Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Antanas Kazakauskas. Be pavadinimo. XX a. septintas dešimtmetis. Popierius, tušas. 44,3 × 59,7. Autoriaus šeimos nuosavybė

Susidomėjimas literatūros kanonų studijomis, atveriančiomis palyginus naują ir tarpdisciplininę tyrimų kryptį, sparčiai auga visame pasaulyje. Tokie tyrimai savo aktualumu apjungia ne tik literatūros lauko profesionalus, švietimo bendruomenę, net kasdienius skaitytojus, plačiąją visuomenę. Apie kanono virsmus, besikeičiančius kanonizacijos laipsnius ir kanono kultūrinę galią kalbėjome su Viktorija Šeina, Sauliumi Vasiliausku ir Aiste Kučinskiene, vykdančiais Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Mokyklinio lietuvių literatūros kanono raida (1918–2018)“.

Teigiate, kad siekiate išsiaiškinti mokyklinio kanono branduolį, struktūrą ir kaitą. Kokių šaltinių prireikia šiam tikslui pasiekti?

Viktorija Šeina: Rašytojo ar konkretaus kūrinio poziciją kanone liudija jo vieta mokyklinėse programose (ar tai privalomas, ar pasirenkamas autorius, kokia apimtimi jo kūryba skaitoma, nagrinėjama mokykloje). Svarbų vaidmenį atlieka vadovėliai, skaitiniai, chrestomatijos. Jų autoriai ir sudarytojai pateikia mokiniams biografinį rašytojo naratyvą (savaip sudėlioja jo gyvenimo ir veiklos akcentus), atrenka (jų požiūriu) reikšmingiausius rašytojo kūrinius ar jų ištraukas, pateikia rašytojo kūrybos vertinimą. Formuluodami klausimus ir užduotis vadovėlių ir skaitinių autoriai taip pat brėžia kūrinių interpretavimo gaires. Dar vienas šaltinis yra baigiamojo rašto darbo temų formuluotės: kokie autoriai ir kūriniai dažniausiai pasirodo rašinių temose ar (paskutiniu dešimtmečiu) minimi kaip rekomenduojami šaltiniai temai atskleisti.

Saulius Vasiliauskas: Praverčia ir mokytojų, švietimo darbuotojų atsiminimai, pokalbiai su jais, taip pat – archyvuose saugomi dokumentai. Pavyzdžiui, kalbant apie sovietmetį, iš archyvinės medžiagos pirmiausia išskirtinos LSSR Švietimo ministerijos, Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto bylos: įvairūs posėdžių protokolai, laiškai, direktyvos – visa, kas susiję su mokyk­linio kanono (re)formavimu.

Aistė Kučinskienė: Be kolegų jau išvardytų šaltinių, tiriant pastarųjų dešimtmečių mokyklinio literatūros kanono raidą, labai praverčia ir publikacijos periodinėje spaudoje, ypač orientuotoje į lituanistų bendruomenę (pvz., Gimtasis žodis). Debatai, svarstymai, reakcijos į programų projektus – visa tai leidžia rekonstruoti pasirinkimų, sprendimų dinamiką, įtampas bendruomenėje, kartais net užčiuopti įvairių visuomenės grupių santykį su kanono kaita.

Ar galima palyginti pirmąją valstybinę lietuvių kalbos ir literatūros programą, paskelbtą 1920 m., ir po tautininkų įvykdytos švietimo reformos dėliotą naują kanoną? Kokios modernaus nacionalizmo formos čia atsiskleidžia?

Viktorija Šeina: Per Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpį pasirodė keturios lietuvių kalbos ir literatūros programos: 1920, 1923, 1929 ir 1939 m. Didžiausias pokytis, kaip teisingai pastebėjote, įvyko ketvirto dešimtmečio viduryje, įvykdžius tautininkų švietimo reformą. Tiesa, skirtingai nei dabartinių laikų švietimo politikai, anuometinė valdžia neskubėjo 1936 m. parengto programos plano tvirtinti. Pirma jis buvo išbandytas praktikoje, vėliau dar koreguotas ir tik 1939 m. švietimo ministras galiausiai jį patvirtino.

Jei lygintume ankstyviausią programą su paskutiniąja, pirma, kas krinta į akis, tai detalumo mastas. Pirmosios programos buvo labai glaustos, sutilpo į kelis puslapius. Dažnu atveju tebuvo nurodomas istorinis laikotarpis, keleto svarbiausių rašytojų asmenvardžiai, visa kita buvo palikta pačių mokytojų ir vadovėlių autorių bei skaitinių sudarytojų nuožiūrai. Autoritarinio valdymo metais, o labiausiai po švietimo reformos (1936 ir 1937 m. projektuose, 1939 m. programoje) ženkliai išaugo programos aprašo detalumas. Tai aiškintina dvejopai. Viena vertus, trečio dešimtmečio pradžioje dar tik kūrėsi lietuvių literatūrologijos mokslas, nebūta visuotinio sutarimo dėl kanoninių autorių ir kūrinių. Tad pirmųjų programų autoriai, manytina, ieškojo kompromiso tarp skirtingų požiūrių į lietuvių literatūros procesą ir todėl apsiribojo bendrosiomis gairėmis, bet nesiėmė detaliai reglamentuoti literatūros pamokų turinio. Antra vertus, reglamento griežtėjimas ketvirtame dešimtmetyje galėjo būti susijęs su pasikeitusia politine sistema. Iš švietimo istorijos žinome, kad autoritariniai ir totalitariniai režimai yra linkę griežtai kontroliuoti mokymo turinį, idant jis atitiktų režimo ideologiją ar net tarnautų jos sklaidai.

Kalbant apie ugdymo turinio kaitą, literatūros samp­rata tarpukario mokykloje pamažu keitėsi. Lietuviškų mokyklų literatūros pamokose skaityti ne tik grožiniai kūriniai, bet ir tautosaka bei negrožiniai tekstai: met­raščiai, religiniai raštai, kalendoriai ir publicistika. ­Tokia plati literatūros samprata mokykloje atspindėjo bendrą ankstyvojo lietuvių literatūros mokslo situaciją. Tarpukario Lietuvoje populiarus kultūrinis-istorinis metodas sekė teorine nuostata, kad menas yra visuomenės raidos produktas, todėl jam pažinti reikia išstudijuoti konkretaus meto visuomenės mąstyseną, kurią, be kita ko, atskleidžia ir negrožinė konkretaus laikotarpio raštija. Individuali menininko pasaulėvoka ar jo kūrinių meninė raiška šio metodo tyrėjų darbuose likdavo antrame plane.

Ties trečio-ketvirto dešimtmečių sandūra visuomeninė literatūros samprata ima vis labiau pasipildyti estetine: nors socialinė literatūros reikšmė išlieka labai svarbi, ryškėja dėmesys literatūros teorijai, kūrinių meninei raiškai. Negrožinės raštijos kiekis programose nemažėja, bet ketvirtame dešimtmetyje randasi vietos ir naujausiai, visuomeniškai neangažuotai literatūrai, kaip antai Igno Šeiniaus Kupreliui ar Vinco Mykolaičio-Putino lyrikai.

Tautininkų švietimo reformos metu buvo išplėstas visų lituanistinių disciplinų turinys ir stiprinamas tautinis patriotinis ugdymas. Iš lietuvių literatūros programos dingo iki tol joje buvę kitakalbiai istorinės Lietuvos tekstai, pavyzdžiui, LDK metraščiai (liko tik glausta senųjų raštų apžvalga). Vienintelis lietuvių literatūros programoje buvęs lenkakalbis Lietuvos autorius – Adamas Mickiewi­czius – perkeltas į visuotinės literatūros kursą. Išaugo dėmesys lietuvių tautosakai ir tautinio judėjimo laikų literatūrai. Tad jei kalbėtume apie moderniojo nacionalizmo raidą, tai galėtume konstatuoti, kad ketvirtame dešimtmetyje literatūros programose pilnai įsivyravo etnolingvistinė, t. y. kalba kaip esminiu tautiškumo žymekliu grįsta lietuvybės samprata. Literatūra laikyta visuomenės raidos produktu, tad daugiausia dėmesio mokykloje sulaukė rašytojai ir kūriniai, kurie labiausiai prisidėjo prie lietuviakalbės raštijos plėtros ir atitiko lietuvių moderniojo nacionalizmo ideologiją. Į pirmąjį tarpukariu labiausiai kanonizuotų autorių penketuką patektų Kristijonas Donelaitis (traktuotas kaip būrų užtarėjas), Antanas Baranauskas (apdainavęs Lietuvos praeitį ir gamtos grožį), Maironis (atgimimo dainius), Vaižgantas (lietuvybės gynėjas, jo svarbiausias kūrinys – Pragiedruliai), Vincas Krėvė (rašęs vaizdinga kalba, o kūriniuose aukštinęs Lietuvos praeitį ir perteikęs kaimo žmonių būdą). Moterų rašytojų (Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos) kūryba mokyklinėse programose, vadovėliuose ir skaitiniuose gana tvirtą kanoninę poziciją įgijo ket­virtame dešimtmetyje. Vis dėlto jų kūrinių kiekis ir tai, kaip buvo pristatoma šių rašytojų bio­g­rafija, kūrinių reikšmė ano meto mokykloje neprilygo Donelaičio ar Maironio vertinimui.

Ar be lenkakalbių istorinės Lietuvos autorių buvo kitų rašytojų, kurie kėlė kanonizacijos procesui sunkumų?

Viktorija Šeina: Tam tikrų trikdžių mokykloje kėlė obsceniška Donelaičio Metų leksika, todėl tarpukario skaitiniuose ji buvo kupiūruojama arba koreguojama parenkant švelnesnius atitikmenis. Kai kurių vadovėlių autoriai kritiškai vertino Baranausko pažiūras (dėl jo nepakankamai principingos pozicijos lietuvių atsiskyrimo nuo lenkų klausimu). Gal kiek netikėta man pačiai buvo tai, kad ketvirto dešimtmečio mokykloje nebuvo skaitomas anuomet labai populiarus, bet Katalikų Bažnyčios hierarchus papiktinęs Mykolaičio-Putino romanas Altorių šešėly (1932–1933). Mokyklinėje programoje jis atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo. Palyginimui, Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935) į tautininkų reformuojamos mokyklos programos projektą įtrauktas jau 1936 m.

Kaip lietuviškieji „patriotiniai“ autoriai buvo paverčiami sovietiniais? Kokios strategijos buvo imtasi?

Saulius Vasiliauskas: Galima būtų išskirti tris „susovietinimo“ būdus-strategijas: 1) ideologiškai labiau tinkamų kūrinių atranka ir (bent iš dalies) nauja – sovietinė – jų interpretacija; 2) biografinio pasakojimo perkūrimas, sudėliojant režimo idėjoms palankius akcentus; 3) spaudimas, jei autorius dar gyvas, perrašyti-adaptuoti anksčiau sukurtus veikalus, sukurti naujų sovietinę sistemą adoruojančių kūrinių.

Neretai kalbant apie dabartines mokyklines programas teigiama, kad neišlipame iš sovietinių rėmų. Tad visgi norisi paprovokuoti ir klausti – ar tikrai atsirado tokie rėmai sovietmečiu? Kokie autoriai, kuriuos matome ir šiandieniniame kanone, buvo įtraukti į sovietinio kanono branduolį ir ar per ilgą sovietmetį keitėsi tam tikrų autorių kanonizacijos laipsnis? Kodėl?

Saulius Vasiliauskas: Kalbėti apie tam tikrus „rėmus“, manau, galima jau nuo tarpukario – juk branduolys tarpukario mokykloje analizuotų autorių soviet­mečio programose liko, keitėsi jų kūrinių atrankos ir interpretavimo principai, biografinių pasakojimų rep­rezentacija. Pavyzdžiui, Putino Altorių šešėly interpretuotas kaip „buržuazinės Lietuvos visuomenės“ ir religijos kritika, jo ikisovietinėje poezijoje akcentuoti ideologiškai nepageidautini simbolizmo, „dekadentizmo“ bruožai, labiau sureikšminti estetiškai menkaverčiai prosovietiniai eilėraščiai. Vis dėlto po Stalino kulto pasmerkimo mokykloje vis daugiau dėmesio imta skirti ne (tik) ideologijai, bet ir estetikai, meniniams kūrinių bruožams. Mokyklinės programos buvo atnaujinamos dažnai, tačiau išskirti galima 1970 m. lietuvių literatūros programą – tada XI klasės (tuo metu – aukščiausios klasės vidurinėje mokykloje) kursas, pristatantis naująją, „tarybinę lietuvių literatūrą“, imtas struktūruoti nebe chronologiniu, o žanriniu principu – tai rengėjams leido dalį neaktualių, labiau ideologiškai reprezentatyvių autorių programoje nustumti į apžvalgas (Teofilį Tilvytį, Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių, Vincą Mickevičių-Kapsuką), o estetiškai aktualesniems skirti daugiau dėmesio, kartu įtraukti iki tol sovietinėse programose nefigūravusių pavardžių (atsirado Šeinius, Jurgis Balt­rušaitis, Jurgis Savickis, Faustas Kirša, pirmąsyk paminėti Icchokas Meras, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Romualdas Lankauskas ir kt.). Svarbu nepamiršti ir to, kad, nepaisant didelio mokyklų ir mokytojų kontrolės lygio, vieni mokytojai klasėje bandė kalbėti laisviau ir drąsiau, kiti, „uolesni“, stengėsi nenukrypti nuo oficialiųjų literatūros mokymo normų.

Kalbant apie konkrečius autorius, sovietmečio mokykloje daugiausia pamokų buvo skiriama Donelaičiui, Žemaitei, Maironiui, Antanui Vienuoliui, Krėvei, Mykolaičiui-Putinui, Salomėjai Nėriai ir Petrui Cvirkai. Nuo septinto dešimtmečio vidurio mokykloje įsitvirtino ir Justinas Marcinkevičius. Daugelis šių autorių ir šiandien mums puikiai pažįstami, daugelio vieta kanone iki sovietmečio pabaigos esmingiau nekito. Tiesa, dėmesys Žemaitei ir Cvirkai, jei lygintume, pavyzdžiui, 1955–1956 m. ir 1987 m. pasirodžiusias programas, sumažėjo kone dvigubai, tuo tarpu Maironio, Putino kūrybos statusas augo. Žemaitės ir Cvirkos prozos kūrinių socialinis aktualumas menko, Maironio kūryba puikiai tiko tautinio atgimimo nuotaikoms, o filosofinė, rezistencinė Putino poezija labiau atliepė skaitytojų poreikius. Prie didėjusio dėmesio šiems autoriams, žinoma, prisidėjo ir literatūrologų darbai: straipsniai, monografijos, parengti raštai.

Kokios įtampos kyla nepriklausomos Lietuvos kanonizacijos procesuose? Kokie kūrinių atrankos principai taikomi ir kaip jie per pastaruosius tris dešimtmečius keitėsi?

Aistė Kučinskienė: Nuo 1990 m. lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinamos kas 5–10 metų, kaskart koreguojant siūlomas skaitymo ir analizės strategijas bei skaitinių sąrašus. Pirmiausia, kinta kūrinių kaip (ne)privalomų teikimo principas. Pirmuoju Ant­rosios Lietuvos Respublikos dešimtmečiu orientuotasi į laisvą autorių ir kūrinių pasirinkimą, 1994 m. programoje tenurodyti aptartini laikotarpiai, literatūros kryptys, temos, nė vienas kūrinys neįrašytas kaip privalomas. Tiesa, pamokų planai ir vadovėliai rodo, kad didelės ekstravagancijos šis laisvumas nenulėmė: koncentruotasi į tarpukariu suformuotą kanoną, papildant ryškiausiais sovietmečio ir išeivijos autoriais.

Nuo antro nepriklausomybės dešimtmečio de facto besikristalizuojantis naujasis kanonas imtas stabilizuoti – dalis jo programose jau fiksuojama kaip privaloma. Paskutiniuoju dešimtmečiu programa (patvirtinta 2011 m.) sugriežtėja, joje nemaža dalis kūrinių įvardijama kaip privaloma. Nors tą būtų galima laikyti naujojo mokyklinio kanono įtvirtinimo etapu, tačiau privalomus sąrašus dalis mokytojų kritikuoja, tarkime, klausimų kelia į programą nepatekusių rašytojų situacija. Kodėl būtina skaityti Juozą Aputį, o ne Romualdą
Granauską?

Diskusijas skatina ir senosios raštijos bei kitakalbės Lietuvos literatūros (ne)integravimas į mokyklinį kanoną. Kitaip nei Viktorijos minėtu tarpukario atveju, ir senoji raštija, ir kitakalbė literatūra (taip pat kaip tautosaka) mokyklose dėstoma nepertraukiamai nuo pirmųjų Antrosios Lietuvos Respublikos metų. Vis dėlto daugiausia dėmesio kitakalbiai Lietuvos autoriai gavo paskutiniame dešimtmetyje, pavyzdžiui, į mokyklinį kanoną įtraukti lotynų kalba rašę Jonas Radvanas ir Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Šis pokytis sutiktas įvairiai. Esama pozityvaus vertinimo dėl lietuvių (Lietuvos) literatūros sampratos plėtimo, o polemizuojant akcentuojama, kad gausiai integruojant senąją literatūrą pernelyg išplečiamos skaitinių apimtys kitų – galbūt mokiniams artimesnių – kūrinių sąskaita.

Panašiai stumdomos ribos tarp lietuvių ir visuotinės literatūros skaitinių kiekių. Pirmaisiais dešimtmečiais po nepriklausomybės atkūrimo visuotinei literatūrai skirta daug dėmesio, o paskutiniame dešimtmetyje vyriausiose klasėse tarp 36 privalomųjų autorių tepalikti 4 užsienio rašytojai. Įtampa didelė, nes daliai pedago­gų(-ių) ir besimokančiųjų nėra priimtina, kad viduriniame ugdyme Vakarų literatūra beveik eliminuojama, nors išsivadavus iš sovietinės okupacijos kaip tik stipriai akcentuotas posūkis į Vakarus.

Kanono aspektu taip pat svarbi dilema – kokia literatūros traktuotė išryškinama: istorinė, visuomeninė, estetinė? „Kova“ tarp kontekstinio ir tekstinio skaitymo bei analizės vyksta visą trisdešimtmetį. Specifiškiau į kūrinių interpretaciją pasižiūrėta antrame dešimt­metyje: siūlyta mokyti atidžiojo skaitymo, akcentuojant estetinį lygmenį. Kitu gi laiku, ypač pastarajame dešimt­metyje, daugiausia praktikuojamas kontekstinio skaitymo modelis, suponuojantis didesnį dėmesį istorinei ir visuomeninei tekstų reikšmei, autorių biografijoms. Apibendrinčiau, kad vis dėlto visu mano aptariamu laiku dominuoja literatūros kaip tautos istorijos pasakotojos samprata.

Ką reiškia kintantis tam tikro kūrinio ar rašytojo kanoniškumo laipsnis? Ar tai kažką signalizuoja? Kokie galimi tokio kismo pavyzdžiai lietuvių literatūros kanone?­

Viktorija Šeina: Literatūros kanonas nėra kartą duotas ir amžiais galiojantis vertingiausių kūrinių ar jų autorių sąrašas. Veikiau tai – nuolat kintanti struktūra: jos centras yra palyginti stabilus – čia rasime ilgalaikį pripažinimą konkrečioje kultūroje pelniusius rašytojus ir jų tekstus, bet aplink šį centrą vyksta nuolatinis judėjimas. Vieni kūriniai įgyja trumpalaikį pripažinimą, bet netrukus iš kanono išstumiami kitų, vertingesnių kūrinių. Kiti gi ilgą laiką išsilaiko kanone, bet jų pozicija juda iš centro į periferiją ar atvirkščiai. Kūrinių kanoniškumo pokyčius lemia konkrečiu metu vyraujanti literatūros vertės samprata, o paties kanono persvarstymą – ne tik kultūrinių epochų ar dominuojančių meninių srovių kaita, bet ir socialiniai bei politiniai pokyčiai.

Pavyzdžiui, Žemaitė buvo skaitoma jau tarpukariu, bet tik stalinizmo metais ją imta laikyti iškiliausia XIX a. lietuvių rašytoja. Sovietinė ideologija akcentavo visuomeninį literatūros pradą, socialinės tikrovės, klasių kovos vaizdavimą, taip pat religinių prietarų ir kunigijos kritiką. Norint, visa tai nesunkiai galėjai rasti Žemaitės kūryboje. Todėl ir stalinistinėje mokykloje jai buvo skirta dukart daugiau pamokų nei Maironiui ir triskart daugiau nei Vaižgantui.

Aistė Kučinskienė: Paradoksalu gali pasirodyti tai, kad kai kurie kanono branduolio autoriai centre išbūna visą šimtmetį, tarkime, Donelaitis, Maironis, Krėvė, Mykolaitis-Putinas (jis atsirado 1936 m. projekte). Vis dėlto tai ne paradoksas, o patvirtinimas, kad keičiant kūrinių interpretacijas, dalis autorių gali būti kanoniniai įvairiose santvarkose. Antrosios Lietuvos Respublikos mokyklinis kanonas apskritai grįstas tarpukario kanonu, tad perimta ir dominuojanti visuomeninė lietuvių literatūros samprata, ir tie patys centriniai kūriniai.

Aišku, pastarąjį trisdešimtmetį įvyko ir labai rimtų poslinkių. Į kanoną integruota išeivijos, tremties literatūra, ypatingas dėmesys skiriamas Antanui Škėmai, Henrikui Radauskui, Jurgiui Savickiui, eliminuota didžioji dalis sovietinio kanono. Visa tai, žinoma, nulemta pokyčių visuomenėje. Kalbant apie Viktorijos aptartą Žemaitės atvejį: dėmesys jos kūrybai, lyginant su soviet­mečiu, taip pat gerokai sumažėjęs. Vienuolio ir Žemaitės išstūmimą iš kanono centro veikiausiai galėtume interpretuoti galvodami apie jų liaudiškumą, kuris tapęs nebe esminiu kriterijumi šių laikų literatūros kanone.

Norisi aptarti ir pastaraisiais metais itin ryškiai pasireiškusią „dekanonizaciją“. Kokį vaidmenį šiame procese atlieka rašytojo biografija? Kokie kiti svarbūs faktoriai lemia išbraukimą iš kanono?

Viktorija Šeina: Besikeičiančios okupacijos XX a. viduryje turėjo poveikį mokyklinio kanono struktūros kaitai. Nacizmo metais (1941–1944) iš mokyklinių prog­ramų, kaip ir visų knygynų bei bibliotekų, pradingo su sovietais kolaboravusių autorių (Cvirkos, Nėries, Liudo Giros) kūriniai. Stalinizmo laikotarpiu analogiškai uždrausti į Vakarus pasitraukusių rašytojų (Vydūno, Krėvės, Šeiniaus) tekstai. Tiesa, vėliau sovietų požiūris į šiuos autorius keitėsi ir po destalinizacijos (1956) į mokyklas sugrįžo Krėvės kūriniai, aštuntame dešimt­metyje – Šeiniaus.

Saulius Vasiliauskas: Biografija aktuali, nes iki šiol daug dėmesio skiriame ne tik tekstams, bet ir rašytojų gyvenimams, laikysenoms suprasti. Pavyzdžiui, jei rašytojo biografija kupina, dabarties požiūriu, klaidingų, visuomenei ir jos vertybėms žalingų sprendimų, jį gali būti siekiama „nuteisti“ ir iš kanono išstumti (Cvirkos atvejis), arba rasti bent iš dalies sprendimus pateisinantį rakursą (Nėries atvejis). Pridurčiau, kad dekanonizacija, jei neįvyksta kokių kolosalių istorinių-politinių lūžių, yra nelabai spartus procesas – jame neišvengiamai esti inercijos, nekvestionuojamo „savaime suprantamumo“.

Aistė Kučinskienė: Dalis sovietinių rašytojų, pavyzdžiui, prozininkas Jonas Mikelinskas, regis, biografine prasme niekuo „nenusižengė“. Tačiau vėlyvuoju sovietmečiu užėmęs svarbią vietą mokykliniame kanone Ant­rosios Lietuvos Respublikos laikais, jis gana greitai iš jo pasitraukia. Taigi kanonas įprastai transformuojasi taip, kad iš nutolstančių laikotarpių rašytojų pasilieka vis mažiau, tik ryškiausieji; kai kurie, ypač stokojantys aktualumo, nubyra ir natūraliai. Dalis autorių iš kanono pasitraukia dėl valingų programų kūrėjų pastangų įtraukti anksčiau į paraštes nustumtus autorius ir kūrinius (tai ypač ryšku moterų rašytojų atveju, nors Lietuvoje šie procesai, sakyčiau, nėra aktyvūs). Sauliaus minima Nėries situacija gerai parodo, kaip sprendžiant dėl (de)kanonizacijos biografija ir kūryba konkuruoja. Atkūrus nepriklausomybę, apie Nėries padėtį mokykloje nemažai diskutuota. Iš pradžių apsispręsta koncentruotis į tarpukarinę rašytojos poeziją, ryškinti saitus su neoromantizmu, biografijos neakcentuoti, kartais net nutylėti aktyvius politinius veiksmus. Paskutiniame dešimtmetyje sustiprinus kontekstinio skaitymo modelį, poetės biografijos apeiti tapo nebeįmanoma, tad programose ir vadovėliuose didžiausias dėmesys skiriamas karo metų eilėraščiams (rinkinys Prie didelio kelio), kurie tarsi leidžia išryškinti klaidos ir atgailos motyvą, paaiškinti tam tikrus pačios rašytojos, kaip biografinio asmens, poelgius.

Nors suprantu, kad tai sudėtingas klausimas, bet ar galime įvertinti kanono kultūrinę galią ir poveikį? Kaip ir kiek mokykliniame suole sėdintys mokiniai perima per kanoną diegiamą vertybinę sistemą?

Viktorija Šeina: Kanono kultūrinė galia pasireiškia įvairiais būdais, tarkim, per ateities rašytojų dedikacijas, nuorodas į jiems svarbių autoritetų kūrybą. Kanono funkcionavimą kultūroje liudija literatūros kūrinių leidyba (pakartotiniai leidimai, tiražų skaičius, leidybos pobūdis), kūrinių inscenizacijos ir ekranizacijos, rašytojų sukakčių minėjimai, pagaliau įamžinimas.

Galime įsivaizduoti, kad mokiniui galėjo visai nepatikti Anykščių šilelis, bet jis privalėjo perskaityti poe­mos ištrauką ir kažkur jo pasąmonėje nugulė eilutė „dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“. Tokios ir panašios literatūrinės citatos „apsigyvena“ mumyse to visiškai nejaučiant, sąmoningai nereflektuojant. Bet jos veikia mūsų savivoką, elgesio modelį, vertybines nuostatas.

Saulius Vasiliauskas: Pats perėmimas neišvengiamas, tik, turint galvoje kitas ryškias įtakas (įvairias medijas, feisbukus ir tiktokus), jis veikiausiai nebe toks stiprus, kaip anksčiau. Neseniai išvydau didelę „IKEA“ reklaminę afišą, kurioje vaizduojama lentyna-knygų spinta. Prie lentynų pažymėta, kad jos, suprask, skirtos Donelaičio Metams, o uždaras stalčius – „daiktams, kurių neišmeti metai iš metų“. Šios reklamos (kurios autorius(-ė), matyt, tame mokykliniame suole sėdėjo) simboliką interpretuoti galima įvairiai: Donelaičio Metai yra mūsų nacionalinis pasididžiavimas, knygą dera išstatyti matomoje vietoje (o ne slėpti stalčiuje); arba Donelaičio Metus žino daugelis, šis ženklas leng­vai atpažįstamas visuomenėje, bet skaityti Donelaičio poe­mos nesiryžtama-nenorima „metai iš metų“. Įžiūrėčiau ir kiek išvirkščią-ironišką prasmę, metonimiškai atliepiančią visuomenėje gajų santykį su kanonu: Donelaičio Metų (platesne prasme – senojo kanono) išmesti nevalia, bet jis gali sau dūlėti ir nugrūstas giliai stalčiuje.