Ilmar Taska, POBEDA 1946, iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė, Vilnius: Homo liber, 2017, 288 p., 500 egz.
Dailininkė Edita Namajūnienė
Neilga estų knygų lentyna pasipildė Danutės Sirijos Giraitės išversta ir leidyklos Homo liber išleista Ilmaro Taskos knyga Pobeda 1946. Tai debiutinis 1953 m. tremtyje gimusio rašytojo, žinomo estų režisieriaus, scenaristo ir prodiuserio romanas. Estų literatūros klasikas Matsas Traatas yra rašęs: „estų prozoje visada buvo gana silpna kompozicija: iš pradžių ten visi kalba apie šį bei tą, žiūri į gamtą, kitaip sakant, menkai suvokiama teksto dramaturgija. Man atrodo, kad tai apskritai būdinga mažų tautų literatūroms, nors, aišku, ne tik joms“ („Esu paskutinis mohikanas“, in: Metai, 2004, Nr. 5–6, p. 131). Negaliu pasakyti, ar ir kaip Taskai padeda scenaristo patirtis, tačiau teksto dramaturgiją jis, be abejo, išmano: veiksmas jo romane užsisuka labai greitai. Pirmas romano sakinys toks: „Kokia čia nesąmonė?“ – pamanė vyras ir žvilgtelėjo į laiško siuntimo datą“ (p. 5). Tai sovietinio saugumo darbuotojas skaito, kaip iš karto suprantame, perliustruojamą laišką, kurį Johana, žinoma Talino operos solistė, parašė senų laikų mylimajam Alanui į Londoną. Sekretorė vyrui aneša „Pobedos“, naujos mašinos, tiesa, valdiškos, raktelius. Tai pokario metai Taline, kur ir vyksta pagrindinis romano veiksmas, kartais trumpam persikeliantis į Londoną, Maskvą ar vaikų koloniją Rusijoje. Pasikeitimus mieste fiksuoja ne tik aristokratiškas Johanos žvilgsnis, bet ir vyro, kuris, išvažiavęs nauja mašina, mato: „Visur mėtėsi karo meto šiukšlės, tarytum karas niekad nesibaigtų. Miestas atrodė it apskurusi moteris“ (p. 7). Tokia romano pradžios situacija.
Greta jau įvardytų personažų, Pobedoje 1946 dar yra berniukas, jo tėtis, apie kurį sužinome tik tiek, kad jis yra Estijos tautinio komiteto narys, kovojęs už nepriklausomą valstybę ir dabar besislapstantis namie, ir moteris, Johanos sesuo. Minėtasis saugume dirbantis vyras, tėtis, berniukas ir moteris, jo mama, romane neturi vardų. Paklaustas, kodėl tik operos solistė ir jos mylimasis vadinami vardais, rašytojas aiškina šitaip: „Johana ir Alanas – asmenybės. Ji yra žvaigždė, tarptautinė garsenybė, kuri gali turėti individualumo. Alanas – iš Britų Imperijos, kur žmonės irgi galėjo būti savimi. O Sovietų Sąjungoje žmonės buvo labiau skaičiai. Norėjau parodyti archetipinį berniuko ar dėdės vaidmenį – juk iš tikrųjų kalbėti reikia apie bet kurį berniuką ir apie bet kurį dėdę. Vienu metu galvojau duoti jiems vardus, bet likau prie pagrindinės minties. Tai yra archetipiška“ (Gintaras Radauskas, „Estas rašytojas Ilmaras Taska apie pokarį Baltijos šalyse: „Tada atmosfera buvo šizofreniška“, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/estas-rasytojas-ilmaras-taska-apie-pokari-baltijos-salyse-tada-atmosfera-buvo-sizofreniska-286-932584).
Aišku, ne kiekvienas dėdė susidomi vaiku tik tam, kad pražudytų jo artimuosius. Romano berniukas, visai dar vaikas, kaip ir bet kuris berniukas, nori tėvų dėmesio ir meilės, o gyvena name su visada nuleistomis užuolaidomis, nes tėvas slapstosi nuo naujos valdžios. Kaimynystėje kažkas laksto, žaidžia, juokiasi, tad berniukui liūdna ir pikta, nes jam liepiama elgtis tyliai, tėvai su juo nelabai ir kalbasi. „Man nuobodu“, – sako jis tėvui, kuris nebežinia kurį kartą siūlo pažiūrėti tankų ir šarvuočių paveikslėlius. Galų gale tėvai jį išleidžia į lauką, kur jis imasi mėgstamo žaidimo: jis – autobuso vairuotojas. Čia pasirodo stebuklingoji „Pobeda“, vairuojama tokio draugiško, leidžiančio palaikyti vairą ir pažadančio išmokyti vairuoti dėdės. Vaikas pamiršta, kad tėvų prisakyta nekalbėti su nepažįstamais ir niekam nepasakoti apie tėtį. Dėdė – patikimas (iš kur vaikui žinoti, kad jam pavesta viską išsiaiškinti apie jo tėvus ir tetą) ir berniukas prasitaria, kad tėtis nebūna lauke, o domisi tik tankais ir šarvuočiais. Jis pasijunta vaikiškai išdidus, kai dėdė pasiūlo niekam nesakyti apie jų susitikimą – juk taip smagu turėti paslaptį. Kitą kartą „Pobeda“ važiuojantis berniukas pastebi, kad prie jų namų sustoja tamsus furgonas, iš jo iššoka vyrai odinėmis striukėmis, tačiau vaiko dėmesys nukreipiamas į vairavimą. Kai jis grįžta namo, tėčio jau nebėra, tik užsiverkusi mama. Apie tėtį daugiau nieko ir nesužinosime, jis dings, kaip tais laikais dingdavo vyrų odinėmis striukėmis išsivežti žmonės. Moteris įklius berniuko atvestam ją „guodžiančiam“ vyrui ir, nesutikusi šnipinėti sesers, mirs nukankinta kalėjime. Ir berniukas, ir jo mama pažeidžiami, nes pasijunta vieniši ir niekam nereikalingi, esminiai ryšiai, siejantys žmones šeimoje, yra naujosios tvarkos suardyti. Berniukas pradės suprasti, kad pasaulis ir gerasis dėdė nėra tokie, kokiais dedasi, negreitai ir labai pamažu. Moteris susivoks greitai, bet tragiškai per vėlai. Jau kalėjime ji gailisi, kad atkalbinėjo vyrą eiti į mišką ir supranta: „Tik dėl sūnaus dar būtų prasmė gyventi. Bet ne tapus išdavike“ (p. 243). Kad vaikui nereikia motinos išdavikės – viena iš dominuojančių jos minčių. Išdaviku tapo vaikas, kuris naiviai pasitiki į jį dėmesį atkreipusiu dėde.
Vyras, kurio veikla kaip negailestingas geležinis ratas pervažiuoja moters šeimą, autoriaus nėra vaizduojamas vien tik kaip piktadarys, net yra bandoma suprasti, kodėl jis toks: „jo vaikystė prabėgo be tėvo, kuris sėdėjo Estijos Respublikos kalėjime, o motina vargo, stengdamasi iš skalbėjos atlyginimo išlaikyti ir save, ir sūnų. Jis užaugo nepritekliuje netinkamoje geležinkelio bėgių pusėje ir su ilgesiu stebėjo pro šalį bildančius prekinius traukinius. Tik prasidėjus karui galų gale įlipo į traukinį, nuvežusį jį į valstybės saugumo aukštesniąją mokyklą Pavlovski Posado mieste. Dabar išaušo jo diena kurti naują santvarką – lygiateisiškesnę, geresnę, humaniškesnę. Už ją reikėjo kovoti bet kokia kaina, bet kurio mažo berniuko sąmonės kaina“ (p. 100). Vaikui jis – tarsi tėvo pakaitalas: „Berniukas puolė vyrui ant kaklo kaip didelis sniego kamuolys. Jis buvo be švarko ir nuo naktinio šalčio pamėlusia nosimi, plačiai išsiviepęs kaip visada“ (p. 100–101), tačiau iš tiesų tas bevardis vyras – tik vienas iš tų naujųjų laikų demonų, kurie sprendė, „kas mirs, kas gyvens“ (p. 25).
Būtent demonais, perfrazuodama Fiodorą Dostojevskį, tokius žmones pavadina Johana rašydama į Angliją Alanui, BBC radijo pranešėjui, ir bandydama prisidengti žinomais operų ar šiaip kultūros siužetais ir taip papasakoti tiesą apie naująjį gyvenimą. Tas gyvenimas jai baugus ir bjaurus, o miestas pilnas naujų, svetimų, keistai besielgiančių žmonių. Ji jaučiasi nederanti prie demonų keičiamos realybės, kai apsiavusi zomšos bateliais, baugiai eina Talino gatve, galvodama, kad „karas ir nauji laikai davė laisvę spjaudytis, šlapintis ir šiukšlinti kur papuola“ (p. 13). Ir nuvažiavusi į Maskvą susitikti su Alanu, kaukšėdama aukštakulniais, ji fiksuoja prasčiokiškai svetimą aplinką: „čia kvepia pigiu tabaku ir fabriko dūmais“ (p. 185). Į Estiją atkeliami žmonės nebūtinai yra blogi: jie tiesiog kitos kultūros, kitokie, kaip ir tie, kurie, įkelti į Johanos butą, nesupranta jos gyvenimo būdo ir ilgisi savo stepių. Tokia yra rašytojo pozicija: matyti gyvenimo spalvas, net labai nemalonias, bet nekarikatūrinti gyvenimo ir žmonių.
Johanai vis dėlto pasiseka ištrūkti, ji Maskvoje ne tik susitinka su pas ją atskridusiu Alanu, bet ir sugeba už jo ištekėti (suveikia Didžiosios Britanijos ambasados pagalba ir įprastais tampantys kyšiai). Alanas, turintis daug patarėjų diplomatų bei žurnalistų, jai paaiškina, kaip šantažuoti Talino saugumo viršininką: grasinti, kad jo pavardę praneš BBC. Johana išleidžiama pas vyrą į Londoną, tačiau jos sąžinė anaiptol nėra rami: sūnėnas lieka Taline. Galimybe išsikviesti berniuką per Raudonąjį Kryžių nei Johana, nei tą jai žadantys netiki, tačiau ji supranta, kad, nesuskubusi išvažiuoti, pražus, pelėkautai jau beužsidarantys. Didžiausioje nežinioje lieka berniukas, vienas ir naiviai tikėdamasis surasiąs tėvą. Jo „dėdė“ už klaidas, leidusias Johanai ištrūkti, valdžios yra pažeminamas pareigose, tačiau kalėjimo ar mirties bent kol kas išvengia. Kalbėdamas apie jo atsisveikinimą su senąja darboviete, rašytojas berods vienintelį kartą knygoje išnašoje nurodo šaltinį, 1993 m. laikraštį. Turbūt jam pasirodė, kad be nuorodos skaitytojas pamanys, jog autoriaus fantazija labai iškreipta. Nuoroda liudija – tokia ano laiko realybė: „Vyras atvėrė duris ir slaptoje rūsio kameroje pamatė didelę smulkinimo mašiną su didžiuliu elektriniu varikliu, kuris sumaldavo viską, ką tik į jį įmesdavo. Aukštai lubose buvo liukas, pro kurį medžiagą įmesdavo tiesiai į smulkintuvo nasrus. […] Juk iš saugumo namo centre neįmanoma nuolatos tampyti lavonų. Tai buvo praktiška, gyvenimo būtinybė. […] „Reikia judėti pirmyn“, – nusprendė vyras, ne jo reikalas mėsinėti savo jausmus nei sistemos metodus“ (p. 274–275). Jis – sraigtelis, nevarginantis savęs nereikalingomis mintimis apie kitų žmonių jausmus bei likimus. Rašytojas neslepia, kad jam žinoma daugiau, todėl vyrui leidžiama įsivaizduoti, jog ateityje žmones bus galima šnipinėti per didelius bei mažus šviečiančius ekranus, „priešais kuriuos jie sėdėdavo arba nešiodavosi juos su savimi. Keldavo prie akių ar dėdavo prie ausies“ (p. 276). Demonai yra nemirtingi.
Greitas pasakojimo tempas, nekomplikuotas sakinys, geras išmanymas to, kas ir kaip po karo vyko Estijoje (aišku, ir Lietuvoje), daro romaną vertingą būtent to nepatyrusiems, bet norintiems suprasti grėsmes ir pasirinkimų galimybes tuo laiku, kai už klaidas buvo mokama artimųjų ir savo pačių garbe ar gyvybe. Baigiant reikia padėkoti vertėjai Danutei Sirijos Giraitei ir knygos redaktorei Teresei Gužauskienei už tai, kad romane Pobeda 1946 – jokių kalbos nelygumų, kurie neretai jaučiami verstuose tekstuose ir už kurių nejaukiai kliūna skaitančiojo akys. Atrodo, kad romanas yra ir parašytas ta kalba, kuria jį skaitai.
