Kęstutis Grigaliūnas. Didieji statiniai Lietuvoje XVI. 2004. Šilkografija

Kaip mus pasiekė istorijos apie Sokrato vargus su sunkaus būdo žmona Ksantipe? Iš kur žinome apie aibes Diogeno Kiniko, švelniai tariant, nepadorių išsišokimų? Kodėl galime šitiek pasakyti apie stoikų ir epikūrininkų mokymus, nors nėra išlikusių pilnų jų veikalų? Už visa tai turime dėkoti Diogenui Laertijui, kuris kadaise nutarė užrašyti garsių Graikijos filosofų biografijas ir doktrinas knygoje pavadinimu Įžymiųjų filosofų gyvenimai ir mintys. Šis kūrinys, kritikų tiek talžytas dėl savo trūkumų, išlieka svarbus kaip pirmoji filosofijos istorija, ir be jo mūsų žinios apie gausų senovės Graikijos filosofinį palikimą būtų daug skurdesnės.

Pats autorius ir jo gyvenimas yra mįslingi, nežinome net jo kūrybos datos. Besiremdami tuo, kad Diogenas nekalba apie neoplatonistinę mokyklą (užsimezgusią antroje III a. po Kr. pusėje), bet mini Sekstą Empiriką (gimusį apie 160-uosius ir mirusį apie 210-uosius metus po Kr.), mokslininkai tegali spėti, kad jis gyveno ir rašė pirmoje III a. po Kr. pusėje, ar net pradžioje.

Daug hipotezių iškelta ir apie epiteto „Laertijas“ reikšmę. Bizantijos raštininkai laikėsi nuomonės, kad epitetas nurodo autoriaus kilmę iš vieno Kilikijos miesto, ir jiems pritarė XVII bei XVIII a. filologai. Viena drąsesnė teorija teigia, kad vardas Diogenas Laertijas – tai nuoroda į διογενὲς Λαερτιάδη, vieną iš daugelio Odisėjo epitetų Iliadoje ir Odisėjoje. Neseniai šiuo klausimu žodį tarė prancūzų mokslininkas Olivier Massonas. Besiremdamas naujais archeologiniais atradimais, leidžiančiais manyti, kad Kilikijoje išties galimai stovėjo Laerto miestas, jis padarė išvadą, kad epitetas „Laertijas“ visgi nurodo autoriaus kilmę.

Yra buvę ir daug bandymų Diogeną priskirti konkrečiai filosofinei mokyklai, nors jis savo kūrinyje neišsako jokių asmeninių filosofinių pažiūrų. Vieni manė, kad jis priklausė skeptikams, o kiti galvojo, kad jis buvo epikūrininkas. Tačiau šiais laikais mokslininkai tokiems bandymams nebepritaria ir mano, kad Diogenas Laertijas veikiau buvo pirmiausia poetas, kuris domėjosi įvairių pakraipų filosofija ir rinko visokių doktrinų nuotrupas, bet pats konkrečiai mokyklai nepriklausė.

Įžymiųjų filosofų gyvenimai ir mintys filologams nuo seno badė akis dėl stilistinių trūkumų, o filosofijos istorikams – dėl turinio. Knyga išties pilna prieštaravimų, pasikartojimų ir spragų. Dėl to jau XV a. vienuolis Ambraziejus Traversaris, Diogeno kūrinį išvertęs į lotynų kalbą, įvade atsiprašinėjo, kad savo laisvalaikį skyrė tokios žemiškos ir kiek prastai parašytos knygos vertimui, o šiais laikais mokslininkai vienbalsiai sutaria, jog visi trūkumai yra ženklas, kad Diogenas nespėjo parengti galutinės savo kūrinio versijos. 

Biografijų turinys taip pat pasižymi savotišku nenuoseklumu. Vieniems filosofams skiriamos vos kelios pastraipos, o kitiems ištisos knygos, doktrinos pateikiamos be konteksto ir neaptariama jų filosofinė vertė. Tai regėdamas garsusis vokiečių filologas Werneris Jägeris Diogeną negailestingai nurašė kaip „neišmanėlį“, o filosofijos istorikas Richardas Hope‘as Įžymiųjų filosofų gyvenimus ir mintis palygino su vabalų kolekcija ir pareiškė, kad toks filosofinių doktrinų rinkinys apie jų istoriją pasako ne daugiau, negu vabalų kolekcija pasako apie vabalo gyvenimą.

Ir visgi kritikų ilgai žerti priekaištai neužgožė šio kūrinio žavesio. Vienoje esė Michelis de Montaigne’is prisipažino norįs, kad Diogenų Laertijų būtų buvę ne vienas, nes senovės filosofų gyvenimai jį domino lygiai taip pat, kaip ir jų mintys, o Friedrichas Nietzsche Diogeną pavadino durininku, kuris saugo vartus, vedančius į antikinės filosofijos pilį. Mūsų dienomis atgimęs susidomėjimas Įžymiųjų filosofų gyvenimais ir mintimis rodo, kad ėmė kisti ir mokslininkų nuomonė apie kūrinį bei jų autorių.

Kaip pirmoji filosofijos istorija Įžymiųjų filosofų gyvenimai ir mintys apima itin ilgą laiko tarpą. Pradėdamas nuo septynių Graikijos liaudies išminčių ir baigdamas ties helenistine era Diogenas mums papasakoja apie gausybę filosofų, kurie antraip būtų buvę pasmerkti užmarščiai. Ypač svarbios yra stoiko Zenono ir Epikūro biografijos, nes jose autorius pateikia išsamią šių filosofų minčių santrauką (o Epikūro atveju net pažodžiui pacituoja tris jo laiškus ir pagrindinius mokymus). Mokslininkams, nagrinėjantiems helenistinę filosofiją, jos yra išskirtinis stoikų ir epikūrininkų doktrinų šaltinis.

Apie filosofus pasakojamos istorijos dažnai yra keistos, keliančios nuostabą ar tiesiog neįtikėtinos, tačiau ne tikrume slypi jų svarba. Istorijų visuma perteikia Antikos žmonių akyse susidariusį filosofo kaip žmogaus įvaizdį ir daug pasako apie senovės Graikijoje vyravusią filosofinę kultūrą bei filosofinės veiklos ir kasdienio gyvenimo santykį. Gal net būtų galima teigti, kad Diogeno Laertijaus biografijos tyliai daro įtaką ir mūsų pačių įsivaizdavimui, koks turi būti filosofas.

Įžymiųjų filosofų gyvenimų ir minčių pirmosios knygos ištrauką (versta iš: Diogenes Laertius, Lives of Eminent Philosophers, edited by Tiziano Dorandi, (ser. Cambridge Classical Texts and Commentaries, 50), Cambridge: Cambridge University Press, 2013) į lietuvių kalbą vertė Matas Keršys.

PROLOGAS

[1] Kai kurie teigia, kad filosofinė veikla kilo iš svetimšalių. Juk vadovaujantis tuo, ką Aristotelis sako savo veikale apie magiją, ir Sotijonas dvidešimt trečioje Įpėdinystės knygoje, pas persus atsirado magai, pas babiloniečius arba asirus chaldėjai ir gimnosofistai pas indus, o pas keltus ir galatus vadinamieji druidai ir semnotėjai. Mochas buvo finikietis, Zamolksis – trakas, o Atlantas – libietis.

Egiptiečiai sako, kad Hefaistas yra Nilo vaikas, ir kad jis davė pradžią filosofijai, kuria pirmiausiai užsiima kunigai ir žyniai. [2] Anot jų, Hefaisto gimimą ir Aleksandrą Makedonietį skiria keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt trys metai, o per šį laiko tarpą įvyko trys šimtai septyniasdešimt trys saulės ir aštuoni šimtai trisdešimt du mėnulio užtemimai.

Platonikas Hermodoras savo veikale apie matematiką teigia, kad tarp magų, kurių luomui pradžią davė Zaratustra Persas, atsiradimo ir Trojos užkariavimo praėjo penki tūkstančiai metų. Pasak Ksanto Lidiečio, Zaratustrą ir Kserkso persikėlimą per jūrą skiria šeši tūkstančiai metų, o po Zaratustros buvo daug magų, kurie vienas kitą keitė kaip įpėdiniai: Ostanas, Astrampsichas, Gobrijas ir Padzatas, iki tol, kol Aleksandras nesunaikino persų karalystės.

[3] Tačiau apsėsti svetimšaliais jie užmiršta graikų nuopelnus, ir tai, kad iš jų ne tik filosofija, bet ir pati žmonija kilus. Taigi pažiūrėk, štai Atėnuose gimė Musajas, o Tėbuose Linas. Sakoma, kad Eumolpo vaikas1 pirmasis dievų kilmes užrašė ir gaublį sukūrė. Jis teigė, kad viskas kilo iš vienio, ir jog ten pat viskas sugrįš. Jis mirė Falere, ir jam ant kapo užrašė tokias eiles:

Eumolpo brangų sūnų pasiglemžė Falero žemė,

Musają, sunykusiu kūnu, laiko po šiuo kapu.

Nuo Musajo tėvo ir Eumolpidų giminė Atėnuose gavo savo vardą.

[4] Sakoma, kad Linas buvo Hermio ir mūzos Uranijos vaikas. Jis aprašė, kaip gimė pasaulis, saulės ir mėnulio kelius, ir tai, kaip atsiranda gyvūnai ir vaisiai. Jo eilių pradžia štai tokia:

Buvo kadaise laikai, kai viskas drauge užaugo.

Pasiremdamas šituo Anaksagoras teigė, kad visi dalykai atsirado kartu, o protas atėjo ir viską darniai išskirstė. Manoma, kad Linas žuvo Eubojoje, Apolono nušautas lanku, o jam ant kapo buvo užrašyta šitai:

Šičia žemė priglaudė Liną jam mirus,

Vainikuotosios mūzos Uranijos sūnų.

Ir štai taip filosofija kilo iš graikų, o pats šis žodis atsisako būti į svetimšalių kalbas išverstas.

[5] Priskiriantys filosofijos išradimą svetimšaliams kaip pavyzdį pateikia ir Orfėją Traką sakydami, kad jis buvo filosofas ir buvo seniausias iš jų visų. Tačiau aš pats nežinau, ar reikėtų žmogų, tokius dalykus apie dievus skelbusį, filosofu vadinti. Nežinau kuo reikia vadinti tą, kuris nerūpestingai priskyrė dievams visas žmonijos negandas ir net tuos reto gėdingumo dalykus, kuriuos tam tikri žmonės liežuviu atlieka. Pasakojama, kad jis moterų nužudytas buvo, bet antkapio užrašas Dione Makedonijoje teigia, jog jis buvo nu-
trenktas žaibo:

Traką Orfėją lyra auksine čia mūzos palaidojo,

Kurį Dzeusas, valdovas aukštybių, rūkstančia strėle užmušė.

[6] Sakantys, kad filosofija kilo iš svetimšalių, taip pat papasakoja, kaip kiekviena tauta ja užsiima. Pasak jų, gimnosofistai ir druidai filosofuoja mintis išreikšdami mįslėmis. Jie skatina žmones gerbti dievus, nedaryti jokių blogybių ir puoselėti drąsą. Kleitarchas dvyliktoje knygoje rašo, kad štai gimnosofistai ir mirtį niekina. Chaldėjai užsiima astronomija ir pranašystėmis, o magai garbina dievus, jiems aukoja ir meldžiasi, lyg dievai jų vienintelių klausytųsi. Taip pat jie aiškina, kas tie dievai yra ir kaip jie atsirado (o dievais jie laiko ugnį, žemę ir vandenį). Jie smerkia dievų atvaizdus ir visų labiausiai peikia žmones, priskiriančius dievams lytį. [7] Magai diskutuoja apie tai, kas yra teisingumas, ir laiko šventvagyste sudeginti mirusius. O Sotijonas dvidešimt trečioje knygoje rašo, kad sugulti su motina ar dukterimi, jų nuomone, nėra šventvagiška. Magai irgi užsiima pranašystėmis bei teigia, kad jiems apsireiškia dievai. Tačiau jie taip pat sako, kad oras yra kupinas vaizdinių, kurie tarsi iškvėpto garo srovė iškyla aštriaregiams prieš akis. Jie draudžia nešioti papuošalus ir aukso dirbinius. Jų drabužiai balti, jų guoliai šiaudiniai, o valgo jie daržoves, sūrį ir paprastą duoną. Jų įrankis yra nendrinė lazdelė, kuria, kaip sakoma, jie kabina ir valgo sūrį.

[8] Aristotelis savo veikale apie magiją ir Deinonas penktoje Istorijos knygoje teigia, kad magai raganauti nemoka. Pastarasis autorius taip pat verčia Zaratustros vardą į „aukojantis žvaigždėms“. Šitokį vertimą pateikia ir Hermodoras. Aristotelis pirmoje veikalo apie filosofiją knygoje sako, kad magai net už egiptiečius senesni, ir anot jų, pasaulyje yra dvi pirmapradės jėgos: geroji dievybė ir blogoji dievybė. Geroji vardu Dzeusas arba Ahūra Mazda, o blogoji – Hadas arba Ahrimanas. Tą patį rašo ir Hermipas pirmoje veikalo apie magus knygoje, Eudoksas savo Kelionėje aplink pasaulį ir Teopompas aštuntoje Filipikų knygoje. [9] Pastarasis autorius taip pat sako, kad, pasak magų, žmonės prisikels ir bus nemirtingi, o visata išliks jų2 maldų dėka. Šitai pasakoja ir Eudemas Rodietis. Hekatajas mini, kad, anot magų, ir dievai turėjo pradžią. Klearchas Solietis savo veikale apie auklėjimą teigia, kad ir gimnosofistai kilę iš magų, o kai kurie tą patį sako ir apie žydus. Be to, rašantys apie magus kritikuoja Herodotą, nes Kserksas nebūtų sviedęs ieties į saulę ir nebūtų jis pančių į jūrą įmetęs magams mokant, kad tai yra dievai. Tačiau tikėtina, kad jis sunaikino dievų atvaizdus.

[10] O egiptiečių filosofija apie dievus ir teisingumą yra štai tokia. Jie teigia, kad pradas yra medžiaga, iš kurios po to buvo išskirti keturi elementai ir sukurti kai kurie gyviai. Pasak jų, saulė ir mėnulis yra dievai, ir saulę jie vadina Ozyriu, o mėnulį – Izide. Manetonas Gamtinės filosofijos apžvalgoje ir Hekatajas pirmoje savo veikalo apie egiptiečių filosofiją knygoje sako, kad egiptiečiai tarsi mįslę mindami vaizduoja dievus kaip skarabėjus, krokodilus, sakalus ir kitus gyvūnus. Jie stato šiems gyviams statulas ir šventyklas, nes dievo pavidalo žinoti nevalia. [11] Egiptiečiai mano, kad pasaulis turėjo pradžią ir bus sunaikintas, ir kad jis yra apvalus; kad žvaigždės yra ugnis, o jų ugnies karščio kitimas lemia tai, kas atsiranda ant žemės; kad mėnulis užtemsta tada, kai patenka į žemės šešėlį. Anot jų, siela išlieka po mirties ir persikūnija. Jie sako, kad lietus atsiranda dėl oro pokyčių, o Hekatajas ir Aristagoras pasakoja, kad ir kitiems panašiems reiškiniams jie teikia gamtinį paaiškinimą. Jie ir įstatymus vardan teisingumo įvedė, ir kildina juos iš Hermio. Jie mano, kad žmogui naudingiausi gyvūnai yra dievai. Žmonės taip pat sako, kad egiptiečiai ir geometriją, ir astrologiją, ir matematiką išrado.

Tebūnie tiek apie filosofijos pradžią.

[12] Žodį „filosofija“ pirmasis pavartojo Pitagoras ir pirmas save patį filosofu pavadino, besikalbėdamas Sikione su sikioniečių tiranu Leontu (arba fliaziečių, jei vadovausimės tuo, ką rašo Herakleidas Pontietis knygoje Apie nealsuojančią moterį), nes, pasak jo, niekas nėra išmintingas, išskyrus dievą3. Anksčiau šis mokslas vadinosi išmintimi, o tas, kuris jos mokė – išminčiumi (tai reiškia būti tuo, kuris pasiekė aukščiausią dvasios tobulybę). O filosofas buvo tas, kuris atsidavė išminčiai. Išminčiai dar ir sofistais buvo vadinami, bet jie ne vieninteliai šį vardą turėjo, nes poetus irgi taip vadino (pavyzdžiui, Kratinas sofistais pavadino Homerą ir Hesiodą, savo Archilochuose juos begirdamas).

[13] Išminčiais buvo pripažinti šie žmonės: Talis, Solonas, Periandras, Kleobulas, Cheilonas, Biantas, Pitakas. Jiems priskiriami ir Anacharsis Skitas, Misonas Chenietis, Ferekidas iš Siro, Epimenidas Kretietis, o kai kurie dar prideda ir tiraną Peisistratą. Štai tokie yra išminčiai.

Filosofija turi dvi ištakas: vieną iš Anaksimandro, ir kitą iš Pitagoro. Anaksimandras buvo Talio mokinys, o Pitagorą mokė Ferekidas. Pirmoji mokykla vadinosi joniškoji, nes Talis, kuris buvo jonėnas (mat iš Mileto buvo), mokė Anaksimandrą. O su Pitagoru siejama mokykla vadinosi itališkoji, nes didžiąją dalį savo filosofinės veiklos jis vykdė Italijoje. [14] Joniškoji mokykla baigiasi su Kleitomachu, Chrisipu ir Teofrastu, o itališkoji – su Epikūru. Anaksimandras buvo Talio mokinys, Anaksimandro – Anaksimenas, Anaksimeno – Anaksagoras, Anaksagoro – Archelajas, o Archelajo – Sokratas, kuris etikai pradžią davė. Jo mokiniai buvo kiti sokratikai, o jų tarpe ir Platonas, senąją Akademiją įkūręs. Platono mokiniai buvo Speusipas ir Ksenokratas, Ksenokrato – Polemonas, Polemono – Krantoras ir Kratetas, o judviejų – Arkesilajas, kuris vidurinę Akademiją įsteigė. Arkesilajo mokinys buvo Lakidas, kuris naująją Akademiją pradėjo, o Lakidas savo ruožtu mokė Karneadą, kuris pats mokė Kleitomachą. Ir šitaip prieita iki Kleitomacho.

[15] O iki Chrisipo prieita štai taip: Antistenas buvo Sokrato mokinys, Antisteno – Diogenas Šuo, Diogeno – Kratetas Tėbietis, Krateto – Zenonas iš Kitijo, Zenono – Kleantas, Kleanto – Chrisipas. O iki Teofrasto šitaip: Aristotelis buvo Platono mokinys, o Aristotelio – Teofrastas. Ir taip baigiasi joniškoji mokykla.

O itališkosios mokyklos eiga tokia: Ferekidas mokė Pitagorą, Pitagoras – savo sūnų Telaugą, Telaugas – Ksenofaną, Ksenofanas – Parmenidą, Parmenidas – Zenoną Elėjietį, Zenonas – Leukipą, Leukipas – Demokritą. Demokritas turėjo daug mokinių, kurių žinomiausi – Nausifanas ir Naukidas, o Nausifanas mokė Epikūrą.

[16] Iš filosofų vieni yra dogmatikai, o kiti – skeptikai. Dogmatikai argumentuoja su prielaida, kad dalykai yra suvokiami, o skeptikai nuo sprendimų susilaiko, nes mano, kad dalykai nesuvokiami. Vieni filosofai paliko užrašus, o kiti visai nieko neparašė, kaip antai Sokratas, Stiliponas, Filipas, Menedemas, Pironas, Teodoras, Karneadas ir Brisonas. Kai kurie šalia jų mini ir Pitagorą bei Aristoną iš Chijo, kurie be keleto laiškų daugiau nieko nėra parašę. Šie filosofai parašė po vieną kūrinį: Melisas, Parmenidas, Anaksagoras. Daug parašęs yra Zenonas, už jį daugiau Ksenokratas, už Ksenokratą – Demokritas, už Demokritą – Aristotelis, už Aristotelį – Epikūras, o už Epikūrą – Chrisipas.

[17] Vieni filosofai vardą gavo nuo miestų, kaip antai eleatikai, megariečiai, eretriečiai ir kirėniečiai, o kiti nuo vietovių, kaip antai akademikai ir stoikai. Treti atsitiktinai, kaip antai peripatetikai, o dar kiti nuo paniekinimų, kaip antai kinikai4. Kai kurie filosofai vadinami pagal savo palinkimą (ἀπὸ διαθέσεων), kaip antai eudaimonistai, o kai kurie pagal savo pažiūras, kaip antai tiesos mylėtojai, elenktikai, analogikai. Keli vardą gavo nuo mokytojų, pavyzdžiui, sokratikai, epikūrininkai ir panašiai. Filosofai, tyrinėjantys gamtą, vadinami gamtos filosofais5, diskutuojantys apie gyvenimo būdus – etikais, o štai tie, kurie pluša narpliodami argumentus – logikais.

[18] Filosofija turi tris atšakas – gamtinę, etinę, loginę. Gamtinė atšaka kelia klausimus apie pasaulį ir viską, kas jame yra, etinė – apie gyvenimo būdą ir tai, kas susiję su žmogiška būtimi, o loginė tyrinėja ir vysto anų dviejų atšakų pateikiamus argumentus. Iki Archelajo filosofija buvo gamtinė, su Sokratu, kaip jau minėjau, prasidėjo etika, o su Zenonu Elėjiečiu – logika. Etinių mokyklų yra buvę dešimt: akademinė, kirėnietiškoji, elidiškoji, megarietiškoji, ciniškoji, eretriškoji, dialektinė, peripatetinė, stoinė ir epikūrietiškoji.

[19] Senąją akademiją įkūrė Platonas, vidurinę – Arkesilajas, o naująją – Lakidas. Kirėnietiškąją mokyklą pradėjo Aristipas Kirėnietis, elidiškąją – Faidonas Elidietis, megarietiškąją – Euklidas Megarietis, ciniškąją – Antistenas Atėnietis, eretriškąją – Menedemas Eretrietis, dialektinę – Kleitomachas Kartaginietis, peripatetinę – Aristotelis Stagirietis, stoinę – Zenonas iš Kitijo, o epikūrietiškoji paties Epikūro vardu vadinama.

Hipobotas knygoje apie filosofines mokyklas teigia, kad mokyklų ir pakraipų yra devynios. Pirma – megarietiškoji, antra – eretriškoji, trečia – kirėnietiškoji, ketvirta – epikūrietiškoji, penkta – anikerietiškoji, šešta – teodorietiškoji, septinta – zenoniškoji arba stoinė, aštunta – senoji akademinė ir devinta – peripatetinė. [20] Jis nemini nei kiniškosios, nei elidiškosios, nei dialektinės mokyklų. Žmonės pironiečių mokykla nelaiko, nes jie nereiškia aiškių nuomonių. Kai kurie dėl vieno bruožo juos mokykla laiko, o dėl kito – ne. Tačiau panašu, kad jie yra mokykla. Mokykla vadiname filosofus, kurie laikosi ar atrodo besilaiką kažkokio mokymo savo santykyje su reiškiniais. Vadovaujantis šituo, galėtume drąsiai vadinti skeptikus mokykla. Bet jei manysime, kad mokykla privalo rodyti polinkį į tam tikras dogmas, tai skepticizmo jau nebebus galima mokykla vadinti, nes dogmų jis neturi.

Štai tokios filosofijos ištakos ir tokia filosofų eiga, ir šitiek yra filosofijos atšakų bei mokyklų.

[21] Neseniai dar ir tokia eklektinė mokykla buvo, pradėta Potamono iš Aleksandrijos, kuris išsirinko jam patikusias kiekvienos kitos mokyklos doktrinas. Ir kaip jis pats sako savo Pradmenyse, jam patiko mintis, kad tiesos kriterijai yra tokie: vienas, kuris priima sprendimą, tai yra vadovaujančioji sielos dalis, o antras – kieno pagalba sprendimas atliekamas, pavyzdžiui, tiksliausio vaizdinio. Jis mano, kad visa ko pradai yra medžiaga, veikiančioji priežastis, kokybė ir vieta, nes atsako į klausimus „iš ko?“, „kieno padaryta?“, „kaip?“ ir „kur?“ Tikslas yra tai, link ko krypsta visi dalykai, o gyvenimas yra tobulas pagal dorybės visumą, o tobulo gyvenimo pasiekti neįmanoma be sveiko kūno ir išorinių gėrybių.

[…]

CHEILONAS

[68] Cheilonas, sūnus Damageto, buvo spartietis. Jis parašė du šimtus eleginių eilučių ir sakydavo, kad šaunus vyras yra tas, kuris besinaudodamas mąstymu ateitį numato. Broliui, kuris susierzino, kad netapo eforu kaip jis pats, Cheilonas pasakė: „Taip yra todėl, kad aš moku iškęsti man daromą neteisybę, o tu ne.“ Pasak Sosikrato, eforu jis tapo penkiasdešimt šeštosios Olimpiados laikais, kai Eutidemas archontu buvo. O Pamfilė sako, kad eforu jis tapo penktosios Olimpiados laikais, ir jog pirmasis eforas buvo. Cheilonas taip pat pirmasis nustatė, kad eforai būtų karalių pagalbininkai, tačiau Satyras mano, kad tai nustatė Likurgas.

Kaip pasakoja Herodotas pirmoje knygoje, kai Hipokratas atlikinėjo aukojimą Olimpijoje ir savaime sukunkuliavo jo katilai, Cheilonas jam patarė arba nevesti, arba (jeigu jau žmoną turėtų) išsiskirti ir savo vaikų išsižadėti. [69] Sakoma, kad Cheilonas ir Ezopo pasiteiravo, ką gi veikia Dzeusas, o anas jam atsakė: „Žemina išdidžius ir aukština kuklius.“ Paklaustas, kuo skiriasi išauklėti žmonės nuo neišauklėtų, Cheilonas atsakė: „Geromis viltimis“; kas yra sunku, „paslapčių neiškalbėti, laisvą laiką tinkamai išnaudoti ir tau daromą neteisybę iškęst sugebėti.“ Jis taip pat yra davęs tokius patarimus: nelaidyk liežuvio, ypač per puotą; nekalbėk blogai apie kaimynus, nes antraip išgirsi nemalonių dalykų apie save patį; niekam negrasink, nes taip elgtis moteriška; [70] labiau skubėk pas draugus, ištiktus nelaimės, negu pas draugus, ištiktus sėkmės; renk kuklias vestuves; nekalbėk blogai apie mirusius; gerbk senolius; saugok save; geriau rinkis nuostolį negu gėdingą pelną, mat nuostolis pakenks tik kartą, o gėdingas pelnas – amžinai; nesijuok iš to, kuriam nesiseka; jei esi galingas, tai būk švelnus, idant kaimynai gerbtų tave, o ne bijotų; mokėk gerai tvarkytis savame ūkyje; neleisk liežuviui aplenkti proto; valdyk jausmus; neniekink pranašavimo meno; negeisk to, kas neįmanoma; kelyje neskubėk; kalbėdamas nemosikuok rankomis, nes tai pamišėlio bruožas; paklusk įstatymams; naudokis ramybe.

[71] Iš Cheilono giesmių labiausiai vertinama ši:

Akmeniniais galąstuvais patikrintas auksas

Palieka aiškų įrodymą ant akmens. O auksas

Patikrina protą vyrų gerų ir blogų.

Pasakojama, kad jau būdamas senas Cheilonas kartą pasakė, jog nepamena gyvenime padaręs ko nors, kas prieštarautų įstatymams, bet dėl vieno atvejo dvejoja. Mat kažkada jis teisėjavo draugo byloje ir pats jį apkaltino pagal įstatymą, tačiau kitus įtikino jį išteisinti, idant vienu kartu ir įstatymo nepamintų, ir draugą apsaugotų.

Cheilonas graikų tarpe ypač gerbiamas tapo tada, kai įspėjo apie Kiteros salą prie Lakonijos krantų. Supratęs salos pobūdį, jis tarė: „O kad ji niekad nebūtų atsiradus, arba atsiradus paskandinta būtų!“ Ir teisi jo nuojauta buvo. [72] Mat pabėgęs iš Spartos Demaratas patarė Kserksui suplukdyti laivus į tą salą, ir jei Kserksas jo būtų paklausęs, Graikija būtų buvusi užkariauta. Vėliau Nikijas Peloponeso karo metu užėmė tą salą ir pastatė ten atėniečių tvirtovę, ir šitaip pridarė spartiečiams aibę blogybių.

Cheilonas nedaugžodžiaudavo, ir dėl to Aristagoras Miletietis tokį kalbėjimo būdą „cheilonišku“ vadina. […] yra sūnus Brancho, kuris šventyklą Branchiduose pastatė. Cheilonas penkiasdešimt antrosios Olimpiados laikais, kai pasakėčių rašytojas Ezopas buvo pačiame žydėjime, jau buvo senas. Pasak Hermipo, jis mirė Pizoje, pasveikinęs savo sūnų, Olimpiadoje laimėjusį bokso varžybas. O mirė jis dėl džiaugsmo pertekliaus ir senatvinio silpnumo. Ir visi šventės dalyviai jį kuo iškiliausiai išlydėjo. […]

Po Cheilono statula išraižyti šie žodžiai:

Už drąsą apdovanota Sparta Cheiloną pagimdė,

Kuris išmintingiausias iš septynių išminčių buvo.

Jo posakis yra: „Duok žodį, kęsk pasekmes“.

PITAKAS

[74] Pitakas, sūnus Hiradijo, buvo mitilėnietis. Anot Dūrio, jo tėvas buvo trakas. Drauge su Alkajo broliais jis6 nuvertė Lesbo tiraną Melanchrą. Kai atėniečiai ir mitilėniečiai kariavo dėl Achilo tėviškės, jis buvo mitilėniečių karvedys, o atėniečiams vadovavo olimpinis pankrationo čempionas, vardu Frinonas. Ir štai Pitakas nusprendė susikauti su juo vienas prieš vieną. Paslapčia po skydu turėdamas tinklą, jis pričiupo juo Frinoną ir jį užmušęs atkariavo kraštą. Tačiau Apolodoras Kronikose sako, kad vėliau atėniečiai dėl šios žemės prieš mitilėniečius ėmė bylinėtis. Jiems teisėjavo Periandras ir nusprendė atėniečių naudai.

[75] Taigi po jo pergalės mitilėniečiai ėmė stipriai gerbti Pitaką ir patikėjo jam valdžią. Jis valdė dešimt metų ir sutvarkęs valstybės reikalus iš valdžios pasitraukė bei nugyveno dar vieną dešimtmetį. Mitilėniečiai jam ir žemės plotą paskyrė, o Pitakas jį pašventino, ir dabar šis plotas vadinasi Pitako laukais. Sosikratas teigia, kad sau atskyręs mažą to ploto dalį, jis pasakė: „Pusė daugiau už visumą.“ Jis ir Kroiso dovanojamų pinigų nepriėmė sakydamas, kad turi jų dvigubai daugiau negu reikia, mat paveldėjo mirusio bevaikio brolio turtą.

[76] Pamfilė antroje Užrašų knygoje pasakoja, kad Kimoje vienas kalvis kirvio kirčiu užmušė Pitako sūnų Tirają jam besėdint pas barzdaskutį. Kimiečiams nusiuntus žmogžudį Pitakui, jis sužinojo, kas atsitiko, ir paleidęs jį tarė: „Atleisti geriau nei gailėtis.“ O Herakleitas sako, kad Alkajui pakliuvus jam į rankas, Pitakas jį paleido ir tarė: „Atleisti geriau nei keršyti.“

Pitakas įvedė įstatymus: girtam, jei nusikalto, tebūnie dviguba bausmė (šituo jis norėjo pažaboti girtuoklystę, nes saloje7 buvo gaminama daug vyno). Jis taip pat pasakė: „Sunku būti garbingu žmogumi.“ Šitai pamini ir Simonidas sakydamas: „Tapti geru vyru išties sunku, toks Pitako posakis.“ [77] Apie Pitaką užsimena ir Platonas Protagore: „prieš būtinybę nekovoja net dievai“ ir „valdžia parodo, koks yra vyras“. Kadaise paklaustas, kas yra geriausia, Pitakas atsakė: „Gerai atlikti tai, ką darome šiuo metu“ (τὸ παρὸν εὖ ποιεῖν). O Kroiso paklaustas, kieno valdžia stipriausia, jis atsakė: „Išpjaustinėtų medinių lentelių“, omenyje turėdamas įstatymus. Jis taip pat sakydavo, kad pergales reikia iškovoti nepraliejant kraujo. O prie Fokiečio posakio, kad reikia ieškoti rimto žmogaus, jis pridūrė: „Ir jei per daug ieškosi, tai tokio nerasi.“ Besiteiraujantiems, kas yra palanku, jis atsakė – „laikas“, kas nežinoma – „ateitis“, kas patikima – „žemė“, kas nepatikima – „jūra“. [78] Pitakas sakydavo, kad protingų vyrų bruožas yra numatyti, kaip būtų galima išvengti sunkumų prieš jiems atsitinkant, o drąsių – sunkumams ištikus su jais deramai susitvarkyti (εὖ θέσθαι). Jis taip pat yra pasakęs: „Neskelbk, ką ketini daryti, nes būsi išjuoktas, jei nepasiseks.“ Pitakas patarė nebarti už nesėkmę iš baimės Nemezidei; grąžinti tai, kas tau buvo patikėta; nekalbėti blogai apie draugą ir net apie priešą; puoselėti pagarbą dievams (εὐσέβειαν ἀσκεῖν); branginti (φιλεῖν) santūrumą; vertinti (ἔχειν) tiesą, ištikimybę, patirtį, sumanumą, draugystę ir rūpestingumą.

Iš Pitako parašytų giesmių labiausiai vertinama ši:

Apsiginklavus lanku ir strėline pilna,

Reikia sukilti prieš blogą žmogų.

Mat netiesas čiauškia jo burna ir liežuvis,

Kai širdy veidmainiški ketinimai tūno.

[79] Jis taip pat parašė šešis šimtus eleginių eilučių ir prozos kūrinį piliečiams apie įstatymus.

Pitakas gyvavo keturiasdešimt antrosios Olimpiados laikais, o mirė trečiaisiais penkiasdešimt antrosios Olimpiados metais, kai Aristomenas archontu buvo. Jis nugyveno virš septyniasdešimt metų ir jau senas buvo. Ant jo kapo užrašyti šie žodžiai:

Savomis ašaromis šventasis Lesbas aprauda

Mirusį Pitaką, kurį užaugino.

Pitako posakis yra: „Pažink tinkamą metą“ (καιρὸν γνῶθι).

[…]

Sakoma, kad išminčius Pitakas kadaise jaunuoliui, prašančiam patarimo dėl vedybų, davė atsakymą, kurį Kalimachas savo Epigramose perpasakojo:

[80] Pitako Mitilėniečio, Hiradijo sūnaus,

Vienas svečias atarnietis šito paklausė:

„Gerbiamas seneli, dvi vedybos mane šaukia:

Štai viena marti lygi man turtu ir kilme,

O kita pralenkus. Kuri geresnė? Nagi, patark man,

Jei jau vesti aš nutarsiu, katrą vesti man derėtų?“

O Pitakas pakėlęs lazdą, ginklą tą senatvės, tarė:

„Žiūrėk, anie papasakos tau viską.“

O ten vaikai vikrius sukučius plačioj kryžkelėj sukiojo.

„Sek pėdom jų“, – pasakė jis, ir šalimais tasai sustojo.

O vaikai pasakė: „Laikykis ten, kur tau vieta.“

Šitai išgirdęs svečias liovėsi didesnio ūkio griebtis,

Vaikų šauksmų supratęs prasmę.

Ir kaip anas parsivedė namo menkesnę marčią,

Taip ir tu daryk, Dionai: laikykis ten, kur tau vieta.

[81] Manoma, kad Pitakas šitaip pasakė dėl savo paties padėties, mat jo žmona buvo už jį kilmingesnė (nes buvo sesuo Drakonto, sūnaus Pentilo) ir be galo išdidžiai su juo elgėsi.

Alkajas Pitaką pravardžiavo šleivakoju ir šleiviu todėl, kad jis buvo plokščiapadis ir vaikščiodamas pėdomis žemę braukdavo; skeltapėdžiu (χειροπόδην), nes jo pėdų oda buvo suskeldėjusi (ta liga buvo vadinama cheiradomis (χειράδας); tuščiagarbiu, nes jis buvo linkęs girtis; dručkiu ir pilvočium, nes jis stambus buvo; taip pat ir patamsių ėdrūnu, nes jis nepasišviesdavo; mėšlynu, nes jis buvo purvinas ir nevalyvas. Pasak filosofo Klearcho, malti grūdus buvo Pitako mankšta. […]

FEREKIDAS

[116] Kaip Aleksandras sako savo Įpėdinystėse, Ferekidas iš Siro buvo Babijaus sūnus ir Pitako mokinys. Teopompas teigia, kad jis pirmasis graikams apie dievų prigimtį ir [kilmę] parašė.

Apie jį pasakojama daug keistų istorijų. Samo pajūriu bevaikščiodamas jis pamatė pavėjui beplaukiantį laivą ir pasakė, kad jis netrukus nuskęs. Ir nuskendo jo akivaizdoje tas laivas. Atsigėręs iš šulinio pasemto vandens jis pareiškė, kad po trijų dienų bus žemės drebėjimas – taip ir atsitiko. Išvykdamas į Olimpiją jis Perilajui, kuris jį Mesenėje į svečius priėmė, patarė išsikelti iš miesto kartu su namiškiais. Tačiau Perilajas patarimo nepaklausė, ir Mesenė buvo užkariauta.

[117] Teopompas Nuostabiuose dalykuose sako, kad Ferekidas taip pat spartiečiams patarė nei aukso, nei sidabro negerbti. Jis teigė, kad šitaip patarti jam įsakė sapne apsireiškęs Heraklis, kuris tą pačią naktį ir karaliams paliepė Ferekido paklausyti. Kai kurie šitą istoriją pasakoja apie Pitagorą.

O Hermipas pasakoja, kad kilus karui tarp magneziečių ir efesiečių, Ferekidas norėjo, jog nugalėtų efesiečiai. Jis pasiteiravo vieno praeivio, iš kur anas būtų, o praeiviui atsakius: „Iš Efeso“, Ferekidas tarė: „Tai nutempk mane už kojų ir palik magneziečių žemėje, o savo bendrapiliečiams pranešk, kad po pergalės mane ten palaidotų. Ir pasakyk, kad šitai jiems pavedė Ferekidas.“ [118] Taigi anas taip ir pranešė, o efesiečiai kitą dieną nuėjo į puolimą, nugalėjo magneziečius, palaidojo Ferekidą ten, kur jis mirė, ir iškilmingai jį pagerbė (μεγαλοπρεπῶς τιμῶσιν). Kai kurie sako, kad nuvykęs į Delfus jis nušoko nuo Korikijo kalno. O Aristoksenas savo knygoje apie Pitagorą ir jo mokinius teigia, kad Ferekidas mirė nuo ligos ir buvo Pitagoro palaidotas Dele. Dar kiti mano, kad gyvenimą jis užbaigė utėlėtumo sunaikintas. Ir kai Pitagoras pas jį atvyko ir pasiteiravo, kaip laikosi, Ferekidas iškišęs pirštą pro duris pasakė: „Iš odos matosi“. Ir nuo to laiko tarp išprususių žmonių šiuo posakiu pasakoma, kad reikalai prastėja (tie, kurie jį vartoja apie gerėjančius reikalus kalbėdami, klysta). [119] Ferekidas taip pat yra pasakęs, kad dievai stalą vadina θυωρός.

Andronas Efesietis teigia, kad iš Siro yra kilę du Ferekidai: vienas buvo astronomas, o kitas – teologas, sūnus Babrijo. Pitagoras buvo pastarojo mokinys. Tačiau Eratostenas sako, kad iš Siro kilęs tik vienas Epimenidas, ir jog kitas buvo genealogas iš Atėnų.

Knyga, kurią parašė Ferekidas iš Siro, išliko, o jos pradžia tokia: „Dzeusas ir Chronas buvo amžinai, ir Chtonija amžinai buvo. Chtonijai buvo suteiktas Žemės vardas, kai Dzeusas jai žemę kaip dovaną davė“. Siro saloje taip pat yra išlikęs Ferekido pastatytas saulės laikrodis. […]

1 T. y. Musajas.

2 T. y. magų.

3 Anot Pitagoro, išmintingi (sophoi) yra tik dievai, ir dėl to jis save pavadino tik išminties mylėtoju (philosophos), o ne išminčiumi (sophos). Šio žodžių žaismo lietuvių kalba perteikti neįmanoma.

4 Kinikų (kunikoi) vardas kilo iš sen. gr. žodžio kuon, reiškiančio „šuo“. Šiuos filosofus ėmė vadinti „šuniškais“ dėl jų neįprasto elgesio ir kandžių pasisakymų.

5 Sen. gr. terminą physikos verčiu „gamtos filosofas“, kad nekiltų maišaties su šiuolaikine žodžio „fizikas“ reikšme.

6 T. y. Pitakas.

7 T. y. Lesbe.