Dizainerė Eglė Kirlytė
Agnės Žagrakalytės Triukšmaujantys: katalikai – viena keisčiausių praėjusiais metais išleistų lietuvių autorių knygų, kūrybiškai netikėta ir netikėtai kūrybiška. Pirmiausia norisi tiesiog pasidžiaugti autorės dėmesiu šventų moterų ir vyrų gyvenimui, krikščioniškai švenčių ir kasdienybės antropologijai, sentimentų ir man keliančiai Pasvalio krašto istorijai. Tačiau dėl ypatingo autorės dėmesio formai, pirmiausia detaliau norisi pakalbėti apie žanrines knygos peripetijas, bent kelias jos skaitymo galimybes.
Žanriniu požiūriu įdomi kone kiekviena knygos pradžios detalė, pradedant viršeliu. Dvi paantraštės: „Lengvas būdas parašyti istorinį romaną“ ir „Faktų ir gandų kortelės“. Viena pirmųjų asociacijų skaitant Žagrakalytės knygą man buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomas Vinco Mykolaičio-Putino rankraštis – romano „Sukilėliai“ rengimo medžiaga, bent iš dalies įdomesnė už patį romaną. Visi šios medžiagos fragmentai irgi yra savotiškos kortelės su daugiausia kitų, didžiąja dalimi istoriškai patikimų autorių įrašais. Neinant į tolesnę komparatyvistinę analizę, tiek viena, tiek kita „medžiaga“ – akivaizdus įrodymas, kad nėra lengvo būdo parašyti romaną, o Žagrakalytės atveju gal net atsiranda ironijos kūrybinio rašymo studijų ar panašių praktikų atžvilgiu. Tariamas lengvumas formuluojamas tiek rašymo, tiek skaitymo atžvilgiu: „Galima rinktis, kaip skaityti šią knygą – pagal norimą laikmetį, temą arba viską iš eilės, susidėlioti norimą vaizdą ir parašyti savą istorinį romaną“ (p. 11). Bet ir tai yra apgaulinga. Priešingai šioms galimybėms, visa knygos parengimo koncepcija labiau numato idealų, nuosekliai ir aktyviai dirbantį skaitytoją, kuriam tik ir gali paaiškėti autorinis katalikiško triukšmo vaizdinys, religinės tapatybės vieta karų ir misijų istorijose, praėjusių šimtmečių šiuolaikiškumas, galų gale – visos istorinės, emocinės ir mentalinės kortelių jungtys. Romano rašymo ir skaitymo požiūriu įdomus dar vienas poetinis pasiaiškinimas: „Ilgiems pasakojimams mes nebeturime laiko. Tad to laiko šiek tiek pakarpiau, kas man buvo gražu. Savo laike atsirinksit, kas jūsų“ (p. 9). Angažuodamasi kone egzistenciniam laiko karpymui, hermeneutinėms pasakojimo įžvalgoms, autorė vėlgi suvedžioja skaitytoją: šioje knygoje laiko ne taip jau ir sutaupoma, labiau priešingai. Perprasti šio subjektyvaus triukšmo (tai ir pasakotojos laikysena) pinkles laiko tikrai kainuoja. Juolab kad beskaitant randasi abejonė dėl to, ar tikrai atlikti visi įmanomi kūrybinės atrankos žingsniai… Ir vis dėlto – sugaišti laiko atrodo tikrai verta, nes romanas išties parašytas: su savo personažais, pasislėpusio pasakotojo (pasakotojos) linija ar ypatinga pasakojimo laiko strategija, netikėtai įterpiant būsimąjį laiką ir panašiai.
Patrauklų subjektyvios meninės vaizduotės veikimą liudija ir netikėtas pasakų, dainų ar giesmių perkūrimas arba pasakotojo įsiklausymas į maloniai liūdną vienos veikėjos balsą giedant „Pulkim ant kelių“ ir panašiai. Dar dėl „palengvinimo“. Autorės patikinimas, kad pradžioje pateikti ženklai su paaiškinimais (citata, vynas, kryžiai, ginklai ir kt.) padės knygą skaityti, vėlgi pasirodo esanti dar viena valiūkiška skaitytojo vilionė, dar vienas „aiškiai“ apsibrėžtai tvarkai nepavaldaus kūrybinio žaidimo elementas, kuris įdomus vien todėl, kad atitinkamos ideogramos patenka į vizualinę asociaciją su kitu dailės kontekstu šiame keistame romane.
Taigi šis romanas apie romano rašymą įdomus ir dėl kitų žanrinių asociacijų. Kaip rašoma viršelyje – šias faktų ir gandų korteles parengė Agnė Žagrakalytė. Vadinasi, lyg ir nieko asmeniško, subjektyvaus, kūrybiško. Bet ir šis parengimas yra tik vienas iš paslėpto romano pasakotojo vaidmenų. Beje, vienas istorikas piktinosi, kad Mykolaitis-Putinas savo dienoraštyje nedaro skirties tarp faktų ir gandų (ar panašiai). Žagrakalytei tai ir rūpi, ir nelabai. Bet tai netrukdo atsirasti savotiškam dialogui su moksliniu rašymu, o gal net mokslinio darbo imitacijai, kai išryškėja ir viena svarbiausių mokslinio tyrimo ypatybių – kad jis vargiai įmanomas be asmeninės patirties. Patirties reikšmę netiesiogiai liudija ir vienas kortelės įrašas: „Lengvas būdas pačiam per save išmokti gražiai rašyti“ (p. 97). Šis kūrybiškas mokslinio diskurso mimesis įgyja ir švietėjišką paskirtį. Autorė tarsi pasiūlo įsitraukti į pačių įvairiausių istorinių, religinių, kultūrinių ar literatūrinių rebusų sprendimą. Kaip ir priklauso moksliniam tyrimui ar į jį dėl skirtingų priežasčių apeliuojančiam meniniam diskursui, knygoje rasime ir išnašas, ir literatūros sąrašą. Tiesa, ir šiuo atveju šaltiniai surašyti su laisva atranka, paliekant ir (auto)ironijos ar kūrybinės žaismės įspūdį: „Ieškantiems išnašų: maloniai prašome jums reikalingas išnašas ir tikslias citatas iš šio sąrašo išsinešti“ (p. 310). Su šiuo ir kitu įpareigojimu skaitytojas įtraukiamas į intersubjektyviai patikimą Katalikų Bažnyčios istoriją.
Kone svarbiausias šio keisto romano herojus yra kunigas Kazimieras Žagrakalys, „Pajūralio Šv. Joakimo bažnyčios kuratas, filialistas“ (p. 90), kaip tikras krikščionis atradęs savąją misiją Dievo sukurtume pasaulyje. Tai ir savotiškas Motiejaus Valančiaus įpėdinis, visais savo talentais kiek primenantis Kristijoną Donelaitį. „Paprastam“ romanui turbūt užtektų ir kunigo Kazimiero istorijos. Vien jau ko vertas pasakotojui nuostabą tarsi keliantis bažnyčios statymas ar midaus darymas: „Kunigas Klebonas Kazimieras visada turi midaus. Žmogaus širdžiai paguosti. Nuo skausmų širdies nuraminti. Liūdesį nuo širdies, šarma apledijusį, atšildyti ir nutirpinti“ (p. 135). Vynas, alus ir kiti gėrimai – viena svarbiausių mažųjų istorijų, siužetinė linija (linijos) traktuojama tiek pozityviai, tiek negatyviai, pirmiausia leidžianti mąstyti apie žmogaus svaigulį, kūrybiškumą. Iš to paties Kazimiero patarimų: „Saulė negerai, permaino vyno spalvą: šviesūs sutemsta, tamsūs nublunka. Vynui pridera tamsa“ (p. 113). Apie vyno paslaptis sužinome ir iš šv. Hildegardos, siūlančios ištisą vyno (meta)fiziką: „Vynas yra žemės kraujas, ir jis yra žemėje, kaip kraujas yra žmoguje; štai todėl jis įsuka šilumą it labai greitas malūno ratas, iš pat šlapimo pūslės iki kraujo čiulpų, ir sukuria karščiausią karštį, taip čiulpai kraujui suteikia karštą malonumo šilumą“ (p. 36). Ne mažiau nuostabos kuriam nors skaitytojui gali sukelti, o pasakotojui lyg ir sukelia dar Biblijoje, Valančiaus ir kitų taikių bei triukšmingų katalikų pastebėtas, su šiuo svaiguliu susijęs blogio įsišaknijimas: „40 metų gydytojo prityrimas pertikrino mane, kad vynas ir alus erzina kūdikį ir jį nuvargina“ (p. 155).
Ribų tarsi neturinti šio romano personažų ar mažųjų istorijų gausa, nors ir kelianti atrankos abejonių, vis dėlto leidžia atsirasti ir gana savitam Katalikų Bažnyčios visuotinumo, jos bendruomenės įspūdžiui. Ir tarsi Antano Vaičiulaičio ar Romualdo Granausko knygose visi yra šventi savaip. Savojo šventumo turi ir laiškus namo rašantys Pirmojo pasaulinio karo karininkas Raimondas ar leitenantas Jozefas, leidžiantys vėl ir vėl suprasti, išgyventi karo siaubą, nykstančias prieštaringų patirčių ribas: „Viename tų miestelių ilgai ieškojau bažnyčios, pažymėtos žemėlapyje, bet jos neberadau. […] Ką tik sužinojau apie imperatoriaus Pranciškaus Juozapo mirtį. Viliuosi, kad ši naujiena jūsų per daug nenuliūdins, viena rupūže mažiau ant žemės“ (p. 198–219).
Nuolankus ir triukšmingas yra ir skaitytojo dėmesį prikaustančio dienoraščio autorius – kunigas Feliksas Ereminas. Būdamas vienas iš daugelio karo ir okupacijų siaubo paliudijimų, šis dienoraštis nuostabą kelią ne tik dėl jame fiksuojamų įvykių, paradoksalaus visa ko suderinamumo, bet ir dėl kalbos. Pro radikaliai apribotas emocijas pasigirsta graudus humoro jausmas, egzistencinė būtinybė viską užrašyti: „Bevažiuodamas pro šventorių, pamačiau ant šiukšlyno numestus nušautus tris miškinius. Veidai kruvini, purvini ir juodai mėlyni. Batai ir viršutiniai rūbai nuvilkti. / Simpatiškas klebonas Keraitis vaišino iš paskutiniųjų. Valgėme šviežias bulves, žirnius, ankšties pupeles ir braškes. […] Rusai NKVD atvežė į Daujėnus šunų lietuviams gaudyti. Šunys pikti“ (p. 294–296).
Autorei žvalgantis Eremino laiko Lietuvoje, netiesiogiai užduodami patys įvairiausi klausimai: kaip išbūti kančios akivaizdoje, koks būtų „mano“ pasirinkimas karo situacijoje, kuri asmenybė reikšmingesnė – Antanas Smetona ar Pranas Dovydaitis ir taip toliau. Ir ne tik šiais atvejais, nepaisant tam tikras istorijas persmelkiančio siaubo, romano personažai padeda sukurti paradoksaliai gyvybingą humoro, žaismės pojūtį.
Taigi karas šiame romane yra vienas labiausiai visas mažąsias istorijas, pasakojimus jungiančių reiškinių, kuriam netrūksta ir kūrybiškos medžiagos atrankos (pavyzdžiui, kareivio muzikanto daiktų sąrašas), ir subjektyvaus istorijos perkūrimo, ir meninės vaizduotės, kaip šaltinių, balsų ir žanrų polifonija pasižyminčioje 1877 m. mūšio ties Plevna raudoje: „Verkti ir kautis, / verkiant kautis, kaunantis verkti / nėra taip jau paprasta. / Oi eisiu eisiu čia nebibūsiu, ar į Turkijį, ar Maskolijį, kur margi dvarai, žali pryangiai, daimanti langai, laikrodžiai skamb, didžių dalykų padarė man Visagalis tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt septintais, paprastas eilinis rusų pėstininkas Jonas Žagrakalis negali žinoti tokių didelių skaičių, kai užaugau jaunas pusbernėlis, sakė žmonės, kad bus žalnierėlis, […] Ach, sunku buvo, nemislijau ir neturėjau nodiejos, kad Dievas išlaikytų ir išgelbėtų nuo smerties“ (p. 66–70).
Karas yra ir savotiškas šventumo išbandymas. Viena iš daugelio įspūdingų giedotinių ir sakytinių maldų, kurių esama knygoje, karo akivaizdoje sušaukia šventuosius, o ne mažiau už tiesioginius karo veiksmus (meta)fiziškai veiksmingas atrodo esąs 1916 m. vaikų kryžiaus žygis (p. 200).
Vienas ryškiausių autorinės Katalikų Bažnyčios bruožų – jos ryšys su vieta ar kitais kasdieniais dalykais, provincinės tapatybės balsas. Pasvalio krašto šiose istorijose tiek daug, kad kartais atrodo, jog jame pasiklystama. Bet su šia gausybe, su vietos ir jų žmonių istorijomis stiprėja ir visuotinės Katalikų Bažnyčios vaizdinys, jos bendruomenės įspūdis, trinasi ribos tarp Krinčino ir Kinijos (panašiai kaip babos Elžbietos reminiscencijoje): „1870 m. Mačiukas iš Krinčino parapijos, Suntautų kaimo. Įkūrė katalikų bažnyčią ir jai vadovavo Charbine, Kinijoje“ (p. 59). Šiame kone kelionių romane daug kas prasideda nuo „mano“ ir „kito“ krašto, svetimos ir savos šalies patirties. Tiesiogiai ir netiesiogiai keliami klausimai, kaip svetima tampa sava (arba netampa), kas bendro tarp Antano Strazdo ir Jeano Gabrielio Perboyre?.. Žvilgsnis į Kiniją ir misijų peripetijos kiek primena Undinės Radzevičiūtės romaną. Bet Rytų ir Vakarų pasaulio, religinės jų tapatybės turinį persmelkia provincijos akiratis pačia geriausia ir plačiausia šių žodžių prasme ir patraukliai intersubjektyvios meno pasaulio refleksijos – vienas įdomesnių patyriminių dalykų romane. Atrodo, kad savitą kitos tautos, šalies skambėjimą nemaža dalimi lemia subjektyvus knygos autorės kaip vertėjos balsas, žaismės paliekantis net ir karo siaubo įtampose. Sugrįžtant prie anksčiau minėto moksliškumo, kasdienybės antropologijos ar mažųjų istorijų tyrimus primena vyno, alaus, liaudies medicinos, apkasų gėlyčių ar gyvūnų siužetinės linijos. Ne mažiau nei istorijų turinys vėlgi įdomus jų komponavimas, kai vynas trumpam pamirštamas ir vėl prisimenamas, patenka į visai kitą šventumo ir kasdienybės terpę. Beje, enciklopedinis knygos pobūdis ir istorinės realijos kiek primena Herkų Kunčių, kaip ir vientiso pasakojimo ardymas, nejungimas jungiant ir panašiai.
Kas labiausiai turėtų sieti katalikų ir kitų krikščionių įvairovę Žagrakalytės parengtoje knygoje, atsakymas lyg ir aiškus. Autorė pasiūlo itin plačią subjektyvią triukšmo sampratą. Nors pakankamai dėmesio tenka ištisai tradicijai, pradedant Biblijos istorijomis ir baigiant „vyrų geros išpažinties“ principais (p. 252), bet akivaizdus siekis pabrėžti kunigų, vienuolių ar visų kitų katalikų elgsenos bei mąstysenos kitoniškumą, taip ir ieškoti triukšmo plačiausia šio žodžio prasme ar konkrečią tradiciją suvokti triukšmingai. Taip triukšmingas pasirodo esąs Bažnyčios pasipriešinimas carinei ar sovietinei priespaudai, tam tikra tikėjimo ir mokslo sąveika, kokių nors pamokslų dviprasmybės bei rizikos, įvairiausi ir anksčiau minėti šventų vyrų bei moterų veiksmai ar pats šventumas, jo siekiamybė. Kaip ir priklauso vienam svarbiausių herojų, didysis triukšmautojas yra kunigas Žagrakalys. Ši garbė, aišku, tenka ir Valančiui, „ne tą, kas visuomenei naudinga“ (p. 165) dirbančiam Kazimierui Jauniui, Dovydaičiui, Jurgiui Matulaičiui ar netgi Maironiui. Iš didelio Juozo Tumo-Vaižganto ar Mykolaičio-Putino triukšmo spektro kiek netikėtai pasirenkamos lyg ir smulkios detalės, bet vėlgi atrandančios savo vietą visose triukšmingose Bažnyčios paieškose. Triukšmingas autorei atrodo esąs pats Bažnyčios įvairovės, dinamikos atradimas. O paties žodžio „triukšmas“ impulsas lyg ir ateina iš Pasvalio krašto kunigo Juozo Čepėno raštų (p. 247). Ir nors kartais ima atrodyti, kad triukšmas ne visai tas žodis, kuris jungia visas aprašomas elgsenas ir patirtis, triukšmas yra autorinis, o triukšmauti siekianti autorės sąmonė yra gana paveiki. Nuo vienos istorijos judant prie kitos, skaitytojo galvoje randasi ir individualūs triukšmo „projektai“. Galų gale su savo herojais autorė (gal trumpam?) atsisveikina savotišku palaiminimu, ne tiek triukšminga, kiek nuolankia, o svarbiausia – tiesiog labai paveikia ir dabartiška malda (knygos pabaiga). O kokia gi Katalikų Bažnyčios istorija be maldos triukšmo – tylaus ar garsaus, švelnaus ar aštraus, gyvenimiško ar poetinio?..
„Jei Dievas pats nebūtų troškęs pakartojimo, pasaulis niekad nebūtų atsiradęs“, – rašo Sørenas Kierkegaard’as (vertė Ieva Toleikytė). Drįsčiau sakyti, ir Žagrakalytės knyga parašyta vieno ar kito pakartojimo principu, o kartu ir netiesiogiai užklausiant, ar pakartojimas įmanomas, prasmingas. Asmenų ir vietų istorijos, jų maištas ir nuolankumas, rimtis ir toli nunešantis svaigulys atkuriami per įvairiausias citatas, parafrazes ir kitus intertekstus. Regis, tik pakartodama tai, kas jau buvo kada nors ir kokiu nors pavidalu užrašyta, autorė iš tiesų konstruoja savąją atrankinės giminystės (parafrazuojant vokiečių klasiką) pasakojimą. Įmanomas ir neįmanomas Žagrakalytės pakartojimas asociacijų su danų filosofo knyga įgyja ir dėl cituoto Dievo troškimo, kuris nesvetimas ir autorės personažų gyvenimams.
