Praėjo nemažai laiko po Mariaus Markevičiaus režisuoto filmo Tarp pilkų debesų (angl. Between Shades of Gray, 2018), pastatyto pagal to paties pavadinimo Rūtos Šepetys romaną, pasirodymo, apie šį kūrinį parašytas ne vienas kritinis tekstas. Verta pastebėti, kad dauguma kritikos autorių nagrinėja Tarp pilkų debesų kaip istorinės reprezentacijos formą ir kelia įprastą klausimą: ar tiksliai filme atvaizduota istorinė tikrovė? Tačiau šiame tekste pamėginsiu atkreipti dėmesį į Markevičiaus filmo ir Rūtos Šepetys romano – literatūrinio teksto ir kino teksto – tarpusavio santykį. Būtent šio aspekto analizės iki šiol trūko, ypač jei atsižvelgtume į tai, kad didžioji dalis kritikų net nėra skaitę aptariamo romano.
Rūtos Šepetys romanas už Atlanto yra tapęs The New York Times bestseleriu. Šios knygos populiarumo išraiška galima laikyti ir rengiamas pažintines keliones į Lietuvą tuo pačiu pavadinimu bei siūlymus mokytojams JAV per istorijos pamokas analizuoti šį tekstą. Neabejotinai kino filmas pasinaudos knygos populiarumu ir pritrauks minias žiūrovų ir JAV kino teatruose (premjera – sausio 11 d.). Toks filmo pasiekiamumas JAV jau yra beprecedentis įvykis Lietuvos kino industrijai, nes iki šiol nėra taip išplatinto filmo apie Lietuvos istoriją. Nei pastaraisiais metais pasirodę panašios tematikos filmai (Emilija iš Laisvės alėjos, Stebuklas, Pelėdų kalnas ir Leitis), nei šiemet laukiamos premjeros (Izaokas, Corcovado Borealis, Purpurinis rūkas ir Tvano nebus) greičiausiai neturės progos tokiu mastu pasiekti užsienio žiūrovų, nors ir norėčiau būti neteisus. Kitaip sakant, kino filmas Tarp pilkų debesų turi galimybę tapti tokiu pasakojimu, pagal kurį bus vertinama lietuvių kolektyvinė atmintis ir istorinė tapatybė už mūsų šalies ribų. Būtent dėl šios galimybės svarbu panagrinėti, kokį atminties bei istorijos vaizdą pateikia knygos tekstas ir kaip filmas jį transformuoja.
Skubu užbėgti už akių ir pripažinti, kad nesiekiu įrodyti, jog kino filmas nepakankamai nuosekliai seka knygos tekstą. Tokie pastebėjimai dažnai yra grįsti išankstine nuomone, kad kino ekranizacija turėtų būti tik literatūrinio teksto kopija, o sėkminga adaptacija yra tokia, kuri laikosi ištikimybės literatūrai principo. Man priimtinesnė pozicija, kad kino filmo kūrėjas kurdamas mezga dialogą su adaptacijai pasirinktu literatūros kūriniu1.
Tenka pripažinti, kad Markevičius ganėtinai nuosekliai verčia romaną į kino kalbą, išskyrus kelis esminius elementus, kurie ne tik leistų užsienio skaitytojui sužinoti apie lietuvių tremtį kaip istorinį įvykį, tačiau ir suprasti, kodėl tremties pasakojimas veikia mūsų kolektyvinėje atmintyje.
Rūtos Šepetys tekste gausu atminties blyksnių, vadinamųjų flashback, per kuriuos skaitytojas susipažįsta su pagrindinės veikėjos Linos Vilkaitės ir jos šeimos gyvenimu iki tremties. Atminties blyksniuose viena iš pasakojimo gijų šiek tiek atskleidžia Linos ir jos pusseserės Joanos santykį. Pateikiami malonūs vasaros prisiminimai iš Palangos kontrastuoja su Sibiro aplinka ir leidžia suprasti, kad tarp mergaičių buvo tvirtas ryšys. Į pusseserę Joaną Lina kreipiasi pradėdama rašyti dienoraštį. Plėtojantis pasakojimui išaiškėja, kad Joana kartu su savo tėvais, naudodamiesi savo vokiškąja kilme, repatrijavo į Vokietiją. Būtent už pagalbą giminaičiams Linos šeima buvo ištremta, o jos tėtis Kostas Vilkas įkalintas ir vėliau sušaudytas. Linai sunku susitaikyti su šia žinia: „Vadinasi, mums tenka kentėti, o Joana su šeima tuo tarpu maloniai sau gyvena Vokietijoje. Mes paaukojome savo gyvybes, kad juos išgelbėtume“ (p. 281). Šis pasažas su tremtinės pykčio išraiška leidžia nujausti, kad knygos autorė jaučia kaltę, jog pati atsidūrė Amerikoje (Rūtos Šepetys tėvas 1940 m., bėgdamas nuo karo, išvyko iš Lietuvos). Ši tekste išnyranti implikacija į nujaučiamą autorės kaltės jausmą suteikia galimybę skaitytojui suprasti, kad išeiviai, beveik nepatyrę gyvenimo okupuotoje šalyje, vis dėlto neša kaltės akmenį dėl ištremtųjų likimų. Taigi norisi manyti, kad be tokios kaltės šis pasakojimas nepretenduotų tapti kolektyviniu. Tad panašu, kad autorė ir visi kiti išgyvenantieji kaltę, norėdami ją sumažinti, stengiasi nuolat pri(si)-minti juos kankinančią istoriją. Dėl to autorės kūrimo intencija turi būti vertinama ne tik kaip noras konstruoti pasakojimą tremties temomis, tačiau ir kaip kultūrinės atminties
veikla.
Kitas svarbus motyvas romane yra pagrindinės veikėjos Linos piešinių-užrašų kūrimas. Iš pradžių mergaitei tai yra būdas bandyti užmegzti ryšį su tėčiu: „Munkas. Jo kūrinį bet kur atpažinčiau. O tėtis atpažintų manąjį. Štai ką jis turėjo omeny. Jis ras mane, jei paliksiu savo piešinių pėdsaką“ (p. 54). Tačiau vėliau šis pasirinkimas fiksuoti ją supančią tremties aplinką įgauna ir kitokią prasmę, žinios perdavimo pasauliui galimybę: „Mano mama vis kartoja, kad pasaulis neturi supratimo, ką sovietai su mumis daro. Niekas nežino, kokią auką sudėjo mūsų tėvai. Jei kitos šalys apie tai sužinotų, gal jos mums padėtų“ (p. 239). Dar labiau tikėjimas savo pasirinktu būdu skleisti žinią apie lietuvių likimą Sibire padidėja perkėlus tremtinius prie Laptevų jūros. Naujoje tremties vietoje lietuviai naiviai vylėsi gauti realią pagalbą iš amerikiečių, kurie tuo metu kare buvo sovietų sąjungininkai. Šie netgi atvyksta į tremties stovyklą, tačiau, palikę maisto atsargas sovietams, vėl išvyksta. Ironiška, tačiau tekste, kurio originali kalba yra anglų, yra pašiepiamas šis amerikiečių nuolankumas politinei situacijai: „Kažin, ar amerikiečiai žino šiurpiąją sovietų paslaptį. O gal jiems – nė motais?“ (p. 272). Visas Linos tremties dokumentavimas išties tampa besiskleidžiančia, aktyvia žinia tik 1995 m., kai atsitiktiniai statybininkai, kasdami duobę, aptinka medinę dėžę su stiklainiu, prikimštu įvairiausių popierių. Taip skaitytojas sužino, kad Lina Vilkaitė Sibire praleido 12 metų ir grįžusi 1954 m. užkasė šį simbolinį archyvą. Paradoksalu, tačiau grįžimas į tėvynę ir išsilaisvinimas nesuteikė galimybės garsiai liudyti apie tremtį: „Net ir šiandien, jei prasitartume apie siaubą, kurį patyrėme, mums grėstų mirtis“ (p. 328). Linos kurti piešiniai-užrašai nepadėjo tremties metu paskleisti žinojimo apie vykdomą lietuvių tautos „prievartavimą“, tačiau pavėluotas jų išnirimas ateities kartoms suteikė tam tikra prasme dar ypatingesnį statusą – sukauptas archyvas tampa atminties dokumentu. Tokiu būdu skaitytojui yra suteikiama proga išgyventi tokių tekstų, kaip Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, genezės ir likimo aplinkybes.
Tuo tarpu Markevičiaus adaptacijoje žiūrovai mato kitokio pobūdžio istorinį pasakojimą, kuriame aptinkame lyg ir tuos pačius siužeto motyvus, bet nėra sukuriama ta pati motyvų reikšmė. Filme Tarp pilkų debesų atminties blyksniai pateikia tik nostalgišką skirtumą tarp tremties ir tėvynės, o ilgainiui šie šuoliai, nepateikdami jokio naujo turinio, tampa panašūs į jaunos merginos seksualines fantazijas. Pusseserės Joanos linija, kuri leistų susimąstyti apie pasakojime tiesiogiai nedalyvaujančių lietuvių laisvės kainą, iš siužeto yra iškerpama ir niekuo nepakeičiama. Visiškai tolydus kino pasakojimas nesuteikia progos susimąstyti ir apie menamą ar tikrą autorių, tad istorija tampa tarsi anoniminė ir neįgauna atminties statuso. Gaila, bet didžiajame ekrane taip pat neišdrįstama parodyti sovietų ir amerikiečių draugystės, o juk tai galėjo būti būdas aktyviai įtraukti žiūrovą už Atlanto. Vis dėlto labiausiai nustebina tai, kad šiame pasakojimo variante Linos dienoraštiniai piešiniai-užrašai yra tik laikinas bandymas pasiekti Kostą Vilką ir šis fiksavimo veiksmas neišsirutulioja. Linos Vilkaitės pareiga dokumentuoti pasibaigia, kai NKVD karininkai randa tremtinės popierius ir tuojau pat juos sudegina. Taip tremtinės liudijimas pavirsta pelenais ir, sprendžiant iš tolimesnio pasakojimo, noras liudyti daugiau niekada neatsikuria. Alternatyviame Tarp pilkų debesų filmo pasaulyje tokiu būdu išsikvepia lietuvių tautos kolektyvinė atmintis. O juk taip lengva įsivaizduoti, kokia kinematografiška scena galėjo tapti Linos archyvo atradimo epizodas.
Taigi galima apibendrinti, kad Mariaus Markevičiaus kuriama ekranizacija žaidžia pagal ištikimybės literatūrai principą (kuris iš anksto varžo kūrybiškumą), nes pasakojime atkartoja tuos pačius siužeto motyvus. Šį atkartojimą yra įmanoma suprasti tik kaip istorinių įvykių eigą, tačiau, deja, neperkeliami pasakojimo motyvai, grindžiantys kultūrinę atmintį.
Reikėtų taip pat pabrėžti, kad filme galima pamatyti ir akivaizdžiai neteisingą istorinės tikrovės vaizdavimą. Vienas tokių elementų – filmui trūksta kalbinio nuoseklumo (kalbama apie originalią, ne dubliuotą filmo versiją). Galima dar suprasti, kodėl pasirenkami angliškai kalbantys aktoriai ir kodėl jų kuriami personažai prabyla šia kalba. Bėda ta, kad daug kur kitur kalbos vartojimas buvo pernelyg lankstus. Pavyzdžiui, traukinyje giedamas Lietuvos himnas, o užrašai pasirodo anglų ir lietuvių kalbomis. Bet dar keisčiau atrodo aktorių, vaidinančių rusų karininkus, bandymas kalbėti rusiškai. Akivaizdu, kad šiems aktoriams tai sudėtinga užduotis, tačiau tai taip pat kuria stipriai konotuotą priešpriešą tarp herojų-anglakalbių ir antiherojų-rusakalbių. Kyla klausimas, ar toks paviršutiniškas pasaulio suskirstymas atliekamas siekiant palankumo iš Vakarų žiūrovo? Tai nestebintų, bet blogiausia, jog turbūt nesusimąstoma, kad toks pasaulio matymas bus priskirtas bendram lietuvių požiūriui.
Kita grubi klaida kyla iš to, kad Markevičius atsisako romano epilogo ir nebando šios paskutinės dalies pakeisti kažkuo lygiaverčiu. Filmo pasakojimas pasibaigia tuo, kad NKVD karininkas Nikolajus Kreckis prieš pasikardamas raštiškai nuo tremties atleidžia Liną Vilkaitę ir jos brolį Joną. Paskutiniuose epizoduose mergaitė ir brolis žvelgia į Laptevų jūrą bei atplaukiantį laivą. Filmo titrai nurodo, kad tai vyksta 1943 m. Taigi pagal žiūrovui pateikiamą informaciją reikėtų suprasti, kad Lina ir Jonas grįžta į tėvynę dar nacių okupacijos metais. Tokie istoriniai netikslumai mažų mažiausiai glumina.
Rūtos Šepetys romaną Tarp pilkų debesų įmanoma skaityti ne tik kaip istorijos pasakojimą, tačiau ir kaip metaistoriją, nes kūrinys skaitytojui suteikia galimybę suprasti, kaip šis tremties pasakojimas veikia dabartinėje lietuvių kultūrinėje atmintyje. Romanas nepretenduoja į autentišką dokumentinį pasakojimą, tačiau leidžia suprasti tokio kolektyvinio pasakojimo atsiradimo aplinkybes. Tuo tarpu Markevičiaus filmą Tarp pilkų debesų reikėtų interpretuoti vien tik kaip istorinį pasakojimą be atminties dėmens. Tokiu atveju kūrinys gali papasakoti apie istorinius įvykius, tačiau nepasiūlo būdo, kaip atrasti santykį tarp pasakojimo ir jo atsiradimo motyvacijos.
Pabaigai tinka prisiminti prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, esą šiuo filmu „visame pasaulyje liudysime savo tiesą apie tai, kaip net ir ypatingai naikinama tauta sugebėjo pasipriešinti ir išlikti“2. Siūlyčiau tuo suabejoti ir paklausti savęs, ar nebus taip, kad šiuo filmu liudysime savo tiesą, kuri nepretenduoja tapti kitų suprasta tiesa?
1 Apie skirtingas adaptacijos sampratas galima pasiskaityti: Irina Melnikova, „Adaptacijos studijos: literatūra versus kinas – vertimas ar dialogas?“, in: Colloquia, 2012, Nr. 28, p. 31–54.
2 „Prezidentė: „Tarp pilkų debesų“ – filmas, kuris visame pasaulyje liudys Lietuvos tiesą“, in: https://www.lrp.lt/lt/spaudos-centras/pranesimai-spaudai/prezidente-tarp-pilku-debesu-filmas-kuris-visame-pasaulyje-liudys-lietuvos-tiesa/29737.
