Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, ĮRĖMINTA ERDVĖ: LIETUVOS TEATRO DAILĖ SOVIETMEČIU, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, 288 p., iliustr., 300 egz.
Dailininkė Silva Jankauskaitė
Lietuvoje scenografijai skirtus leidinius galima suskaičiuoti ant pirštų, tad Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės knyga Įrėminta erdvė: Lietuvos teatro dailė sovietmečiu nusipelno atskiro dėmesio. Iš kitų leidinių paminėtinas tos pačios autorės enciklopedinio pobūdžio Lietuvos teatro dailės žodynas Ten, kur viskas daug labiau (2013), kuris, matyt, tapo atspirties tašku deskriptyvią informaciją apie Lietuvos sovietmečio scenografiją išskleisti iki konceptualaus lygmens, integruojančio socialinius, estetinius ir meninius teatro dailės parametrus. Bitinaitės-Širvinskienės bendradarbiavimas su MO muziejumi rengiant „Kultūros istoriją“, skirtą interneto erdvei, jau pademonstravo autorės straipsniuose užsimezgusį socialinio ir meninio dialogo raiškos pajėgumą.
Iš socialinių mokslų konteksto perimta įrėminimo sąvoka, kuria apibūdinami ideologiniai procesai, monografijos pabaigoje galiausiai virsta išrėminimu, kuriuo įvardijami nauji modernėjimo ženklai šešto dešimtmečio pabaigos teatro dailėje. Iš tikrųjų teatro dailė yra ne tik laikinis menas, kurio prasmė atsiskleidžia laike – spektaklio metu. Teatro dailė yra bene labiausiai su laikmečio duotybėmis susaistyta dailės sritis, priklausoma ne vien nuo ideologijos, bet ir nuo pastarosios malonės skiriamų finansų, jos realizacijai būtinų medžiagų, techninių scenografijos įgyvendinimo galimybių. Visa tai sudaro Bitinaitės-Širvinskienės pasirinktos įrėminimo sąvokos turinį, kuris leidžia atskleisti tiek sovietmečio teatro dailės raidą, tiek ir pačios scenografijos meno specifiką. Knygoje įrėminimo ir scenografijos kaip meno šakos sąsajos tampa beveik metodologine teatro dailės tyrimo prieiga. Jos teatro dailės diskurse stokojama, ko gero, daug labiau, nei rimtų istorinių studijų apie ją. Kaip rašyti apie scenografiją, nenuskriaudžiant režisieriaus, kuris neretai turi scenovaizdžio vaizdinį? Ir kaip nenuskriausti teatro dailininko, turinčio vizualų planą, kurį gali pasiūlyti režisieriui, žvelgiant į jo kūrinį per režisūros prizmę? Tad įrėmintos erdvės metodas, aišku, gali būti laikomas nemenku atradimu. Tačiau akivaizdu, kad manipuliuoti šiuo tyrimo instrumentu nėra taip jau paprasta. Tam nepakanka refleksyvių kūrinio įžvalgų, bet reikia daug faktografijos, kuria kaip tik ir pasižymi Bitinaitės-Širvinskienės teksto konstravimo logika.
Įrėminimą ir išrėminimą lėmusios ideologinės nuostatos autorės tekste grindžiamos nepaprasta gausybe dokumentinės medžiagos, kurią autorė skrupulingai surankiojo ne tik iš penkto devinto dešimtmečio spaudos, bet ir iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Daug autentiškų, iki šiol nepublikuotų dokumentų citatų giliai panardina į konkretaus teatro ar teatro dailininko kūrybinę praeitį. Taip, kad atsitraukti nuo teksto darosi beveik neįmanoma – jis yra įdomus, dinamiškas, o dokumentiniai inkliuzai jame – labai taiklūs. Kita vertus, įrėminimą ir išrėminimą prisotinusi intriguojančia dokumentika, autorė nė per plauką neapleidžia ir meniškosios scenografijos pusės. Matyt, didelis jos įdirbis šioje srityje nulėmė tai, kad scenovaizdžiai čia jau nebeaprašinėjami, apibūdinant jų stilistiką ir žiūrovui daromą emocinį poveikį, o grupuojami ir lyginami pagal kompozicinį jų charakterį, išryškinant tokius scenovaizdžių plastinius bruožus, į kuriuos, nežinant autorės pateikiamų jų sukūrimo aplinkybių, kartais ir nepažvelgtum. Pasitaiko, kad scenos erdvės meniniai ypatumai tekste autorei tampa pretekstu žengtelėti keletą dešimtmečių ar net šimtmečių atgal, parodant tam tikro scenovaizdžio tipo kilmę ir taip suteikiant aptariamam scenovaizdžiui svarumo, kurį jam „užtikrina“ jo prototipai iš praeities. Visa tai leidžia neperdedant sakyti, kad prieš skaitytojo akis atsiveria iš tikrųjų rišli, įrėminimu ir estetika grįsta teatro dailės istorija.
Knyga nėra pavienių etiudų grandinė apie teatro dailės kūrėjus ar teatrus. Jos taip pat nepavadinsi teatro istorija, prie kurios kaip neišvengiamas spektaklio papildas prikabinta scenografija. Taip pat nereikia pamiršti, kad naudojimasis recenzijomis, o greičiausiai – ir savos žiūroviškos patirties atgaivinimas leido Bitinaitei-Širvinskienei subtiliai įterpti ir režisūrinius, ir dramaturginius scenovaizdžių aspektus, nulemiančius unikalią nuo šių aspektų priklausančią dailininko laisvės sampratą. Esu beveik tikra, kad kaip tik istorinių scenografijos raidos dėsningumų išryškinimas knygoje teatro mėgėjų tarpe gali sukelti daugybę klausimų: kodėl nepaminėta to ar kito spektaklio scenografija, kodėl iš taip produktyviai kūrusio menininko kūrybinio bagažo knygon pateko tik šitas kūrinys? Čia tematau tik vieną galimą atsakymą – knygos pavadinime nėra žodžių „gražiausi sovietmečio scenografijos kūriniai“. Knygą perskaičius tampa aišku, kad autorės nubrėžtos istorinės sovietmečio scenografijos gairės yra pakankamai plastiškos ir talpios patikslinimams, pagilinimams ir papildymams net ir kitomis teatro dailininko dispozicijos formomis – programomis, afišomis, scenografų ne scenai sukurtais teatro tematikos kūriniais ir kt. Svarbu, kad nuo šiol tas gaires turime.
Tiesą sakant, ne visos pasakojimo vietos siekia vienodą gylį. Sunku pasakyti, kokiais sumetimais teatrališku judrumu ir raiškumu pasižyminčiame ir aiškią metodinę logiką turinčiame pasakojime yra pateikta nemažai scenografijos sampratą detalizuojančių terminų paaiškinimų. Atrodytų, kad skirtumą tarp, pavyzdžiui, butaforijos ir rekvizito žino visi, kam ši knyga skirta. Juk tiek knygos tiražas, tiek ir joje nagrinėjamos dailės šakos specifika nurodo aiškų ir skaitlingumu nepasižymintį jos adresatą, išmanantį tokius dalykus. Ir vis dėlto, pažvelgus į Įrėmintą erdvę iš bendresnės kultūros perspektyvos, adresato ribos pasirodo esančios ne tokios jau ir siauros. Juk be visiškai kitokio teatro kritikės Audronės Girdzijauskaitės mokslinių ir publicistinių straipsnių rinkinio Iš teatro ložės: XX a. lietuvių scenografijos metmenys (2017), knygų, aprėpiančių visą Lietuvos sovietmečio scenografiją, apskritai daugiau nėra. Todėl Bitinaitės-Širvinskienės knygos skaitytoju iš tikrųjų gali tapti apskritai bet kuris kultūros akiračius platintis pasišovęs asmuo, kuriam didaktiniai paaiškinamieji knygos intarpai gali būti net ir labai pagalbūs. Ne mažiau pagalbus skaitymo ir teksto suvokimui yra ir neperkrautas Silvos Jankauskaitės sukurtas knygos dizainas, ir meno kūrinius įgudusio fotografuoti Vytauto Širvinsko scenovaizdžių, kostiumų, rankraščių, spektaklių scenų ir kitokios nuotraukos, visada itin taikliai papildančios tekstą.Praskleidus Įrėmintos erdvės uždangą, išnyra ne tik nuoseklus Lietuvos sovietmečio teatro dailės paveikslas, bet ir visas „užkulisinis“ įsakmus jo valdymo mechanizmas – įrėminimas. Bauginantis jo prisiartinimas prie kūrybos srities rodo, kokia vis dėlto stipria kūrybine valia pasižymėjo sovietmečio dailininkai, sugebėję taip su juo „susikalbėti“, kad darosi aišku – Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės monografijoje nuolat pabrėžiamas kolektyvinio darbo metodas teatre kartu reiškia ir kolektyvines kūrėjų išrėminimo pastangas. Įrėminimas ir išrėminimas monografijoje atsiskleidžia ne tik kaip valdantys, bet ir kaip meno valdomi procesai.
