Miela Redaktore,
Praeities įvykius, sulaukusius jubiliejinių datų, paprastai mėginame suaktualinti – įrašyti į vyraujančius kultūrinius ir politinius pasakojimus. Vienos mūsų interpretacijos lieka ganėtinai ištikimos istorinei tikrovei, kitos – ją drąsiai palenkia „dienos uždaviniams“.
Lietuvių pasakojimas apie Liubline 1569 m. sudarytą dviejų tautų uniją per pastaruosius du šimtmečius vis keitėsi: skirtingais laikais skirtingi pasakotojai sekė skirtingas istorijas. Liubline pasiekta sąjunga vertinta ir kaip per amžius saugotinas lietuvių ir lenkų brolybės įžadas, kaip Lietuvos išsigelbėjimas nuo gresiančios Maskvos okupacijos, ir kaip lietuvių tautos interesų išdavystė, kaip Lietuvos valstybės sužlugdymas, ir kaip Europos Sąjungos provaizdžiu tapęs unikalus politinis kūrinys.
Pagalvojau, kad 450-ąsias Liublino unijos metines būtų prasminga paminėti kartu su jos amžininkais – suteikiant balsą patiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams.
Taigi karo su Maskva nuvarginti, nežinios dėl valstybės ateities slegiami Lietuvos bajorai, vadovaujami Radvilų varžovo Jono Chodkevičiaus, 1562 m. karo stovykloje prie Vitebsko susirinko į ypatingą seimą. Jame pasiskelbė esą mūsų visų laisva valia suburta Respublika. Valdovui Žygimantui Augustui surašytame laiške jie pareikalavo sulyginti lietuvių ir lenkų bajorijos teises, kad lietuviai nebūtų menkesni už kaimynus, ir sudaryti tokią uniją, kuri nesugriautų mūsų Respublikos, bet ateityje numatytų Kunigaikštystės ir Karalystės bendrus seimus tik valdovui rinkti ir gynybos reikalams spręsti.
LDK seimo įpareigotas derybose dėl unijos išsergėti Lietuvos Respubliką, Mikalojus Radvilas Juodasis 1564 m. Karalystės seime Varšuvoje aiškino: Lietuva nuo seno stojo greta Karūnos su savo gerai sutvarkyta Respublika, todėl negalinti išsižadėti savo senojo lietuviškojo pašaukimo. Skelbė, kad jis pats, Radvilas, dėl Lietuvos Respublikos kaip romėnas Scevola esąs pasiryžęs susideginti ranką. Kreipdamasis į valdovą, teigė: mes, matydami savo Respubliką esant lygią kiekvienai krikščioniškai Monarchijai, kiekvienam priešui – galingą, neįžvelgiame priežasties, dėl kurios, Jūsų Karališkoji Didenybe, turėtum tos Respublikos atsisakyti.
1566 m. LDK seime Vilniuje Žygimantas Augustas patvirtino Antrąjį Lietuvos Statutą, kuriuo išplėtė bajorijos politines teises ir baigė kurti parlamentinę LDK Respubliką. Ištikimybę ir meilę Didžiosios Kunigaikštystės Respublikai teisynas iškėlė kaip svarbiausius viešojo gyvenimo principus, o šios Respublikos išdavystę paskelbė mirtimi baustinu nusikaltimu.
Į Liubliną Lietuvos seimo nariai vyko, 1568 m. gruodį išgavę Žygimanto Augusto raštišką įsipareigojimą išsaugoti Antruoju Statutu pertvarkytą Lietuvos Respubliką sveiką ir laisvą. Valdovas pažadėjo: sudarius uniją, lietuvių Didžiosios Kunigaikštystės viešpatystei ir respublikai nebus atnešti dalykai, priešiški šios Kunigaikštystės teisėms, laisvėms ir seniesiems papročiams. O jeigu Liublino sprendimus lietuviai suvoktų kaip savo respublikos pažeminimą, tada lietuvių Didžiosios Kunigaikštystės laisva respublika turi ir turės laisvą, garbingą, niekieno niekuo neapsunkintą ir taikų visų jos piliečių ir visų luomų išvažiavimą iš to Karūnos seimo ir lenkų Karūnos žemių.
Liubline valdovas duotą įsipareigojimą sulaužė, lietuviai sveikos savo Respublikos neišsergėjo – prarado irpusę jos žemių, ir didelę dalį suverenumo. Paskutinis LDK seimas 1569 m. liepos 1 d. Liubline pasirašytu aktu skelbė: Pranešame šiuo mūsų raštu visiems nūnai esantiems ir vėliau būsiantiems žmonėms, kuriuos tik šis mūsų raštas pasieks, […] kad jau lenkų Karalystė ir lietuvių Didžioji Kunigaikštystė yra vienas nedalomas ir neperskiriamas kūnas, taip pat ne perskirta, bet viena ir bendra Respublika. Nuo šiol, pripažino lietuviai, seimus abi tautos turės bendrus ir jie būsią Lenkijos Karalystės.
Nepaisant deklaruoto abipusio sutikimo, Liublino sprendimus lietuviai išsyk suvokė kaip jų kraštui padarytądidelę skriaudą, kaip prievartinį jų Respublikos sužlugdymą. Unija tai laidotuvės ir sunaikinimas amžiams kadaise buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laisvos ir nepriklausomos respublikos, – rašė iš Liublino LDK krašto iždininkas Mikalojus Naruševičius Mikalojui Radvilui Rudajam, atsisakiusiam unijos sudaryme dalyvauti. Tai prievartinė unija, – teigė tam pačiam Radvilui Rudajam ir Jonas Chodkevičius. Savo išvykimą iš Liublino laiške sūnėnui Mikalojui Kristupui Radvilui Našlaitėliui Rudasis tų metų birželio 1 d. aiškino taip: tai, kas vyksta Liublino turguje, nėra partnerių susitarimas, nėra unija – tai, ką Lenkas savo gėriui, o mano žalai susikūrė, tu, Lietuvi, prisiek, išpažink ir patvirtink jo viršenybę, o savo pavaldumą jam. O tokios prievartos arba nelaimės aš galiu puikiai ir namie sulaukti, negadindamas sveikatos ir neeikvodamas tam tuščiai pinigų, nes vienam velniui, o ne žmogui, norisi sau žalos ieškoti.
Jau Liublino seime lietuviai siekė uniją pataisyti. Visiems lietuvių luomams prašant, Žygimantas Augustas liepos 29 d. paskelbė LDK piliečiams skirtą aktą, kuriuo lietuviams buvo patvirtintos teisės ne tik į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ir į Lenkijos Karalystę: kadangi vienoje ir nedalomoje Respublikoje viskas turi būti per pusę, kadangi laisva tauta prie laisvos, lygi prie lygios prisijungė, todėl, Jūsų Didenybės [LDK piliečiai], viskuo taip pat bendrai naudositės. Kartu valdovas pripažino Lietuvos teisę, sutarus su Lenkija, keisti pačios unijos aktą: Mat kuo, Jūsų Didenybės, labiau vieni kitų puse pasitikėsite, tuo didesnė tarp Jūsų Didenybių augs santarvė ir meilė, kuriai esant vėliau bus galima toje unijoje pataisyti visa tai, ko tik Jūsų Didenybėms reikės.
1571 m. galingiausios to meto lietuvių giminės – Radvilai ir Chodkevičiai – slapta sutartimi įsipareigojo Liubline prarastą valstybės savarankiškumą atkurti – dėl Respublikos, mūsų tėvynės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės, poreikių, dėl jos gėrio kartu sueiti ir širdingai tartis. […] [Nes] ištikimiems ir dorybingiems bei LDK Respublikos gėriui prisiekusiems bičiuliams, ištikimiems ir dorybingiems sūnums privalu apie savo tėvynę mąstyti, kad ji iš Dievo malonės ir mūsų pastangomis galėtų sugrįžti į savo ankstesnį grožį ir šlovę. Viltimi uniją pataisyti gyveno ne tik didikai, bet ir bajorai: 1572 m. liepą Upytės bajorija viešai apgailestavo, kad Žygimantas Augustas numirė, nepataisęs unijos tarp mūsų ir mūsų brolių ponų lenkų.
Atlyginti unijos žalą XVI a. lietuviai reikalavo iš visų renkamų valdovų. Po Stepono Batoro mirties Lietuvos seimeliai ir suvažiavimai svarstė, kaip mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką nuo pavojų apsaugoti, kaip visas Respublikos skriaudas ištaisyti.
1588 m. sausį į Krokuvą atvykę Lietuvos pasiuntiniai sutiko valdovu pripažinti Lenkijos karaliumi išsirinktą Žygimantą Vazą, tik išgavę iš jo kelias privilegijas. Viena jų sausio 28 d. buvo patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas, iš dalies atkūręs Lietuvos Respubliką, savarankišką Lietuvos politinę bendruomenę, suteikęs tik jai teisę ateityje leisti krašto įstatymus – nusistatyti bendro gyvenimo taisykles. Taip pagaliau buvo unija pataisyta – tapo lietuviams ištveriama.
Simboliškai 1589 m. į LDK sostinę atvykusį valdovą Žygimantą Vazą Vilniaus Akademijos sukurtame reginyje pasitiko ir sveikino Lietuvos Respublikos Angelas – Angelvs Reipvblicae Litvanae.
Vis dėlto Liubline patirtos skriaudos per du likusius LDK gyvavimo amžius lietuviai neužmiršo. Albertas Kojalavičius-Vijūkas XVII a. viduryje išleistoje Lietuvos istorijoje pasakojimą apie uniją papildė dramatiška paskutiniojo Jogailaičio mirties istorija. Pasak Kojalavičiaus, Liubline lietuviai siekę tokios unijos, kuri laiduotų ir saugotų Lietuvos Respublikos ir tautos orumą, tačiau Žygimantas Augustas savo tautiečių nepalaikęs: jis rėmė lenkus ir grasino lietuviams. Tik vėliau valdovas suvokė, kokia skriauda […] padaryta jo Tėvynei […] ir ėmęs pats vienas svarstyti širdyje, kuriuo būdu esą galima nutraukti Liublino susitarimus. Būtent skausmas dėl Lietuvai padarytos skriaudos nulėmęs Jogailaičio mirtį: įvertindamas tai, ką Liubline buvo padaręs, ir jausdamas didžiausią apmaudą, iš širdgėlos sunkiai pasiligojo ir pagaliau mirė. Taip Žygimanto Augusto mirties priežastį aiškino ir Vilniaus Akademijos studentams 1760 m. išleistas Pranciškaus Paprockio vadovėlis Namų žinios apie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę su tos Tautos Istorijos priedu, vėliau ne kartą perspausdintas: po Liublino Varšuvos seime valdovas norėjęs atlyginti Lietuvai padarytą skriaudą ir stengėsi Mozūriją prijungti prie Lietuvos, bet to nepajėgė pasiekti, iš širdgėlos susirgo, mirė Knišine. Net 1791 m. Ketverių metų seimo sesijoje Trakų pilininkas Kazimieras Konstantinas Pliateris minėjo Liublino uniją kaip iš prievartos kilusią sąjungą ir linkėjo valdovui Stanislovui Augustui tarnauti bendrai gerovei laimingiau, negu tai darė Unijos valandą Lietuvai negalėjęs padėti Žygimantas Augustas.
Regis, griūdama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bus perdavusi Liublino skriaudos atminimą XIX a.lietuvių romantikams. O šie, lenkų nuskriaustos Lietuvos temą plėtodami, sėkmingai kūrė lietuviškojo nacionalizmo programą. Juk Simonas Daukantas buvo uolus Alberto Kojalavičiaus mokinys. Taigi.
2019 m. liepos 7 d.
