Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Patricija Gudeikaitė, Kontaktas: Eilėraščiai, Vilnius: Kitos knygos, 2023, 80 p., 600 egz.
Dizainerė Kamilė Asadauskaitė

Kontaktas – pirmoji Patricijos Gudeikaitės poezijos knyga, kurios savaip sunku nepastebėti, o perskaičius – nerecenzuoti. Vien šio rinkinio viršelis „šaukia“ švelnių, dažnai perskalautų spalvų lietuvių poezijos knygų visumoje. Įniršio pilnas rėkiantis veidas ir raudonos bokso pirštinės, rodos, kviečia skaitytoją į kovą, tad ir skaitymo patirtis neatrodo būsianti švelni. Tamsus koloritas su juodose formose išryškėjančiu raudoniu. Vidinėje pusėje – burbulinės pakavimo plėvelės vaizdas, tačiau visi burbuliukai jame išspaudinėti.

Knygą sudaro penki skyriai, išskaidyti į eilėraščių ciklus, tad pavienių tekstų rinkinyje vos keletas. Įvestimi į Kontaktą tampa „mažosios psichozės“ – skyrius, kupinas didelę emocinę įtampą talpinančių eilučių, veikia kaip pirmas smūgis, kuris kituose skyriuose yra pakartojamas naudojant kitus intertekstus, kitas kaukes. Todėl „mažose psichozėse“ jau galima pajausti rinkinio tematinę ir kuriamos būsenos trajektoriją. Antrasis, dedikacinio tipo skyrius „persona non grata“ tampa terpe, į kurią poetė sukamšo istorinių asmenybių ir literatūrinių personažų biografijų turinį. Savitas ir intelektualiai suvarstytas šešių eilėraščių skyrius „bête noire“ taps svarbus recenzijoje aptariant kontaktą ir susidūrimą su „jais“. Ir, galiausiai, rinkinys baigiamas „Afrika“, skyriumi, kartu pratęsiančiu ir užbaigiančiu „mažose psichozėse“ pradėtą kančios paradigmą.

Koncentruotuose tekstuose labai gausu skirtingų balsų, personažų, intertekstų. Būtent jie sudaro eilėraščių skeletą, o poetizmai tampa tarsi mėsa, rinkinį paverčiančia kūnu, kurį skaitytojas gali nagrinėti kaip kokį preparuotą anatomijos objektą: žvilgsniu kaip skalpeliu ieškoti ribos tarp kaukės eilėraštyje ir eilėraščio žmogaus. 

Pasirinkdama personažus kaip kaukes, poetė žvilgsnį kreipia į psichologines problemas. Pėdsaką psichologijos mokslų istorijoje palikusi pacientės Annos O. (tikrasis vardas Bertha Pappenheim) ir ją nuo sunkių psichinių negalavimų pagydžiusio gydytojo ir fiziologo Josefo Breuerio istorija tampa šaltiniu pirmajam rinkinio eilėraščiui. Panašu, kad buvo pasirinktas gydymo laikotarpis, kai Ana O. jautė ir išgyveno isterinės psichozės simptomus: „Ana O. – / jausdama Breuerio alsavimą / lėtai gulasi ant grindų / ji norėtų jam pasakyti / kad būdama viena mato gyvates“ (p. 11). Kai kuriuose eilėraščiuose, kuriais kalbama apie psichologinius sutrikimus, galima įžvelgti ironišką toną, nes skaitomas tekstas tampa absurdo ir tikrovės vaizdinio disfunkcionalumo deriniu. Taip nutinka cikle, skirtame per 70 slapyvardžių turėjusiam rašytojui Fernandui Pessoa, kuris, spėjama, turėjo disociacinį asmenybės sutrikimą („Fernando Pessoa – / kalbėdamasis su Álvaro de Camposu / prarijo žiurkę ir mirė“, p. 43) ir depersonalizaciją („iššoko pro langą / rėkdamas – / „čia ne aš“, p. 45). Toks kaukių pasirinkimas nurodo į atskirtį, į burbulinę tikrovę, kurioje subjektas užrakintas savyje. Mąstydami apie kontaktą, tokį būvį galėtume įvardinti kaip kontakto nebuvimą, kontakto praradimą su tikrove, tačiau taip pat į tai galime pažvelgti kaip į kontakto užmezgimą su vidumi. Panašu, kad antrasis rinkinio eilėraštis „jokio kontakto“ patvirtina šias hipotezes. „Jokio kontakto“ atsispindi rinkinio viršelyje – vidinė kova tampa kaip kovos ringas, kuriame subjektas jaučiasi kaip Muhammadas Ali. Bet mačas nesibaigia, būtis tampa ne gyvenimu, o išlikimu, egzistavimu: „niekaip negaliu numirti / jau dvidešimt metų / tik kalbėjimasis su šešėliais“ (p. 12). 

Tokia vidinės kančios ir baimės išlietis komplikuoja ribos tarp poetizmų ir patirčių, kurias išgyvena psichologinių sutrikimų turintis asmuo, radimą. Todėl skaitydamas imi klausinėti – ar sutrikimų nulemta tikrovės deformacija ir iškreiptas jos vaizdinys yra poezija savaime: „ant tavo veido šoks mažos figūros – / tavo galvoje skambės žingsnių aidai – / šešėliai ant sienos pradės kalbėti“ (p. 14). Šiokį tokį atsakymą galime rasti sekančiame eilėraštyje, kuris virsta vertikaliai parašytu tekstu, pavadintu „juodoji skylė: automatinis rašymas“. Mažiau eilėraštis, labiau sąmonės srautas, primenantis Dainiaus Gintalo (kuris nestebėtinai yra šio rinkinio redaktorius) poeziją, panašėja į iš proto einančiųjų užrašus ant sienų. Susidaro įspūdis, kad loginių jungčių neieškoma, vaizdiniai teatlieka vaizdinių paskirtį, jie sunkūs, tačiau neužtikrinti: „manyje nėra jokios informacijos, aš esu lyg iškreiptas didinamasis stiklas – manyje nėra jokios gravitacijos, aš sutraiškau fizinius kūnus, pašalinu juos iš savo galaktikos, kol jie nustoja kraujuoti“ (p. 15). Greta tokių tekstų neatrodo atsitiktinis ir grafomanijos išpažinimas viename tekstų, kai rašymas įvardijamas kaip būtinybė, o ne savanoriškas veiksmas: „reikia rašyti toliau / nors žinau / šis rašymas kelia pasišlykštėjimą – / kad mano rašymas – / eilinė butaforija, užglaistanti įtrūkius – / gydomoji injekcija, medicininis švirkštas“ (p. 17). Ne itin įtikinamų minčių kratinių, tarsi išsprūdusių asociacijų grandinių galime rasti ir daugiau. Išduodama ir dar viena (šalia rašymo kaip būdo gydytis) to priežastis: „visa tai / fikcija / […] / realybė tokia / kad man jau per daug / realybės“ (p. 16). Tačiau kuriama alternatyvi realybė, kaip parodo ir minėti pavyzdžiai, manau, ne visada geba išlaikyti savo gravitacinį lauką, viskas joje ima skrieti be konkrečių prasmės kūrimo ar ieškojimo trajektorijų. Kita vertus, sėkmingai sukonstruotas tamsiausių minčių šulinys beveik avangardiškai išreiškia šoko, nedermės motyvus, verčia skaitantįjį jaustis nepatogiai, o daliai galbūt yra atpažįstamas ir teikia paguodą.

Rinkinys klibina tikrovės pamatą, skaitytoją skatindamas ieškoti skirties tarp kaukės ir teksto kalbančiojo. Visos pasirinktos asmenybės, arba konkretūs išryškinti biografijų aspektai, siejasi su patiriamu tikrovės netvirtumu ir kasdienybe virstančia kančia. Kaukių pasirinkimai, gilinantys kenčiančiojo archetipą, yra parinkti preciziškai ir motyvuotai. Čia kalbama apie Annos O. psichozes, Fridos Kahlo pragaištingą kelią į „pragarą“, Hildegardos Bingenietės vizijas, kilusias, viena vertus, iš „šventumo“, kita vertus – „beprotystės“, Fernando Pessoa psichologinius sutrikimus, Ričardo Gavelio veikėjų paranoją ir nepasitikėjimą kitu. 

Linija tarp kalbančio subjekto ir naudojamo interteksto yra po truputį tirpinama. Įžanginiame skyriuje „mažosios psichozės“ kalbantysis yra ryškus, matome jo minties, baimės išraišką. Skirtis pradeda komplikuotis skyriuje „persona non grata“. Pirmasis eilėraštis, sekantis po Fridos Kahlo dienoraščio citatos, „dvi Fridos“ prasideda su potekste: „(aš ir dvi Fridos esame pragare)“ (p. 31). Atsiranda „aš“, eilėraščio subjektas ir intertekstinis Fridos vaizdinys, skylantis į dvi dalis. Eilėraštis tampa žymaus 1939 m. paveikslo „Dvi Fridos“ įveiklinimu, dvi Fridos įgauna balsą, juoką, gebėjimą veikti, tačiau svarbu nepamiršti ir tarp jų įsimaišančio „aš“. Jo veikimas eilėraštyje yra pasyvus, jis atlieka stebėtojo vaidmenį. Jo patyrimo užuomazga išryškėja paskutinėse eilėraščio eilutėse: „tik dabar suprantu / kad tai aš nužudžiau / Fridą Kahlo“ (p. 32). Ši, kiek paradoksali, išvada vargiai atsispindi eilėraščio visumoje. Tai veikiau bakstelėjimas nei prasmės kūrimas, kuris jau buvo panaudotas ir prieš tai rinkinyje: „tu nužudei mary smith!“ / šaukia balsai galvoje – „tu nužudei mary smith!“ (p. 17). Tad kalbančiojo vaidmuo yra kvestionuojamas. Kai kur subjektas visai ištirpsta, nematome jo, bet galėtume svarstyti, kad matome per jį, esantį kitu. Lieka tik Frida Kahlo, o kituose skyriaus cikluose – tik Hildegarda Bingenietė, tik Pessoa, tik Gavelio romanų veikėjai. Kaukės tampa būdu kalbėti apie save, savo emocinį pasaulį išversti per pasirinktos kaukės lūpas. Panašu, kad subjektas ne tiek pats veikia, kiek yra veikiamas, tarsi įsipainiojęs tarp kaukių, beasmenis fantomas. Kartais eilėraščio „aš“ yra labiau įžemintas, matomas. Eilėraštyje „commedia dell’arte“ galime matyti eilėraščio žmogaus ir Gavelio „susitikimą“ tekste: „purvinuose Vilniaus skersgatviuose / pamačiau Jų procesiją / […] / Jie tyliai šnabždėjosi / keistokai kikendami: / žiūrėdama į Juos supratau – / Gavelis juokiasi“.

Tačiau kartais naudojamų intertekstų kiekis ima kelti klausimų. Kad ir skyrius „Idée fixe, Ričardui Gaveliui“, kurio eilėraščiai sukėlė keistą jau esamų kūrinių perfiltravimo poskonį. Skaitytojui, susipažinusiam su Gavelio kūryba, šie eilėraščiai gali atrodyti tik pakartojantys Gavelį, neautentiški, be savito žvilgsnio. Pavyzdžiui, įžanginis ciklo eilėraštis: „Tomas Kelertas // „pamišę / homo sovieticus / naktimis / gerdami viskį / laukia revoliucijos“ (p. 47). Ciklas prasmingas tik rinkinio kontekste, jis išplečia aprašomojo „kontakto“ ribas, kuriame dalyvauja „kiti“, „jie“.

Tai ką reiškia per visą rinkinį figūruojantys „jie“? Atrodo, rinkinio korpusas sudarytas baimės ir nepasitikėjimo „kitu“ pagrindu. Eilėraštyje „hell rides“ „jie“ yra tartum įsibrovėliai, neleidžiantys subjektui išsilaisvinti: „jaučiuosi taip / lyg gyvenčiau stiklo gaubte / į kurį kartais prasiveržia saulė / tada jie sako: / hell rides! –“ (p. 13). Kai kalbama apie „juos“, gilinamasi į paranojišką būvį, įnikimą į bejėgystę vilties ir laimės akivaizdoje: „nepasitikėk niekuo / jie nesupras“ (p. 14); „jie sakys: / prarask viltį – / išėjimo nėra / jis skirtas ne tau“ (p. 14). Taip pat svarbus eilėraštis „Henry Dager“, kuriame tema toliau plėtojama – bet koks susitikimas su kitu yra kova, pagrįsta nepasitikėjimu, net mažų mergaičių „įtarūs“ žvilgsniai tampa subjektės „nukryžiavimu“ (p. 29). Cikle „Epitafijos, močiutei“ galime užčiuopti šių baimių šaltinį. Panašu, kad močiutės mintys tampa ir pačios kalbančiosios mintimis. Tokią išvadą galime padaryti lygindami skyriaus „mažosios psichozės“ pirmąją (kurioje subjektas ryškesnis) ir antrąją (kurioje poetiniais dialogais reiškiamos mirusios močiutės ir subjekto mintys) dalis: subjekto „nepasitikėk niekuo / jie nesupras“ (p. 14) ir močiutės žodžiai „pasaulis yra grėsmė“ (p. 20), „bijoti reikia gyvųjų, ne mirusiųjų“ (p. 21).

Grėsmingų „jų“ tema figūruoja ir cikluose „Idée fixe, Ričardui Gaveliui“ ir „Lolita“ (Gavelio Vilniaus pokerio veikėja). „Jie“ kaip pagrindinis sovietinės cenzūros ir represijos simbolis, veikiantis Gavelio kūryboje, virsta abstrakčiu pasaulio grėsmės atspindžiu Gudeikaitės rinkinyje. Čia aktualus ir skyrius „bête noire“. Pirmoji fazė: letargija“ (p. 60), „antroji fazė: invazija“ (p. 62), „trečioji fazė: mimikrija“ (p. 63) – tokiais žodžiais pradedami skyriaus eilėraščiai. Eilėraščiuose pasirodo nuorodų į „jas“, kurių tikroji tapatybė nekonkretizuojama: „Letargijos“ eilėraštyje matome gražiai aprengtą blogį, kuris sukubių sėklomis impregnuoja kūnus: „ deformuoti – / purpuriniai žiedai – / yra ritualinės kaukės // […] // jos palieka sėklų / laukdamos – / kol iš tuščio / mėsos kokono / išaugs mažos / klastingos sukubės) –“ (kursyvas mano, – D. V., p. 60). „Invazijoje“ vėl galime pastebėti nekaltumo, už kurio slepiasi tamsa, paralelę: „jos / lyg angys – // […] // nekalti / serafimų veidai – / mergaitiškos fizionomijos – / besislepiančios / už prisirpusių / orchidėjų žiedų – // […] // saldus nektaras lėtai teka venomis –“ (p. 62). „Mimikrijoje“ vieta pakeičiama į teatro sceną, kurioje subjektas „tampa“ Sarah Bernhardt: „žiūrovų konvulsijos / man žadino juoką – / suleidus iltis – / į standžias jų arterijas / klausydavausi cikadų –“, „Hamleto kaukolėje – / nuodingos sporos“ (p. 63). Vyrauja chaotiška proceso, žymimo fazėmis, baigtis: „žiūrovai bando ištrūkti / iš salės: / skęstančios / Ofelijos rankose – / peiliai“. Taigi nuo impregnacijos, pasirodymo scenoje iki puolimo. Siužetinė linija rezonuoja su 1978 m. Philipo Kaufmano filmu Invasion of the Body Snatchers, kuriame visi žmonės pakeičiami antgamtiškos prigimties dublikatais.

Paskutiniame skyriuje „Afrika“ atsiranda daugiau biblinių kontekstų. Tačiau nėra nutolstama ir nuo pagrindinės rinkinio linijos, pilnos kančios, pykčio ir šoko. Pasitelkiamas rūstaus dievo balsas: „vos tik pagalvojus / apie jus / taip ir norisi / perrėžt gerkles“ (p. 66); Mozės prašoma išvesti subjektą „iš prakeiktos Afrikos“ (p. 67); tęsiama ir „jų“, kaip išorinio pavojaus simbolio, tematika: „jie užmėtė akmenimis – / mano motiną –“ (p. 68); provokatyvus žvilgsnis į religiją: „liko – / užmarštis – / ir figmedis – / […] / vešlūs jo lapai – / […] / saldūs vaisiai – / cukrinis Kristaus kūnas“ (p. 69). Tačiau kodėl Afrika, ką ji simbolizuoja poetei ir galiausiai kokį naują kontekstą suteikia rinkinio visumai? Atsakymą galime rasti paviršutiniuose sluoksniuose, kad Afrika vilties ir tuštumos žemė, kuri įprasmina stoką. Vis tik Afrika yra vidinis subjekto pasaulis ir jis yra viskas, ką eilėraščio žmogus turi, tad jį bandoma paversti savu: „jaučiuosi – / lyg Afrika / būtų pagrobusi mane – / ir įsiurbusi – / į juodas deimantų kasyklas –“ (p. 71); „mano Afrika / keturios sienos – / mano Afrika / nenumarinamas alkis – / […] / mano Afrika – / juoda lyg degutas – / vienintelis prieglobstis“ (p. 73). 

Skaitant rinkinį, dažnai stebina pasirinkti kalbėjimo būdai. Eilėraštyje „Verkianti moteris: Diegą aplanko Fridos vaiduoklis“ ir cikle „Epitafijos, močiutei“ kuriami poetiniai dialogai, pasireiškiantys susietų monologų visuma ir negirdimu atsaku į juos. Netiesioginis kontaktas su mirusiuoju, balso suteikimas jam, išskiriant kalbamąjį turinį į dvi dalis (teksto dalis įskliaudžiant) man pasirodė novatoriška ir poetiškai patrauklu. Kad intertekstai apmąstyti, liudija skyrius „bête noire“, jame susipina mitologiniai (sukubės (p. 60), Edipas (p. 62), serafimai (p. 62)), botanikos pasaulio (skrotelės (p. 61), ofris (p. 63), žiedovoris (p. 63)) ir literatūros bei teatro (Sarah Bernhardt (p. 63), Hamletas, Ofelija (p. 63)) kontekstai.

Nedažnai būna, kad atsivertęs knygą pasijausčiau it įžengęs į autorinę parodą, nes išskirtinumo čia daug, kita vertus, jis labai klampus. Baimės paveikslai nėra minkštinami pastelinėmis spalvomis, jie grubūs, atžarūs, per arti priartėjus jų faktūra pjauna ir duria. Šis smūgis žymi stiprų debiutą. Intertekstų pasirinkimas nuoseklus ir neatrodo primestinis. Kita vertus, kartais atrodo, kad greta kontekstinio pertekliaus nebėra pačios poetės.

Kaip ir knygos anotacijoje teigia literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, Kontaktas nėra tradicinė išpažintinė poezija, to priežastimi yra nuolatinis kaukių ir intertekstų kaitaliojamas. Tačiau man galbūt ir pritrūksta to išpažinimo – kai jo nėra, kai jis neapčiuopiamas, kai balsas ir naratyvas nuolatos tirštinamas kaukėmis, tirštime pasilieka ir skaitytojas. Ima rodytis, kad tokia nebalansuota intertekstų ir kaukių gausa veikia kaip kompensacija. Kita vertus, tai ir konfrontacija su sustabarėjusiomis skaitytojo nuostatomis, tradiciniu eilėraščio „aš“ suvokimu. Tad lieku prie nuomonės, kad Patricijos Gudeikaitės debiutas yra vertas dėmesio ir diskusijų.