René Descartes, METAFIZINIAI APMĄSTYMAI: KARTU SU ATRINKTAIS PRIEŠTARAVIMAIS IR ATSAKYMAIS = MEDITATIONES DE PRIMA PHILOSOPHIA, iš lotynų kalbos vertė Živilė Pabijutaitė, prieštaravimus ir atsakymus iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė, įvado autorius Laurynas Peluritis, Vilnius: Phi knygos, 2021, 310 p.
Dizaineris Juris Petraškevičs

Panašu, kad posakio cogito, ergo sum ar juolab tautinio mąstau, vadinasi, esu, žinomo net tiems, kurie gyvenime nėra skaitę filosofinio veikalo, nebeužtenka – dekartistika Lietuvoje šiuo metu išgyvena pakilimą. 2017 m. lyg būsimo atsinaujinimo užuomina pasirodė Gvidono Aloizo Bartkaus verstas Samprotavimas apie metodą su nauju įvadu, 2020 m. turėjome jau ir Sielos aistras (vertė Linas Rybelis), 2021 m. lietuviškai pasirodė naujas Metafizinių apmąstymų leidimas (vertė Živilė Pabijutaitė) su išsamiu įvadu, komentarais ir autoriaus laiškais. Maža to, naujai perleista gerai žinoma senoji (1978) René Descartes’o raštų rinktinė su pagrindiniais filosofiniais tekstais, tarp jų ir tie patys Metafiziniai apmąstymai. Tik reikia pridurti, kad anuomet kūrinį Petras Račius vertė iš prancūzų kalbos. Prancūziškas Metafizinių apmąstymų tekstas, nors ir parengtas gero Descartes’o draugo, nėra originalas – tai vertimas iš lotynų kalbos, tad raštų rinktinėje atsidūrė vertimo vertimas. Naujame leidime prie jau iš originalo verstų apmąstymų dar pridėti ir Atsakymai į prieštaravimus, kuriuose Descartes’as ginasi nuo įvairiausių kritikų, tarp jų ir britų filosofijos klasiko Thomo Hobbeso, kuris, atrodo, Descartes’o visiškai nesuprato. Toks Descartes’o knygų antplūdis ir jų parengimo kokybė (nors šią kartelę, reikia pastebėti, kilstelėjo vienos konkrečios leidyklos – Phi knygos – ambicija) džiugina, ir natūraliai kyla klausimas: kodėl Descartes’as, kodėl dabar? Descartes’o mąstymas iš esmės atvaizduoja visą Naujųjų amžių filosofinę ir mokslinę problematiką – posūkį į subjektą. Ar toks senas tekstas vis dar sugeba gyvai kalbėti šio painaus mūsų pasaulio skaitytojams? Ar Descartes’ui dar liko vietos ne tik filosofijos istorijoje? Tai (užuot dar kartą atpasakojus filosofijos klasika virtusį veikalą) ir yra perspektyva, iš kurios šiandien įdomiausia pasikalbėti apie Descartes’ą.

Banalu teigti, kad „lėkimas“ – turbūt pati tinkamiausia sąvoka nusakyti šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdą. Bet tiek fizine, tiek „dvasine“ prasme mes nuolatos lekiame – dirbti darbų, skaityti skaitalų, spręsti sprendinių ir, visų svarbiausia, „formuotis nuomonių“. Tačiau optikoje yra tokia taisyklė – judant greitai, vaizdas išsilieja ir daiktai aplinkui tampa nebepanašūs į save. Tuomet tie probėgšmais užmatyti, ištįsę ir neatpažįstami daiktai tampa realiais objektais, skirti jų nuo įprastų daiktų nebėra reikalo. Tai sukuria keistą santykį su pasauliu: plaukimą paviršiumi, atsainų ir skubotą mąstymą. Tada žmogus neišvengiamai padaro didelę nuodėmę: pradeda galvoti, kad būtent taip, kaip jis mato, ir yra. Visa tai yra tik lėkimo simptomai, atskleidžiantys gilų „įsigyvenimą“ į savo pasaulį. Ar įmanoma kaip nors susigrąžinti pasaulį? Atgal sutraukti ištįsusius daiktus? Ar įmanoma tarp nenustojančio reikalavimo veikti ir formuotis savo nuomonę surasti tą kone filosofine fantastika tapusią tiesą? Atsakyti gali padėti Descartes’o filosofija, būtent – dekartiška meditacija.

Descartes’as ragina mąstyti griežtai, preciziškai – taip, kaip mums nebūdinga. „Susikaupk, apsiramink ir bandyk iš naujo, o tai čia jau viską suvėlei“, – maždaug tokius žodžius galėjome girdėti vaikystėje, kai skubant kažką daryti nieko neišeina. Panašiai ir Descartes’as mus skatina sustoti, peržvelgti viską iš naujo ir, suradus tvirtą pagrindą, pradėti dar užtikrinčiau. Šis griežtumas nėra natūralus, bet kritinėse situacijose jis gali lemti viską. Būtent Descartes’o sugebėjimas įžvelgti griežtumo reikiamybę leido jam išlikti filosofijos istorijoje.

Skaitant Descartes’ą nuolat kyla klausimai apie pažinimą, jusles, mokslą, mūsų žinojimo ribas. Jo manymu, mokslas yra keblioje padėtyje, nes juo negalima visiškai pasitikėti. Nepasitikėjimas kyla iš kritinio žvilgsnio į patyrimo prigimtį – empirinis patyrimas yra neatsiejama mokslo dalis, be jo mokslas neegzistuotų, bet būtent dėl jo mokslas gali patirti krizę. Kaip galima tikėtis, kad mokslas teigia „objektyvią tiesą“, jeigu ši paremta mūsų juslėmis? Juk jau Platonas kalbėjo apie tai, kaip reiškiniai mus apgauna ir niekada negalime žinoti tikrųjų dalykų priežasčių. Bet kodėl aš turiu manyti, kad juslės meluoja? O jeigu aš sąmoningai suvokiu, kur ir kada jos mane apgauna? Gal būtent toks ir turi būti mūsų pasaulio pažinimas – per netobulas jusles?

Descartes’o mąstyme juslinio patyrimo kritika atlieka bene svarbiausią vaidmenį. Kritinis jo žvilgsnis į juslinį patyrimą, visų pirma, pasižymi absoliutumu. Jei patyrime užčiuopiama bent minimali apgaulė, jį reikia visiškai atmesti, kitaip prie tiesos nepriartėsime. Tačiau žmogus taip pripratęs prie savo patyrimo, kad negali visuomet į jį žvelgti kritiškai, o net tai sugebėdamas, vis tiek negalėtų juo pasitikėti. Tarkime, aš puikiai suprantu, kodėl po vandeniu panardinta lazdelė atrodo sulūžusi. Tai refrakcija, šviesos bangos lūžis. Taigi toks patyrimas manęs nebeklaidina, tiesa? Ne, iš tikrųjų būtent toks faktas ir leidžia man suabejoti bet kuriuo kitu patyrimu: jeigu galiu įsisąmoninti bent vieną patyrimo „apgavystę“, tai galiu tikėtis tokių apgavysčių esant ar buvus ir daugiau. Tik įsitikinęs, kad už juslių slypi kažkas „nesuklaidinamo“ ir „neklaidinančio“, galiu vėl leistis į juslumo pasaulį ir toliau jį kritiškai vertinti. Tai atsako į galimus klausimus – juslumas Descartes’ui tampa tiltu į faktų, kurie yra pastovūs ir neklaidina, pasaulį.

Bet kaip įmanomas toks radikalus filosofinis šuolis? Atmesti savo jusles – ar tai nereiškia likti be nieko? Ir taip, ir ne. Viena vertus, be juslumo ir kažkokių empirinių objektų, kuriuos galime mąstyti, žmogus lieka tuščias. Grynojo proto pasaulyje neįmanoma niekur sutikti. Kita vertus, filosofinis mąstymas leidžia prieiti prie tokių „nerealių“ dalykų kaip grynasis protas, net jei jie, kaip tokie, ir neegzistuoja. Dėl to Descartes’o abejonė juslumu ir yra vadinama metodine. Jis mums puikiai parodo, kaip meditacijos metodu įmanoma, net likus su tiek mažai, pasiekti pakankamą rezultatą.

Descartes’o filosofijoje tvarka gali kilti tik po meditacijos – šį terminą priimtina versti ir kaip „apmąstymą“. Toks vertimas – pagrįstas, kadangi Descartes’o meditacijos, vertindami griežtai, negalime priskirti nei Rytų, nei krikščioniškai meditacijos tradicijai. Jo meditacija yra filosofinė, visų pirma skirta filosofiniam aiškumui ir pagrįstumui pasiekti, kuris gali padėti „sustyguoti“ ir „suderinti“ mokslą. Panašią, tik žymiai senesnę, ir ne tokią mokslinę, meditaciją galime sutikti ir Anzelmo Kenterberiečio Proslogione. Pagrindinė meditacijos idėja – apvalyti savo mintis nuo nereikalingo triukšmo. Nors šiais laikais tai skamba pernelyg dvasingai, tai tereiškia iš minčių pašalinti visas nepagrįstas ambicijas ir pasilikti tik su tuo, kas yra esmingai svarbu, norint suformuluoti argumentą. Tarkime, savo egzistavimo faktui įrodyti Descartes’as, kaip tikras meistras, pasitelkia vieną vienintelį nepaneigiamą faktą – savo mąstymą: ego cogito. Norėdamas įrodyti Dievo buvimą, jis pasitelkia vien savo egzistavimo faktą ir mąstymą. Jam neprireikia begalės pasikartojančių ar susisukančių argumentų, lentelių, vadovėlių ir t. t., kokių prireikia Tomui Akviniečiui ar Dunsui Škotui.

Taigi radikalų juslinio patyrimo atmetimą galime lyginti su meditacijos „apsivalymu“. Bet kur gi veda toks, atrodytų, skurdus faktas – kad aš mąstau? Atrodytų, labai nedaug: tik prie to, kad ne tik mąstau, bet ir egzistuoju. Anot Descartes’o, veiksmas negali vykti, jeigu nėra subjekto, kuris jį atlieka. Mąstymo negali būti, jeigu nėra žmogaus, kuris mąsto. Tokie lėti žingsniai ir nuvedė Descartes’ą taip toli. Ego cogito fakto nuneigti neįmanoma. Nesvarbu, ar mąstau, klystu, įsivaizduoju ar svajoju, visa tai yra mąstymas ir jis visada „yra“. Dėl to esu ir aš pats, be kurio toks dalykas kaip mąstymas nebūtų įmanomas.

Čia svarbu, kaip ir pats Descartes’as kad mus moko, sustoti ir nugludinti šį jo argumentą. Savo tekste dažnai vartoju žodį „faktas“ – egzistavimo faktas arba ego cogito faktas. Taip sakau, nes Descartes’o argumentas remiasi vien faktu, kad aš mąstau ir įrodo vien faktą, kad aš egzistuoju. Tai reiškia, kad argumentas nieko neleidžia pasakyti apie mąstymo ar egzistavimo prigimtį savaime, bet tik apie jų buvimą (nors, tiesa, Descartes’as ir gali būti apkaltintas tuo, kad apie savo paties egzistavimą pasako daugiau nei jam leidžia jo metodas). Panašiai galima kalbėti ir apie įvairias elementariąsias daleles ar apie „juodąją materiją“, kurių nesame matę ir negalime apie jas nieko pasakyti, bet iš apskaičiavimų galime spekuliuoti apie jų egzistavimą. Kitaip tariant, Descartes’as nesuteikia mums aiškios sąmonės teorijos, nenuspalvina mūsų proto jokiomis spalvomis, nepasako kaip teisingai ar neteisingai naudotis protu, bet paprasčiausiai įrodo savo egzis-
tavimo faktą.

Būtent taip Descartes’as reabilituoja mokslą – suformuodamas pozityvios ontologinės filosofijos pradmenis. Per savo paties egzistavimo faktą jis gali mus suartinti su mūsų realybe. Juslumo sukurtoje nežinomybėje iškyla vienas neabejotinas faktas, nuo kurio kiekvienas filosofas gali atsispirti. Nors būties paslaptys mums lieka užvertos, bet galime jaustis geriau, bent jau tvirtai žinodami, kad patys esame tos paslapties dalimi. Maža to, Descartes’as įgalina ir iškelia racionalaus mąstymo svarbą. Pati galimybė aiškiai suformuluoti savo egzistavimo faktą mums leidžia užtikrinčiau kalbėti apie pasaulį, naudojantis vadinamąja „idėjų plotme“. Dekartiška meditacija mus atitolina nuo juslių. O nuo jų nutolę pamatome, kad jos nesudaro visos mūsų realybės ir, maža to, dar turime „teisę“ kažką pasakyti apie antjuslinę realybės pusę. Todėl Descartes’as vėliau kalba apie „įgimtas proto idėjas“, „gautas proto idėjas“, „begalybės idėją“ ir t. t. Bet gilintis į tolesnę jo filosofijos raidą čia nėra vietos. To, ką pasakėme iki šiol, užteks pažvelgti į meditaciją ir apmąstyti jos aktualumą šiomis dienomis.

Kuo tokia filosofinė meditacija, kurią atlieka Descartes’as, gali būti svarbi mums? Jis į mus panašus tuo, kad pasimetė „informaciniame sraute“: viena juslių jam suteikta informacija atrodė teisinga, kita jį klaidino. Taigi tokiu atveju jis tiesiog jas visas be jokio pasigailėjimo atmetė. Panašiai ir mes šiandien esame kankinami informacijos. Viena atrodo teisingai, kita panašesnė į propagandą ar elementarų melą. Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą kontekste ši informacinė problema tapo nepalyginamai svarbesnė ir keblesnė. Tie, kurie nepasižymi juokinančiu naivumu, supranta, kad iš abiejų karo dalyvių sklinda be galo daug propagandos. Tad mes neišvengiamai atsiduriame panašioje situacijoje kaip ir Descartes’as, kai mūsų pasaulis yra konstruojamas iš nepatikimų žinių. Norėdami pritaikyti jo metodą, šiuo atveju neturime atmesti visos politikos apskritai. Tai būtų kvaila ir neatitiktų mūsų problemos pobūdžio. Bet pasimokę iš Descartes’o ir perėmę jo mąstymo būdą, galime patys surasti problemos sprendimą. Kaip, girdint tiek skirtingų ir prieštaringų nuomonių, surasti kokią nors tiesą?

Tokiame informacijos kare dažnos yra dvi išeitys. Absoliutus praktinis skepticizmas arba vienpusis radikalizmas. Vienu atveju informacija blokuojama (bet ne metodiškai, dekartiškai – tiesiog atmetama), kitu atveju informacija a priori vertinama pagal kažkokią nuomonę. Verta panagrinėti, kodėl abi šios išeitys yra prastos ir netinkamos.

Visų pirma, skepticizmas. Tiesa, kad pats Descartes’as naudojasi skeptišku metodu. Vis dėlto jo skepticizmas yra laikinas, hipotetinis. Jis nesiūlo atmesti juslumo, bet siūlo juo trumpam suabejoti, siekiant tvirtesnio pasaulio vaizdo. Absoliutus praktinis skepticizmas niekada nesugrąžina pasitikėjimo jokia informacija, kadangi už informacijos nieko ir neieško. Skeptikas, išgirdęs apie mokslinę ar filosofinę teoriją, supažindintas su nauja veikla, pramoga ar nematytu menu, mano turintis viską iš karto atmesti ir tuo nepasitikėti. Po kurio laiko gali paaiškėti, kad toks atmetimas iš gyvenimo galutinai pašalino visas galimybes ir linksmumą. Ir nors skeptikas tokiu atveju turi teisę iš visų juoktis – esą šie įtikėję melais ir pasidavė tuštybei, – toks juokas girdisi iš labai žemai. Tokius veikėjus galime sutikti Roberto Musilio, Thomo Manno ar Fiodoro Dostojevskio romanuose.

Antra vertus, vienpusis radikalizmas iškraipo pasaulį. Tam tikra nuomonė apie pasaulį gali formuotis tik po informacijos priėmimo, o ne prieš. Toks požiūris į informacijos nepatikimumą panašus į vaikišką užsispyrimą. Radikalios nuomonės dažniausiai formuojasi save sulyginus su didesne žmonių grupe – „jei jie tuo tiki, tai aš irgi tikiu, ne aš vienas taip mąstau“. Radikalių pažiūrų asmenybės stengsis nekalbėti su kitos nuomonės žmonėmis, kadangi jie nemąsto panašiai, taigi nėra jų „draugai“. Tokia išeitis gali atimti gyvenimą, panašiai kaip ir skepticizmo atveju. Visas gyvenimas formuojamas tam tikros nuomonės ir vieną dieną pasirodo, kad šis gyvenimas ne tavo autentiškas, o tos nuomonės sekėjų gyvenimas. Tokių veikėjų galime sutikti klasikinio periodo Atėnuose.

Reikia gero vairininko, kad jis mus išplukdytų iš tokios padėties. Tokiu vairininku turi teisę tapti pats Descartes’as ir jo filosofinė meditacija. Taigi pašalinę visą informaciją, socialines grupes ir tinklus, nuomones ir t. t., mes vis viena liekame su kažkuo. O tas kažkas yra mes patys. Baisu, kai pagalvoji. Ką su savimi daryti? Tenka gyventi savo gyvenimą, formuoti savo nuomonę ir, svarbiausia, prisiimti už tai visą atsakomybę.

Žinoma, Descartes’o filosofija gali pasirodyti pasenusi. Didelė dalis jo argumentų jau senokai filosofų – vienų labiau įtikinamai, kitų mažiau – neigti ar paneigti. O ir mokslo problema, kurią jis sau iškelia, gali atrodyti visai nepanaši į mūsų pačių. Bet filosofijos senumas nereiškia, kad ji nėra aktuali. Net jeigu klausimas, kurį sprendžia filosofas, atrodo išoriškai nebeaktualus, verta pasėdėti šiek tiek ilgiau vien tam, kad pamatytume, kaip jis iš jo „išsisuka“. Imperatorius privalo žinoti, kaip sugriuvo iki jo gyvavusios imperijos, nes tada žinos, ko pačiam nederėtų daryti. Filosofas (ir ne tik) matydamas, kaip iškyla ir griūna filosofinės imperijos, gali pasimokyti mąstymo būdo, kuris jam pačiam gali padėti geriau mąstyti apie pasaulį. Todėl Descartes’as mums puikiai tinka spręsti savo problemas, nes jo meditacinis metodas leidžia iš naujo sugrąžinti tvarką į informacijos perkimštą pasaulį.