kolekcija“ ekspozicijos akimirkos.
2018. Evgenia Levin nuotraukos
Jėzuitą Antaną Saulaitį galima vadinti homo viator. Dar visai nedidukas buvo priverstas išvykti ne tik iš gimtojo Kauno, bet ir iš Lietuvos. Būdamas vienuolikos, jau persikelia per Atlantą. Čia vėl nenustygsta vietoje ir svajoja apie misijas. Tik prisijungęs prie Jėzaus Draugijos, vyksta į Braziliją, lankosi net jos atokiuose žvejų kaimeliuose. Būtent nuo šios kelionės 1968 m. tėvas Antanas pradeda rinkti originalius suvenyrus, patraukusius jo akį svečioje šalyje. Tai, ką gali ranka palytėti, jo įsitikinimu, yra puikus būdas perteikti kitaip gyvenančių žmonių kasdienybę, pasaulėžiūrą.
Visi, kas pažįsta tėvą Antaną, žino, kad jam dovanojimo kultūra, dalijimasis tuo, ką gražaus pavyko aptikti, yra ne teorinė deklaracija, bet gyvenimo būdas. Jis visur būtinai atvyksta su lauktuvėmis. Jo dėka įspūdingas atvirlaiškių ir pašto ženklų kolekcijas iš tolimiausių pasaulio kampelių sukaupė ne vienas kunigo bičiulis. Beje, nemaža dalis šių kolekcijų yra perduotos misionierių namams Vokietijoje. Jei pradžioje originalių suvenyrų, kitą kultūrą perteikiančių daiktų paieška tėvui Antanui buvo tik noras dovanoti ir dalintis, tai ilgainiui, kai pradėjo daugiau dirbti evangelizacinį darbą su jaunimu, jis suprato, kad visa tai gali būti puiki mokymo priemonė. Tada jau prasidėjo naujas egzotinių daiktų kaupimo etapas. Tėvas Antanas pradėjo specialiai jų ieškoti, kryptingai pildė kolekcijas. 1998 m. VU geografijos profesorius Vytautas Gudelis pasiūlė kurti „Misijų stotelę“ ir atiduoti dalį savo medžiagos. Prisidėjo ir kiti žmonės, kurie noriai dalinosi religiniais atributais iš viso pasaulio.
Jėzaus Draugija labai akcentuoja misijų svarbą, dalijimąsi Gerąja Naujiena. Vienas iš tėvo Antano gausių pasidalijimų, gabalėlis nuo jo „duonos kepalo“ – Bažnytinio paveldo muziejuje pristotatoma paroda „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias“. Tai tarsi ištiestas delnas, kviečiantis leistis kartu į kelionę, gal net greičiau – misiją. Tėvo Antano kolekcija „Misijų stotelės“ viešai pristatoma pirmą kartą. Joje net pustrečio tūkstančio įvairiausių artefaktų. Tai buitiniai ir liturginiai reikmenys, asmeniniai daiktai, knygos, spaudiniai, laiškai, atvirukai, suvenyrai, interjero puošmenos, medžioklės įrankiai, garso bei vaizdo įrašai ir kita medžiaga, liudijanti lietuvių misionierių veiklą. Parodai atrinkta daugiau nei 150 eksponatų – Saulaičio atsivežtų ar kitų sudovanotų.
Vienas iš parodos tikslų – išsklaidyti mitą, kad misionierius yra tik kunigas ar vienuolis, kuris nuvyksta į svečią šalį, padaro žygdarbį, už kurį yra plačiai įvertinamas. Misionieriaus sąvoka yra labai plati. Nors didžioji dalis misionierių tikrai buvo vienuolių įžadus davę kunigai (daugiausia jėzuitai ir saleziečiai), tai nėra taisyklė. Misionieriška veikla gali užsiimti ir pasauliečiai – tiek vyrai, tiek moterys, viengungiai ir vedę, skirtingo amžiaus, profesijų žmonės. Svarbi parodos žinia – misija yra ne kas kita kaip kiekvieno iš mūsų kelionė link kito žmogaus. Ji yra ne tik socialinis ir sielovadinis darbas, o ir poezija, mokslas.
Simboliška, kad paroda surengta ypatingų sukakčių metais. Šiemet Lietuva mini jėzuitų atvykimo į Vilnių 450-ąsias metines, o pats tėvas Antanas švenčia dvi svarbias sukaktis: 50 metų kunigystės ir 80 metų jubiliejus.
Visai netrukus Romoje vyksiančiame sinode turėtų būti iškeltas klausimas, kaip pasirūpinti visų Amazonijos čiabuvių apsauga, kodėl svarbu rūpintis net ir nekrikščioniškų senųjų kultūrų saugojimu. Popiežius Pranciškus neseniai dar kartą priminė, kad misijos yra neatsiejama kiekvieno krikščionio tapatybės dalis, o mes turime nepamiršti parodyti ypatingą pagarbą tiems mūsų tautų atstovams, kurie daug jėgų ir laiko atidavė misijoms.
Rodos, sunku būtų sugalvoti tinkamesnį laiką tokiai parodai atsirasti. Tikrai yra ką parodyti, papasakoti skirtingiems lankytojams. Paroda turėtų patikti ir tiems, kuriems tiesiog smalsu pasižvalgyti, kaip atrodo kitų kultūrų religiniai reikmenys, kuriems įdomūs egzotiški papročiai. Čia daug peno apmąstymui gali atrasti ir tie krikščionys, kuriems rūpi savosios tapatybės išsaugojimas skirtybių pasaulyje. Tėvo Antano pasakojimas apie misijas per labai įvairius eksponatus yra puiki proga džiaugtis kūrinijos įvairove ir tirpdyti kitoniškumo baimę. Paroda turėtų padrąsinti ir tuos, kurie linkę į antropologinius, kultūrinius tyrinėjimus.
Misijų požiūriu, pasaulis yra suskirstytas į penkias dalis. Šis suskirstymas įvestas 1951 m., kai arkivyskupas Fultonas J. Sheenas pasiūlė kalbėti Pasaulio misijų rožinį, ragindamas viso pasaulio katalikus melstis ne tik už save ir savo artimuosius, bet ir už stokojančius bei pažeidžiamus žmones savo aplinkoje.
Kiekviena dešimtis karoliukų iš penkių Rožinio dalių simbolizuoja penkis žemynus – Afriką, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Europą, Okeaniją ir Aziją – ir tradiciškai yra skirtingų spalvų, kurių kiekviena akcentuoja tam tikrą regiono išskirtinumą: žalia primena Afrikos miškus ir pievas, mėlyna simbolizuoja vandenyną, supantį Ramiojo vandenyno salas, balta vaizduojama Europa, prisimenant Šventąjį Tėvą, pirmąjį Bažnyčios misionierių, raudona spalva simbolizuoja tikėjimą ir užsidegimą, kurio vedami į Amerikos regioną keliavo ir tebekeliauja misionieriai, geltona simbolizuoja Rytuose patekančios saulės šviesą, Aziją. Parodoje „Misijų stotelės“ atskirai neaptariamas Europos regionas, nes tėvo Antano žvilgsnis labiau (bent materialiai) krypsta į egzotiškesnius kraštus. Tiesa, jis atskirai pabrėžia sovietmečiu Sibire vykdytų misijų svarbą ir ragina šios svarbios patirties taip pat neužmiršti.
Afrikai skirtoje parodos salelėje ryškiai žaliame fone išdėlioti afrikietiški rakandai, meno kūriniai, religinės statutėlės bei šventųjų atvaizdai. Prieš akis iškart išnyra Afrikos miškynai, nendrinės pintinės ir laukinės gamtos gaiva bei pavojai.
Pasitinka afrikietiškas Jėzaus atvaizdas, kuriame Jis pavaizduotas tamsios odos, su Afrikoje vyrų nešiojamais karoliais, o aprangos spalvos – ugnies raudona ir Sacharos smėlio balta – tokios, kokios būdingos Afrikos masajams. Be to, dar spalvingos austos stulos (vieną jų tėvas Antanas persiuvo aukštyn kojom, kad spalvos atitiktų Lietuvos vėliavą, norėdamas, kad ją pamatytų lietuvių kilmės skautai, su kuriais dirbo Amerikoje bei Kanadoje), pačių afrikiečių gaminami suvenyrai, kurių pardavimu rūpinasi misijas vykdančios seserys.
Lyg dangus, ant kurio uždėtas spalvas ryškinantis filtras, atrodo parodos salelė, kur pasitinka Okeanijos gėrybės. Pirmiausia, iš Australijos Antano Saulaičio parsivežtas kengūriuko kailis, aborigenų tradicinio meno motyvais dekoruotos staltiesės, Šv. Mišių taurė ir patena, mušamieji instrumentai. Žinoma, ir bumerangai. Kai kurie suvenyriniai ir mums matyti – ištapyti ir labiau lenkti, dekoratyvūs. Bet iš tiesų bumerangas – tai svaidomasis ginklas, dažnai naudojamas medžioklėse. Galbūt įprasta manyti, kad bumerangai sugrįžta atgal, bet tik smulkūs, naudoti paukščių medžioklėje, o nemaža dalis kovinių ir medžioklinių Australijos aborigenų naudotų bumerangų buvo negrįžtantys ir pakankamai sunkūs, kad galėtų sužaloti stambesnius gyvūnus, tokius kaip kengūros ar emu.
Krikščioniški paveikslai Azijoje atrodo neįprasčiausiai – ne tik rytietiškos išvaizdos figūros, jų apranga ar aksesuarai, bet ir pati stilizacija, būdinga Rytams ir jų menui. Sunku įsivaizduoti Mergelę Mariją tokią, kokią ją vaizduoja japonai ar kinai. Eksponuojami ir pakabinami ritiniai (tai vienas iš tradicinių būdų eksponuoti Rytų dailės ir kaligrafijos kūrinius – pakabinami tik trumpam, o vėliau suvyniojami ir saugomi), vėduoklės, valgymo lazdelės, kurios kiekviename regione šiek tiek kitokios, laimę nešantys raudoni kinų mazgai, puošiantys įvairius aksesuarus, žavūs savo trapumu ant sudžiovintų lapų piešti atvirukai iš Indijos bei Tailando.
Ryškiai raudona arka primena laivą, kuriuo plaukiame į žemyną kitapus Atlanto. Skirtingų Šiaurės Amerikos indėnų genčių apdarais pasipuošę, kasdieniais šių genčių buities daiktais besinaudojantys šventieji ir bibliniai veikėjai paveiksluose ir atvirukuose persimaišo su tose kultūrose nuo seno atpažįstamais religiniais simboliais, formomis bei spalvomis. Pavyzdžiui, biblinė Abraomo svečių scena indėnų kultūroje perteikiama per skirtingų genčių vienybę. Taip pat Šiaurės Amerikos indėnų ikonografijoje Švč. Trejybės asmenys irgi atkartoja toje kultūroje aktualius vaizdinius. Dievas Tėvas vaizduojamas kaip senas išminčius, Jėzus – kaip nugalintis karys, Šventoji Dvasia – kaip raudonasis vanagas arba erelis. Toje kraujo spalvos arkoje kabo sapnų gaudyklės. Šiaurės Amerikos prerijų lakotai ir kitos indėnų tautos pasakoja, kad ore esama gerų ir blogų sapnų. Sapnagaudis veikia kaip voratinklis, sulaikantis bloguosius sapnus ir praleidžiantis geruosius. Ryto saulei kylant, šviesa bloguosius sunaikina. Indėnų kurtuose papuošaluose atpažįstami svarbūs lakotų simboliai – laumžirgis bei vėžlys. Pastarasis simbolizuoja pasaulio sukūrimą, kartu ir ilgaamžiškumą, ištvermę. Vėžlio figūra naudojama net ir krikščioniškoje ikonografijoje. Parodoje galima pamatyti šv. Kotrynos ikoną, kurioje ji laiko vėžlį ir kryžių. Tuo tarpu laumžirgis indėnų mitologijoje, priklausomai nuo genties, turėjo skirtingas reikšmes – pagijimo, atsinaujinimo, apsaugos ar nenugalimumo kare. Lotaringų dvigubas kryžius veikiausiai pasiekė indėnų gentis per prancūzų ir kanadiečių pirklius. Savo forma primindamas laumžirgį, jis sėkmingai adaptavosi indėnų kultūroje, viename simbolyje įprasmindamas dvigubą – krikščioniško apreiškimo ir senųjų tikėjimų – žinią.
Pietų Amerikos atributai – kaučiuko rinkėjo votas iš Brazilijos, kur kaučiuko rinkėjai pagamina mažą kaučiuko modelį ir kaip votą kasmet spalio 4 d. dovanoja šv. Pranciškaus garbei. Pamatysime ypatingą drabužį – ruaną – tradicinį šiltą apsiaustą iš Kolumbijos, kuris neperšlampa, o vanduo nuo jo nuteka kaip nuo žąsies plunksnų. Stulos iš Gvatemalos ar Bolivijos – ryškios ir primityviomis formomis dekoruotos, iškart išsiskiria iš visų kitų matytų, kaip ir specialiai tėvui Antanui pagamintas hamakas iš šiaurės rytų Brazilijos. Ant jo išnertas vardas Tony – nuoroda į šeimininką. Ten įprasta, kad kiekvienas nešiojasi savo hamaką, kurį pasikabina apsistodamas svečiuose.
Religijos įkultūrinimo procese krikščioniško tikėjimo tiesos įgauna konkrečios kultūros formas, ikonografijoje atsiranda mums neįprastų elementų. Parodoje tai labai aiškiai iliustruojama – idant kiekviena tauta suprastų jiems skelbiamas krikščioniškas tiesas, jos interpretuojamos per jų kultūrinę prizmę ir suvokimą. Pati paroda santykinai nedidelė, taigi tikrai nepabosta, o galva nepradeda suktis nuo eksponatų gausos. Kiekvienas eksponatas talpina savyje be galo įdomius kultūrinius bei istorinius kodus ir nusipelno atskiro pasakojimo, todėl verta jungtis prie muziejuje rengiamų ekskursijų su gide arba savarankiškai pasiieškoti informacijos, kad apsilankymas parodoje ir mums taptų tikra misija.
Paroda veiks iki 2019 m. gegužės 3 d.
