Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė
Pirma pažadėjau parašyti apie naujausią Alfonso Andriuškevičiaus knygą, o tik paskui pagalvojau: o ką apie ją galėsiu pasakyti be to, ką jau esu pasakiusi? Mat esu rašiusi ir apie Andriuškevičiaus poeziją, ir Nesufalsifikuotus dienoraščius. Žanrinis naujausios knygos „įrėminimas“ lyg ir kitoks – esė, o ne dienoraštis, pluoštas Goodreads platformoje publikuotų knygų apžvalgų. Tačiau panašiai žaidžiama su žanrų perskyromis, kai dienoraštis apsimeta esė, o esė – dienoraščiu (o čia dar ir knygaraščiu). „Stilius, rašymo proceso refleksija, citatos ir autocitatos, palimpsestas, meno kūrinio ar tikrovės fragmento kaip meno kūrinio interpretacijos, meno istorijos komentarai Andriuškevičiaus esė struktūrai ir teksto prasmei yra labai svarbūs dalykai“, – atrodo, rašytojas ir mane išprovokuoja ir įtraukia į pakartojimų, citatų bei autocitatų žaidimą (Dalia Satkauskytė, „Pasaulis parašytas tam, kad jame vyktų gyvenimas“, in: Šiaurės Atėnai, 2018-09-07, in: http://www.satenai.lt/2018/09/07/pasaulis-parasytas-tam-kad-jame-vyktu-gyvenimas).
Visa tai, ką rašiau prieš keletą metų, puikiausiai tinka ir naujausiai Andriuškevičiaus knygai. Autorius ir čia dažnai persikūnija į žvilgsnį, kuris pro langą tęsiasi balkono parapeto link, paskui, jį peršokęs, fiksuoja sniego konsistenciją, atspalvius ir išsilaikymo trukmę, debesų pavidalus… Jis yra jungčių meistras, sugebantis į vieną dvasinį nuotykį ir teksto audinį sujungti grožėjimąsi bijūno žiedo fazėmis, svarstymus apie siuvinėjimą, vaikystės prisiminimus ir skaitomos knygos įspaudą sąmonėje, alyvos kekę ir „nykų gyvenimą kalkinėje“ („Jei mokėčiau siuvinėti“, p. 67). Jis perrašo peizažą kaip paveikslą, o paveikslą kaip peizažą, medžioja estetines ekstazes, tačiau nemėgsta atvirai reiškiamo jausmingumo. Ekstazės pažadas аr metafizikos blyksnis slypi ir gamtoje (ak, alyvos, prisimenam iš ankstesnių knygų; alyvos, gal ne taip audringai, putoja ir čia, ir, kaip autorius sako, iš negandų nuausto eilėraščio aguonose (Sylvios Plath eilėraštis „Poppies in July“). Autorius, kaip ir ankstesnėje knygoje, bent kelis kartus pakartoja, kad taip yra parašytas ir todėl taip mato, jaučia ir aprašo pasaulį. Langas, parapetas, sniegas, alyvos ir prieblanda, įsileidžianti metafizikos šešėlį, ir, žinoma, ortopedinis matracas, svarbus kasdienių ritualų elementas, – visa tai lyg ateina iš ankstesnių knygų, lyg ir kartojasi. Ir… nesikartoja, nes nei sniegas, nei debesys, nei jo pavidalus fiksuojantis subjektas nėra tas pats. Kita diena, šiek tiek kitoks žvilgsnis, kitaip pamatytas sniegas praeitų metų lapkričio 23 d., antradienį. Prieblanda, kurios įspūdingą aprašymą, kone fenomenologinę analizę, aptiksime esė „Vienas mano kambario paveikslas“, visada yra autoriaus mėgstamiausias paros laikas. Bet tik šioje esė ji nepastebimai tampa fonu melancholiškam Algimanto Kuro paveikslo personažui ir pereina į melancholiško autoriaus eilėraštį. Ne viena knyga autoriaus skaityta keletą kartų (ką ir kalbėti apie eilėraščius, kurių daugybę moka mintinai) ir kiekvieną kartą pasirodo, sujaudina ir tas pats, ir dar kažkas kita. Subtilybės ir niuansai, kurių fanas prisipažįsta esąs autorius/subjektas/stebėtojas, tampa originalumo laidininkais, savitumo pasikartojime ženklais. Man atrodo, kad taip į knygos struktūrą nepastebimai įsiterpia rytietiška poetika, kurios fanu autorius save irgi laiko. Bent jau mane ši poetika įtraukia į lėtą, meditatyvų, kasdienybę pristabdantį skaitymą, pasikartojimų ir atsinaujinimo ratą. Bet tuo pat metu knygą perskaitai labai greitai.
Tačiau esė dar kai kuo skiriasi nuo ankstesnių rašytojo tekstų.
Knygoje yra aprašytų situacijų, kokių skaitytojas nebuvo aptikęs anksčiau, kitų knygų ir naujai atrastų rašytojų (Jonas Fosse yra bene svarbiausias iš jų). Man vienas semantiškai sodriausių knygos epizodų yra sapnas, kuriame autorius sapnuoja save, atsidūrusį savo paties eilėraštyje (esė „Baigiasi metai“). Koks lobis literatūros tyrinėtojui, kokia galimybė pasinaudoti gerai išgaląstais įvairių teorijų įrankiais! Ir vis dėlto daugialypių tekstinių žaidimų šioje knygoje mažiau, neabejotinai – daugiau kūno, skausmo ir mirties šešėlių. „Praėjusią savaitę mirė bičiulio mama. Šiais metais septintas pažįstamas asmuo. Tiršta, kai pagalvoji, kad dar tik liepa“, – tarsi neutraliai konstatuojama esė šiai citatai kontrastuojančiu pavadinimu „Vasarvidžio žaidimėliai“ (p. 107). Panašiai fiksuojamos naktinės skausmo patirtys („Skausmai, skausmeliai… Stuburas, strėnos, šlaunys, blauzdos, pėdos…“, esė „Baigiasi metai“, p. 112), kurias stoiškai ištverti padeda poezija, šįkart Donaldo Kajoko eilėraščio eilutė „aš mirsiu rudenį bus pusė keturių“. Menas visada šalia kūno, jis gimsta iš skausmo, padeda jį prisijaukinti, tačiau silpnėjimo kryptis yra negrįžtama. Esė „Apie sniegą“ prasideda melancholišku šio negrįžtamumo aprašymu:
Silpstu… Silpdamas vis labiau šliejuosi prie silpstančių ir silpnųjų, vis labiau glaudžiuosi prie pažeidžiamųjų. Tų, kurie greitai vysta, greitai įplyšta, kurie lengvai įskyla. Prie tų, kurių oda pradeda kraujuoti net tuomet, kai per ją brūkšteli ne skutimosi peiliuku, o, pavyzdžiui, laukinės aguonos kotu. Prie tų, kurie sukrūpsi nebūtinai išgirdę griaustinį – kuriems pakanka pro šalį lekiančios kregždės „vyt vyt“. Prie tų… Kažkada, žinoma, taip nebuvo. Kažkada ir aš esu buvęs skutimosi peiliuku ir net vos girdimu griaustinėliu. (p. 55)
Melancholiją ir vėl padeda ištverti, prijaukinti ir universalizuoti eilėraštis, ekstazės blyksnis, šįkart iš Conrado Aikeno, ir pakeista žvilgsnio kryptis – nuo savęs į pasaulį. „Verčiau parašysiu apie sniegą…“, – nusprendžia autorius/pasakotojas/stebėtojas (p. 55). Tačiau sniegas, toji „leisgyviausia“, „bene pažeidžiamiausia žemės medžiaga“ tampa objektyviuoju koreliatu, žvilgsnio pakartota melancholija. Ši analogija atvirai pripažįstama esė pabaigoje.
Tokia pabaiga patvirtina, kaip nelengva rašyti apie Alfonsą Andriuškevičių – jis mėgsta žaisti su skaitytoju, bet neretai ir atskleidžia žaidimo taisykles, būdamas jusliškai įtraukiantis, tuo pat metu yra ir analitiškas. Štai jau knygos pratarmėje jis analizuoja savo knygos struktūrą ir paaiškina, kad skirtingas knygos dalis – esė ir knygų apžvalgas jungia visų pirma tas pats autorius. Tačiau jungčių esama kur kas daugiau. Žvilgsnio ar egzistencinių apmąstymų istorijos esė tekstuose dažnai yra ir skaitymo istorijos, neretai pasibaigiančios verdiktu („gera knyga“), o esė „Apie (mano) skaitymą“ galima laikyti „A. A. bibliotekos“ metatekstu. Joje autorius pasakoja, kaip renkasi knygas, kaip skaito ir ko jose ieško, kodėl atskiras sakinys ar net frazė gali lemti knygos vertę ir kodėl nemėgsta skolintis knygų iš bibliotekos. Ir kitose esė, ir šioje suformuojami asmeniniai knygos vertės kriterijai: gera knyga turi skaitytoją šiek tiek pakeisti, pajusti jį gyvenus kitą gyvenimą, ji privalo turėti metafizikos matmenį ir stiliumi priešintis banalybei. Toks klasikinis esteto vertinimo tinklelis, nepretenduojantis į visuotinę kanono formavimo priemonę.
Daug kas iš asmeninės A. A. bibliotekos man artima (Albertas Camus ir Williamas Faulkneris, Algimantas Mackus ir Dariaus Žiūros Diseris, Sylvia Plath, Franzas Kafka ir J. M. Coetzee), kai ko dar nesu perskaičiusi, kai kurias knygas keisčiau kitomis. Patinka drąsi, bet subtili kritika jau kanonizuotiems autoriams (Alfonsui Nykai-Niliūnui kliūva už kiek tiesmuką erudicijos demonstravimą, o Jurgiui Kunčinui – už tai, kad lieka „žmogiškųjų santykių aukšte“). Nesutinku, kad tamsi Vido Morkūno novelistika neturi katarsio potencialo, nors aiškinti, „kur čia šuo pakastas“, užimtų pernelyg daug vietos ir aš nesu žinoma Goodreads’ų apžvalgininkė cypt, į kurią kreipiamasi minirecenzijos apžvalgoje (p. 171). Autorius teigia sugebąs atsiriboti nuo autorių biografijų, kurios prie „eilėraščio nieko nei prideda, nei atima“, o mano skaitymą nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios jos veikia. Todėl talentingas Josifo Brodskio eilutes ir gebėjimą apčiuopti „žmogaus prigimties, menininko lemties gelmes“ man kol kas suspenduoja tai, ką autorius vadina papolitikavimu su ironijos padažu (eilėraštis „Ukrainos nepriklausomybei“ trykšta imperiniu pykčiu, sarkazmu, o ne ironija). Nesakau, kad atšaukia poeto ir eseisto talentą, bet atšaukia mano norą jį skaityti. Puikus stilius, atskira frazė, detalė (taigi subtilybės ir niuansai) gali lemti susižavėjimą kūriniu, o mano struktūralistinė pusė klausia, ar visada tokia detalė pateisina, pavyzdžiui, nesuvaldytą struktūrą. Nesutinku, kad socialumas, ir ypač socialinis jautrumas, pats savaime gadina kūrinį – tokiu atveju nemažą dalį šiuolaikinės lietuvių poezijos (paradoksalu, kad ne prozos) tektų išgrūsti kažkur anapus geros literatūros…
Dabar jau galėčiau eiti į Goodreads’us ir kurti savo asmeninę biblioteką. Gal tokia netiesioginė provokacija taip pat yra šios bibliotekos vertė?
Pratarmėje autorius paaiškina, kad knygų apžvalgos Goodreads platformoje atsirado… iš negalėjimo rašyti literatūros tekstų, jos įgijo ne tik terapinę, bet ir švietėjišką funkciją: pasiūlyti skaitytojui gerų knygų, savo nuomonę pagrįsti „vienu kitu argumentu“. Autorius ir derinasi prie platformos formato, ir jai priešinasi – tuo, kad renkasi ne tik naujai perskaitytas, bet ir seniai išleistas, daugybę kartų skaitytas ar net skirtingų leidimų knygas, kad ieško argumentų. Tuo, kad tiesiog rašo ne tik kaip skaitytojas, bet ir kaip rašytojas bei literatūros kritikas. Jis ne vienintelis toks, šioje platformoje žaidžiantis dvigubą žaidimą, bet neabejotinai unikalus. Dar ir tuo, kad apžvalgos tampa esė tęsiniu.
O verdiktas? Tebūnie toks, kokį mėgsta pats autorius: gera knyga!
