Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Ketvirtąjį poeto Nerijaus Cibulsko rinkinį Epoché paskatino perskaityti jo interviu su Monika Bertašiūte-Čiužiene portale 15min.lt. Jame pabrėžiama, kad terminas epoché, pasiskolintas iš fenomenologinės filosofijos, Cibulsko poezijoje reiškia minčių, arba kitaip – pasaulio suskliautimą. Tačiau prie šio didelio, todėl kartu ir naivoko, tikslo išsikėlimo poetas neslepia jaučiąs nerimą, nes nėra įsitikinęs, „kiek yra įmanoma tas mintis suskliausti“1. Toks poetinis tikslas yra abstraktus, todėl skaitytojui nesukuria lūkesčio, nenusako nei kokio rinkinio turinio, nei kokios tematikos ar pasirinktų raiškos būdų galima tikėtis. Todėl rinkinys man tapo paslaptimi, kurią norėjau išgvildenti ir patikrinti, kaip, iš pirmo žvilgsnio racionaliai neaprėpiamo, tikslo yra siekiama, ir kartu patikrinti, ar išreiškiamas nerimas riboto minčių suskliautimo galimybių poezijoje yra pagrįstas.
Užmojis suskliausti savo mintis nurodo, kad plėtojamų temų skaičius galėtų plėstis kad ir iki kelių tuzinų, o tekstinė minčių raiška galėtų nuvesti iki grafomanijos ar tiršto sąmonės srauto. Bandydamas išskirti rinkinio tematines linijas pastebėjau, kad didžiajai daliai eilėraščių tiktų laiko tematika – bandoma suskliausti ne tik būtąjį, esamąjį, bet ir būsimąjį laikus. Būtasis laikas, praeitis švysteli rinkinio pradžioje. Eilėraštyje „Arbata“ minimas pasaulis, kuris „matuojasi / jam netinkančią karūną“ (p. 9), kol tuo tarpu eilėraščio žmogus, jį palikdamas, grįžta „į tamsią močiutės virtuvę mėtų“. Tai žymi praeities kaip darnaus pasaulio simboliką, grįžimą į saugią erdvę, kur „širdis gali gyvent / nepasaldinta neprisirišusi“ (p. 9). Apie esamąjį laiką kalbama eilėraščiuose „Pirmų bendrų namų jausmas“ ir „Lavos lempa“. Jais parodoma šeimos įsikūrimo ir bendro gyvenimo pradžia, kuri piešiama jaukiomis spalvomis: eilėraštyje „Pirmų bendrų namų jausmas“ buvimas kartu naujuose namuose yra nusakomas kaip „laimė kristi žinant / po tavimi nėra jokio tinklo“ (p. 16); „Lavos lempoje“ pateikiamas šiltas epizodas iš buvimo kartu: „prieš miegą skaitau jai eilėraštį / sena lavos lempa nušviečia / juodo kambario kraterius“ (p. 17). Eilėraščiai koncentruoti į praeitį ir dabartį yra kaip malonus arbatgėris šeštadienio vakarą, veik niekuo nesiskiriantis nuo ankstesnių šeštadienių.
Laiko paradigmos išskyrimas, kalbant apie šį rinkinį, tampa svarbus ne dėl praeities ir dabarties aprašų, o dėl išskirtinės Cibulsko poetinės ateities raiškos. Tekstai apie būsimąjį laiką pasirodo ryškūs ir turintys nemažai poetinės ambicijos. Dėmesį traukia tai, kad būsimasis laikas eilėraščiuose veikia ne kaip individo būties kismo anticipacija, kaip būtų galima tikėtis, tačiau jais yra kuriamas pasaulio, neretai net ir distopinės, ateities naratyvas. Pagrindinė ateities matymo programa projektuojama per dabarties matomuosius: „jau greitai pasaulis taps oro uostu“ (p. 8; čia ir toliau kursyvas mano, – D. V.); „jeigu bus ateitis tai tokia / kaip kultūrnaktis halės turguj“ (p. 23). Distopinė vaizdinija išryškėja naudojant baigties ir išnykimo semantiką: „ateitis atrodys taip // žmogus-švieslentė su krūva skrajučių / partrenktas elektromobilio“ (p. 23). Ne tik tokio pobūdžio eilėraščių, bet ir viso rinkinio kontekste ryškiausiai sužiba „Vienatvė“. Šiame eilėraštyje sumaniai sužaidžiama lyrinio subjekto balsu, kuris skamba iš hipotetinės ateities pasaulio: „viduramžiais manyta kad vienatvė yra kaulas / […] / šiandien biologijos klasėje kabo detalus skeleto modelis / bet dėl mokslinių duomenų trūkumo / vientulystė pašalinta“ (p. 27).
Vėliau rinkinio tematinis laukas yra ir toliau plečiamas, neapsistojant ir nekuriant vientisos linijos. Po „Vienatvės“ pasirodo trumpa serija eilėraščių, kuriuose gvildenama jausmų tema. Į juos žvelgiama tarsi pasitelkiant metaforinę prieigą – jausmas nebėra tik subjekto išgyvenimų visuma, o virsta erdvėje veikiančiu objektu, turinčiu savų bruožų: „Ramybė visada benamė. / Stovi pilkam perone ir pasitinka tuščius tarpmiestinius traukinius“ (p. 30), „Kai reikia išmatuot abejonę, galvoju / apie jos rankovių ilgį“ (p. 25). Toliau seka eilėraščiai, kuriuose nagrinėjama daiktų būtis ir gyvenimas. Kaip ir jausmai, daiktai personifikuojami ir turi savo balsą. Daiktai apmąsto savo praeitį („Akmuo“, p. 32), ateitį ir viltis („Vynuogė“: „žinau kad senstu / todėl tampu vertinga / svaigulio pasaka laukiu / savęs vertų lūpų“, p. 33). Tačiau kai kurie šios serijos eilėraščiai rodosi neišbaigti ir skylėti. Antai keturių eilučių eilėraštis „Vieno kardo istorija“ yra tarsi be centro ir labiau primena būsimo eilėraščio juodraštį: „pusnim apsisiautęs vis laukiu / kol mano aštrumą įrodys / katės sulaukėjusios plauku / vasariškas gruodis“ (p. 36).
Apie praeitį ir naujus namus buvo kalbėta rinkinio pradžioje, vėliau pereinama prie jausmų, o link pabaigos – prie daiktų. Rinkinys struktūriškai vientisesnis tik temų sekos atžvilgiu. Vis dėlto temų pasirinkimas ir nuoseklumas neatrodo užtektinai pagrįstas, bet tai ir galėtų atitikti šiame kontekste naudojamą epoché terminą – minties šuolių, gausumo suskliautimą. Tačiau kiek iš tiesų suskliautimas pavyko, galėtų atsakyti tik minčių savininkas, tuo tarpu skaitytojui lieka tik rinkinys be tvirto stuburo.
Kalbėjimas apie rinkinio struktūrą negali apsieiti be jame esančių tekstų, apsuktų 270 laipsnių kampu. Pirmasis jų – „Opera“ – yra vienintelis nesuskliaustas vertikalus tekstas, ir galima teigti, kad vienintelis veikiantis kaip savarankiškas eilėraštis. Tuo tarpu kiti vertikaliai parašyti tekstai, kadangi nėra išskirti ir turinyje, savarankiškumo neturi ir rodo priklausomumą prieš tai buvusiam eilėraščiui. Tačiau tekstų turinio atžvilgiu, sąsajos tarp eilėraščių ir po jų einančių tekstų yra neryškios, tad imi galvoti apie visišką jų nebuvimą. Kas šeštą eilėraštį pasirodantis vertikalus tekstas primena neaiškiomis asociacijomis paremtą sąmonės srauto liejyklą. Šie sunkiai paskaitomi inkliuzai tarp eilėraščių savo forma turi panašumų į Dainiaus Gintalo poezijos rinkinio Vienos vasaros giesmė tekstus. Tiesa, žinodamas poeto užmojį suskliausti savo mintis, galiu daryti prielaidą, kad apskliausti vertikalūs tekstai ir yra tiesioginis bandymas suskliausti savo minčių srautą. Tokiu atveju poeto nerimas dėl galimos nesėkmės yra pagrindžiamas, nes šiuose tekstuose dėl stiprios fragmentacijos, struktūros nebuvimo trūksta loginių jungčių. Tad ar sąmonės srautas savaime gali virsti poezija? Nemanau. Skaitant rinkinį, šiuos tekstus tikrai norėjosi praleisti, įdomūs vaizdiniai virsta įkyriais, kai juos regi asociatyviame tekste, galimai aiškiame tik pačiam autoriui, o ne skaitytojui: „po kojom miega grynakraujis saulėtekis ir mano akys iki viršaus prisipildo juodos naftos iš žėrinčios statoil kolonėlės“ (p. 35). Tačiau nesinorėtų praleisti paskutinio apskliausto vertikalaus teksto, esančio po eilėraščiu „Balso studija“. Jis ne tik lengvai susiejamas su prieš tai esančiu eilėraščiu, bet yra ir vientisesnis: „norėjau laikinos tylos ir gavau jos perviršį norėjau nuotolio ir gavau atstumą“ (p. 45). Deja, asociatyvumas ir fragmentacija yra būdinga ne tik vertikaliems rinkinio tekstams.
Trikdančių inkliuzų įterpimas lydi visą rinkinio skaitymo procesą. Epoché dažnai pasirodo nepagrindžiamų vaizdinių, kurie prisideda prie bendros vaizdinijos kūrimo, bet ne prie prasmės išlaikymo. Kuriant alternatyvaus pasaulio konstrukcijas, atsiranda vaizdinių, kurių paskirtis tik dekoracinė: „Prakąstas maistas atauga, / sraigė išspjaudo nereikalingus dantis“ (p. 11). Darną trikdantys inkliuzai turi savito žavesio, jie kuria išskirtines vaizdų kompozicijas, bet, atrodo, kad nėra jokios ambicijos fragmentus apjungti loginiais ryšiais: „pilkojo genio kaukolėj gyvenu / aš jo bręstančių spalvų protas / […] / pilkojo genio mėnulyje gyvenu / esu jo baimės kraterių suma“ (p. 39). Šią rinkinio problemą geriausiai įrėmina eilėraštis „Trupmenos“. Jame, kaip ir nemažoje dalyje kitų rinkinio eilėraščių, vaizdiniai pabirę, išskaidyti ir sunkiai susiejami: „akmenys / kanalai / ultragarsas // ultramarinas / vaikiškai juoda // žalio kraujo pastelės / […] / trupiniai // takui iš girios“ (p. 46). Šiuo eilėraščiu bandoma pateisinti fragmentacijos procesą – pasirodantys fragmentai yra pabirę kaip mintys, kaip trupiniai, ir jų pagalba norima išeiti iš girios. Bet išėjimo šviesos nematyti – priešingai, ji skandinama tamsių ir tirštų šešėlių, kuriuos meta jokios krypties nerodantys medžiai. Tad rinkinio eilėraščiai, bent jau užsibrėžto tikslo atžvilgiu, yra juodi trupiniai juodame kelyje.
Naujasis Nerijaus Cibulsko rinkinys sudarytas iš eilėraščių-trupinių. Kai kurie iš jų susijungia į tematines salas, tačiau tai vienišos salos – būdamas vienoje iš jų, negali matyti ar net nutuokti apie kitos egzistavimą. Minčių, matyt, nesuskliausi – ši tiesa galėtų būti aiški ir be eksperimentų, virstančių poezijos knygomis. Tačiau nors Epoché ir nėra sėkmingiausias Cibulsko kūrybos vaisius, jis toli gražu nėra nuobodus. Trupiniai nepadeda išeiti iš girios, juodas kelias netampa trumpesnis, bet kartais didžios ambicijos būtinos, norint atrasti mažesnių.
1„Pasaulio chaosą suskliausti į eilutę? Poetas Nerijus Cibulskas tiki, kad tai yra įmanoma“: Nerijų Cibulską kalbina Monika Bertašiūtė-Čiužienė: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/poetas-nerijus-cibulskas-mano-pirmieji-nedrasus-eilerasciai-darniai-ejo-greta-repo-muzikos-286-1972344.
