Štai sulaukėme gero populiariosios literatūros teksto, kurio kritikai vis pasigesdavo, sakydami, kad „popsas“ lietuvių literatūroje vis dar tebėra keiksmažodis, nors galėtų būti tiesiog žanro įvardijimas, nusakantis kalbėjimo būdą, temą ir auditoriją, o taip esą todėl, kad nėra gerų šios rūšies kūrinių. Taigi toksai pasirodė […].
Brigita Speičytė
Kai pagalvoji, ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.
Emilija Visockaitė
Mano asmeninėje lietuvių literatūros skaitytojos atmintyje Kristinos Sabaliauskaitės romanas Silva rerum, pasirodęs lygiai prieš dešimt metų, siejasi su dviem ryškiomis, romano recepciją sumuojančiomis tezėmis: pagaliau normalus, įtraukiantis ir puikiai parašytas romanas, kurį skaitydama užmiršti nacionalinės literatūros aspektą, nes skaitai kaip tiesiog gerą tekstą; ir popso klausimas, tiksliau, bene gausiausi kalbėjimai apie jį ir pop atributiką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje per pastaruosius dešimt metų. Šią diskusiją ir reziumavo, ir paakino daugelio literatūros bendruomenės atstovų nuomones įgarsinusi šio straipsnio epigrafu nurodoma Brigitos Speičytės recenzija1, kuri tarsi neabejoja Sabaliauskaitės romano kokybe, bet kritiškai vertina jo recepciją, kartu ir autorės debiuto aplinkybes.
Sabaliauskaitė, tuo metu daugeliui žinoma kaip specialioji Lietuvos ryto korespondentė Didžiojoje Britanijoje, lietuvių literatūros lauke debiutavo 2008 m. LDK laikus į akiratį grąžinančiu romanu Silva rerum. Jos debiutas buvo ryškus ir kitoks, tad apie jį galvojant man nesąmoningai kuriasi grakšti asociacija su Ričardu Gaveliu, sakiusiu, kad, „pirmiausia, objektyviai skiriuosi nuo didžiumos Lietuvos rašytojų tuo, kad niekad neviriau bendram literatūros katile: bendros auditorijos, bendri vakarėliai, bendri rateliai, bendros idėjos. Atėjau į literatūrą iš visai nehumanitarinės profesijos – vienui vienas, piktas ir smarkiai apsiskaitęs“2. Sabaliauskaitė į lietuvių literatūrą irgi atėjo vienui viena, ne tik smarkiai apsiskaičiusi, bet ir kruopščiai LDK laikų istoriją ir archyvus ištyrinėjusi, atėjo niekada nevirusi bendrame literatūros katile ir su stipriu ne tik meno istorikės ir tyrėjos kvalifikacijų, bet ir žurnalistinės darbo patirties užnugariu. Pastaroji aplinkybė turbūt buvo kertinė, lėmusi neigiamą požiūrį į populiarumą turinčius vertinimus: autorės romanas buvo plačiai reklamuojamas, kas tuo metu nebuvo įprasta, ir dar ne kultūrinėje spaudoje (kas savaime suprantama lietuvių rašytojui), bet masinėje žiniasklaidoje – nuo dienraščių iki svarbiausių gliancinių žurnalų ir glamour fotosesijų. Tai anuomet lengvai sujudino lietuvių prozos šiltadaržį ir atnešė naują, Vakaruose įprastą, o prieš dešimtmetį Lietuvoje stipriai erzinusį (anų laikų rak(š)tažodžiai: pijaras, strategijos) rašytojo, jo elgsenos, laikysenos ir savivokos modelį. (Juo dabar, beje, kliaunasi jau daugelis rašytojų, ypač aktyviai dalyvaujančių socialiniuose tinkluose, ko, dera pastebėti, nedaro Sabaliauskaitė.)
Šio straipsnio tikslas nėra tyrinėti autorės laikysenas ar įdėmiai išnarstyti visų Silva rerum recepciją (nors esant užbaigtai tetralogijai, jau būtų metas to imtis), tačiau dėmesį į Loretos Jakonytės mintį, kad „rašytojas gali tapti rašytoju, tik prieš tai susikūręs tam tikrą viziją, kas yra rašytojas ir ką jis veikia“3, – atkreipti verta, nes tai irgi gula į populiarumo arsenalą. Jau pirmoji Silva rerum dalis tą liudijo, o visa tetralogija ir autorės laikysenos visą dešimtmetį tik patvirtino, kad Sabaliauskaitė, ateidama į literatūrą, atsinešė ir aiškią viziją, kokia ji bus rašytoja ir kaip veiks, kokią nišą sau susikurs. Prisimenant ne vienoje recenzijoje ir apžvalgoje išsakytą mintį, kad dabartinėje lietuvių literatūroje Sabaliauskaitė konkuruoja tik pati su savimi, dera neužmiršti ir autorės laikysenos: „Man neįdomu sekti, man įdomiau eiti į neatrastas vietas ar pamirštus užkaborius, užsiimti atminties archeologija, rinktis keistą, nepopuliarų kalbos stilių su ilgais sakiniais ir sudėtinga ritmika“4.
2008 m., skaitydami pirmąją Silva rerum dalį, skaitytojai dar nežinojo didžiojo autorės plano – parašyti keturis romanus, 1300 puslapių didžiąją Vilniaus sagą, papasakoti Norvaišų šeimos keturių kartų istoriją, išrašytą jų šeimos daiktų miške, atverti ne tik LDK laikų istorinius, politinius, visuomeninius ir kultūrinius kontekstus, bet ir parodyti, literatūriškai ir kultūriškai išskleisti įvairiasluoksnę ir nevienalytę Baroko epochą su svarbiausiais jos istoriniais veikėjais.
Praėjus dešimtmečiui nuo debiuto, akivaizdu, kad Sabaliauskaitė užtikrintai yra, kaip liudija visų keturių romanų laidos5, skaitomiausia ir populiariausia6 lietuvių autorė. Tad neatsitiktinai ji buvo ir bene svarbiausia Lietuvos dalyvavimo šiemetinėje Londono knygų mugėje dalis – ne tik viena iš keturių Lietuvai atstovavusių rašytojų (greta Undinės Radzevičiūtės, Alvydo Šlepiko ir Tomo Venclovos), bet ir Dienos autorė7, kartu su latvių rašytoja Nora Ikstena ir estų rašytoju Mihkeliu Muttu. Ar galėjo būti geresnė proga atšvęsti dešimtmetį literatūroje, nei atstovaujant savo šaliai antroje pagal dydį ir svarbą industrijai ir specialistams skirtoje knygų mugėje?
Apie visus Silva rerum romanus daug kalbėta ir rašyta abiejose barikadų pusėse – tiek kultūrinėje, tiek masinėje spaudoje, tiek privilegijuotų, tiek paprastų skaitytojų rateliuose. Buvo akivaizdu, kad šis romanas žymi tam tikrą lūžį lietuvių literatūroje. Visų pirma, jis į lietuvių literatūrą grąžino skaitytoją – tą, nusisukusį nuo jos iškart po mokyklos. Visų antra, jis mums kūrybiškai ir išmoningai sugrąžino vadovėliuose ir istorikų veikaluose dūlančią tirštą ir sodrią LDK laikų, o kartu ir tuometės Europos istoriją, gyvenimą ir istorinius personažus. Pagaliau tuo metu kiek prisnūdusiai (lengvai išsisėmusiai?) lietuvių romanistikai ir esėjimo bumą išgyvenusiai lietuvių prozai debiutinis Sabaliauskaitės romanas nubrėžė dar vieną perspektyvą – prikelti „tokį nepopuliarų, apdulkėjusį žanrą“8 – istorinį romaną. Vertinant pastarojo apdulkėjimo ir nepopuliarumo aspektą iš dabarties perspektyvos, akivaizdu, kad romanas Silva rerum buvo savotiškas pradininkas jau kelerius metus dabartinėje lietuvių romano scenoje regimo istorinio romano suklestėjimo.
Tad nubrėžus visus kontekstinius Silva rerum punktyrus, metas atsigręžti į tą vieną klausimą, kuris lydimas neigiamos konotacijos ir emocijų, lieka nepakitęs per visą dešimtmetį: ar Silva rerum yra populiariosios literatūros kūrinys, ar ne?
Žaismingą atsakymo variantą viename interviu yra pateikusi ir pati rašytoja: „Kai be galo jaudinausi prieš pasirodant mano pirmajai knygai, vienas ne tik mūsų kultūros pasaulį, bet ir apskritai gyvenimą puikiai pažįstantis itin išmintingas žmogus pasakė: „Tu tik nieko nebijok. Jei pasigirs kalbų, kad tavo knyga yra tik piaras, žinok, jog tave pastebėjo. Jei sakys, kad tai – popsas, komercija, vadinasi, ne tik pastebėjo, bet ir perskaitė, įvertino. O kai išgirsi sakant, jog viskas nupirkta už žydų pinigus, žinok, kad tapai žvaigžde“. Trečio kaltinimo dar nesu girdėjusi, o abu ankstesnius jau teko patirti“9.
Žvelgiant iš literatūrinės perspektyvos ir ypač pro siaurus apibrėžimų akinius, paaiškėja, kad atsakymas nėra toks paprastas, nes ir klausimas esti kiek suktesnis: ar autoriaus populiarumas ir skaitomumas automatiškai suponuoja, kad jis rašo populiarią literatūrą, tą, kuri su neigiamu atspalviu – abejotinos meninės kokybės ir vertės?
APSIBRĖŽTI SĄVOKAS
Lietuvių literatūros tradicija, institucinės ir istorinės aplinkybės lėmė literatūros elitizmą ir tai, kad grynosios, atitinkančios įprastus pasaulinius apibrėžimus populiariosios literatūros beveik neturime, lygiai kaip ir jos terminijos. Populiariosios literatūros angliškoji terminija neturi lietuviškų atitikmenų, pavyzdžiui, kaip lietuviškai išversti cliffhanger? Apskritai, ar pas mus funkcionuoja anglakalbėje tradicijoje įprasta skirtis literary fiction vs. genre fiction? Tad, visa tai suvokiant, atrodo itin svarbu pradėti nuo terminų, kurie dažniausiai vartojami, kai kalbama apie Silva rerum romanus, apibrėžimų.
Populiarusis romanas (popular novel) – bendra sąvoka apibūdinti plačiai skaitomiems romanams; dažniausiai turi menkinamąją konotaciją, kuri nurodo į vidutinę ar žemo lygio skaitytojų auditoriją ir reiškia, kad toks romanas neturi didelės literatūrinės vertės. Daugybė bestselerių, istorinių romanų, jausmų romanų, trilerių buvo įvardyti šia sąvoka (The Penguin Dictionary of Literary Terms and Literary Theory, 4th edition, 1999).
Populiarioji literatūra (popular literature) – tekstai, skirti masėms, tekstai, kuriuos mėgsta didelė ir gausi publika. Populiarioji literatūra gali būti atskirta nuo meninės literatūros pagal šį požymį – ji pirmiausia kuriama linksminti skaitytoją. Populiarioji literatūra, priešingai nei aukštoji literatūra, dažniausiai nesiekia formos grožio ar subtilumo ir nėra skirta išlikti ilgam. Svarbiausias populiariosios literatūros žanras yra ir visada buvo romantinis romanas (Encyclopædia Britannica).
Bestseleris – terminas pradėtas dažnai vartoti XX a. trečiame dešimtmetyje ir tikrąja prasme reiškia knygą, kurios egzempliorių konkrečiu momentu parduodama daugiau negu kitų knygų (The Penguin Dictionary of Literary Terms and Literary Theory). Knyga, kuri tam tikrą laiką pagal pardavimus pirmauja prieš kitas to paties pobūdžio knygas; įvardijimas, pasitelkiamas kaip populiaraus literatūrinio skonio ir nuomonės rodiklis (Encyclopædia Britannica).
Istorinis romanas – grožinės literatūros pasakojimo forma, kuri rekonstruoja istoriją ir ją vaizdingai atkuria arba iš naujo sukuria. Svarbiausiu istorinio romano kūrėju anglų literatūroje laikomas seras Walteris Scottas (The Penguin Dictionary of Literary Terms and Literary Theory).
The Concise Oxford Dictionary of Literary Terms (2nd edition, 2001) nepateikia nei populiariosios literatūros, nei populiariojo romano ar bestselerio terminų, bet istorinį romaną apibrėžia kaip romaną, kuriame veiksmas vyksta konkrečioje istorinėje epochoje, gerokai ankstesnėje už tą, kurioje romanas rašomas; romanui būdinga pastanga tiksliai pavaizduoti to laikmečio papročius ir mentalitetą. O pagrindinis veikėjas – tikras ar išgalvotas – dažniausiai dalyvauja istoriniame konflikte, kurio baigtį skaitytojas jau žino.
Visi šie terminų apibrėžimai, o ypač juose subtiliai paminėti vidiniai prieštaravimai, mus išsviedžia į didžiausių debatų ir bene svarbiausios binarinės literatūros opozicijos erdvę: populiari literatūra prieš rimtąją, popsas prieš elitą, žemoji prieš aukštąją – įvardijimo variantų gausybė, tačiau esmė nesikeičia, lygiai kaip ir klausimas – kodėl reikia skirti?
APIE SKIRTĮ
Skirtis tarp tikrosios ir populiariosios literatūros yra viena svarbiausių, nuolatos lydinti literatūrą ir jos (į)vertinimo veiksmą. Rimtosios literatūros šalininkams atrodo, kad populiarioji literatūra skirta skaitytojų skoniui pataikauti, ji neaugina jo ir nesuteikia jam naujų žinių, neformuoja kritinės refleksijos, nes skirta tik pramogai ir poilsiui. Svarbiausias dalykas, bandant įvertinti skirties prasmingumą, yra pamatinis suvokimas, kad tai neatsiejama pažinimo (per opozicijas mes pažįstame ir mąstome apie pasaulį) dalis. Kartu tai ir bandymas susidoroti su noru, ypač literatūros mokslo, viską suklasifikuoti ir sudėlioti į lentynėles, nes vėlgi – tai lengvina pažinimo procesą. Dabar egzistuojanti populiarioji literatūra yra neatsiejama nuo bestselerių kultūros, o pastarųjų istorija pradėta skaičiuoti tik XIX–XX a. sandūroje, Amerikoje ėmus sudarinėti knygų sąrašus. Ši literatūros atšaka, sakykime, labai jauna, tad gal suprantamas ir mokslininkų pasidygėjimas ir noras nesitepti rankų su veikiausiai vienadieniais dalykais. O juk į tokius greitai besivystančios knygų mados ir pretenduoja, lygiai kaip ir į apokaliptines literatūros pabaigos interpretacijas. Kita vertus, ši skirtis yra išsigelbėjimas kritikams, nes duoda aiškias vertinimo gaires: jei tai yra akivaizdžiai popsinis tekstas, tai natūralu, kad neimsime jo vertinti aukštosios kultūros / literatūros kriterijais.
Prieš kelerius metus britų dienraštis The Guardian ėmėsi rašinių ciklo „Žanro debatai“. Juose mano minėtąsias skirtis svarstė žinomi rašytojai. Jų visų mintis galima būtų reziumuoti šia ironiška, ekonominį aspektą išryškinančia išvada: grožinė literatūra (literary fiction) yra dirbtinis prabangus prekės ženklas, kurį sunku parduoti. Kitaip tariant, grožinės literatūros ir žanrinės literatūros kova, šių dienų skaitomiausių rašytojų nuomone, yra bereikalingas ir abi puses silpninantis veiksmas, kuriame negali būti laimėtojų. Pastaruosius kelerius metus literatūros kritikai abiejose Atlanto pusėse prieš kiekvienus literatūrinius rinkimus ir apdovanojimus vis pakedena genre debate, vis labiau ryškindami, kad šioji skirtis netenka prasmės, tapdama tarsi kliuviniu natūraliam literatūros procesų suvokimui. Jeigu griežtai laikytumėmės pristatytų žanrinių apibrėžimų, tai pastarojo dešimtmečio Man Booker ar koks kitas garsus apdovanojimas atrodytų katastrofiškai uzurpuotas populiariosios literatūros ir bestselerių.
Kaip tvirtina populiariąją / žanrinę literatūrą tyrinėjantis Kenas Gelderis, raktiniai ir pamatiniai žodžiai suprasti ir atpažinti populiariąją literatūrą yra „industrija“ ir „pramoga“10. Būtent joms popliteratūra tarnauja, o Literatūra lieka ištikima amžinosioms vertybėms. Kitas svarbus, tiksliau, dažniausias skiriamasis bruožas – žanrinė priklausomybė, nes be žanro popliteratūra tiesiog neegzistuoja. Ir svarbiausi žanrai čia – (istorinis) meilės romanas, detektyvas, trileris, mokslinė fantastika, etc. Bet, žinoma, yra ir išimčių, sako Gelderis, ir ištraukia Vladimiro Nabokovo, Martino Amiso, Salmano Rushie, Arundhati Roy kortą, sakydamas, kad taip, šių rašytojų kūriniai buvo ir yra labai populiarūs, jie ne kartą yra tapę bestseleriais ir kai kurie iš jų turi aiškią žanrinės literatūros priklausomybę, tačiau tai nereiškia, kad minėtieji autoriai sąmoningai (!) rašė populiariąją literatūrą, pirmiausia aptarnaudami leidybos industriją ir skaitytojų pramogas11.
Gelderio pateikiamą populiarių, bet populiariosios literatūros kryptingai nerašančių autorių sąrašą, galvodama apie Sabaliauskaitei giminingus atvejus, pratęsčiau įtraukdama ir lenkų rašytoją Olgą Tokarczuk (ji, beje, pirmoji atsiliepė apie lenkiškąjį Silva rerum vertimą12 ir parašė ne vieną istorinį romaną, iš kurių Silva rerum artimiausias Jokūbo knygos) ir britų autorę Zadie Smith, galiausiai net Eleną Ferrante ar Karlą Ove Knausgårdą. Tad, kaip rodo paskutinės pasaulinės literatūros tendencijos, rašytojo populiarumas ir skaitomumas jau nebėra patikima tiesioginė nuoroda į literatūrinę popsinę ne-kokybę ar ne-vertybes. Man atrodo, kad būtent toks yra ir Sabaliauskaitės bei jos tetralogijos Silva rerum atvejis.
BANDYMAS ATSAKYTI
Susipažinus su terminais, kontekstais ir juos įvertinus, galima daryti išvadą, kad dažniausiai populiariajai literatūrai priskiriami plačiai skaitomi, jau minėtos aiškios žanrinės priklausomybės ir iš anksto planuojamo tarnavimo „linksminimo departamentui“ ir leidyklų skaičiams tekstai. Čia būtų galima lyg ir dėti kabliataškį, pradžiuginant visus kritikus ir pasakant, kad Silva rerum tetralogija yra istorinis romanas, taigi aiškiai žanrinė literatūra, plačiai ir gausiai skaitoma. Bet. Ir čia prasideda išimtys iš taisyklių, nuokrypiai nuo apibrėžimuose fiksuotų reiškinio savybių, nurodantys tikruosius atsakymus.
Visų pirma, Silva rerum romanai netarnauja ir nepataikauja nei industrijai, nei skaitytojo skoniui, jie nėra orientuoti į neišsilavinusį, vidutinį ar net žemo lygio skaitytoją, nėra kuriami skaitytojams linksminti ir pramoginiam skaitymui, netgi priešingai, ilgus Sabaliauskaitės sakinius be jokių dialogų ir atokvėpių skaityti nėra lengva ir jie reikalauja viso skaitytojo dėmesio13. Silva rerum romanai nėra parašyti atmestinai, nekreipiant dėmesio į formą ar stilių, tesiekiant pagavių įvykių išrašymo ar page-turner sukūrimo, netgi atvirkščiai – forma ir specifinė sintaksinė stilistika yra skiriamieji Sabaliauskaitės tekstų bruožai, nekalbant jau apie naratyvines strategijas ir pasakotojo figūros išskirtinumą – tą autorės sąmoningą ir bene svarbiausią sprendimą, leidžiantį, pasak Leonido Donskio, prisijaukinti praeitį, „paverčiant ją dabarties dalimi, o savo dabarties dilemas perkeliant į praeitį“14.
Pagaliau pagrindinis skirtumas, leidžiantis atskirti populiariąją literatūrą nuo rimtosios, yra stilius. Ir nors dėl jo, kaip ir dėl skonio, de gustibus non est disputandum, vis dėlto ginčai apie literatūros stilių neretai būna tiesiogiai susiję su popsiniu vertinimu. Geras stilius – tai geras, įstabiai parašytas sakinys, kuriuo liudijamas gyvenimas, o ne išreiškiamas banalus, nuo realybės leidžiantis atitrūkti siužetas. Gyvenimas su visais kontekstais, o Sabaliauskaitės atveju – ir ištisa praėjusi sodri epocha, nugulanti į išskirtinius, kilometrinius ir simfoninius, ne į skaitytoją, bet į pasakojamą istoriją ir jos ritmiką orientuotus Silva rerum sakinius.
Galvojant apie Silva rerum, neišvengiamai reikia atsigręžti į istorinį romaną – jis mūsų tradicijoje yra įsitvirtinęs kaip terminas ir žanras, kurį naudoja ir rimtoji literatūra, net tik populiarioji. Pastaroji, beje, banaliai tariant, stengiasi aptarnauti žanrą, o šitos savybės, man regis, niekaip negalėtume prikišti Sabaliauskaitės tekstams. Jeigu rašytoja ką ir aptarnauja, tiksliau, kam tarnauja, tai ne žanrui, o pasakojamai istorijai, kuriai savo tekstais grakščiai ir pagarbiai, su mokslininkės rūpesčiu, nusilenkia iš dabarties. Apskritai atida istorinei tiesai ir atminčiai, fiksuotai archyvuose, istoriniuose šaltiniuose ir moksliniuose tyrimuose, yra Silva rerum kertinė stiprybė. Vargu ar kas Lietuvoje žino faktą, cirkuliuojantį Lenkijoje: garsiosios Krokuvos leidyklos Znak, kuri išleido pirmąją lenkišką Silva rerum, istorikai romane nerado nė vienos istorinės klaidos. Ir šis faktas, nepaisant asmeniškai girdėtų keistų purkštavimų iš lietuviškojo cecho, atrodo pasakantis viską – tyrėjos preciziką ir išmanymą, kuris romane dera su aistringa ir kartu išmintinga, daug metų puoselėjama meile Barokui.
„Reikia perskaityti 50 knygų, kad parašyčiau 5 eilutes. Toks yra santykis, kai esi mokslininkas-rašytojas“, – tai šiemet knygų mugėje atskleista Sabaliauskaitės prozos rašymo formulė15. „Proza kalba apie daiktus, ir jei pasakotojas į savo istoriją įterpia šeivamedį, jis privalo žinoti, koks tai augalas, ir deramai jį aprašyti, kitaip verčiau jo neminėti. Prozoje rem tene, verba sequentur, turėk tai, apie ką nori kalbėti, o paskui rasi tinkamus žodžius“, – tokia prozos gerumo ir kokybės formulė pagal Umberto Eco16, kuri tinka ir Sabaliauskaitei – ir turėjusiai apie ką kalbėti, ir puikiai išmaniusiai visus dalykus, apie kuriuos rašė savo romanuose. (Beje, jeigu reiktų rasti pasaulinę analogiją Silva rerum, veikiausiai pirmiausia minėčiau – dėl barokinės sąmonės įtekstinimo – Susan Sontag romaną Vulkano mylėtojas, kurį legendinė The New York Timeskritikė Michiko Kakutani įvardijo kaip nedekoratyvų, bet keliabriaunį, aistrų ir idėjų prisodrintą istorinį romaną.)
Eco miniu neatsitiktinai, nes netikėtai vėl sugrįžusi prie jo populiaraus ir bestselerinio istorinio romano Rožės vardas, dar kartą naujai, galvojimo apie Silva rerum kontekste, perskaičiau ir romaną lydinčią postilę, kurioje Eco išdėsto savo pasirinkimus, koncepciją ir suaktualina istorinio žanro problematiką. Didžioji dalis Eco minčių tinka ir Sabaliauskaitės tetralogijos analizei bei vertinimui. Apskritai, skaitant Eco postilę, atrodo, kad kaipsyk iš jos Sabaliauskaitė mokėsi rašytojiškų laikysenų, santykio ir elgsenos su tekstu bei tekste pasakojamomis istorijomis.
1989 m. Vytauto Kavolio redaguotas išeivijos žurnalas Metmenys rubrikoje „Polilogas“ publikavo tiek Lietuvos, tiek išeivijos kritikų nuomones apie to meto lietuvių literatūrą ir jos perspektyvas, viena iš jų – istorinio romano ateitis, kurią Rimvydas Šilbajoris formuluoja aiškiai: „Sukurti tikrai reikšmingą istorinį romaną Lietuvoje reikštų tą patį, kas yra pilnutinai ir sąmoningai būti savimi“17. Regis, Sabaliauskaitė savo Silva rerum romanų tetralogija per aštuonerius metus grąžino ne tik skaitytoją į lietuvių literatūrą, bet ir lietuviams sugrąžino pamirštą didžiulį LDK istorijos tarpsnį, kuris romane atskleidžiamas per keturias vienos šeimos kartas. Sabaliauskaitė be saldaus sentimento, su istorine precizika sugrąžino mūsų didikų istorijas, ilgą laiką buvusias mūsų sąmoningumo paraštėse. Šie sugrįžimai leidžia klausti, kad gal Šilbajorio ištartis jau tapusi realybe – gal jau pilnutinai ir sąmoningai esame savimi?
Vargu ar šiuo tekstu, kuris, kaip jau supratote, yra manasis akivaizdus atsakymas – man Silva rerum nėra popromanas (ir dar labiau ne istorinis nuotykių romanas, nebent vienos šeimos kelių kartų gyvenimą traktuosime tik kaip nuotykius), nepaisant triuškinančio autorės populiarumo, – aš pakankamai įtikinau popso barikadose esančius, bet viliuosi, kad pavyko bent jau suabejoti tam tikromis jų nuostatomis, lygiai kaip ir atskleisti keletą mūsų literatūros tradicijos niuansų.
Popso byla šio romano atveju verčia mane prisiminti Haroldą Bloomą, kuris sakė, kad „blogi tekstai yra visi vienodi, o puikūs tekstai yra skandalingai įvairūs ir žanrai toje įvairovėje brėžia autentiškas ribas“18. Tad štai čia ir metas dėti tašką, sakantį, kad Sabaliauskaitės romanų tetralogija Silva rerum yra puikus tekstas, štai jau dešimtmetį keliantis klausimų ir diskusijų, kurios, tikiuosi, vieną dieną jau pereis į rimtą literatūrologų analizės lygmenį, o nebe purkštavimus – popsas / ne popsas, patinka / nepatinka. Galutinį atsakymą popso byloje duos svarbiausias teisėjas – laikas, kuriuo išbandomi visi kūriniai ir jų autoriai – savu laiku dabar kanoninis, aukštasis ir elitinis Williamas Shakespeare’as su savo pjesėmis irgi buvo neva popsas.
1 Brigita Speičytė, „Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum“, [rec. Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum, Vilnius: Baltos lankos, 2008], in: Literatūra ir menas, 2009-11-27, http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3261&kas=straipsnis&st_id=15684.
2 „Be užuolankų. Ričardas Gavelis atsako į Vytauto Rubavičiaus klausimus“, in: Literatūra ir menas, 1991-11-16, p. 5. Kad Gavelis buvo ir yra svarbus Sabaliauskaitei, liudija ne tik Londono knygų mugės kontekste jos minėti Gavelio kūriniai, bet ir Sabaliauskaitės novelistikos knygos Danielius Dalba & kitos istorijos (2012) vienas iš veikėjų Danielius Dalba – ne tik turįs aiškiai atpažįstamų Gavelio bruožų, bet ir sutinkantis Gavelį pomirtiniame gyvenime, „rašytojų rezidencijoje“. Leonido Donskio žodžiais tariant, „jei Danielių Dalbą laikysime Sabaliauskaitės sąmoningai sukonstruotu Ričardo Gavelio alter ego“, tai galėsime nesunkiai atsekti, kokie bendrumai ir bendros laikysenos sieja Gavelio ir Sabaliauskaitės figūras bei pasaulėžiūras.
3 Loreta Jakonytė, Rašytojo socialumas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 9.
4 Audrius Ožalas, „Kristina Sabaliauskaitė: „Mes pasauliui turime daug ką pasakyti“, 2018-03-28, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kristina-sabaliauskaite-mes-pasauliui-turime-daug-ka-pasakyti-286-947738.
5 Pagal Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos suvestinio katalogo duomenis (žr. 2018-04-17): Silva rerum – 18 laidų; Silva rerum II – 13 laidų; Silva rerum III – 8 laidos; Silva rerum IV – 5 laidos.
6 Iškalbus epizodas iš atkurtos Lietuvos šimtmečio proga portalo lrytas.lt surengtų Šimtmečio knygų rinkimų: literatūros ekspertų sudarytame lietuvių literatūros, sukurtos nuo 1918 iki 2018 m., šimtuke Sabaliauskaitės romanų tetralogija atsidūrė 39 vietoje (surinkusi 7 balsus iš 17), o skaitytojų išrinktame šimtuke – 3 vietoje (surinkusi 2461 balsą); daugiau žr. https://plus.lrytas.lt/metu-knygos-rinkimai.
7 Dienos autoriaus programa – svarbiausias Londono knygų mugės įvykis, pristatantis geriausius, sėkmingiausius, daugiausia pasiekusius ir labiausiai pripažintus rašytojus.
8 Audrius Ožalas, op. cit.
9 Jolanta Miškinytė, „K. Sabaliauskaitė: Atsisakau būti klasifikuojama pagal amžių“, in: Moteris, 2012, Nr. 11, http://www.moteris.lt/veidai/ksabaliauskaite-atsisakau-buti-klasifikuojama-pagal-amziu.d?id=59914857.
10 Daugiau žr. Ken Gelder, Popular Fiction: The Logics and Practices of Literary Field, London and New York: Routledge, 2005.
11 Ibid., p. 12–39.
12 Knygos išskirtinumą Tokarczuk pabrėžė ir interviu: „Pastaruoju metu Lenkijoje išgarsėjo Kristina Sabaliauskaitė ir jos „Silva rerum“. Tai kaip tik yra pavyzdys literatūros, peržengiančios politikos ar geografijos nubrėžtas sienas ir grąžinančios mums bendrą lenkų ir lietuvių atmintį. Ši rašytoja puikiai skaitoma, turi nepaprastą talentą rekonstruoti buvusius pasaulius; viskas ten labai vaizdinga ir apgalvota“ („Garsi lenkų rašytoja: Pasaulis akivaizdžiai tampa vis labiau moteriškas“, Olgą Tokarczuk kalbina Kristina Sadauskienė, in: Moteris, 2017, Nr. 9, http://www.moteris.lt/veidai/garsi-lenku-rasytoja-pasaulis-akivaizdziai-tampa-vis-labiau-moteriskas.d?id=76157817).
13 Čia noriu įterpti vieną anekdotinę, bet tikrą istoriją: žmogus po sudėtingos operacijos, išvykęs į reabilitaciją, turėjo štai tokį dialogą su jam privalomai priskirta psichologe. Pokalbio pradžioje ji paklausia: „Ką jūs dabar skaitote?“ Žmogus atsako: „Sabaliauskaitės Silva rerum. Baigiu pirmą, imsiuos antros“. Psichologė išpučia akis ir sako: „O, tai jūs stiprus ir psichologiškai tvirtas žmogus, aš labai sunkiai šitą knygą skaitau“. Ir po šito sakinio nutaria, kad Silva rerum skaitančiam pacientui tikrai psichologinės pagalbos nereikia.
14 Leonidas Donskis, „Suvenyrinės atminties ir istorijos alternatyva: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, 2010-04-07, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-07-leonidas-donskis-suvenyrines-atminties-ir-istorijos-alternatyva-kristinos-sabaliauskaites-silva-rerum/43026.
15 Monika Gimbutaitė, „Kristina Sabaliauskaitė: „Reikia perskaityti 50 knygų, kad parašyčiau 5 eilutes“, 2018-02-24, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kristina-sabaliauskaite-reikia-perskaityti-50-knygu-kad-parasyciau-5-eilutes-286-931162.
16 Umberto Eco, Pappe Satàn aleppe. Takios visuomenės kronikos, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Tyto alba, 2017, p. 355.
17 Rimvydas Šilbajoris, in: Metmenys, 1989, Nr. 57, p. 159.
18 Harold Bloom, How to Read and Why, New York: Scribner, 2000, p. 143.
