knyga I: Nemeilės šešėlyje: Susirašinėjimas su motina Janina Degutiene,
knyga II: Tveriantis ryšys: Susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte,
knyga III: Draugystė laiškais: Susirašinėjimas su Lena Rapaliene,
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025, 304 p., 384 p., 373 p., 200 egz.
Dailininkas Rokas Gelažius
Pirmą Janinos Degutytės laiškyno tomą Nemeilės šešėlyje, kuriame publikuojamas Degutytės susirašinėjimas su motina, pasiėmiau išvykdama kalėdinių atostogų kartu su krūva naujausių lietuvių autorių knygų, mat ruošiausi kasmetiniams kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimams. Pavargusi nuo fikcinių pasaulių, pradėjau skaityti šį laiškų tomą. Galvojau, pavartysiu, paskaitinėsiu vieną kitą laišką ir grįšiu prie privalomų fikcijų. Tačiau pradėjusi negalėjau atsitraukti ir perskaičiau knygą kone vienu ypu; panašiai nutiko ir su kitomis dviem knygomis.
Kodėl laiškai, kurių nemažoje dalyje daug paprasčiausios buities, rūpesčio, kur ką gauti, buto remonto problemų, džiaugsmo daržo derliumi, sveikesnio maisto paieškų, kartais detalių sveikatos problemų ir jų sprendimo būdų aprašymų, taip prikausto dėmesį? Ką tritomyje ras kultūros istorikas, antropologas, literatūrologas ar paprastas skaitytojas?
Už vadinamąjį paprastą skaitytoją atsakyti sunkoka, nes skaityti atsiribojant nuo profesinės patirties ir interesų man retai pavyksta. Tačiau drįsčiau spėti, kad jį gali patraukti Janinos Degutytės asmenybė, iš Viktorijos Daujotytės parengtų Atsakymų (1998) daug kam žinoma motinos nemeilės ir žiaurumo istorija. Tačiau Nemeilės šešėlyje, bent jau tiesiogiai pačiame motinos ir dukters susirašinėjime, šios baisios istorijos lyg ir nesimato (koks tikslus tomo pavadinimas!). Motinos ir dukters laiškai – lyg abipusės kasdienybės ataskaitos apie buitį, sveikatą. Vietomis motina, kurios laiškus iš žodinės užrašytos lenkų kalbos išvertė Violeta Švaikovskaja, gali pasirodyti net rūpestinga („…jei tu būtum sveikesnė tai būtų linksmiau o dabar ir vėl kažkokie skausmai tau užeina tai koks man linksmumas gali būti…“, I, p. 82). Tačiau visame laiškyno kontekste, įsiterpiant sudarytojos komentarams, eilėraščiams, kuriuose užfiksuotas vaikystės nerimas (pavyzdžiui, „Keturios kertės nerimo“ ir „Vaikystė, kuri glūdėjo“, I, p. 113–115), laiškuose kitiems adresatams, pasirodo, kiek dramatizmo, sutramdytos kančios slypi Degutytės laiškuose motinai ir ko nepasako motinos laiškai. Pavyzdžiui, laiške Bronislavai Jacevičiūtei-Jėčiūtei aprašoma būsena po eilinio konfilikto: „Iš proto galima išeiti“, II, p. 239–240). Kulminacinis šių santykių taškas laiškyne – gydytojos bičiulės Lenos Rapalienės šiukšliadėžėje atrasti ir perskaityti atsakymų Daujotytei rankraščiai. Į Rapalienės reakciją („Iki šiol neatsigaunu“, III, p. 214) Degutytė atsako: „Jei pastatytų filmą iš vaikystės ar jaunystės – būtų siaubo filmas. Gal pusė motinų negertų pamačiusios jį. Bet jo nebus. Šitą scenarijų nusinešiu į grabą“ (III, p. 216).
Laiškyno knygas galima skaityti ir atskirai – kiekvienoje knygoje pateikti išsamūs komentarai, paaiškintas kontekstas; kiekvienoje dominuoja atskiras santykių aspektas, išryškintas taikliais ir tiksliais pavadinimais. Tačiau susirašinėjimo visumoje ryškiau atsiskleidžia santykių daugialypiškumas ir sudėtingumas. Kiekvienas atskiras tomas papildo kitą, o laiškų visuma formuoja netiesinį gyvenimo pasakojimą, apimantį daugelį kitų gyvenimų. Jį kuria ne tik patys laiškai, bet ir sudarytojos pasirinkta antropologinio sutankinimo ir įkontekstinimo strategija, puikiai paaiškinta jos ir leidinio mokslinės redaktorės Jurgos Jonutytės metodologiniame įvade „Janinos Degutytės laiškai. Antropologinė prieiga“ bei Linos Būgienės pokalbyje su jo autorėmis („Janinos Degutytės laiškų leidinį pasitinkant“, in: Tautosakos darbai, 2025, t. 69, p. 111–129). Laiškynas sujungia unikalią patirtį (Degutytės ir motinos santykiai, sunki liga, eilėraščių rašymas), išgyvenimo strategijas sovietmečiu, tarpusavio ryšius. Į ryšių tinklą patenka ne tik laiškų adresatai ir adresantai, bet ir daugelis kitų žmonių – nuo artimiausių (draugų, giminių), gydytojų, rašytojų, iki sovietinės nomenklatūros veikėjų ir lyg ir atsitiktinių personažų, tokių kaip auklė teta Marytė, buvusi revoliucionierė, jauną gydytojos Lenos Rapalienės šeimą prižiūrėjusi ideologiškai (III, p. 113). Leidinio sudarytoja šį tinklą atkuria labai subtiliai, įtraukdama etnografinius gyvenimo pasakojimus, komentarus, kontekstinius papildymus, fotografijas, to meto spaudą, sugebėdama išvengti bet kokio moralizavimo, bet drauge ir nepasiduodama idealizavimo pagundai. Komentuojama taktiškai, pavyzdžiui, nedarant tiesmukų išvadų apie Degutytės ir Jacevičiūtės santykius, liekant prie galbūt, nemaskuojant aštresnių Degutytės charakterio kampų, kad ir polinkio pamokyti, kontroliuoti (Rapalienei kliūdavo už nemokėjimą gaminti). Nevengiama pripažinti ne visai patogių dalykų. Degutytė tiesiogiai nepriklausė sovietinei nomenklatūrai, niekada neužėmė jokių pareigų sovietinėje valdymo sistemoje, bet kaip sovietinės rašytojų sąjungos narė turėjo privilegijų: galėjo gauti geresnį butą, kiek lengviau, pasinaudodama ryšiais, nusipirkti sunkiai gaunamų vaistų, gydytis vadinamoje spec. ligoninėje. Tačiau net ir su tokiom privilegijom sovietinė kasdienybė pasirodo kaip pati tikriausia skurdo ekonomika: reikia nuolat domėtis, kur ką galima gauti, kaip persiūti drabužį, kaip apsirūpinti maisto atsargomis, sutaisyti kiaurus vamzdžius ar suremontuoti automobilį visuotinio deficito sąlygomis ir sunkiai funkcionuojant paslaugų sričiai.
Šis laiškynas yra gyvenimo pasakojimas, kur asmeniška plotmė, gyvenimo kasdienybė tiesiogiai ir netiesiogiai susiliečia su istorija, tačiau joje visiškai nepranyksta, ir antropologinis tyrimas, ir neįkainojamas dokumentas daugeliu kitų aspektų.
Laiškus galima skaityti ne vien kaip sovietmečio kasdienybės liudijimą, jo fenomenologiją, bet ir kaip to laiko archeologiją. Juose užfiksuotos kasdienio gyvenimo detalės ir reikalai bei išgyvenimo rūpesčiai yra puiki medžiaga, leidžianti tyrinėti atskirus socialinius sistemos lygmenis, tokius kaip sveikatos apsaugą, aprūpinimą prekėmis ar menininkų statusą, komunikacijos būdus, šiandien jau visai arba beveik išnykusius (telegramos, rašteliai tarpduryje, nieko nestebinusi galimybė užeiti į svečius be perspėjimo ar pasilikti nakvynei). Skaitytojai sužinos, kaip sovietmečiu buvo gydomos tam tikros ligos, kokie vaistai vartoti gydymui, kokių trūko ir kaip jie buvo gaunami (kone kiekvieno vaisto paskirtis yra paaiškinta komentaruose). Sveikatos būklės „protokolai“ ir rūpestis dėl vaistų yra nuolat pasikartojantis Degutytės laiškų motyvas, atliekantis ir santykių mazgo funkciją. Mat šiame rūpesčio tinkle dalyvavo daug žmonių, artimų ir nelabai. Laiškyno sudarytojos dėka skaitytojui jie nėra tik vardai ir pavardės ar tik vieta sovietinės hierarchijos sistemoje. Tarp dažniausiai komentaruose minimų asmenų būtų Alfonsas Maldonis, kuris pasirodo įvairiais profiliais: ir kaip LTSR Rašytojų sąjungos funkcionierius, ir kaip asmuo, daug padėjęs Degutytei (tiesa, kas jis toks buvo, kokias pareigas ėjo kartojama gal kiek pertekliškai). Ar įsidarbinti Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje Degutytei padėjo kaip funkcionierius, ar kaip asmuo („Janina gražiai bendravo su Baltakiu, Maldoniu, kuris buvo leidyklos „Vaga“ vyriausias redaktorius. Per juos ir veikiau, – sako Bronė Jacevičiūtė“, II, p. 34)? Ar Eduardas Mieželaitis, padėjęs kritinės būklės Degutytę paguldyti į prestižinę ligoninę, veikė tik kaip LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas? Kaip apibūdinti tuometinio kultūros ministro Jono Bielinio poelgį, kai jis „be palto ėjo į Centro komitetą“, kaip sako Bronė Jėčiūtė, gelbėti Janinos, kuri tuo metu buvo tik jauna pradedanti rašytoja? Ar naudojimasis šiais ryšiais buvo vadinamojo blato forma, ar tiesiog žmogiškos pagalbos ieškojimas ir atsakas į jį? Šie pavyzdžiai, bet net tik jie, parodo, kad gyvenimas sovietmečiu buvo persmelktas sistemos, bet vis dėlto į ją visiškai netelpantis.
Leidinyje (ir laiškuose, ir komentuojančiuose tekstuose, ir fotografijose) ne kartą pabrėžiamas Degutytės pomėgis megzti. Galima jį laikyti sovietinės skurdo ekonomikos pasekme – tą pomėgį buvau išsiugdžiusi ir aš, augusi jau vėlyvuoju sovietmečiu. Visiškai jo nebeliko, vos tik atsirado kitų galimybių padoriai apsirengti. Tačiau pažįstu moterų, kurių pomėgio megzti, siūti ar siuvinėti pasikeitusi ekonominė situacija nė kiek nepakeitė (o pastaruoju metu galima matyti ir šių pomėgių renesansą). Tad ne visas kasdienio gyvenimo praktikas galima laikyti tiesiog pagimdytas sovietmečio, kai kurios yra asmeniniai pomėgiai ir polinkiai, suformuoti šeimoje, kai kurie jų ateina iš nepriklausomos Lietuvos. „Sveikinam visus nekatalikus su šventom Kalėdom“, – rašo Janina Degutytė ir Bronė Jacevičiūtė 1982 m. naujametiniame atviruke Lenai Rapalienei, augusiai komunistinių pažiūrų aplinkoje ir, kaip pati sako, niekad nešventusiai Kalėdų.
Literatūros pasaulio žmonėms turbūt vienas įdomiausių dalykų yra tai, kaip į šį sudėtingą gyvenimo audinį įausta poezija. Sudarytoja atskirus eilėraščius susieja su laiškuose matoma gyvenimo istorija, rekonstruoja jų genezę, leidžia skaitytojui beveik „pačiupinėti“ rankraštį (faksimilinę kopiją). Ir laiškai, ir komentarai praveria leidybos bei kontrolės užkulisius, recepcijos istorijas. Atidesnis skaitytojas atpažins sąsąjas tarp laiškuose išsakyto gamtos patyrimo ir Lietuvos gamtovaizdžio, kuris yra vienas pagrindinių semantinių centrų Degutytės poezijoje. Peizažo patyrimas ryškiausias ten, kur asmeninis ryšys artimiausias – laiškuose Jacevičiūtei. Bet turistinis gamtovaizdis nevirsta poezija. „Kalnai nuostabūs. […] Bet peizažas svetimas ir eilėraščių su juo, tur būt, nebus“, – rašo Degutytė (II, p. 260).
Tai toli gražu ne visi leidinio sluoksniai. Ir jie neatsivertų, jei ne milžiniškas, kruopštus Giedrės Šmitienės ir
tiesioginių ar netiesioginių jos pagalbininkių darbas.
