Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje 2021 m. balandžio 20 – liepos 4 d. veikė paroda „Sakralusis Vilnius: Piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“, skirta artėjančiam Vilniaus miesto jubiliejui ir pristatanti svarbius jo katalikiškosios kultūros istorijos puslapius. Šia ekspozicija siekta priminti keturių Vilniaus piligriminių vietų – Aušros vartų, Bernardinų vienuolyno Šventųjų laiptų koplyčios, Šnipiškių Jėzaus koplyčios ir Verkių Kalvarijų – reikšmę miesto gyvenimui. Renginio kuratorės – Rasa Adomaitienė, Rūta Janonienė ir Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Taip jau atsitiko, kad šią recenziją ėmiausi rašyti praėjus kuriam laikui po parodos uždarymo, laikydama rankose ta proga išleistą, gausiomis iliustracijomis ir puikiais Rūtos Janonienės bei Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tekstais užpildytą dvikalbį katalogą, kuriuo sėkmingai įamžintas nelengvas parodos rengėjų triūsas. Tokiu vėlavimu veikiau džiaugiuosi, nes leidinys pataisė nedidelį parodos trūkumą – ji buvo išdėstyta dviejuose muziejuose: Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuota piligriminių vietų ikonografinė medžiaga (fotografijos, paveikslai, leidiniai), o Bažnytinio paveldo muziejuje – jose buvę ar su jomis susiję meno kūriniai. Mano manymu, parodos išdėstymas keliose lokacijose retai padeda pristatomo reiškinio suvokimui. Ir šiuo atveju artefaktus eksponuojant dviejose vietose, nukentėjo žiūrovui parengto istorinio pasakojimo visuma, kai kuriais atvejais ir taip rekonstruota iš labai fragmentiškai išlikusių vizualinių šaltinių.
Taigi parodos katalogas šį trūkumą sėkmingai kompensavo – jo struktūra pačiu tinkamiausiu būdu atskleidžia garsių Vilniaus sakralinių paminklų istoriją ir rekonstruoja XIX–XX a. pirmoje pusėje funkcionavusį, dabar jau pamirštą „ilgąjį“ piligrimų kelią, kuris prasidėdavo nuo Aušros vartų, sukdavo pro Bernardinų vienuolyno Šventuosius laiptus, Šnipiškių koplyčią ir nusitęsdavo iki Verkių Kalvarijų. Knygos tekstų ir vaizdų visuma suskirstyta geografiniu požiūriu, pagal vietas. Pirmame skyriuje bendrais bruožais apibūdinama piligrimystės į Verkių Kalvarijas tradicija. Tolesniuose aštuoniuose skyriuose XIX a. susiklosčiusia maldingų eisenų seka pristatomos šventovės ir koplyčios, kiekvienai jų skiriant po du skyrius – pirmuoju labai trumpai apžvelgiama objekto istorija, aptariami publikuojami ikonografiniai šaltiniai, o antrame apibūdinami parodoje eksponuoti su šventomis vietomis susiję dailės kūriniai. Paskutiniame skyriuje rašoma apie specialiai Vilniaus Kalvarijoms skirtus maldynus. Sėkmingai sustruktūruoti lakoniški knygos tekstai ir savo prigimtimi gana įvairi iliustracinė medžiaga – nuo liaudiškų skulptūrėlių ir votų iki archyvinių fotografijų ir tapybos – suformuoja įmanomai rišlų ir vaizdingą pasakojimą.
Kodėl panaudojau posakį „įmanomai rišlų“? Kiekvienas, kas yra bandęs kurį nors Lietuvos istorijos aspektą iliustruoti vaizdais, yra susidūręs su paprasčiausiu jų trūkumu ir fragmentiškumu. Lietuvos istorija yra nepalyginamai turtingesnė, negu apčiuopiamai išlikęs jos materialusis paveldas. Galima būtų liūdnai pajuokauti, kad mūsų šalies istorijos turtingumas kaip tik ir sąlygojo didžiulius kultūrinius materialinių vertybių nuostolius. Šių vertybių mūsų šalyje išliko nepaprastai mažai (užtenka prisiminti vien tai, kad Lietuvoje neturime nė vieno gotikinio altoriaus – nuolatinių karų, grobimų, plėšimų, gaisrų pasekmė). Rengiant ekspoziciją apie santykinai vėlyvą XIX–XX a. pirmos pusės piligrimystės reiškinį veikiausiai taip pat iškilo sunkumų – jį įvaizdinančių artefaktų nėra tiek jau daug, o kai kurie atrasti visai neseniai. Parodoje ir jos kataloge sakralios vietos pristatomos netolygiai: Aušros vartų ar Verkių Kalvarijų vizualinių šaltinių rinkinys daug turtingesnis nei Bernardinų vienuolyno Šventųjų laiptų koplyčios ikonografija; su ja siejamos trys skulptūros tik palyginti neseniai buvo „atrastos“ ir identifikuotos Rukainių ir Paluknio bažnyčiose. Vos prieš penkiasdešimt metų nugriautos Šnipiškių Jėzaus koplyčios atvaizdas daug kartų tiražuotas grafiniuose paveikslėliuose ir atvirukuose, tačiau viena didžiųjų parodos intrigų buvo pačios skulptūros išlikimo/atradimo ir identifikacijos klausimas. Džiugu pastebėti, kad rengiant parodą kuratorės mobilizavo visus turimus vaizdų išteklius, o šis procesas paskatino jas naujiems atradimams.
Vartydami katalogą matome nemažai pažįstamų, į atmintį įsirėžusių kanoninių atvaizdų, bet kai kurie dailės kūriniai ir artefaktai mažai žinomi arba publikuojami ir aprašomi pirmą kartą. Dalis jų saugomi ekspozicijas rengusių muziejų fonduose, didelė dalis – kitose atminties institucijose (Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bibliotekose, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve), užsienio kolekcijose (Sankt Peterburgo Rusų, Varšuvos nacionaliniuose muziejuose), Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose (Rukainių, Paluknio) ir privačiuose rinkiniuose (kun. Juliaus Sasnausko, Rimvydo Baranausko, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“, pačių kuratorių).
Leidinyje užfiksuoti parodoje pirmą kartą eksponuoti XVIII a. siekiantys Aušros vartų koplyčios lobyno reliktai, votų rinkinys, iždo skrynia, Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albumo Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdui sukurti naudotas litografinis akmuo, įvairaus laiko raižiniai su Švč. Mergelės Marijos paveikslu, jį atkartojančios liaudiškos skulptūrėlės. Knygoje skaitytojas gali pamatyti retas bernardinų Šventųjų laiptų koplyčios (bene mažiausiai žinomo „Sakraliojo Vilniaus“ objekto) senojo interjero nuotraukas ir sužinoti, kas iš tos įrangos liko iki mūsų dienų. Bandyti sau pasiaiškinti atviru paliktą Šnipiškių Jėzaus skulptūros identifikacijos klausimą, stabtelėti prie Juozapo Kamarausko akvarelės, vaizduojančios vieną iš Kalvarijų gatvėje buvusių koplytėlių, dar kartą apžvelgti neseniai Gedimino kalne atrastų 1863–1864 m. sukilėlių palaikų įkapes – medalikėlius su Aušros vartų Marijos ir Šnipiškių koplyčios atvaizdais. Vis dėlto didžiausią knygos dalį sudaro Verkių Kalvarijų ikonografija: XX a. pradžios nežinomų autorių fotografijos su piligriminių procesijų vaizdais, komplekso atmosferą perteikiančios Jano Bulhako, Stanislovo Filiberto Fleri, Boleslovos ir Edmundo Zdanovskių nuotraukos, nematyti Johano Hiksos kadrai, ansamblio ir jo apylinkių grožio sužavėtų dailininkų (Vincento Dmachausko, Ivano Chruckio, Adomo Mendzyblockio) paveikslai. Parodoje pirmą kartą eksponuoti dingusiais laikyti Verkių Kalvarijų koplytėlių paveikslai – restauruoti, tačiau tebeturintys sovietinių laikų niokojimų ženklus.
Knygos autorių surinkta informacija tekstu ir vaizdu perteikia ne vien „Kalvarijų kraštovaizdžio žavesį“, sakraliąją katalikiško Vilniaus istoriją ir pakilią religinio gyvenimo panoramą, bet kartu liudija griovimais ir nelaimėmis nužymėtą miesto raidos kelią. Knygos visuma atskleidžia, kaip stipriai negatyvūs istoriniai lūžiai koreguoja kiekvieno miesto ir kiekvienos vietos tradicijas, keičia visuomenės gyvenimą ir mentalitetą, trina kolektyvinę atmintį. Vilniečiams ir visai Lietuvai tokia svarbi Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos gerbimo vieta net ir tamsiausiais carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų, abiejų pasaulinių karų laikotarpiais per stebuklą liko nesunaikinta ir atvira lankymui. Ir štai – Marijos atvaizdo šlovė nesumenko lig šiol, Aušros vartai gausiai lankomi net tik tikinčiųjų, bet ir turistų. Verkių Kalvarijų kompleksą bandyta sunaikinti įvairiais, net ir drastiškais būdais, išgriaunant koplyčias, tačiau atgavus nepriklausomybę būta valios ir galimybių jas atstatyti. Kalvarijos atgimė ir tęsia savo istoriją.
O štai kitoms leidinyje aprašomoms Vilniaus vietoms pasisekė mažiau. Priešais Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią stovėjusios Šnipiškių Jėzaus koplyčios nebėra. Kiek vilniečių, stoviniuojančių ir laukiančių autobuso Žaliojo tilto stotelėje ją teprisimena? Ar nėra taip, kad ši vieta, tokia brangi praeityje, jau daugiau nei penkiasdešimt metų nebėra vilniečių savastimi, o jos svarba egzistuoja tik istorijos puslapiuose? Panašiai galime pasakyti apie Vilniaus Bernardinų vienuolyne XVII a. įrengtą Kalvariją, vėliau papildytą Šventųjų laiptų koplyčia. Jau slopinant Tado Kosciuškos sukilimą ji labai nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės, o galutinai buvo uždaryta sovietmečiu. Pastatas prieš dvidešimtmetį sutvarkytas ir atšventintas, bet kiek miestiečių žino apie Bernardinių vienuolyne prigludusį savitą Kristaus kančios maldingumo paminklą?
Šios keturios istorijos atskleidžia, kad fizinis griovimas ir sąmoningas kolektyvinės atminties naikinimas – grėsmingas ir, deja, paveikus ginklas. Nykstanti kolektyvinė atmintis dažnu atveju yra natūralus procesas, bet žmonijos istorijoje jis neretai pasitelkiamas siekiant nutraukti tradicijas, sunaikinti bendruomenės tapatybę, sutraukyti įprastus tarpusavio ryšius. Profesorės Aleidos Assman žodžiais tariant, „jei nėra istorijos, kurią galime papasakoti apie save, nėra ir tapatybės“. Miestiečius tarpusavyje jungia ne tik bendrabūvis, bet ir bendra jų miesto istorija. Labai svarbu knygų tekstais ir parodų vaizdais puoselėti ir gaivinti bendrus prisiminimus. Ir, žinoma, privalu neprarasti pačių praeities paminklų, šios kolektyvinės atminties nešėjų. Ką dar galime, turime išsaugoti ir perduoti tolyn į ateitį.
