Rašydamas šį tekstą vis jaučiuosi tarsi papuolęs į patį apokalipsės epicentrą. Esu apimtas būties nerimo tikrąja, o ne perkeltine šio žodžio prasme. Viena vertus, gavau užduotį aprašyti santykį su miestu, kuriame gyvenu. Tuo pat metu ausies krašteliu girdžiu poną Jurijų Felštinskį, kuris teigia, kad vėliausiai iki šių metų rugsėjo kitas ponas su savo ponyste, užsimanęs, jog auksinė žuvelė jį karaliumi paverstų, suduos Lietuvai ir Lenkijai branduolinį smūgį. Ir ne iš kažkokios ten Prano Juozapo žemės, bet tiesiai iš po skverno – plačiųjų paskutinio Europos kolchozo laukų. Nerimas dvigubas, nes ką tik tapau vilniečiu klasikine to žodžio prasme – nekilnojamo turto magnatu su teise balsuoti.
Kita vertus, pagal metrikus ir paveldėjimo teisę, esu iš Klaipėdos – todėl trauka grįžti atgal, nors šiuo metu ir susilpnėjusi, vis dar yra pakankamai stipri. Pabėgti atgal – atsarginis planas, kurį laiką buvęs tvirtas ir nepajudinamas kaip Artūro Zuoko nuomonė. Tačiau ir šiai Lietuvos pusei prognozės ne kokios. Anądien per radiją išgirdau Lietuvos pramonininkų konfederacijos pirmininko teiginį, kad dėl šiltnamio efekto artimiausiu metu trisdešimt kilometrų Vakarų pakrantės atsidurs po vandeniu. Kas belieka? Alternatyvų mąžta. Esu buvęs Kėdainių apylinkėse, bet tenykštis kraštovaizdis man nepasirodė patrauklus.
O ir įsivietinti Vilniuje ne taip paprasta. Kristina Sabaliauskaitė tarsi leidžia suprasti, kad esama „tikrųjų“ ir „netikrųjų“ vilniečių, todėl ir įsiklausyti į „tikrųjų“ vilniečių nuomonę sprendžiant miesto problemas reikėtų labiau. Kaip netikras vilnietis, drįsčiau paprieštarauti. Tarpukariu beveik kiekviena provincijos šeima, įskaitant ir manąją, be Vilniaus nenurimo – investavo į Vilniaus vadavimą, rėmė visas Vilniui vaduoti sąjungos iniciatyvas ir laikė save neišvengiamos ateities – valstybės su sostine Vilniumi – dalimi. Tad ir moralinę teisę eilinis toks pilietis tapti vilniečiu turi kur kas didesnę nei tapti, tarkim, kauniečiu. Juk tikras aristokratas sėdėdamas ant suolelio visuomet pasislinks.
Vilniuje atsidūriau per aplink: būdamas pilno proto, sveiko kūno ir, svarbiausia – sudaužyta širdimi. Ieškodamas tinkamo prieglobsčio ir naujų pradžių, nors ir kiek pavėluotai. Bebaigdamas Klaipėdos „Baltijos“ vidurinę projektavau ateitį Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, tačiau mano planams nebuvo lemta išsipildyti. 1993-aisiais, prieš pat baigiamuosius egzaminus tragiškomis aplinkybėmis žuvo tėvas, todėl buvau priverstas likti Klaipėdoje ir graužti visai kitus mokslus – ekonomiką (tam, kad geri pažymiai „nedingtų“). Tik praėjus beveik dvidešimčiai metų, jau gyvenant sėslaus klaipėdiečio gyvenimą, mano asmeninė gyvenimo agentė (su mano paties palaiminimu) suplanavo ypatingą povestuvinę kelionę maršrutu „Klaipėda-Zarasai“. Bilietą atgal, deja, turėjau nusipirkti pats, nes sutartyje su kelionių agentūra ši išlyga nebuvo įrašyta, o kas neįrašyta – tas būtinai atsitiks. Netrukus aš jau sėdėjau to paties mane į nežinią atvežusio Aurimo iš Kretingos autobusėlyje (tuo metu jis jau dirbo „ant savęs“), ką tik prikimštame įvairių virtuvės rakandų, dardėdamas nauju maršrutu: „Zarasai-Kretinga“. Belieka pridurti, kad bilietą atgal, į Zarasus, pasak tos pačios agentės, jei užsimanyčiau, turėjau ir vėl nusipirkti pats. Atsisakiau. Ačiū, bet užteks.
Žinia, atsidūrus Kretingoje, toliau – kaip Dievas duos. Dievas pasiūlė Vilnių. Nesu didelis iššūkių mėgėjas, tačiau, ačiū Dievui, susigundžiau.
Kaip ir kiekvienam naujam atvykėliui, kurį laiką pagyvenusiam kitoje saviraiškos zonoje, neišvengiamai kyla klausimų, kurie dažnu atveju yra tik retoriniai. Kodėl Vilniuje tau geriau nei Klaipėdoje? Arba: ką davei Vilniui ir kodėl to nedavei Klaipėdai? Įmanomos ir dar kelios formuluotės, pavyzdžiui, ko nori iš Vilniaus, jei net Klaipėdoje tau niekas nieko nedavė? Tokio pobūdžio klausimų – aibė. Po beveik dešimties sostinėje praleistų metų turiu savą atsakymą į šiuos klausimus. Pabandysiu paaiškinti. Aišku, jeigu pavyks.
Gimiau viename iš daugelio sovietmetyje statytų Klaipėdos daugiabučių. Penkiaaukščių ir devynaukščių kiemų raizgalynėse nuolat virdavo tautų katilai – vykdavo vietinės futbolo, krepšinio, kvadrato spartakiados bei tikri ir menami karai (kaip taisyklė, vokiečiais tapdavo lietuviukai, o „išvaduotojai“ ir tuomet būdavo tiesiog „išvaduotojais“). Retkarčiais Baltijos prospekto laukuose aptikdavom kokį ne tokios jau ir tolimos senovės artefaktą (vieną kitą limonkę, šovinių tūteles, pfenigius ar pavienes, bet itin tvirtas raudonas plytas). Tačiau mes neklausinėdavom, o mums niekas ir nepasakodavo, ar čia būta ko nors iki mūsų. Manyčiau, kad mano tėvai buvo tylūs šiuo klausimu ne todėl, kad neturėjo ką pasakyti, o todėl, kad ta realybė, kurioje jie turėjo gyventi, buvo tiesiog nuleista iš viršaus – imkit, turėkit, bet neklausinėkit. Jie gyveno aiškiai nubrėžtose ribose tiek fizine, tiek metafizine prasme. Į klausimą „Kodėl?“ būdavo atsakoma trumpu ir itin išsamiu „Todėl“. Sąlyčio taškų su ana, buvusia civilizacija, jie nesureikšmino. Pamenu tą keistumo (šiais laikais turėčiau sakyti creepy, ar ne?) jausmą, kai mane devynerių kelioms vasaros savaitėms tėvai nuvežė pasisvečiuoti pas giminaičius į Šilutę – miesto centre stūksantį ilgą namą, apsuptą ne mažiau keistų ryškių raudonplyčių statinių, ant kurių dar buvo išlikę vokiškų užrašų siluetai. Kaip nederėjo ta žemaitiškai besirokoujanti teta Aniceta, kviečianti nusišlapinti į kibirą erdvioje, itin aukštų lubų svetainėje. Dailūs, surūdiję metaliniai kryžiai neįskaitomomis raidėmis – baugios kapinės šalia geležinkelio stoties. Akmenimis grįsti keliai ir keliukai, pedantiškai apsodinti identiškais gluosniais (ar tai buvo gluosniai, aš nežinau, bet sutikite, kad pats žodis „gluosniai“ skamba gražiai). Giminaičiai lyg ir artimi, bet jų sodybos, namai ir erdvės – svetimos.
Mano klasės draugai vasaromis išsivažinėdavo po Žemaitijos ar Dzūkijos kaimus, grįždavo kupini įspūdžių, kurių klausydamasis jausdavausi jaukiai ir ilgesingai. Aš norėjau pas juos – į jų kaimus, kur, mano supratimu, viskas buvo jauku ir sava. Kad tik ne į Šilutę, kad tik ne į Juknaičius ir grūdų sandėliu paverstą Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčią. Visa tai man nederėjo, skatino vienatvę, tarsi atstūmė nuo savęs. Nors gimiau pajūry, tačiau nei jis, nei jo prieigos man nebuvo artimos. Mano tapatybės dėlionei trūko svarbios dalies, neturėjau nei geografinės, nei geometrinės atramos, trūko dirvos ir kraštovaizdžio, kuriame aš jausčiausi esąs kažkieno tąsa. Dalimi kažko didesnio, kas keliauja iš lūpų į lūpas, nuo aslos ant aslos, iš lopšio į lopšį, iš šulinio į šulinį, nuo durų prie durų. Su mano genetika buvo viskas tvarkoje – buvau dviejų kultūriškai tarpusavyje derančių žemaičių vaikas – tereikėjo tik erdvinės ir vizualinės tąsos – kokioms plytoms, kokiems laukams, kokioms upėms ir tiltams, kokiam drenažui ir kokiai dirvai (smėliui ar moliui) aš priklausau? Tikrai ne rūpestingai apsodintiems pajūrio ir pamario keliukams, tiksliais kvadratais sukarpytiems ir identiškais akmeniniais žymekliais sužymėtiems miškams, ir tikrai ne tiesioms Vilhelmo kanalo vagoms ar preciziškai išdėliotoms dailių raudonų plytų sodyboms, kuriose erdvės – daugiau nei žemaičiui kada nors reikėjo. Tiesūs, lygūs laukai, kuriuose nieko chaotiško nerasi. Rasi tik tai, kas buvo kažkieno palikta, o palikta tai, kas nėra tavo. Man trūko manęs paties šiose erdvėse. Kraštas, kuriame gimiau, man kėlė liūdesį, baimę, neteikė prieglobsčio. Laižiau medų per stiklą. Geidžiau moters, kuri man nepriklausė. Glamonėjau neliesdamas. Norėjau, bet niekaip negalėjau su ja permiegoti.
Vilnius mane išgydė. Istorijos vadovėliuose, romantizuotoje grožinėje literatūroje, kurią rijau paauglystėje, buvo kalbama apie miestą, su kuriuo aš, pats iki galo to nesuvokdamas, buvau suaugęs. Klaipėdiečio, kaip miesto vaiko savastis, pasirodo, glūdėjo ne Klaipėdoje, o Vilniuje. Sunku patikėti, bet Katedros aikštė ar Pilies gatvė man yra kur kas artimesnė nei Turgaus aikštė Klaipėdoje. O Šv. Kazimiero ar Šv. Onos bažnyčios apie mane kalba kur kas daugiau, nei tarkime, Kristaus Karaliaus bažnyčia, kurioje buvau krikštytas. Lėbartai, Joniškės – čia palaidoti mano tėvas ir brolis – bylojo apie mano šeimos, bet ne genties istoriją. Nors mano pradžia Klaipėdos krašte būtent ir prasideda nuo čia palaidotų giminaičių. Dažnai keliaudamas po pamarį prasukdavau ir pro senąsias krašto kapinaites – vieną iš nedaugelio išlikusių buvusios civilizacijos reliktų. Pamenu, kaip vaizduotės pagalba bandydavau priauginti save prie kurių nors kryžiuose iškaltų pavardžių – įsivaizduoti jų buitį, išvaizdą, kalbėseną – ir tuo susieti save su mirusiaisiais. Žinojau, kad nesu vienas iš jų, – jausdavau jiems pagarbią baimę, mintyse klausdavau – o kur yra tie, kurie ėjo po jų? Užtat radau save Rasų kapinėse – tiesiogine ir perkeltine prasme. Sruoga, Mykolaitis-Putinas, Petrauskas su Čiurlioniu kažkada juk pratekėjo mano kraujagyslėmis ir kažkur, sunku suprasti – kur, suradę vietą nusėdo. Čia pat ir art nouveau Gimbutų šeimos koplyčia – mano motinos šaknys. Su visu tuo galiu ir sietis, ir tuo save pateisinti, pasiskolinęs šiek tiek pasitikėjimo ir įžūlumo. Tapti dar gerokai iki manęs sugalvotos savęs įprasminimo Idėjos tęsiniu. Tiksliau – iliuzijos tęsiniu. Intuityviai. Nujaučiant.
Visi tie sostinėje nugulę kultūrinių sluoksnių atributai tartum Lego kaladėlės sukibo į vientisą rinkinį (savo vaikui nuolat sakau, kad rimti Lego rinkiniai yra brangus malonumas), užpildydami trūkstamas mano tapatybės dalis. Vilniuje aš perėmiau kukurūzniko vairą į savo rankas. Santariškės, Gedimino kalnas, Šventoji Ona ir Rammsteinų koncertas Vingio parke susiuvo mano vidinį Frankenšteiną. Nuo šiol visus gyvenančius manyje galėjau pakviesti prie bendro pietų stalo.
Ar tai, kas įgauta, užgyventa, uždirbta svetur privalo būti grąžinta atgal? Neturiu atsakymo, nežinau. Man regis, tam, kad ir toliau sektųsi ar bent jau klostytųsi sklandžiai, privalu dalintis. Pamenu tik tiek, kad tada, kai nuolat jausdavau įtampą dėl pinigų, su jais atsisveikindavau žymiai lengviau. Pasidalinti, tarkim, arbatpinigiais su kuria nors padavėja keldavo didesnį pasitenkinimą nei dabar, kai nebereikia kentėti dėl neuždirbtų viso pasaulio turtų.
Dabarties klaipėdiečiams iki šiol trūksta įsisąmonintos krašto istorijos. Praeitis – tik kai kur suskiepyta su dabartimi, ir, kaip taisyklė, tik tose vietose, kur pastebimas buvęs jo lietuviškumas. O tai, kas nepatenka į šį kontekstą, arba pamiršta, arba pasmerkta užmarščiai. Man norėtųsi, kad geografinė gimtinė sugyventų ne tik su manimi, bet ir su visais šiuo metu joje gyvenančiais, kurių atsikėlėliais pavadinti jau nebegali. Man regis, priekaištaujantys šių kraštų buvusių gyventojų siluetai vis dar slepiasi už beveik kiekvieno didesnio pastato sienų. Vietiniai nenori prisiminti to, kad jie peržengė ne savo rankomis statytų namų slenksčius ir kai kuriais atvejais sėdo prie kažkieno paliktų dar garuojančių puodų. Darbščiam žemaičiui, dzūkui, suvalkiečiui yra nepatogu prieš patį save – neįdėjus savo dalies užimti kažkieno namus. Nors dauguma jų turėjo svarių priežasčių, tačiau faktas lieka faktu – ir vieni, ir kiti tapo tų pačių aplinkybių aukomis – šimtmečiais nusistovėjusi gyvybinga socialinė kraujotaka nustojo funkcionuoti, reikėjo staiga išmokti gyventi kitaip. Kai kuriais atvejais naujakuriai susidurdavo akis į akį su netikėtai grįžusiais senbuviais ir dviejų civilizacijų atstovai, dvi geopolitinių aplinkybių aukos, kai kuriais atvejais susietos ir tos pačios genties saitais, turėdavo rasti bendrų sugyvenimo taškų. Ne visiems pavykdavo. Mano motina dažnai prisimindavo, kaip ką tik įsikėlus į apleistus vokiečių namus, staiga grįžo senoji jų šeimininkė – kurią, anot jos, Šimkus įsileido ir priėmė. Kurį laiką viename namo gale gyvenusi senutė būdavusi ypač jautri mano mamai – nuolatinio alkio kamuojamam vaikui dalindavusi iš kažkur ištrauktą gabalinį cukrų. Po kurio laiko ji sunkiai susirgo ir išvyko pas gimines į Vokietiją. Ne tik mano šeimos, bet ir kitų šio krašto gyventojų kasdienybėje būta nemažai tokių sąlyčio taškų, tačiau gaila, kad visa tai tėra atskirų šeimų istorijos kontekstuose ir kultūrinei atminčiai ryškesnės įtakos nedaro. Verta paminėti, kad dedama nemažai pastangų moksliniams šio krašto tyrimams (1992 m. Klaipėdos universitete įkurtas Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras, 2003 m. pervadintas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu), tačiau statistiniam lietuviui Klaipėdos kraštas vis dar lieka terra incognita. Krašto senbuviai, kurių XX a. paskutiniais dešimtmečiais vis dar būta, suprantami tik lietuviškosios kultūros ir anksčiau susiformavusių istorinių naratyvų kontekste – kaip vokiečių nuskriausti broliai lietuviai, trokšte troškę susijungti su Didžiąja Lietuva. Deja, realybė buvusi kitokia. Kaip sakė viena amžiną atilsį senbuvė dreverniškė: „Kai Hitleris grįš – jūs, žemaičiai, savo kliumpių nespėsit susirinkt“. Štai jums ir nubrėžta civilizacinė riba tarp buvusiųjų ir esamųjų. Man atrodo, kad svarbu matyti tikrą vaizdą, išsaugoti istorinę atmintį tokią, kokia ji buvo iš tikro, ir tinkamai įpaišyti ją į savo tapatybę. Tam, kad ji nustotų skaudėti.
Kaip ši Klaipėdos krašto patirtis siejasi su Vilniumi? Tiesiogiai. Mus, kurie atvykome iš pakraščių, Vilnius aprengė, pamaitino, išmokslino. Kai kuriems čia buvo atliktas kapitalinis remontas, kitiems – einamasis, treti išmoko tinkamai socializuotis ir iš lietuviško polinkio į uždarą individualizmą sklandžiai pereiti prie subalansuoto ekstravertiškumo. Vilnius daugeliu atveju mus sukultūrino savo barokinėmis plytomis, koršunovų teatrais, išvedė į gatves bendrai pagroti, įtraukė į bendruomenės reikalus, įvedė į tinkamus socialinius burbulus, išmokė gerbti ir puoselėti žaliąsias erdves. Visa tai būtina parvežti namo, į tuos pačius pakraščius ir pasidalinti su tais, kurie neturėjo galimybės to patirti. Pasidalinti kultūra, geromis manieromis ir pasikeitusiu požiūriu. Tapti kultūros repatriantais, tėviškių metraštininkais, žaliųjų erdvių saugotojais.
Dėkodamas už tai Vilniui noriu tik priminti, kad nuo liepos ieškotumėte manęs Priekulėje.
