Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė
2023 m. Maironio premijos laureatė Ieva Rudžianskaitė, ja apdovanota už savo trečiąjį poezijos rinkinį Tryliktasis mėnuo, 2024 m. sugrįžo su nauja knyga švytuokle švytuokle. Nors Tryliktasis mėnuo galiausiai buvo įvertintas prestižine premija, iki tol literatūros lauke rinkinys buvo bemaž pražiūrėtas. Naująjį rinkinį taip pat atradau kiek netikėtai.
Rudžianskaitės poezijai tinka poetinio tirštumo terminas. Ryškūs vaizdiniai, į kuriuos įsiterpia filosofinės tylos ir retoriniai klaustukai, sudaro atvirą ir platų lauką interpretacijoms. Tokios poezijos tyrinėjimas yra nemenkas užmojis, nes poetės rašymo stilius hermetiškas, o jam atverti reikia arba panašios žiūros, arba nuodugnios poetinės analizės. Švytuokle švytuokle rinkinio skyrių pavadinimai atskleidžia pagrindines temines ašis, kurios ir bendrai poezijoje ne tik nėra svetimos, bet dažniausiai yra neišvengiamos: „meilės“, „mirties“ ir „šviesos“. Mįslingą kelionę pradeda į skyrius įvesdinti kreipimaisi į švytuoklę. Paprasti mantros forma parašyti tekstukai turi savo ritmą ir paslaptį: „ar už ar prieš“, „jei nežinai – / kita kryptis“ (p. 7); „ar taip ar ne“, „jei per anksti žinoti – / kita kryptis“ (p. 29); „ar saulė ar mėnulis“ ir retorinį klausimą palydintis triskart minimas „švelnumas“ (p. 49). Šie įvadai į skyrius glausti, tačiau juose talpinama ir opozicijų įtampa: vis ne čia, vis ne taip, tartum veržiasi būtis „viduryje“ – būtis klausimo „ar“ centre. Arba švytuoklės centre: tarp „taip“ ir „ne“, tarp „už“ ir „prieš“, kur ryškėja įstrigimo būsena, vainikuojama viltingu „švelnumas“.
Pirmiausia išryškėja gana banalios įstrigimo prisiminimuose apraiškos, kai praeitis tampa kelrodžiu „atgal“ ir pradedama jausti beprasmybę kelianti kartotė: „atrodo niekada negalėsi eiti tolyn –“, „nesuprasi už ko užkliuvai / ką pasakei ne taip / kur nuklydai“, nes prisiminimai „amžinai kvies kartoti kartoti kartoti“ (p. 11). Eilėraštyje „Upė“ yra laukiama netikėto atodrėkio, atšilimo, kurio metu būtų galima tekėti toliau. Ryškėja noras pakeisti kryptį, nors pati jos trajektorija taip niekados ir netampa aiški, ji galutinai nenurodo nei į „taip“, nei į „ne“: „jaučiu – bet kurią akimirką / stebuklingai pakeitusi kryptį / ji gali įtekėti pro duris / nugludindama visa kas iki šiol priešinosi“ (p. 12). Rinkinyje ir rašymo patirtys tampa tinklu, kuriame įstringama, nerandant nei „savo“ eilėraščio, nei tinkamo potėpio jam rašant: „nėra tokio eilėraščio kuriame įžvelgčiau / visus reikiamus potėpius“, „neapsisprendžiu kurią drobę ir dažus geriausia išsirinkti –“ (p. 14). Apmąstoma, koks eilėraštis turėtų būti: tikroviškas, realus, kasdieniškas ar siurrealus, besibraunantis į kitus galimus tikrovės matmenis. Galiausiai eilėraščio subjektas pasirenka alternatyvą: „nutapysiu portretą – jį išvydę sproginės lelijų žiedai“ (p. 14), tokiu būdu bandoma „atstrigti“.
Rinkinyje nemažoje tekstų dalyje yra reflektuojama kalba ir rašymas. Dažnai susiduriama su bejėgystės būsena kalbos akivaizdoje: „maniau kažką nutuokiu apie sąvokas / bet kai išvydau užrašytą žodį / […] / pasikreipiau į tylos pusę“ (p. 54); „niekaip neišmokau / vinguriuojančios kalbos“ (p. 64). Pati rašymo tema rodosi kiek išblukusi rinkinio kontekste. Štai įkvėpimo paieškos keliaujant: „į pradžių pradžią mes vykome senu autobusu / tai jau kažkur girdėta bet rašymui reikia potyrių“ (p. 22); baimė prarasti rašymo gebą: „ar jie sugebėjo nujausti kiek daug visko įvyks ir praslys pro mūsų akis / nykūs gyvenamieji rajonai griūvantys tiltai / baimė prarasti bet kokius rašymoįgūdžius“ (p. 22); nihilistinio požiūrio į rašymą kaip į sendaikčių kaupimą plėtotė: „nė vienas iš mūsų nesugebėjo / ničnieko nekurti / sulaukti / kada dulkės taikingai nuguls“ (p. 44). Atsiranda ir originalesnių tekstų apie rašymą. Ryškios, stiprios metaforos apie rašymą ir vaizduotę – rašalą, einantis kartu su Virginijos Woolf epigrafu: „žvėrišką vaizduotės žaismą / primena šiltas šniokščiantis kraujas / drėgną orą kuriame lyg bakterijos dauginasi tekstai / veisiasi slegiančio žalumo augalai“ (p. 24).
Pirmą kartą skaitydamas Rudžianskaitės poeziją ir pats jaučiausi joje „įstrigęs“. Poetė nesistengia „palengvinti“ poezijos, tik retsykiais tepasimato atverčių, svyruojančių ties banalumo riba. Todėl skaitydamas, rašydamas ir dabar jaučiau baimę kažką palikti, kažką praleisti, nes simbolių ir vaizdinių gausybė iš pirmo žvilgsnio ne visada atrodo tvarkingai susiūta: „esi amžinas penktadienis, mirtie / niekada nenukrintantis nuotakos šydas / kaip tavo akivaizdoje / nepagražinti to kas praėjo / nepasaldinti žodžių lyg arbatos“ (p. 47). Pagavus eilėraščio ritmą, lengva jame paskęsti. Ir taip paprastai pro akis gali praslysti palyginimai, prie kurių sustojęs, šiaip jau norėtum pagrindimo: kodėl mirtis turėtų būti nenutrūkstantis penktadienis?
Dalis prasmių susisieja ir netikėtai, tad nuolatos lydi jausmas, kad anksčiau ne viską pavyko išskaityti. Kartais taip nutinka todėl, kad Rudžianskaitės eilėraštį atstovauja ne viena metafora-leitmotyvas, tačiau jų sandūros, pavyzdžiui: „į kitas akis įsigersiu / tarsi šviesoje žvilgantis vijoklis“ (p. 17). Jame vyksta minėtas metaforų šokis. Žvilgsnio metaforos persilieja nuo įsigėrimo į kito akis lyg rašalas („lyg rašalas į kitas akis įsigersiu“ (p. 17), iki pasitelkiamos vijoklio, kuriam reikia apsauginių sienų, kad sugebėtų stipriai įsikibti ir nepaleisti, metaforos.
Rudžianskaitės poetinėje žemėje žydi gėlės, kurios kartais maloniai ryškios, o kartais simbolizuoja pavojų, tad piktos, erzinančios, subjektui keliančios nepatogumą. Kaip ir įstrigimas švytuoklės viduryje – bandoma ieškoti balanso tarp pavojaus ir ramybės, tarp malonių ir nepatogių žiedų. Pavojaus ženklų prikaišiotas visas pasaulis, jis gali tykoti visur, kad ir už lango: „padainuosiu tau dar vieną lopšinę / užsimerk neišgirsk / kaip į langą / trenkiasi kranklys“ (p. 35). Skaitant rinkinį, manęs nesiliovė stebinęs poetės minties gyvumas, kurioje įžūlus būna net ir rytas: „nesiliauja stebinti / kito ryto įžūlumas – / dar egzistuoju ir vartau albumą“ (p. 46). Melancholiškas ir apsunkęs „dar egzistuoju“ persilieja ir į kitus eilėraščius: „sakyk ar kitas gyvenimas bus šiek tiek švelnesnis? / prieš jam prasidedant kažkas apvilko tave / flaneline pižama“ (p. 40). Tačiau nors čia dar švysteli galimos šilumos atšvaitai, kaip kad pats pižamos apvilkimo mostas, kitur jaukesnė pasaulio vieta jau visiškai išdegusi: „negaliu paaiškinti iš kur tiek dusinančio liūdesio“; „pasaulio egzistavimas atrodo vis nejaukesnis“ (p. 54). Tampa panašu, kad skyrius „šviesos“, kuriame ir sudėtos ką tik minėtos eilutės, yra labiau šviesos prašymas nei žodžio „šviesa“ daugiskaita. Beveik manifestacinis įrankis kaip ir skyrių įrėminantis „švelnumas švelnumas švelnumas“.
O dabar pereikime prie bene labiausiai intriguojančios ir, matyt, esminės rinkinio gijos – švytuoklės. Jos judėjimą galime įvardinti kaip nuolatinį svyravimą tarp dviejų opozicinių polių, kuriame viena pusė atstoja pavojų, o kita – saugumą, tad pamatinę šviesos ir tamsos kovą. Laukiamas pasikeitimas dažnai interpretuojamas kaip savaiminis, pats įsiveržiantis į kasdienos teritoriją, kaip ir jau minėtoje citatoje iš eilėraščio „upė“. Taip pat buvimas viename polyje nurodo kito esamumą: „tereikia pasiduoti neaprėpiamai tamsai – sakai man / o aš taip vaikiškai klausiu kiek tau prireikė drąsos / įsitraukti į nesibaigiantį kritimą / kuris užuot sužlugdęs priverčia žvelgti aukštyn“ (p. 63) (pabraukta mano, – D. V.).
Švytuoklės principu kuriamas savitas poetinis stilius, kurį norėčiau pavadinti šviesotamsos (it. chiaroscuro) technika grįstu poetiniu perėjimu. Tapyboje šviesotamsa – tai dėl šviesos ir tamsos kontrasto panaudojimo išryškėjantis trimatis objektas. Rudžianskaitės poezijoje šviesotamsa galėtų reikšti šviesos ir tamsos priešpriešoje išnyrantį kontradikcinį pasaulio vaizdinį, kuris, kaip ir trimačio objekto išraiška, yra artimesnė mūsų suvokiamai tikrovei. Tuo grindžiamuose eilėraščiuose neegzistuoja nei pavojus, nei saugumas savaime.
Tarkime, eilėraštyje „rugsėjis“ galime užčiuopti net du tokiu mąstymo principu pagrįstus perėjimus. Pirmuoju perėjimu žymima rašymo beprasmybė ir gėlių žydėjimas: „beprasmiškas kartojimas žodžių – / trini juos ir vėl rašai / bet rožės dar žydi kardeliai dar žydi ir astrai“ (p. 18). Žodis „bet“ ir tampa tiltu, kuris sušvelnina rašymo bejėgystės patirtis – ryškėja perėjimas nuo tamsos iki šviesos. Tai matome ir eilutėse „knygos atkakliai pasakoja / apie žibuokles plukes purienas“ (p. 18), kai po išvardijimo matome poetę įvardijant ir vaizdinyje slypinčią neišvengiamą netektį: „kiek nesuskaičiuojamai daug / mes netekome“ (p. 18). Kaip ir pati gyvybė ir mirtis yra persipynusi tarpusavyje, taip ir jų esmėje glūdinti energija nėra vienalytiška ir totali. Nors pasaulyje viskas vis dar „kalasi“ ir žaliuoja, mirtis visuomet šalia: „pasaulio daigas kalasi it pieninis dantukas / bet vaikiškas gugavimas neatgaivina / užkapoto gandro kūno“ (p. 15). Tad ne tik vidinės, bet ir išorinės „tamsos“ formos yra matomos ir jaučiamos; tačiau ši tamsa, kaip ir senos, laiko iškankintos tvoros, savyje slepiančios grožį („man prireikė šiandienos / kad įžvelgčiau / apsilaupusių statulų tvorų grožį“ (p. 40), taip ir kitų formų „tamsos“ apraiškos, priklausomai nuo žvilgsnio, gali virsti „šviesos“ pradu. Nyksmas ir kūryba veriasi kaip dvi neatsiejamos medalio pusės – be vieno nebūtų kito. Todėl ir nelieka „šviesos“ ar „tamsos“ savaime – jos persimaino, persilieja viena per kitą ir ryškėjanti šviesotamsa tampa nuolatos svyruojančia švytuokle, kreipiančia subjektą į abi puses: „jei mano kraują praskiedė vandeniu / o aš taip noriu deginančio šermukšnio kartumo“ (p. 73). Šis motyvas pasitarnauja ne tik rinkinio, bet ir poetinės minties nuoseklumui, rodo poetės gebą priimti konceptualius, gerai apgalvotus sprendimus, jų nuosekliai laikytis visame rinkinyje.
Užbaigiama gedulo natomis. Galiausiai tampa aišku, kad saugumo ieškojimas siejamas su močiutės netektimi: „po močiutės išėjimo pažadėjau / daugiau nebežaisti“ (p. 73). Bet panašu, kad eilėraščių subjektui pačiam žaisti ir nereikia, nes visas žaidimas vyksta švytuoklėje – nuolatinio kismo, kuriame reikia išmokti gyventi, simbolyje. Apie Ievos Rudžianskaitės kūrybą norisi kalbėti kaip apie nusipelniusią daugiau dėmesio, nes poetės minties gaivumas, nenubanalintos formos atneša savitą poetinį žvilgsnį, išskirtinį dabartiniame poezijos lauke.
