Kas yra kultūra? Tai pirmiausia – savos patirties atpažinimas. Gyvenimas su ja per trumpą gyvybės laiką. Kartu tai ir savos patirties perdavimas kitiems. Savo supratimo ir savo gyvenimo pažinimo perdavimas. Jis vyksta stengiantis įvardyti milijardines individualias patirtis. Politiko ar menininko vardas – lyg inkaras informacijos lavoje. Gyvenimas kultūroje – tai tirštas įspūdžių, patirčių ir išgyvenimų srautas. Atmintis, kuri pavirsta mano aš, mano asmenybe, mano vertybinių orientacijų šaltinis ir pagrindas. Jo nebeįmanoma atsikratyti. Tai ir orientavimosi pasaulyje galimybė, verčių susivokimo ir žinojimo vandenyne. Čia šalia yra ir pažinimas, daiktai, jų formos ir struktūros, kuriuos mes suvokiame ir tuoj pat atpažįstame. Ta kūdikiška pirminė orientacija: arti-toli, po truputį aplipdoma mamos rankų vaizdo, pirmųjų žaislų, lovytės, artimiausių baldų atpažinimo, kuria pirmą suvokimo erdvę. Ji neužmirštama, tik nuolat nesulaikomai auganti.
Tad ką mes nuolat atpažįstame? Kas yra tas mano žinojimo aš? Ieškodami jo apibrėžties, randame reiškinių aibę, kurią vadiname kultūra. Mąstymas, politika, žmonių santykiai ir, be abejo, menas, formuojantis mūsų elgesį, reakcijas ir jausmus. Taigi daiktai ir reiškiniai, esantys ne manyje, bet kitur – visuomenėje, aplinkoje, įpročiuose. Juos reikia suvokti arba atpažinti. Pasaulis skyla į dvi dalis: į lengvai atpažįstamą, lengvai suvokiamą pasaulio dalį, struktūras, kurios yra nesudėtingos, kurias nuolatos vartojame ir kurias lengvai atpažįstame. Ir kitą – naują, sudėtingą (pavyzdžiui, filosofija). Jai suvokti reikia ne tik pasiruošimo, bet ir laiko, kartais didžiulių pastangų, valios, pasiryžimo. O kasdienė patirtis dažniausiai mums duoda struktūras, kurias lengvai atpažįstame. Įprastame pasaulyje jaučiamės saugesni, ramesni, patogiau nei nežinomybėje. Tame realybės susivokime mes mąstome, gyvename. Ta pirmoji pusė yra patirties kartojamas gyvenimo paveikslas. O kiekvienas naujas reiškinys provokuoja jausminį nepatogumą. Kultūros formos mažina įtampą tarp lengvai suvokiamų gyvenimo formų ir tų, kitų, kurios sunkiai suvokiamos ir kelia vidinę įtampą, kurią visi pažįstame iš gyvenimo patirties. Ši skirtis tarp įprastų gyvenimo formų ir neįprastų – tai lyg skirtis tarp pastovių, besikartojančių gyvenimo reiškinių ir tų, kurie dar nėra įtvirtinti praktikoje ir patirtyje. Mus supa struktūrų pasaulis, kuris menkai, lėtai keičiasi, tad jo formas ir funkcijas nuolatos kartojame. Keičiasi istorinė žmonių veikla, jų kuriami daiktai ir jų paskirtys.
Tad kur šiuo požiūriu yra toks reiškinys kaip kultūra ir jo tipiškiausia forma – meninė kūryba? Pradėsiu nuo artimiausios man srities – muzikos. Skirtis, apie kurią kalbėjau, lengvai įsirašo kalbant apie istorinius muzikos stilius. Kaip sakoma, kiekviena epocha išreiškia save savo muzikavimo praktikoje, savo laiko instrumentais ir muzikinių struktūrų formomis.
Mažoro-minoro sistemoje susiformavusi muzika buvo tokia, kad harmoninė sistema reikalavo vartoti tik šiai sistemai tinkančias struktūras ir nenaudoti tų, kurios neįeina į šią sistemą. Antraip jos nusakomos kaip muzikinės klaidos. Akustikos dėsniais besiremianti harmonija tapo griežtu, bet ir objektyviai besivystančiu mokslu nuo Baroko bent iki Richardo Wagnerio. Ištisos kartos priprato prie romantinės harmoninės kalbos. Ji neprieštaravo ir į muziką atėjusiam tuo metu naujam literatūrocentrizmui (programiškumas), kuris ilgino muzikos koncertinio skambėjimo laiką, vis labiau pripildė muziką naujomis asociacijomis ir realiais vaizdais. Muzika tapo visiems suprantama, tarsi vienintele muzikine kalba, skirtinga nuo egzotiškų Rytų ar kitų etnografinėmis įvardijamų tautų muzikos.
Tačiau ši tradicinė kultūros skirtis tarp šiuolaikinio įprastumo ir naujumo buvo neilgalaikė. Po Pirmojo pasaulinio karo griūvant senajai Europai, griūnant visoms kultūros formoms, naujuoju jos šūkiu tapo kitoniškumo reikalavimas, naujumo siekis, atsisakant visų senųjų meno formų. Didžiaisiais kompozitoriais buvo paskelbti Arnoldas Schönbergas, Béla Bartókas, Igoris Stravinskis, suklestėjo džiazas, visuotinai imta šokti tango. Jie po truputį ėmė stumti XIX a. ir ankstesnę muziką į specialias koncertines sales, į specialų meninį renginį, specialų išsilavinimą. Iš pradžių jo socialinė paskirtis buvo atskirti buržuaziją, t. y. socialiai aukštesnius, pasiturinčius sluoksnius nuo proletarinių masių, jas paženklinti. Bet kuo tų pastarųjų darėsi daugiau, tuo jos kaip ir kokiuose rinkimuose savo masiškumu ėmė stelbti klasikinę, mažuma tampančią visuomenės dalį, kurios išsilavinimo ir kultūros lygis buvo kur kas aukštesnis nei nevaldomas lengvai suvokiamų masinių klišių menas. Kai kas čia įžiūri savotišką liaudies kūrybos, t. y. folkloro formų ir papročių, atgimimą. Tai neva patvirtina nepaprasta popdainų stilistinė vienybė Europoje.
Stebina popso dainininkų vienas kito mėgdžiojimas. Tiek balso ekspresijoje, tiek intonacinėje struktūroje, nežiūrint dainelių tempo ir charakterio. Išimtys – amerikietiškas (juodaodžių), itališkas ar Pietų Amerikos lotyniškasis popsas. Jis stipriai išlaikė ryšius su savo tautų folkloru ir dainavimo maniera. Europiečiams labai sunku pamėgdžioti egzotinių tautų dainavimo stilių. Jis vis nepanašus, vis „ne toks“. Bet meninio mėgdžiojimo instinktas vis verčia sekti modernų amerikonišką popsą, ir viskas. Atrodo, kad mūsiškiams pasisekimą reiškia tų užsienio žvaigždžių mėgdžiojimas.
Jei galėčiau kaip nors apibrėžti, kas yra XX ir XXI amžiai, tai sakyčiau, kad jie buvo totaliniai pramogos siekio ir visuotinio jos kulto amžiai. Koks nors filosofas tai įvardytų masinio apkvailėjimo amžiumi. To žmonijos istorijoje dar nebuvo, nes totaliniam pramogų siekiui kelią užkirsdavo socialinė žmonių padėtis. Anuomet ištisai pramogauti neleido esamos gyvenimo sąlygos. Pramoga buvo tiesiogiai susijusi su lengva muzika, t. y. su popsu. Koks būtų popso apibrėžimas arba kas labiausiai formuoja žmonių sąmonę ir įvaizdžius, taigi ir moralę, elgesį, politiką bei skonius? Primityvumas. Klišės ir visuotinai suvokiamų aplinkos struktūrų funkcijų supratimas. Visuotinės klišės dėl jų pastovaus kartojimo yra lengvai atpažįstamos. Tam tikra prasme klišių pasaulyje lengva gyventi. Ir svarbiausia, prie jų iki gyvenimo galo priprantame. Muzika itin paslaugi popsui. Tad kuo skiriasi masinis žmogus nuo mąstančio žmogaus? Dabar, bent jau Lietuvoje, gyvename masinėje klišinių dainelių apsuptyje. Kokie elementai tą muziką sudaro? Iš instrumentų svarbiausi perkusiniai, skirtingos smūgių eilės. Tai ir tempai, ir kartu jų struktūros, kurių skambančius standartus galima nusipirkti parduotuvėje ir ramiai panaudoti savoje kūryboje. Po jų – elektrinės gitaros, gana dažnai – fortepijono pakaitalas sintezatorius. Dainininko balsas atėjęs iš kasdieninio kalbėsenos tembro, moterų aukštosios natos kulminacijose panašios į isterišką spiegimą. (Joms atrodo, kad tada atsiskleidžia balso tembras, t. y. grožis, kaip jos jį įsivaizduoja.)
Dar viena popso savybė – atsirado tūkstančiai kompozitorių, nes visi ėmė „kurti“ savo muziką. O čia irgi yra apribojimų: ne ilgesnė kaip 3–5 min. daina. Intonacijos – iš kasdien skambančios muzikos radijo eteryje. Iš tos gausybės muzikos paimti (nukopijuoti) kokį nedidelį (ne daugiau 2 taktų) motyvą ir tokį (nekintantį) pakartoti bent penkis kartus. Tekstas nelabai svarbus, jis nelemia dainos prasmės, nebent daina bus pakartota neįtikėtinai daug kartų, kad visi įsimintų. Kaip, pavyzdžiui, įsimintina Vytauto Kernagio ir Marcelijaus Martinaičio daina „Kai žydi vyšnios Suvalkijoj“. Bet tai ne popsas! Dainoje puikios eilės ir nepakartojamas Kernagio tarties artistiškumas. Talentas visur talentas. Jis sukurią kažką naujo, nesvarbu, kokioje meno srityje.
Popsas savo klišinio pobūdžio neatmeta. Čia svarbu tai, kas populiaru dauguomenei, kas įkemšama į ausis totaliniu kartojimu. Prisiminkime dar neseną Lietuvos situaciją. Sovietų laikais muzika priklausė ideologinei propagandai. Jos stilių lėmė drg. Stalino skonis. Jis buvo susiformavęs XIX a. pabaigoje, sekant to meto aukštuoju muzikos stiliumi, privilegijuotų sluoksnių muzikiniais papročiais, pirmiausia operos (opera tada buvo svarbiausias Europoje menas) stiliumi, liaudies dainomis. Stalino muzikinio stiliaus skonio esmė – gruzinų liaudies daina „Suliko“ ir Piotro Čaikovskio operos. Šio stiliaus sovietinės muzikos imitacijos – stalininio skonio gelmėje, ištisoje epochoje, tačiau kuri greitai pasitraukė nuo vado muzikinio supratimo. Užtenka paminėti Sergejų Prokofjevą ar Mieczysławą Weinbergą, kurie, vienok, tais laikais buvo kritikuojami. Fabrikinių gaminių menas teturi savo turinyje tik siaurą gamyklos pavadinimo vertę. Lietuvos laikais Stalino skonį pakeitė itališka opera – XIX a. popsas. Bet popsas šis – žiūrovams, išlavintai specifinei publikai.
O kaip su kitais meno žanrais? Negi čia klišių ir popso mažiau? Kiekvienas meno žanras, tapdamas populiariu, manau, turi ir primityvias savo egzistencijos formas, kurias vartoja mažesnių protinių sugebėjimų ir išsilavinimo žmonės. Apskritai žmogaus pažintinė funkcija remiasi klišėmis, t. y. pastovių struktūrų atpažinimu ir atmintimi. Taigi visi tie suvokimo procesai yra kietai susiję, sunkiai skiriami. Vienas jų – literatūra. Popso literatūroje bene svarbiausią vietą užima kriminaliniai romanai. Kyla klausimas: ar literatūros žanras yra klišė, t. y. standartas, skirtas vartoti menkesnio intelekto ir išsilavinimo žmonėms? Tai yra kriminaliniai romanai, nepriklausomai nuo jų parašymo talento ir prasmės, yra lektūra poilsiui, atsipalaidavimui, kuri kuria dirbtinę įtampą ir čia pat sprendžiamos mįslės. Nežinomybės atskleidimas visuomet palydimas malonaus atsipalaidavimo jausmo. Šia struktūrine kliše kriminaliniai romanai, iš dalies meilės romanai, liečiasi prie popso, prie kitų tikslų nesiekiančios literatūros. Bet skirties nuo popso yra kiekvienoje parašytoje knygoje. Žodžiai yra ne tik raidės. Yra tekstas, kurio žodžių ir sakinių prasmės visuomet turi kažką daugiau, nei rašytojas į jas įdėjo. Apie ką jos kalba? Skaitydamas knygą, skaitytojas skaito ir save. Nes supratimas visuomet yra individualus. Bet mes atskiriame standartus ir klišes. Tad mano muzikoje įvardyta skirtis aiškiai priklausoma nuo žmogaus išsilavinimo ir sugebėjimų. Galų gale, nuo madų ir kultūrinio gyvenimo, vyraujančių bendruomenėje skonių aplinkos. Klišėmis formoje remiasi ir vadinamieji meilės romanai, nuotykių literatūra arba tokie kino žanrai kaip pagarsėjęs Žiedų valdovas. Klišėmis remiasi ir visi fantastiniai filmai ir, be abejo, fantastinės knygos. Kaip veikia standartinė meno kūrinio, pasakojimo nuovoka, mums kalba pasakų suvokimas. Pasakinės klišės tikrai galimos priskirti popsui. Tačiau pasaka neturi supratimo ribų. Ji visuomet yra. Popsą ir ne popsą ji paverčia kažkuo bendru, susijusiu tarpusavyje.
Dailės popsas formavosi gana vėlai, nes jo funkciją puikiai atliko liaudies menas, drožyba, skulptūra, audimas. Jis buvo visuotinai suprantamas, grožis atskiriamas ir įvardijamas. Anuomet, sovietmečiu, ryškiausias popsinis vaizdas buvo Leninas, tiek grafikoje, plakatuose, tiek skulptūrose. Toks menas buvo vadinamas ne popsu, o kiču. Tai buvo klišės, beveik nekisdamos keliavusios per visą Sovietų Sąjungą. Lenino skulptūra Vilniuje buvo neva padaryta tokio ruso akademiko Tomskio, kuris vargu ar lankėsi Vilniuje ir ar matė savo Leniną, ar atsiminė iš tūkstančių jo multiplikacijų. Bet Vilniaus Leninas buvo ypatingas tuo, kad jį liejant buvo padaryta klaida – Lenino paltas skulptūroje padarytas taip, kaip susegamas moteriškas paltas. Lenino premijos laureato darbo nebuvo galima liesti, perdirbti. Taip ir prastovėjo dešimtmečiais.
Popsas šiandien klesti prekybos reklamų apipavidalinime. Reklamų dizainas jau specialiai nebepastebimas, jų vaizdai viešai nebeaptariami. Jie tik vartojami kaip reklama ir informacija. Bet yra plačiausiai vartojami gamintojų ženklai, vaizdai, kurie jau menkai suvokiami kaip meniniai dalykai. Iš dalies jie kalba spalvomis, arba kaip paradoksalios piešinių formos. Tai, bet kokiu atveju, masinio suvokimo ženklas. Tai popsas. Tačiau čia egzistuoja ir toks žanras kaip plakatas – kūrybinis, individualios raiškos menas. Kartu tai menas, skirtas ne tik informuoti, bet ir atkreipti žmonių sąmoningą dėmesį, tad gali turėti rimto meno formas ir estetinę vertę. To rimtumo raiškoje moko ir Vilniaus dailės akademijoje, svarbiausia, moko tradicinės meno patirties.
Po šių pastabų norėčiau grįžti į muziką, į mane supančių lietuviškų dainelių pasaulį. Gyvename laikais, kai iš kasdien skambančios radijo erdvės visuotinai išmesta kelių tūkstančių metų senumo neįtikėtinai turtinga, neįtikėtinai įvairi, istorijoje ir šviesuomenėje dar egzistuojanti vadinamoji akademinė muzika. Valstybės dar remiamos sporadiškos jos viešos formos, išlikusios iš praeities: operų pastatymai, taigi ir teatrai, filharmonija, rengianti akademinius, istorinius koncertus, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, mokanti ne popsinio, o klasikinio dainavimo, ir daugybė puikių muzikantų, dažniausiai aukščiausios klasės, bet dabar vos uždirbančių kasdienei duonai. Akademinės muzikos Kompozitorių sąjunga, anksčiau vairavusi visą Lietuvos muzikinį gyvenimą, šiandien tapo būreliu siaurų profesionalų, kuriam, atrodo, neberūpi kas vyksta su Lietuvos muzikine kultūra. Svarbu sava kūryba,
nežiūrint, kam ji reikalinga. Padėtį šiek tiek gelbsti gausūs festivaliai, kurie dar palaikomi įvairių motyvų vedamų rėmėjų. Tad ką reiškia ši skambėjimo redukcija, radijų savininkų bei vadovų išsilavinimo ir subjauroto skonio galios demonstracija?
Grįžkime prie žmogiško savęs atpažinimo reiškinio. Kas skamba – tą ir atpažįstame. Ką reklamuojame – tą ir perkame. Muzikoje kartų kartos jau auklėjamos suprimityvintomis muzikos formomis. Tai reklama, stipresnė už Goebbelso, nes dainelės tai vis tik menas, muzika. Tai nėra ištisinis štampas. Čia yra ir kūrybos, atradimų, talentų prasiveržimo. Bet čia galioja pagrindinis dėsnis – skonis ir atranka. Atranką ir skonį ugdo daugybė muzikos stilių, tai, ką duoda ir ugdo akademinė muzika. Ji duoda žmogaus skoniui galimybę rinktis iš daugelio meno dalykų. Tam ir reikalingas pilnas muzikinis švietimas ir tai, ką duoda skambanti aplinka, iš tos erdvės ateinantis muzikinis skonis, taigi ir dvasinė žmogaus pilnatvė. Tad kas kuria tą skambančią aplinką? Kas labiausiai veikia žmogų, net kai jis sąmoningai jos neklauso? Popsas, lengvoji, nesudėtingiausia muzika ir absurdiškų tekstų aibė. Tai fonas, sienų apmušalai, kaip kažkada pasakė Giedrius Kuprevičius. Čia apie komercines stotis nėra ką ir pasakyti, nors popsininkai popsą ir vadina muzika. Bet negirdėjau, kad jie muzika pavadintų kad ir tokį kompozitorių kaip Johaną Sebastianą Bachą. Apie jį, šiukštu, jie nekalba, tarsi jis jau nebe muzika. Nesu girdėjęs, kad kas iš popsininkų savo kalbose, interviu užsimintų bent žodeliu apie akademinę muziką, savo dainose ieškotų sąsajų su muzikos istorija. Ką čia kalbėti apie komercines stotis, jeigu ir visuomeninio transliuotojo radijas, kažkada buvęs Lietuvos radijumi, kasdien popsėte popsėja. Turi LRT „Klasikos“ programą, kurioje su žiburiu nerastum ko nors iš muzikinio švietimo. Ten net po transliuojamo kūrinio labai nemėgstama pasakyti, kas skambėjo ir kas atliko. Šiems veikėjams atlikėjai jau ir nebe menininkai, tik aptarnaujantys personažai. Skambėjusio kūrinio autoriaus ir atlikėjo įvardijimas – tai darbas, kurį privalo atlikti kanalo darbuotojai, o už tai specialiai nemokama. „Klasikoje“ perimtas popso dainelių pristatymo metodas. Visa muzika leidžiama be sustojimo, be įvardijimų, be pavadinimų, kaip dešrelių virtinė. Į skambančią programą įvairiausi kūriniai sumesti kaip į šiukšlyną… Kartą operos klausiausi vėlų vidurnaktį, ji baigėsi jau po trijų nakties. Po jos – jokių kalbų, tikras anoniminis negalinčių užmigti žmonių kankinimas.
Šioje stotyje geriausias, reikalingiausias Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio pokalbis apie šiuolaikinę muziką irgi skamba tik vieną kartą per savaitę, vėlai vakare, 22 valandą. O ši programa yra absoliučiai unikali visoje Lietuvos radijo istorijoje. „Klasikos“ vadovų požiūriu, tegu bent tokiu transliavimo laiku jos rengėjai tesidžiaugia. Nenuostabu, kad „Klasikos“ programai vadovauja, sprendžiant pagal darbo principus, taip pat, regis, popsininkas. Tad iš jo reikalauti muzikos propagavimo, švietėjiškos veiklos būtų ir nepatogu. Nesupras, užsigaus, o skonio ir intelekto nepakeisi.
Taigi lietuviškoje dabarties kultūroje turime situaciją, kai muzikoje popsas, lengvai suprantamos pramoginės muzikos formos kalamos į ausis platiesiems žmonių sluoksniams, kietai propaguojama tik pramoginė verčių sistema be galimybės rinktis. Radijui tai lengva atlikti. Kultūra be muzikos stilių, taigi ir be jos prasmių erdvės, be meno, muzikos istorijos pasirinkimo ir todėl dėl savo vienpusiškumo, tampa beviltiškai nusususi.
