Jūsų mąstymas remiasi į asmens sąvoką, tačiau ji nėra iki galo aiški ar gerai suprantama. Žmonės dažnai ją naudoja sinonimiškai individo ar psichologinės asmenybės sąvokoms, tačiau tai nėra tapatu. Kas tuomet yra asmuo?
Tai, kad šis klausimas kyla, reiškia, jog turime problemą. Asmens sąvoka vis dar nėra gerai žinoma, apibrėžta ar atpažįstama. Pati sąvoka atkeliauja iš senovės graikų žodžio prosopon ir lotyniško persona. Jie abu yra susiję su teatru ir vaidmenimis, kaukėmis, dramatine reprezentacija. Iš tokio draminio konteksto ją vėliau perėmė ir Bažnyčios Tėvai. Pažodžiui prosopon reiškia kaukę, kurią dėvi vaidinantis aktorius. Tačiau asmuo iš tiesų yra šis tas daugiau – jis visada yra daugiau nei vien vaidmuo, kurį vaidina. Jis turi už visų vaidmenų slypintį vidinį tapatumą, kuris lieka nematomas. Tam tikra prasme „asmuo“ reiškia veidą – Levinas vartoja šią sąvoką. Tačiau tai yra veidas, kuris visada nurodo į kažką kitą, kažką giliau – į tą, kurio tas veidas yra. Taigi nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paviršutiniška sąvoka, iš tiesų ji turi gylį.
Galbūt šis tariamas paviršutiniškumas bent iš dalies paaiškina ir kodėl iki pat šiol ji nėra nusistovėjusi kaip filosofinė sąvoka. Ko gero, vienintelė sritis, kur ši sąvoka iš tiesų buvo nuosekliai vartojama, tai teisė. Mes privalome asmenis laikyti atsakingais už savo veiksmus ir nėra jokio kito būdo tai padaryti, kaip teigti, kad tu esi asmeniškai atsakingas už savo veiksmus. Tačiau filosofijoje šią sąvoką vis dar turime ginti. Jos, tiesą sakant, nebuvo ir klasikinėje filosofijoje. Jie kalbėjo apie sielą, psyche, ne asmenį. Tačiau siela yra tai, kas paslėpta, vidiniame pasaulyje. Asmuo yra tas, kuris atskleidžia sielą. Asmuo yra nuolatinė dialektika tarp to, kas viduje, ir to, kas išoriška.
Jacques’as Maritainas atskleidžia dar vieną svarbų asmens sampratos bruožą. Knygoje The Person and the Common Good jis teigia, kad dažniausiai, kai kalbam apie individus, mes iš tiesų turėtume kalbėti apie asmenis. Individualizmas remiasi suvokimu, kad individai yra apibrėžiami naudos siekimu. Kitaip tariant, tai – politinis terminas. Bet asmenys nėra apibrėžiami vien orientacija į save – jie savaime turi santykį su kitais. Tomas Akvinietis pasiūlo puikią tokios sampratos formuluotę: „asmuo yra santykis“. Žinoma, jis kalbėjo apie Trejybės asmenis, tačiau, manau, tai galime drąsiai pritaikyti žmogiškiesiems asmenims.
Asmuo yra metafizinė sąvoka. Žmonės dažniausiai vengia metafizikos, nes suvokia ją kaip pernelyg teorišką ir nuo tikrovės atitrūkusį būdą mąstyti. Tačiau ar nėra taip, kad asmens sąvoka keičia ir patį metafizikos supratimą? Juk asmuo nėra teorinė, o praktinė sąvoka, keičianti mūsų santykį su kitais?
Aš suprantu, kodėl klausiate apie metafiziką, bet, manau, kad tai nebūtina sąvoka. Ar yra kažkokia papildoma tikrovė, kuri yra virš fizinės tikrovės? Kaip gali būti dar viena tikrovė virš tikrovės, kuri jau yra? Tikrovė yra viena. Tą suprato ir klasikai, tokios sąvokos nenaudoję. „Metafizikos“ sąvoka atsiranda tik tada, kai Aristotelio raštų redaktoriai priskiria tokį pavadinimą jo raštams, ėjusiems po Fizikos. Vėliau tradicija šią sąvoką perėmė jos nebeužklausdama. Tačiau priimdami sąvoką „metafizika“ mes tarsi pripažįstame, kad ji yra tai, kas nėra iki galo tikra arba yra kažkaip „kitaip“ tikra.
Tiesa ta, kad nėra jokios skirties tarp to, kas praktiška, ir to, kas yra neva „gilesnė“ ar „metafizinė“ tikrovė. Vidinis pasaulis ir yra tikroji tikrovė. Ta vidujybė nėra vien subjektyvus dalykas. Asmuo visada numano tam tikrą vidujybę. Dėl to aš manau, kad mums reikia ne metafizikos, o aiškesnės ir tvirtesnės asmens sąvokos įtvirtinimo. Būtent asmuo yra pagrindas visai socialinei ar praktinei tikrovei. Pavyzdžiui, nėra tokio dalyko kaip Lietuva – ji yra tik asmenyse, kurie nešiojasi šią idėją, išpažįsta ją, yra pasiruošę jai įsipareigoti, pripažįsta jos politinius atstovus. Tai tinka visiems politiniams subjektams – politinės institucijos ir kiti vienetai neegzistuoja kaip daiktai ar kaip fiziniai objektai. Jie turi tam tikrą išorišką pavidalą ar pavidalus, bet tai, kas sudaro jų esmę, yra vidus. Tai yra grįsta asmenų santykiu.
Aristotelis kalba apie synaisthesis – bendrą suvokimą. Kai mes mąstome apie kažką drauge su kitais, mes esame tokiame santykyje. Tai ryšys, kai aš suvokiu kažkieno egzistavimą, o tas kitas suvokia mano egzistavimą ir mes šiuo suvokimu patvirtiname vienas kito tikrumą. Iš to sudaryta draugystė, visi kiti socialiniai saitai. Tai yra momentas, kuris apibrėžia asmenis – kai mes galime sutikti kito mąstymą ir atrasti bendrystę, mąstyti drauge.
Tad sakyti, kad asmuo yra metafizinė sąvoka, nėra iki galo tikslu, nes metafizika tarsi žymi tai, kas netikra. Tačiau praktinėje srityje, teisėje, mes vartojame šią sąvoką nuolat – kaip visiškai tikrą ir realią, priklausančią šiai vienintelei tikrovei. Teisėje būtent asmenys yra tie, kurie yra atsakingi už savo veiksmus. Nėra nieko konkretesnio ir tikresnio už asmenis.
Jūs ne kartą esate minėjęs, kad šiandien mums dar trūksta tinkamos kalbos ar tinkamų sąvokų kalbėti apie asmenis taip, kad neiškreiptume pačios sąvokos. Ką turite omenyje?
Robertas Spaemannas yra parašęs knygą Persons: A Difference between ‘Someone’ and ‘Something’. Deja, dažniausiai, vos padarome šią skirtį, vėl imame kalbėti apie asmenis vartodami tą pačią objektyvizuojančią kalbą, tarsi išties galėtume kalbėti apie asmenis kaip daiktus. Tai didelė problema. Kaip įmanoma išlaikyti pagarbą asmenims, tam, kas jie iš tiesų yra, kalbėdami trečiuoju asmeniu? Aš manau, kad neįmanoma. Norint tai padaryti, būtina ne kalbėti apie juos, bet kreiptis į juos. Lygiai tas pats, kai bandome susumuoti asmenis, tada iškart juos nuasmeniname, tampame totalitarais. Nėra tokio dalyko kaip asmenų visuma. Yra tik atskiri, individualūs asmenys. Į asmenis reikia žvelgti iš tokios perspektyvos, iš kurios į juos žvelgtų juos gerai pažįstantis asmuo – jų tėvas ar motina, vaikas ar draugas. Tai yra antrojo ar pirmojo asmens perspektyva, niekada trečiojo.
Žinoma, kai susiduriame su biurokratija, mokesčiais, Amazon ar kokia kita verslo paskyra – atrodo keista kalbėti apie draugystę ir švelnius jausmus. Bet ir čia reikia prisiminti, kad net ir tokiose situacijose iš tiesų susiduriame su asmenimis. Ne skaičiais, ne statistika, ne tiesiog klientais. Tikrai geras verslas tai supranta. Jie supranta, kad tu visada esi daugiau nei vien jų klientas.
Vis dėlto atrodo, kad šiandieninė viešoji erdvė juda visai priešinga kryptimi. Mes dažniausiai esame vertinami išskirtinai tik dėl to ir tik tiek, kiek galime suteikti kokios nors naudos.
Manau, kad čia visada vyksta tam tikra dialektika. Taip, jei prisijungi prie Rusijos armijos, tu nebūsi laikomas asmeniu – tu tiesiog būsi siunčiamas į mirtį kaip kiekybinis vienetas. Net jei prisijungsi prie didelės korporacijos, imsi dirbti McDonald’s ar kokioje nors tinklinėje kavinėje – visur susidursi su sistema, kuri turi savo tikslus ir kurios visi turi laikytis. Visuomenė negalėtų funkcionuoti, jei to nebūtų.
Bet negali pamiršti ir kitos pusės. Turi nuolatos prisiminti, kad tu nesi tik tavo darbas. Tu nesi tik tikslas, kurio siekiate. Šis dvilypumas išlieka visada. Mes privalome atlikti kai kuriuos dalykus, turėti bendrus tikslus, bet mes nesame suredukuojami tik iki jų. Asmuo nėra redukuojamas tik iki savo kuriamos pridėtinės vertės. Jis yra šis tas daugiau nei visuma tų vaidmenų, kuriuos atlieka gyvenime. Asmuo visada yra daugiau nei jis nuveikia ar pasako, dėl to jis visada gali nustebinti.
Jūsų pagrindinė tyrimų tema yra politinė filosofija. Politiką dažnai vis dar populiaru įsivaizduoti kaip kažką mums išoriško, svetimo – visumą beasmenių institucijų, sprendimų ir procesų, kurie vyksta už mūsų. Tačiau jūs plėtojate kitokią politikos sampratą. Gal galite trumpai ją pristatyti?
Manau, kad politikos, kuri remiasi į asmenį, samprata glūdi filosofinėje tradicijoje. Ką darė Sokratas ir Platonas, kai poliui iškilo krizė? Jie kreipėsi į asmenis. Šiandien mes galim kalbėti apie politines partijas kaip tam tikrą politinį vienetą, tačiau jos irgi prasideda nuo asmeninio santykio – tau reikia surinkti sekėjus, žmones, kurie mąsto panašiai. Tai yra be galo asmeniška. Tas pats galioja ir kitoms institucijoms, pavyzdžiui, Bažnyčiai. Mes galim ją suprasti kaip tam tikrą išorišką vietą – Vatikaną, gražias barokines bažnyčias, bet tai nėra tikroji Bažnyčia. Tikroji yra vidinė. Tu gali lankytis bažnyčiose, bet jei neturi Bažnyčios viduje, būsi tik muziejuje besilankantis turistas. Universitetas irgi gali būti tik gražus pastatas, jei jis nėra įsipareigojęs tiesai. Visa tai atsiremia į asmenis, kurie sau pasako: aš gyvensiu pagal tiesą, pagal tikrovę, o ne kažkieno kito vizijas. Tad mes nuolat turim savęs klausti, ar tiesiog plaukiam pasroviui, ar patogiai ir konformistiškai pritariam tam, ką kiti mums pasakė? ar vis tik mąstome ir dalykus suvokiam, juos priimam ir atmetam patys? Mes turim patys klausti savęs. Tik iš to kyla kokia nors vertė.
Tas tiesa ir moksle. Thomas Kuhnas yra rašęs apie mokslo paradigmas. Viskas vyksta vienoje paradigmoje, kol galų gale kažkas suvokia, kad dalykai, tikrovė nebeatitinka tos paradigmos, kuria vadovaujamasi ir išdrįsta tai parodyti. Atsiranda nauja paradigma – su naujomis sąvokomis, nauju pasaulėvaizdžiu.
Viena mano mėgstamiausių pastarojo meto knygų yra Thomo Nagelio Mind and Cosmos: Why the Materialist Neo-Darwinian Conception of Nature Is Almost Certainly False. Nagelis pradėjo savo karjerą filosofijoje su, ko gero, garsiausiu straipsniu filosofijos istorijoje: „What Is It Like to Be a Bat?“ Tai jau buvo asmeniško žvilgsnio pastanga į vidinį šikšnosparnio gyvenimą. Nagelis nepakeitė mąstymo paradigmos, bet jis nuo pat pradžių plėtė jos ribas. Jis nuolatos matė įtampą moksle: viena vertus, mes žvelgiame į daiktus ir reiškinius iš išorės, kita vertus, filosofija kviečia žvelgti į juos iš jų vidaus. Jo paskutinė knyga dar labiau stumia tos esamos paradigmos ribas. Nemanau, kad jam pavyko įtikinti daug žmonių, bet ten galima labai aiškiai matyti, kad jis tikrai ieško tiesos.
Ir tai tikrai yra labai sudėtinga užduotis. Profesine prasme Nagelis niekada nesusidūrė su asmens terminologija ir kalba – jis neturėjo tam reikalingo išsilavinimo, studijavo Harvarde pas Johną Rawlsą. Tačiau jis numano ją esant. Mes visi turime tokių ribų. Visi mėgstame bendrauti su žmonėmis, kurie mums draugiški, mėgstame būti kviečiami į vakarėlius. Nemėgstame žmonių, kurie mums nuolat kartotų: „Kokio velnio švaistai laiką tokioms nesąmonėms“. Aš manau, kad po tos knygos jis tikriausiai gauna mažiau pakvietimų į vakarėlius, bent jau Niujorke. Nepaisant to, aš jį labai gerbiu už tai. Jo pastanga yra tokio pobūdžio pokytis, apie kurį kalbame ieškodami kaip pereiti prie asmeniškos kalbos.
Man atrodo, kad tokie mąstytojai kaip Nagelis, Christine Korsgaard ar vėlyvasis Ronaldas Dworkinas, visi daugiau ar mažiau stumia paradigmos ribas. Jie tarsi yra priėję analitinės kalbos ribas ir patys tą supranta, tiesiog neturi įrankių, sąvokų, kurios padėtų tas ribas peržengti ir eiti tolyn. Gal būtent asmeniška kalba galėtų tuos įrankius suteikti ir galbūt net padėtų spręsti daug analitinės filosofijos problemų?
Visiškai sutinku. Visi jie mato paradigmos, kurioje jie veikia, ribas, bet jiems neišeina žengti už jos. Dėl daugybės priežasčių, kalba yra viena jų. Bet, ko gero, tai, ko reikia labiausiai, yra tam tikras atsivertimas.
Pakeisti kalbą ir žvelgti plačiau ar kitaip gali tik tada, jei leidi sau atsiskirti nuo to pasaulėvaizdžio, kuriame esi ir kuriame jautiesi patogiai, ir jį peržengi. Toks žingsnis gali iš pagrindų pakeisti tavo paties gyvenimą, tai, kaip matai, vertini dalykus, kaip apie juos mąstai. Gali, pavyzdžiui, tekti tapti liberalu. Arba kataliku. Arba konservatoriumi. Kažkuo kitu. Tai gali būti dalykai, dėl kurių būdamas dabartinėje savo paradigmoje gūžiesi. Tu norėtum priimti tik dalį, bet toks lūžis iškart pareikalauja visko – ir tau reikia keisti viską. Tokie paradigmų pokyčiai yra intelektinis atsivertimas, šį terminą skolinuosi iš Bernardo Lonergano, kuris skiria intelektinį, moralinį ir religinį atsivertimą.
Esate minėjęs, kad nemėgstate jokių „-izmų“, kad tai – tarsi bereikšmės etiketės, kurias klijuojame ir kurios labiau slepia dalykus nei juos paaiškina. Gal galite išplėsti šią mintį? Ar tas pats galioja ir sąvokai personalizmas?
Aš nemėgstu –izmų, nes jie yra pernelyg lengvas būdas dorotis su filosofiniais klausimais. Kaip yra pastebėjęs Ericas Voegelinas, pirmasis –izmas buvo romantizmas, o tada pasipylė liberalizmas, idealizmas ir daugelis kitų. Aš manau, kad tai prieštarauja intelektinei higienai. Tai yra vengimas kalbėti aiškiai. Galbūt kartais tai gali būti patogus kelio sutrumpinimas, nuoroda į dalykus, bet, kiek įmanoma, to reikėtų vengti ir geriau stengtis aiškiai suformuluoti, ką norime pasakyti. Personalizmui tai irgi galioja.
Jei atkreipsite dėmesį, rimti mąstytojai retai vartoja tokias sąvokas, jie ir apie save taip nekalba. Tai yra iškalbinga detalė. Jie nemąsto -izmais, jie mąsto apie kažką kitą, kažką žymiai konkretesnio – kaip ir mes visi. Manau, nemaža dalis šiandienos terminologijos yra nukrypimas nuo dalykų, apie kuriuos mes siekiame kalbėti, esmės. Dėl to intelektinė higiena yra svarbi. Reikia stengtis pašalinti tuos dalykus, kurie slepia, ir palikti tik tai, kas padeda matyti aiškiau.
Šiandien neretai vis dar galim išgirsti filosofiją žeminančių komentarų, kad ji neva pernelyg atitolusi nuo tikrovės, kad ji dirba „tik“ su idėjomis, o ne tuo, kas tikra. Filosofija ir pati, norėdama išlikti akademinėje aplinkoje, stengiasi būti labiau moksliška, praktiška disciplina. Kita vertus, tokiems mąstytojams kaip Sokratas filosofija buvo labiau gyvenimo būdas, kuris savo vertę turėjo savyje, o ne disciplina, kuri turėtų kažką gaminti. Kaip manote, koks filosofijos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
Manau, kad vaidmuo nepasikeitė, jis toks pat, koks buvo visada. Filosofams visada buvo sunku paaiškinti kitiems, kas yra filosofija. Tai yra kažkas, ką iš tiesų gali suprasti tik į ją įžengdamas ir ja užsiimdamas. Bet tokių dalykų, kuriuos suprantam tik juose dalyvaudami, yra daugiau. Pavyzdžiui, negali paaiškinti kas yra muzika, jos nepaklausęs ar nepagrojęs.
Platono dialoge Gorgijas Kaliklis sako Sokratui: mesk filosofiją ir užsiimk labiau praktiškais reikalais. Valstybininke Sokratas taip pat turi ginti filosofiją. Kita vertus, visi turi filosofinių klausimų apie giliausias mūsų kertes – apie tai, kas asmuo iš esmės ir yra. Dėl to asmenys gali suprasti filosofiją. Aleksandras Solženicynas yra puikus to pavyzdys. Jis buvo inžinierius, matematikas, labai praktiška asmenybė, bet jis atranda filosofiją, kai jam reikia atsakyti į klausimą „Kaip gyventi?“ Filosofija nėra pasilinksminimas ar laisvalaikio pramoga. Ji yra būtinybė, kai imame klausti savęs, ką man reiktų daryti, kaip aš turėčiau gyventi, kur aš judu, apie ką yra gyvenimas. Visi jauni žmonės kelia šiuos klausimus. Tad nėra nefilosofiškų protų, yra tik tie, kurie pamiršo šiuos klausimus.
Žinoma, filosofija turi praktinių privalumų – ji išmoko aiškiai, griežtai ir kritiškai mąstyti, samprotauti. Tai yra tie privalumai, kuriuos institucijos pasitelkia, kai reklamuoja filosofiją. Bet tai yra trumparegiška. Iš tiesų filosofija yra ne apie rezultatus ar praktinius privalumus, o apie asmenų augimą ir tobulėjimą.
Ar šiandien vis dar turime tokios filosofijos akademijoje?
Yra skirtingų filosofijos sričių ir srovių. Manau, analitinė stovykla dažnai prasilenkia su filosofijos esme, nes yra daug lengviau vengti sudėtingų, gilesnių klausimų ir koncentruotis į intelektinius mūšius. Todėl dažnai, kai sutinki profesionalius filosofus, jie nori iškart susirungti polemikoje, tam tikruose protmūšiuose. Viskas su tuo gerai, galim daryti ir tai. Bet nereiktų to maišyti su tais, kurie iš tiesų klausia: „Kaip turėčiau gyventi?“ Tai yra rimtas klausimas. Dėl to aš ir mėgstu Nagelį. Nors jis visą gyvenimą praleido užsiimdamas analitine filosofija, jis visada primena skaitytojams, kad tai – ribotas pasaulis, ribota prieiga.
Kai buvau dekanas, turėdavau susitikti su fakulteto alumnais. Jie visi apie filosofijos studijų metus sakydavo tą patį: tai buvo geriausias laikas jų gyvenime. Įsivaizduoji? Geriausias laikas gyvenime – ne tada, kai ėmė dirbti didžiulėse kompanijose ir uždirbti didelius pinigus, kai galėjo imti sau leisti viską. O tada, kai su kitais studentais sėdėdavo ir tiesiog keldavo esminius klausimus ir apie juos diskutuodavo. Tada, kai turėjo filosofinę bendruomenę, filosofinius draugus – tuos, su kuriais iš tiesų galėjo nuoširdžiai kelti tuos pamatinius klausimus. Manau, tai iškalbinga.
Davidas Walshas – filosofas, profesorius emeritas Katalikiškajame Amerikos Universitete (The Catholic University of America), 2025 m. pabaigoje lankęsis Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Walsho mąstyme centrinę vietą užimanti asmens samprata suteikia visiškai naują, bet mūsų kasdieniam patyrimui artimą perspektyvą, leidžiančią ieškoti autentiško santykio su vis labiau susvetimėjančia viešąja erdve, politika ir kitais. NŽ-A skaitytojams siūlomas pokalbis apie tai, ką reiškia būti asmeniu, kodėl ir kaip visa tai, kas iš tiesų tikra, prasideda kiekvieno mūsų viduje, bei kodėl filosofija yra ne laisvalaikio pramoga, o būtinybė.
