpirkau mišias… (p. 258)
Kitaip nei buvo galima tikėtis, daktaras sureaguoja ne į pirmą kartą išgirstą gemalo suvartojimą, o į tai, kad Ryga jau anksčiau ketino grįžti į praeitį ir netgi turi vaikystės bilietus. Bet skaitytojas ir vėl apgaunamas. Nepaisant simbolinio šios kelionės sureikšminimo (tam pasitarnauja ir pasakos diskursui artimas fizinis judėjimo apčiuopiamumas), galų gale ši kelionė pasirodo esanti ne tokia ir svarbi, nes nei įmanoma, nei iš viso reikia atšaukti neapibrėžto „dievo“, kitų jėgų ar tiesiog gyvenimo nulemtų nelaimių. Kita vertus, kol dar tai paaiškėja, yra vilties, kad išgyti nuo traumų gali padėti ir daktaro žinia apie „šiandien“ jau taikomą naują gimdymo būdą. Įpylusi arielkos su krienais, Ryga ryžtasi paklausti:
– Gerkit ir pasakykit, kas man iš to, kad vaikas išlįs iš tarpkojo?
– Kaip minėjau, daugiau šansų, kad kūdikis nepasigaus peršalimo ar nebus išmestas iš snapo. Taip pat būsi pirmoji krašte, kuri pradėjo taip gimdyt, šimtams moterų parodysi šviesaus proto pavyzdį, gal net tapsi šio krašto šviesuole ir pažangos simboliu, kas čia žino. (p. 175)
Nors klausimas, ar būtent taip gimusi Varvara yra laimingesnė, lieka atviras, jaunėlė dukra pasižymi labiau kasdieniu, šiapusiniu požiūriu į pasaulį, o tai padeda ir ieškant pabėgusios vyresnėlės. Ir kai jau atrodo, kad visko per daug, kad romanas ima prarasti saiką (o kas gali būti banaliau nei kelionė laiku?) – vėl suvilioja autorės vaizduotės šuorai, pasakojimo paradoksai ir peripetijos, o Marguolės paieškų kelionėje – ilgokas, bet neprailgęs Rygos apsilankymas dar vienoje psichologinės terapijos stotelėje – „gyvų pamėklių motinų dvare“. Ne tik archaiškai, bet ir šiuolaikinei sąmonei patikimos moterų (be vyrų) bendruomenės įspūdį, kai galima pasikalbėti „apie dievo nebuvimą ir jo netikėtus atsiradimus“, pertraukia Rygos supratimas, kad tai tik dar viena prarastų vilties iliuzijų vieta, galbūt – kaip ir visas bandymas atšaukti, pakeisti „man“ ar visuomenei netinkantį, nestandartinį gyvenimą. Beje, šuolis į dar vieną civilizacijos stebuklą, žinia, kad Ryga tame dvare išmoksta skaityti ir rašyti, man nuskamba ne tik komiškai, bet ir nelabai vietoje, autorei tarsi prisiminus, kad kur nors reikia įterpti šį motyvą. Daugiau įvykių, siužetinių linijų atrankos galėjo būti ir kitais atvejais. Tarkim, nors Rygos ir daktaro meilės istorijoje įmanu išgirsti ironišką populiarios kultūros atgarsį, tačiau visa ši situacija, konkrečiau, ir „maldavimo“ tekėti scena („atsakiau šaltai“, „viltingai kėliau akis“, p. 265) nuskamba banalokai. Panašiai abejonių sukėlė ir melodramos turintis Rygos bandymas susigrąžinti vyrą. Prie perteklinių siužetinių linijų priskirčiau ir Smertinių šventės ar kitų ritualų aprašymus, juo labiau kad gyvą santykį su mirusiųjų pasauliu savaimingiau įprasmina kiti susitikimai. Pertekliniu pavadinčiau ir tam tikrą gyvenimo abstrahavimą. Pavyzdžiui, filosofinio apmąstymo pastanga praturtintas frazės „erdvė ir laikas“ pasikartojimas atrodo kaip šioks toks svetimkūnis viso pasakojimo atžvilgiu.
Viename interviu Ieva Dumbrytė yra pasakiusi, kad reikia tikėti nesąmonėm, nes tada būna daugiau vilties. O apie Vaitiekų (turbūt įdomiausią romano personažą) Ryga sako, kad jis „tikėjo tik dviem dalykais: darbu ir neapčiuopiamom sapalionėm, kurių niekas negalėjo patikrint“ (p. 241). Kartu su romanui būdingos vilties paradoksais ne mažiau patraukli ir laisvos valios, lemties, pasirinkimo, gimimo ir mirties, kitoniškumo ar to paties darbo plėtotė – patraukliai dviprasmiška, su begale (tik kartais per daug) „sapalionių“.
1 Pavyzdžiui, Saros Poisson romane Šito gyvenimo skonis (2024) kaip pagrindinės veikėjos Saros užrašai įtraukta maisto eseistika – receptų, maisto religijos ir kartu jos parodijos žodynas, kuriame pasaulio suvokimo svertais, (sovietmečio) gyvenimo metaforomis tampa actas, agrastai, alkis, alkoholis, česnakai, vanduo, valgykla ar maldai prilygstantis batonas. Įtikina užrašus ir pagrindinį naratyvą siejanti žmogaus išlikimo idėja, santūriai magiškas pasaulio baugumas, pandemijos laiko apraiškos, saugios ir kartu grėsmingos veiksmo vietos dviprasmybės, netikėtas kaimo gyvenimo renesansas.
2 Viena romano veiksmui artima tikėjimų situacija: „Jei vyras ar moteris naktį išėję šlapinasi prieš Mėnulį, o paskui juodu sueina (žr. nr. 13), tai moteriškei pasidaro perstova, t. y. ji nešioja daugiau, negu 9 mėn. Negalint pagimdyti reikia, vienais marškiniais esant, pašluoti aslą, šluotą numesti atgalia ranka, kad kotu būtų į duris, o galva į stalą. Sąšlavas susemti į sterblę ir išnešus supilti tarp vartų. Jei vaikas gims gyvas – motina mirs, jei negyvas – išliks. Negyvą dažnai beformį vaiką reikia nunešti į santvarą, ištraukti tvorų susidūrimo baslį, ton skylėn sugrūsti vaiką ir užkalti basliu, kad daugiau taip nebeatsitiktų“ (Molėtai, LTA 549/129) (Jonas Balys, Raštai, t. V, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 8). Kitas pavyzdys – kraštotyrininkų užrašai apie keisčiausias liaudiško gydymo priemones (pvz.: Gimtasai kraštas, 1934, nr. 2, p. 116–117).
3 Asociacijose – „ypatingi vaikai“ ir jų galios, nuo traumų išgelbėti galinti kelionė į asmeninę ir bendrą istorinę praeitį, netgi tokie daiktai kaip laikrodis, nuotraukos.
4 Pagal Vaitiekaus mamos taikytą gydymo metodą Ryga Marguolei sumaitina negimusio kūdikio gemalą; pranašas Gintarėlis atsimena sūrio receptą „iš moteriškų žalėsių“; ne visai įprastoje situacijoje ragaujamas motinos pienas.
5 Arba – Gintarėlio pagalba Rygai: „Dariau kaip liepta, įsitaisiau klebančioj sutrešusioj kėdėj, užsikėliau sijoną ir netrukus pajaučiau, kaip jo pirštai, šalti lyg malkas žiemą kraunančio senelio žandai, minkė mane pusiaukelėj tarp bambos ir šlaunų“ (p. 56).
