Bažnyčios santykių su valstybe istorija po Nepriklausomybės atkūrimo yra gana ilga. Kaip Jūs ją matote iš savo perspektyvos, kokie buvo esminiai pasikeitimai, kokiame etape esame šiandien?
Pasikeitimas tikrai yra, nes pirmieji santykiai su valdžia, kai atėjau, buvo su įpėdiniais arba vaikais tos sistemos, kurioje valstybė turi hegemoniją. Tad Bažnyčiai reikėjo surast savo vietą, būti pripažintai – ne juridine prasme, bet kaip subjektui, su kuriuo būtina kalbėtis. Iš pradžių buvo tokia valdžios nuostata: mes sutvarkysime visus reikalus, parengsime įstatymus neatsiklausdami Bažnyčios, nors tai tiesiogiai liečia Bažnyčios gyvenimą. Radosi konfrontacijos, dar buvo tokių ideologų, marksistų. Man labiausiai rūpėjo, kad Bažnyčią pripažintų kaip partnerį, su kuriuo reikia kalbėtis ir derėtis. Aš visiems kartodavau, kas Konstitucijoje parašyta: Bažnyčios būklė turi būti nustatyta arba susitarimu, arba įstatymais; jūs norite įstatymais, o aš noriu eiti susitarimų keliu. Taip pamažu kažkas ir atsirado. Atsimenu, būdavo, patiri, kad bendra komisija svarstys kokį nors reikalą, jie pasikviečia kunigą ar delegatą, tas vargšelis ateina vienas prieš dešimt, ir nieko negali pakeist. Vis vien, pamažu pamažu, valdžia įprato kalbėtis su Bažnyčios vadovais ir spręst kartu reikalus, bet labai sunku buvo.
Tai sakyčiau, kad buvo pralaužtas pasipriešinimas eiti susitarimo keliu, bendradarbiauti visuomenės naudai. Tačiau vis dėlto daug sprendimų buvo valdžios savavaliavimas, pavyzdžiui, „Religinių bendrijų įstatymas“, kai mažai galėjom prisidėti. Buvo lengviau, kai atėjo į valdžią – nenoriu politikuoti, bet prisimenu nuostatas – [Andrius] Kubilius. Tada priėjom prie [Šv. Sosto ir Lietuvos] sutarčių, sudarytos komisijos aptarti, kaip jos vykdomos. Ir premjeras [dvišalės] komisijos posėdžiuose pats dalyvaudavo, buvo galima greičiau spręsti reikalus, nes jis duodavo įpareigojimus atitinkamoms institucijoms. Sakyčiau, tai buvo toks pagarbus bendradarbiavimas, kiekvienas su savo pozicija.
Ar tai tęsiasi, kaip dabar sutartys realizuojamos, aš nežinau, nieko negirdėti, bent spaudoj. Kiek žinių turiu, man atrodo, kad tam tikro bendradarbiavimo juridinėje srityje trūksta. Sutartys yra aiškūs rėmai, jose pabrėžtas noras veikti drauge kultūros, istorijos, švietimo srityse, tik ar viską, kas surašyta, iš tiesų įgyvendinome? Toli gražu – ne, bet nereikia kaltinti valdžios, nes ką gi mes patys padarėm, idant paverstume tuos dalykus tikrove? Pavyzdžiui tai, kas gerai parašyta apie švietimą, tikybos dėstymą, mokytojų rengimą, pagalbą jiems. Nereikia manyti, kad svarbus tik valdžios spaudimas, kad mus išstumia iš politikos. Mes patys nemokėjom daugiau duoti valstybei, kuo nors prisidėti, ką nors padaryti, o ne vien ginti Bažnyčios interesus. Tokių turime, siekėme susigrąžinti sovietų atimtą turtą, kai kur mus nuskriaudė, galiu ir šiandien tą sakyt. Bet, kita vertus, ir mes gal deramai nerealizavome to, kas buvo pasirašyta sutartyse. Aš taip viską matau.
Bažnyčios santykių su valstybe pagrindas yra bendradarbiavimas dėl bendro gėrio. Reikia išsaugoti Bažnyčios autonomiją, o ne ieškoti patogaus kelio pataikaujant valdžios žmonėms, kad pasiektume savų interesų.
Sutartyse yra apibrėžti teisiniai Bažnyčios ir valstybės santykiai. Taip pat daug dėmesio švietimui, socialiniams dalykams, sielovadai kariuomenėje. Kurioje iš šių sričių geriausiai sekasi, bendradarbiavimas labiausiai realizuotas?
Susitarimas juridiniais reikalais yra tik gražūs principai, jų laikomasi iš abiejų pusių, bet jie neliečia konkretaus gyvenimo ir Bažnyčios kasdienybės. Tikybos mokymo, sielovados, karitatyvinės veiklos laisvė yra įgyvendinta. O kariuomenė – tai atskiras dalykas, palieku specialistams apie ją kalbėti, neprisiliečiau prie tos problemos. Didžiausius trūkumus aš matau švietimo srityje, o ji man yra viena svarbiausių. Ką su tuo daryti? Čia juk ne įstatymais reikia veikti, o ugdyti žmones, turėti katalikiškų mokytojų, tikybos mokytojų, tikrai tikinčių, užsidegusių. Sakyčiau, kad mes patys daug ko neįgyvendinom, nepajėgėm pasinaudoti tuo, kas pasiūlyta, nors ir ribotai. Galimybių durys atviros, galima ir toliau eiti.
Kardinolų kolegijos ir įvairių kontaktų iš diplomatinio darbo laikų dėka Jūs gerai žinote situaciją kitose šalyse. Ar yra šalis, su kuria adekvatu palyginti šiandienę Bažnyčios padėtį Lietuvoje? Sociologai suskaičiuoja Mišias lankančių statistiką, bet į ką esame panašiausi Jūsų žvilgsniu, Bažnyčios savijautos ir santykio su visuomene požiūriu?
Aš galvojau apie tai, bet labai sunku atsakyti. Mes atėjome į dabartį po 50 metų priespaudos. Vienokia padėtis mūsų, kitokia Vakarų pasaulio valstybių, kur katalikiška tradicija pamažu išblėso, užgeso. Iš pradžių galvojau apie Airiją, bet atsakiau sau: ne, netinka Airijos pavyzdys. Mes dažnai žiūrim į Lenkiją, bet pas mus gal nebuvo tokio susiskaldymo, kurį ten sukėlė didžiulis Bažnyčios įsikišimas į politiką. Tolimas palyginimas man būtų Italija. Kodėl taip sakau? Tai buvo kraštas, kuriame, kaip Lietuvoj anksčiau, viskas buvo, sakyčiau, susilieję: ir tikėjimas, ir konkretus gyvenimas – šeimos, visuomenės, mokyklos gyvenimas, tokia bendra katalikiška kultūra. Dabar ten, galima sakyti, liko bendras graikų-lotynų paveldo suvokimas, krikščioniška kultūra, bet daug kur tikėjimo nebėr… Net pats Ratzingeris dar būdamas kardinolu yra sakęs, kad Vakarų Europoje dažnai Bažnyčia susideda iš bedievių, laikančių save katalikais. Ta prasme, kad tikro tikėjimo nėra, bet perimtas krikščioniškos kultūros paveldas. Lietuvoje irgi to yra. Žinoma, labai daug išardė komunizmo metai, bet žmonėse tebegyvas priklausymas krikščioniškai kultūrai: aš esu lietuvis, katalikas. Man atrodo, Lenkijoje būtų sakoma kitaip: aš esu lenkas, todėl ir katalikas būtinai… Buvo ir pas mus tokių tendencijų, bet, sakyčiau, netipiška. Greičiau papildoma: aš esu lietuvis ir katalikas. Gali žmogus būti lietuvis ir netikintis, kitoks. Pas mus nėra tokio priešiškumo religijai kaip Prancūzijoje, kur tiesiog nesveikas laicizmas, nusistatymas prieš Bažnyčią. Popiežius Benediktas XVI vis sakydavo: reikia ieškoti sveiko laicizmo, kuris pripažįsta visas religijas, religijos autonomiją, bet viena pusė neina prieš kitą. Mane nervina, kai kas nors atvažiuoja ir sako: katalikiška Lietuva. Aš sakau: negalima šiandien kalbėti apie katalikišką kraštą, krikščionišką partiją, aš to nematau,
neįmanoma.
Sakote, kad neįmanoma krikščioniška partija, o vis dėlto Bažnyčia yra siekusi paveikti įstatymų leidybą. Ar Bažnyčiai šiandienos pasaulyje – ne prieš 300 metų – tinka naudoti politikoje savo autoritetą, galią? Ir jei taip, kokiu būdu: dvasininkams tiesiogiai raginti, vyskupams rašyti laiškus, veikti per katalikus-politikus, kažkurią politinę jėgą? Kuris būdas atrodo ir deramas, ir turintis efektą?
Čia geras klausimas – ar efektą, ar kuris būdas geras yra. Aš manau, kad reikia siekti santykių su valstybe, kur tu gyveni, kur Bažnyčia gyvena. Labai skirtinga padėtis kiekviename krašte, bet šiandien mums reikia susitaikyti su faktu, kad Bažnyčia nebeturi visos visuomenės palaikymo. Negalime veikti su tokia, gal nesakyčiau, kad arogancija, bet užtikrintumu, kad mes čia jums tiesą pasakysim, nurodysim, kurie yra teisingi įstatymai, o kurie neteisingi. Kristus pasakė: kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Ir nereikia tų dalykų supriešinti, dera siekti bendradarbiavimo, tikros sąveikos. Taigi aš nežinau, kokiu keliu eiti.
Politiniame gyvenime daug kas priklauso nuo žmonių, kurie yra politikoje. Galima paveikti įstatymų leidybą per angažuotus katalikus politikus – tai vienas normalus kelias. Duok Dieve, kad turėtume daug katalikų politikų, kurie iš tiesų pažįsta Bažnyčios socialinį mokymą ir nori jį įgyvendinti, žiūri, kai įstatymai priimami, kad būtų laikomasi teisingumo, solidarumo principų. Deja, mes neturime tokių žymių asmenybių, koks buvo, pavyzdžiui, Schumanas, kuris pilnai gyveno savo tikėjimu ir norėjo jį išreikšti – taip pat ir bendradarbiavimu su priešais, kokie tada buvo Prancūzija ir Vokietija.
Grįžtu prie Italijos. Man teko bendradarbiauti, kai buvo perrašoma konkordato sutartis. Buvo labai sunku. Viena vertus, problemiškas juridinis Bažnyčios kanonų, tvarkos ir civilinių įstatymų suderinimas, kad nebūtų supriešinimo ir liktų aišku, kur prasideda vieno galia, ir kur kito. Kita vertus, daug kas vyko per asmenis. Atsimenu, mano viršininkas tada dar buvo kard. Casarolis. Jis daug asmeniškai bendravo su kai kuriais politikais katalikais, bet bendravo ir su nekatalikais. Konkordatas pasirašytas, kai valdžioje buvo kaip tik socialistai, ir su jais reikėjo kalbėtis. Ir kalbi, kol gali. Kai atsiduri priešais socialistą, liberalą, ir jis tau sako: ne, mano laicistinė sąžinė man neleidžia priimti, kad būtų privalomos tikybos pamokos mokyklose, ir pan. Čia yra tos raudonos linijos, kaip madinga dabar sakyti, kurių negalima peržengti.
Taigi asmeniški kontaktai yra gerai, bet nereikia mėginti ko nors primesti. O jei galima ką nors pasiūlyti, kas atrodo priimtina visuomenei, tada verta ir paviešinti, pasakyti aiškiai, jei turi palaikymą. Bet per daug griežtai suformuluoti vieši pareiškimai veda į konfrontaciją, juos atmeta kaip Bažnyčios spaudimą. Šiandien labai sunku paspausti, nes kas gi valdo pasaulį? – nekalbu apie pinigus ir ekonomiką – visa medija, spauda turi didžiausią įtaką. Kaip ji priims tavo pasisakymą, taip jis ir bus pristatytas žmonėms. Reikia atsargumo tuose dalykuose.
Turėtume visuose lygiuose – ir katechezėse, kurias darome vaikams, ir sužadėtinių rengime – aiškiai dėstyti Bažnyčios poziciją, nelaukdami, kad ją visi šimtu procentu priimtų. Vis vien turime aiškiai išsakyti mūsų principus, tik reikia vengti konfrontacijos. Visi dabar kalba apie [LGBT] partnerystę. Gerai, daugelyje visuomenių tai jau yra priimta. Bažnyčia labai aiškiai išdėstė savo poziciją, vis kartojo ir kartojo. Aš irgi negaliu nieko kito pasakyti todėl, kad Šv. Tėvas Benediktas aiškiai suformulavo: tai tokia ideologija, kuri neatitinka Dievo plano, skirto šeimai. Bet negalime neatsižvelgti ir į tuos, kurie ieško kelio, siekia tos pačios lyties bendro gyvenimo, jiems reikia surasti deramą juridinę būklę. Yra visas teisinių statusų diapazonas: viena – tik ūkinius reikalus sutvarkyti, kita – visais atžvilgiais sulyginti su šeima. Mūsų pozicija labai aiški – pagal krikščionišką viziją mes negalime jų laikyti šeima. Bet mes nenorime nuskriausti tų žmonių, pritariame, kad jie galėtų susitvarkyti tarpusavio gyvenimą. Šiuo klausimu aš esu griežtas, mums reikia išlaikyti, kad šeima yra vyras ir moteris. Ir kai matom, kad plinta kitokios idėjos, kad jos propaguojamos mokyklose ar kitur, tai Bažnyčia, man atrodo, turi teisę nesutikti, pasakyti, kad čia klaidingas kelias. Ir turi tam tikrą visuomenės palaikymą. Žinau, kad oficialus Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra kitoks, bet jis neatitinka mūsų šeimos vizijos.
O kontaktai yra neišvengiami su politikais, kokie jie bebūtų. Aš turėjau kontaktus ir su Brazausku, ir su Juršėnu, ir su Kubilium, reikia palaikyti santykius, nes kartais nesusipratimų kyla grynai dėl to, kad neaiškiai suprato tavo poziciją. Bet nesakyčiau, kad gerai tiesioginis kišimasis į įstatymų priėmimą ar teikimas pasiūlymų, kokie jie turi būti. Reikia ne primesti savo poziciją, bet įtikinti. Žinoma, yra tokių, kur neįtikinsi. Politikoje visada susikuria asmeniniai santykiai.
Tiesa, šiandien asmeninių santykių ieškojimas – Trumpas su Putinu?.. Ar čia teisingas kelias – nemanau…
Labai aiškiai išdėstėte Bažnyčios poziciją dėl LGBT, bet ką galima pasakyti konkrečiam žmogui, kuris turi apsispręsti per rinkimus? Ar, sakykim, toks vienas klausimas gali nulemti patarimą balsuoti už marginalias partijas, jeigu tradicinės, klasikinės partijos yra linkusios viena ar kita forma partnerystę pripažinti?
Na, gal būtų galima tam žmogui pasakyti, kad atsižvelgtų, ar pasirinktoji partija yra už šeimą – ji gali būti už įteisinimą tam tikros partnerystės, bet drauge ginti šeimas, padėti šeimoms. Nereikia į vieną punktą visko suvesti. Popiežius yra kalbėjęs apie Trumpą: viena vertus, atrodo, kad jis gina tam tikras pozicijas, kurios, atrodo, atitinka Bažnyčios nuostatas, kita vertus, pavyzdžiui, taip elgiasi su pabėgėliais, jog visiškai nepriimtina ir nekrikščioniška. Daug kas pasirinko jo programą, sako, mes jam padėsim, bet tai klaidinga. Reikia žiūrėti į žmogų – kaip jis gyvena, kokia jo reputacija, kaip jis pasisakė parlamente ne vien tuo konkrečiu klausimu, bet visais atvejais, ar tai buvo naudinga visuomenei. Gyvenimas sudėtingas, nėra vieno svarbiausio punkto. Mums turėtų rūpėti, kad krikščioniška vizija būtų perduota žmonėms, kurie vėliau eis į politiką ir mokės patys pasirinkti – dažnai tai bus mažesnis blogis.
Jau iškilo klausimas, apie kurį dažnai kalba ir vyskupai, ir politiškai angažuoti katalikai. Yra dar kelios panašios temos. Vis dėlto, ar Jūs sakytumėt, kad būtent jos yra svarbiausios, žvelgiant iš Visuotinės Bažnyčios, iš katalikiško ugdymo perspektyvos? Juk kartais pasvarstoma, kad diskutuojamas labai siauras klausimų ratas, nors yra daugybė kitų dalykų, kurie galbūt esmingesni katalikiškai tapatybei.
Be abejo, sutinku, kad per daug akcentuojami tik tie keli dalykai, užimta tokia kraštutinė laikysena: mūsų pozicija yra tokia ir ne kitokia, mes norim ją primesti visiems. Tai neįmanoma – ir čia Bažnyčios problema nuo pat pradžių, nuo Nepriklausomybės atgavimo. Bažnyčia susidūrė su visuomene, kuri apskritai paėmus nebėra katalikiška. Tikrai esame mažuma, kuriai tikėjimas svarbus jų gyvenime, o dauguma nebent vadina save krikščionimis, bet neturi tikro tikėjimo, reiškiančio Dievo pripažinimą ir bandymą suprasti Jo valią.
Bažnyčiai svarbiausia skelbti Kristų, skelbti Evangeliją, o visuomenės sąrangą padaryti krikščioniška šiandien neįmanoma. Reikia priimti pasaulio priešiškumą: mes esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Blogiausia, kad mes laikomės savo mokslo, savo teologinių principų, savo socialinės doktrinos ir nejaučiame, kas rūpi žmonėms.
Tos visos bažnytinės tradicijos, atlaidai… – tai buvo kitokia visuomenė, kitokia kultūra, kai klestėjo miesteliai, o ne didmiesčiai. Šiandien jau neįmanoma jos sugrąžinti. Tai kokiu keliu prieiti prie žmonių? Galiu pasakyti, mes – ir aš – neradom to kelio. Reikia žiūrėti svarbiausio. Man svarbu, kad žmogus tikėtų, o ne priimtų visas nuostatas, moralines taisykles ar net, sakyčiau, visas dogmas. Svarbu yra tikėjimas Dievu. Kai tikėjimas paveikia žmogaus sąžinę, jis ieško tiesos, ieško gėrio, nori gero kitiems žmonėms. O politika šiandien nėra kelias skleisti tikėjimą (šypsosi).
atvaizdas
Naudokimės tuo, ką turime. Aš asmeniškai jaučiu, ne viską padarėme, kad mokyklose išlaikytume nors šiek tiek katalikiškos dvasios. Matėme, kad tikybos mokytoją išugdyti sunku, žmogui reikia sudaryti sąlygas, domėtis, kokia jo padėtis mokykloje, ar jis priimtas, ar ne mokinių, šeimų… Gerai, kad Vilniuje buvo pasauliečių, kurie įkūrė tas dabar veikiančias dvi katalikiškas mokyklas, tai buvo graži iniciatyva. Ir manau, kad Bažnyčia per mažai juos palaiko.
Jei norime pasiekti žmones, yra vienas būdas – per jaunimą. O kur tas jaunimas šiandien? Aš tikrai esu labai tuo susirūpinęs. Kadaise, prieš 60 metų Prancūzijoje dejavome, kad Bažnyčia iš pradžių prarado darbininkiją, o paskui jaunimą. Man atrodo, esame praradę daug jaunimo. Bažnyčioje lieka tik tie, kam tikėjimas perduotas šeimoje. Reikia suformuoti žmones, kad jie skleistų savo tikėjimą, kad sutuoktiniai liudytų: galima būti laimingam šeimoje, vaikų turėjimas teikia džiaugsmą. Man gaila tėvų, nes šiandien mokykloje bendra nuotaika tokia, kai nori tik kontroliuoti, kas kiek rūko, ar elektronines cigaretes, ar ką, bet jei šeimoje žmogui sąžinė nesuformuota, tai nieko nelaimėsi, ras būdų draudimus apeiti.
Jūs jau iš esmės atsakėte į klausimą, ar moderniais laikais Bažnyčia visuomet pralaimi, jeigu veikia politiškai. Veikti reikia kitais būdais?
Taip, tokia mūsų misija. Visuomet nelaimė, kad politika įsiterpia tarp valstybės ir Bažnyčios, nuo amžių, nuo pat pradžios… Ką gi, Bažnyčia išgyveno Romos imperijoje, kol ją persekiojo. Žydai irgi persekiojo, vis tiek žmonės išlaikė savo tikėjimą, ir savo sąžinę. Reikia ugdyti visuomenę, bet reikia prieit prie žmonių, pirmiausia įsiklausyti, suprasti. Būtinas dialogas apie kultūrą ir religiją – visi, ir katalikai intelektualai, ir Bažnyčia turėtų tuo rūpintis. Popiežius Benediktas įkūrė Pagonių kiemą, kur surinkdavo kitaip manančius žmones, idant jie susėstų, ramiai pasikalbėtų, siekdami visų gerovės, pažintų tiesą, gražiai gyventų, mylėtų vienas kitą ar bent priimtų kitą ir kitokį. Manau, kad politinis kelias nėra teisingas, negalime svajoti iš naujo sukurti katalikišką visuomenę. Ji buvo kai kuriuose kraštuose, gal tam tikra prasme buvo ir Lietuvoje prieš karą, kol laikėsi kaimiška kultūra, nors nereikia apibendrinti, nes irgi vyko smarkiausios politinės kovos. Ar iš to ką nors laimėjom?
Yra žmonių, kurie nuoširdžiai nori padėti Bažnyčiai, bet dauguma politikų žiūri tik savo interesų. Norėdamas būti išrinktas į parlamentą, kandidatas turi pataikauti savo rinkėjams. Jei miestelyje yra katalikiška dauguma, tai muš ant tos kortos. Kur daugiau tautiškumo – muš ant tautiškumo. Jei rūpindamasis Bažnyčia į tai įsivelsi, visuomet pralaimėsi. Jei ką nors ir laimėsi, tai tik kokį mažą dalykėlį. Reikia siekti tokio dialogo, kai žvelgiama, kas yra bendra, atsižvelgiama į žmonių gerovę. Bažnyčia turi – tai dalis mūsų pareigos – rūpintis vargšais; kaip dabartinis popiežius sakė: būti kaip lauko ligoninė, kur priima visus. O kai priimi visus, tai nemanyk, kad visi bus bendraminčiai (juokiasi). Žmogų, kuris kitaip mąsto, tik savo gyvenimo liudijimu gali įtikinti.
Aš vis atsimenu popiežių Benediktą, kaip jis mums, kardinolams, per vieną susirinkimą aiškiai pasakė: tiesos mes neprimesim, tiesą kiekvienas žmogus turi atrasti pats. Tiesa pati save turi įteisinti. O kitas būdas, jis sakė – gailestingumas. Keista, kad būdamas toks intelektualas, pabrėžė – gailestingumas. Todėl, kad Bažnyčia, būdama gailestinga, mylėdama žmones, traukia juos prie Dievo. Ne prie Bažnyčios, bet ir prie Dievo. Jie pamato, jog gražu šitaip gyventi – gyventi su tikėjimu.
Tad ir sakau: Bažnyčia turi veikti ne per politiką, o gailestingumo darbais. Yra daug daroma – Caritas ir pan., bet visur reikia rodyti pagarbą kitaip galvojančiam. Antraip sudarome tokią, sakyčiau, paralelinę visuomenę, paralelinę mažumą, kur mes esam tikrieji – laikomės visų Dievo ir Bažnyčios įsakymų, o kas taip nedaro, tas mums ne draugas, mes jį tiesiog atstumiam. Tokia laikysena, sakyčiau, buvo labai ryški po Nepriklausomybės, kai žmonės, buvę komunistai, kurie eidavo prie Bažnyčios, prie kunigo, būdavo tiesiog atstumiami, nes gal nepagarbiai kalbėdavo ar gražiai nepasisveikindavo: „Garbė Jėzui Kristui“. Dar nesam to klerikalizmo visai atsisakę, dar jis yra stiprus pas mus. Reikia nuolankumo. Nulipt nuo arklio, pėsčiom eit (juokiasi).
Bažnyčia iš tiesų turėjo didelę simbolinę galią po Nepriklausomybės – dėl vaidmens okupacijos metais ir dėl prieškario tradicijos. Visi požymiai rodo, kad bent dalis to autoriteto šiandien yra prarasta. Ar sakytumėt, kad tai buvo istorinė neišvengiamybė, ar vis dėlto galima minėti dalykus, kurių pati Bažnyčia nepadarė, arba kaip tik, padarė, jog jos autoritetas sumenko?
Neišvengiama yra tai, kad visuomenė keičiasi, labai greit keičiasi, ją veikia spauda ir visa žiniasklaida, dabar dar socialiniai tinklai (aš jais nesinaudoju, bet matau, kaip susidaro nuomonės). Neišvengiama, kad visame pasaulyje Bažnyčia praranda autoritetą, nes žmogui konkrečiame gyvenime rūpi kiti dalykai: jo gerovė, sveikata ar pan. Mažai tegalvojama apie Dievą arba gyvenimo prasmę: iš kur ateinam, kur einam. Mažai kas filosofinėje plotmėje kelia tokius klausimus. Visa visuomenė yra nuėjusi nusivylimo keliu: Bažnyčia nieko neduoda, man iš Bažnyčios nėra jokios naudos. Tai nelaimė, nes viskas vertinama pagal tai, kokia nauda man iš to. Pasaulyje dominuoja visai kitokie rūpesčiai nei tikėjimas ar fundamentalių klausimų apmąstymas.
Kita vertus, gal praradome autoritetą todėl, kad Bažnyčia neparodė pakankamai lankstumo dialoge su ta nauja visuomene. Kaip surasti būdą, kad ją suprastum, įtikintum, o ne primestum savo tiesas. Tam reikia daug laiko. Šiandien parašyti ganytojišką laišką sunku. Nemanau, kad daug ką pagarsins spauda, nebent bus paliesta politika ar kokia konkreti problema, bet ne moraliniai principai. Reikia priimti, kad mes esam ir toliau būsim mažuma, kad reikės galvoti, kaip prieiti prie žmonių ir ugdyti krikščionis, kurie gyventų savo tikėjimu ir jį liudytų – politikoje, šeimoje, mokykloje. Aš manau, kad geras mokytojas katalikas gali turėti didelę įtaką, net jei būtų toks vienintelis – kaip balta varna tarp kitų. Šiandien reikia žvelgti į žmogų, kiekvieną žmogų, o ne į kokią nors politinę galią ar bandyti kurti krikščionišką visuomenę. Sunku beatsukti ratą, reikia iš naujo pradėti skelbti Evangeliją. Ir tada gal pamažu, pamažu – nesakau, vertybės, – tikėjimas, viltis, meilė padarys, kad žmonių bendruomenė nors šiek tiek gyvens pagal Dievo meilės ir artimo meilės įstatymą.
Šiandien žiūrėdamas į pasaulį aš nematau, kas gali suvienyti žmones. Anksčiau katalikybė, sakyčiau, Lietuvoje vienijo didelę dalį žmonių, kurie priimdavo tą bendrą mokymą. Dabar nėra jėgos, kuri suvienytų visus. Esu neseniai skaitęs libaniečio Amino Maaloufo knygą, kurioje kalbama apie civilizacijų nuosmukį. Šiandien nebėra jėgos, kuri suvienytų, pavyzdžiui, arabų pasaulį. Nereikia stebėtis, net musulmonai yra taip susiskaldę, kad jų religija, islamas, nebegali išsaugoti vienybės. Taip pat ir mūsų religija šiandien negali suvienyti. Nei tauta nebegali, ji nebėra tas ramstis, apie kurį susitelktų žmonės. Kur ta jėga, kuri suvienytų, štai klausimas. Maaloufas – jis tai rašė 2019 m. – prieina liūdnos išvados, nebemato, kas galėtų suvienyti. Jis sako: pasaulį valdys milijardieriai, pinigas, nebe politikai, nebe politikos ekspertai, bet oligarchai, kurie gali viskuo manipuliuoti, viską turėti savo rankose: nuo žiniasklaidos iki turto. Sunku čia, reikia gelbėt pasaulį…
Aš manau, kad vis vien žmoguje slypi kažkas, ieškantis tiesos, gėrio, grožio, manau, kad tai yra nuostabu. Sutinku žmonių, kurie prašo suaugusiųjų krikšto, kurie patys atrado, įsitikino, kad jie kažko ieško – tai laisvas jų pasirinkimas. Jis ateina į mūsų dabartinę Bažnyčią su visomis jos žaizdomis ir sunkumais, ir dėl to nesipiktina, nes mato, kad Evangelija, kurią ji skelbia, yra gražu, kilnu, tai, ką norisi priimti ir savo gyvenime to laikytis. Vis kartojau ir kartosiu: reikia ugdyti sąžines, bet kaip prieiti prie tų sąžinių? Dėl to grįžtu prie šeimos temos, nes geriausia terpė, kur perduodamas tikėjimas, yra šeima. O šeimai šiandien labai sunku pasaulyje, kuris suka visai kitokiu keliu, kalba vien apie asmeninę tiesą, apie teises: „aš esu toks, nes turiu teisę toks būti“. Nueinama iki absurdo, kaip Prancūzijoje, kuri į konstituciją įrašė abortą kaip vieną iš žmogaus teisių. Viena vertus, kalbama apie gyvybę, kita vertus, įteisinama jos priešingybė. Eutanazija jau seniau yra įteisinta kaip žmogaus teisė. Tai čia klausimas – Dievas ar žmogus?
Jūs pats paminėjote kardinolą Ratzingerį. Bent man vienas labiausiai įstrigusių jo žodžių buvo persergėjimas pamoksle prieš įžengiant į konklavą, kuri jį išrinko popiežiumi, kad pasauliui gresia „reliatyvizmo diktatūra“. Kai kas tai, ką šiandien matome politiniame gyvenime, pirmiausia JAV, interpretuoja kaip atsaką į reliatyvizmo diktatūrą. Tas atsakas grubus, neteisingas, bet esą jį išprovokavo ideologija, jog nėra aiškių ribų, nėra tiesos, viską galima patiems nuspręsti, – žmonės pasijuto nesaugūs ir pasirinko tokius gelbėtojus, kurie sako: padarysime teisingai ir aiškiai.
Aš nemanau, kad tai teisingas atsakas arba atsakas į tai, ką minite. Ten irgi yra savotiškas manipuliavimas, savotiška diktatūra. Taip, kaip daroma, reiškia, kad kiekvienas pasirenka savo tiesą, savo ideologiją, ir tada viskas tvarkoma pagal ją, ji visiems primetama: „aš įvesiu tvarką“. Gal pasirinkau gerą tikslą – aš prieš abortus, noriu, kad visi žmonės šią nuostatą pripažintų, bet tai yra tik laikinas primetimas savo galios, savotišku būdu, nemanau, kad tai būtų atsakas į reliatyvizmo diktatūrą.
Reliatyvizmo klausimas yra tiesos klausimas – kai nebėra tiesos, tai, ką tu galvoji, pasirenki, ir yra tavo tiesa. Jei nėra atramos transcendencijoje – dovanokit už tą žodį, – jei nėra transcendencijos, tai nematau, kad būtų galima atstatyti tiesą. Norint kovoti prieš reliatyvizmo diktatūrą, reikia ieškoti to, kas tikrai yra tiesa. O vis dėlto tiesa yra žmogaus orumas, tai pirmas dalykas; žmogaus gyvybės gerbimas ir šeimos; tada visuomenės gyvenimo darna. Aš bijau, kad tas kelias, kuriuo dabar einama, yra tik savotiškas žmonių išnaudojimas, žaidimas jų jausmais, noras pasirodyti gelbėtoju.
Visi ieško gelbėtojų – ir čia, Lietuvoje, žmonės jų nori, laukia, kad ateis koks nors politinis gelbėtojas. Toks kelias man atrodo pavojingas, vedantis prie tam tikros naujos ideologijos sukūrimo, kurią paskui primes kitiems, bet neieškos tiesos, gėrio ir grožio. Aš turiu vilčių, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, ieško Jo tiesos, nori mylėti ir būti mylimas, nori vertinti grožį. Visa tai išgelbės pasaulį ir gal padės žmonėms sugrįžti prie tikrų dalykų – bijau sakyti tą žodį, vertybių, nes kiekvienas savo vertybes turi, kaip į turgų nuėjęs, savo siūlo. O Bažnyčia turi misiją – skelbti žmonėms Dievo žodį, kuris nurodo kelią. Nesu, deja, nei filosofas, nei teologas, kad galėčiau atsakyti į klausimą, kaip pasipriešinti reliatyvizmo diktatūrai. Tai ir politinės filosofijos klausimas. Tačiau tas atsakymas, kuris įgyvendinamas Amerikoje, man atrodo, nėra paremtas tikros tiesos ar gėrio ieškojimu, bet tik savo interesų ar savo galios įtvirtinimu.
Parengė Rūta Tumėnaitė
