Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Mielas redaktoriau,

Kai pakvietei parašyti laišką nuo redaktorės redaktoriui, entuziastingai sutikau. Po teksto redagavimo konferencijos REDA galvoje sukosi spiečius minčių, ką norėtųsi dar patikslinti, patvirtinti, nuginčyti. Kiekvienu klausimu tiek daug niuansų. Tačiau artėjant laiško išsiuntimo terminui, virtualioje erdvėje (vėl) kilo ir kol kas nerimsta masinis susirėmimas dėl kalbos reguliavimo. Pavienės kulkos kliudė ir redaktorius (vienu atveju kažkodėl būtent jas, redaktores ir kalbos tvarkytojas). Taigi sukilus bangoms redaktoriai ir redaktorės, kaip reta, trumpam atsidūrė dėmesio centre, nors, kaip įprasta, nesismulkinant buvo užkelti ant vienos banglentės kartu su vadinamaisiais kalbos prievaizdais, o tada jau gero nelauk. 

Visuose pasisakymuose bendrai sudėjus – nuo Kristinos Sabaliauskaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus iki Audriaus Valotkos, Laimanto Jonušio ir feisbuko komentatorių – užkabintų klausimų užtektų keliems „Laiškams redaktoriui“. Bet šįkart mano mintys stebint kovos lauką krypo nuo aktualių ir dėmesio vertų kalbinių klausimų prie karčios tikrovės, kad redaktoriai ir redaktorės viešajame diskurse sušmėžuoja nebent šalia kalbos norminimo, tvarkybos bei priežiūros institucijų kaip jų politikos vykdytojai ir platus jų darbo su tekstais spektras lieka nepastebėtas. Kodėl redaktorių bendruomenei nepavyksta emancipuotis ir įtvirtinti teigiamą pasakojimą apie save? Jei įspūdį apie redaktoriaus darbą reikėtų susidaryti vien iš garsiausiai nuskambančių vertinimų, visai pagrįstai atrodytų, kad šios profesijos atstovų atsakomybės sritis – gadinti nervus tekstų autoriams, imituojant darbą kaitalioti vienus žodžius kitais ir apvoginėti skaitytojus. Visiškai niekinis užsiėmimas. Aukštos savivertės jaunuolis ar jaunuolė niekada tokio nesirinktų. 

Laimei, redaguoti tekstus iš tikrųjų yra vienas prasmingiausių užsiėmimų. Tačiau redaktorystę kaip profesiją pasirinkusieji, regis, yra susigyvenę su neigiamu jos įvaizdžiu. Teigiu tai, žinoma, visiškai subjektyviai, remdamasi privačiais pokalbiais ir viešosios erdvės stebėjimu. Atrodo, kad tarp redaktorių esama pripratimo būti auka, tik tarp kolegų pasiguosti, pasišaipyti, pasipiktinti ar net be žodžių suprasti, kad kitaip būti negali, tokia jau redaktorių dalia. Reakcijos iš pažiūros skirtingos, bet iš esmės rezignacinės. Tarsi kalbos redaktoriams ir redaktorėms pagal pareigybės aprašymą skirta būti nekenčiamiems, neįvertintiems, nepastebimiems (ar pastebimiems, kai ką nors suerzina), nesidemonstruojantiems ir nesuprastiems. Kartais ir man šioje tylios kančios jūroje ima vaidentis, kad „tokia jau redaktorių dalia“ ir, jei tokia dalia netenkina, reikia sukti kitur, kitaip būti negali. Bet juk gali? 

Privačiuose pokalbiuose priėjus šį tašką dažniausiai kreipiama prie minties, kad norint pagerinti įvaizdį, reikia plačiau skleisti žinią, ką iš tikrųjų daro redaktoriai ir redaktorės. Tačiau tokio mąstymo išeitinė pozicija yra apgailestavimas ir manymas, kad štai kiti nepakankamai įsigilinę, per daug egocentriški, kad pastebėtų mūsų subtilų indėlį, arba tiesiog tokia mūsų kultūra – pastebime, kas blogai. Vienu ar kitu atveju pokyčio objektas matomas išorėje – keistis turi aplinka. Bet aš manau, kad apgailestavimų kelias neperspektyvus, o švietimas – jei šviesa nukreipiama viena kryptimi, be pačių redaktorių tapatybinės kaitos – netvarus. Tad prie problemos norisi prieiti iš kitos pusės ir klausti, kaip mes, redaktoriai ir redaktorės, mezgame santykį ir kaip teikiame savo paslaugas, kad tiesioginiams paslaugų gavėjams paliekame tokį prastą įspūdį? Ne pavieniui, bet kaip cechas.

Per dažnai tenka girdėti pasakojimus apie nemalonią patirtį prireikus redagavimo paslaugų. Pavyzdžiui, teksto autorius ar autorė gauna anonimo savavališkai pakeistą ir jau sumaketuotą straipsnį, teksto paraštėse yra gėdinama(s) ir barama(s) dėl savo „neišmanymo“, tekstas keičiamas paviršutiniškai, neįsigilinus į turinį, o į atmestą keitimą reaguojama įsižeidimu ir (ar) citatomis iš VLKK interneto svetainės, ir t. t. Visa tai vardiju ne tam, kad sustiprinčiau nepasitikėjimą redaktoriais, bet norėdama parodyti, kad įvaizdžio nepagerinsime ir pasitikėjimo nesukursime, jei manysime, kad tik aplinka turi kažką apie mus suprasti. Išvien, o gal net pirmiau turi būti tobulinama pati redagavimo paslauga. Ir tai sakydama turiu omenyje ne kalbos, o bendravimo normą. 

REDOS apžvalgoje praeitame Naujojo Židinio-Aidų numeryje rašei, kad „[s]ituacija keičiasi į gera, pacientas sveiksta, bet ligos simptomų išlieka nemažai“. Sutinku, sveikimo ženklų esama, nors redaktoriai tebėra rimtoje tapatybės krizėje (plačiau tai gvildenau tekste „Apie redaktorių baimę suklysti“, in: Literatūra ir menas, 2023, Nr. 18). Senieji autoritariški darbo metodai paslaugų gavėjų vis dažniau atmetami kaip nepriimtini, o naujieji – veikiau konsultavimo principu grįsti – dar netapę norma. Tad redaktorių cechui būtų pats laikas užsisakyti mažų mažiausiai koučingo sesiją. 

Sąmoningai vis kartoju žodį „paslaugos“, štai paminėjau koučingą. Sakytum, visai kito konteksto žodynas. Nemanau. Kartas nuo karto visų profesijų atstovams naudinga permąstyti savo darbo principus, užduodant sau tokius klausimus kaip: kas šioje profesijoje mane patraukė? Koks mano darbo tikslas? Kokiomis priemonėmis jo siekiu? Ar dabartinis vaidmuo ir darbo įrankiai (pavyzdžiui, kaip mezgu santykį) nenutolęs nuo įsivaizduojamo ar deklaruojamo idealo? O gal „gyvenimas“ jau pakoregavęs savaip? Ir taip toliau. Ypač svarbu tokias vidines revizijas atlikti tiems, kurie dirba tiesiogiai su žmogumi – su jo kūnu, siela, intelektu. Tai tos sritys (medicina, švietimas, palydėjimas ribiniuose gyvenimo etapuose (gimimas, mirtis), kūryba, dvasinės pratybos ir t. t.), kuriose žmogus tampa itin jautrus vertinimui ir pažeidžiamas, todėl visiškai natūrali atmetimo reakcija pajutus grėsmę. Kalba taip pat yra viena tų jautriųjų sričių, todėl blogos patirtys ilgam įsirėžia atmintin. 

Pažaidus akistatą su koučeriu, redaktoriams ir redaktorėms dar būtų pravartu įsivaizduoti susitikimą su tokiu, tarkime, bendrosios praktikos gydytoju, koks kiekvienas mūsų esame redaktorius. Ar linkėtume sau tokio konsultavimo ir gydymo, kokį kitu pavidalu siūlome kitiems? Svarbiausia įsivaizduoti ir atsakyti nuoširdžiai. Gal būtume pagydyti nė neužmezgę su gydytoju akių kontakto, nė nepaklausti, kuo skundžiamės, o gal net nesiskundžiame, tik atėjome pasiskiepyti? O jei tas gydytojas būtų plastikos chirurgas ir mūsų veidą pagal bendrą grožio standartą sutvarkytų ne tik su mumis nepasitaręs, bet išvis nepasirodytų nei prieš operaciją, nei po jos? 

Taip žaidžiant iškilę vaizdiniai ir išvados gali ir privalo skirtis, nes ir mūsų paslaugų užsakovų poreikiai bei lūkesčiai skirtingi, bet principas universalus: dirbama teksto/sveikatos naudai, bet galios pusiausvyra autoriaus–teksto–redaktoriaus santykyje turėtų išlikti maždaug tokia kaip paciento–sveikatos–gydytojo, t. y. autorius/pacientas turėtų kreiptis į redaktorių/gydytoją savo iniciatyva prireikus paslaugos, patarimo, palydėjimo ir visuose bendradarbiavimo etapuose išlaikyti atsakomybę už savo tekstą/sveikatą. Jei redagavimą teksto autorius ar autorė patiria veikiau kaip poreikius atliepiantį konsultavimą, kaip dialogą, nėra reikalo gintis ir priešintis, grėsmės nėra, galios pusiausvyra nepažeidžiama ir redagavimas priimamas kaip pagalba – kaip paslauga, už kurią lengva jausti dėkingumą. 

Žinoma, dirbant dialogo principu, didėja laiko ir energijos sąnaudos, bet galiausiai jos atsiperka. Didelis atpildas vien tai, kad sumažėja konfliktų ir rečiau išgyvenamas kartėlis dėl neįvertinto darbo. Nes sunku atsidėkoti už tai, ko neprašei. Nei redaktoriai, nei mokytojai, nei gydytojai, nei tėvai neturėtų nusivažiuoti taip, kad savijauta atitiktų klasikinį „aš tiek dėl tavęs padariau, o tu šitaip (ne)atsidėkoji!“ „Aš taip stengiausi, o tu“ reiškia, kad dariau tai, ko niekas neprašė, dariau, nes man, o ne tau to reikėjo. 

Artėjančių Kalėdų proga redaktorėms ir redaktoriams linkiu neapsiprasti su neigiama viešąja nuomone ir patirti kuo daugiau džiaugsmo ne tik redaguojant tekstus, bet ir bendraujant su jų autoriais bei autorėmis.

Vilnius, 2023 m. gruodžio 1 d.