Dizainerė Aurelija Slapšytė
Jūratės Čerškutės monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema, parengta daktaro disertacijos pagrindu, nominuota 2025-ųjų Knygos apdovanojimų „Knygos kaip įvykio“ kategorijoje. Gražiai išleista ir puikiai matoma: pristatymai susilaukė didžiulio susidomėjimo – šia prasme tai tikrai knyga-įvykis. Mėgstu autorės knygų apžvalgas Naujajame Židinyje-Aiduose, vertinu ją kaip godžią skaitytoją ir užsienio leidybos naujienų pristatytoją. Pradėjusi skaityti monografiją, iškart ėmiau mąstyti apie Ričardą Gavelį (ne apie knygos autorę), net atsiverčiau jo romanus, o tai irgi geras ženklas.
Žinoma, turėjau išankstinių nuostatų. Apie Gavelį pastarąjį dešimtmetį nuolat kalbama kaip apie „nepakankamai pripažintą“, su kuo iš karto nesutinku. Buvo pakankamai matomas, rašė į tuo metu populiarią Respubliką (jokia moteris rašytoja neturėjo ten skilties), jo Vilniaus pokerį skaitė ne tik vietiniai literatūrologai, bet ir tokie kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas, Violeta Kelertienė ar Algirdas Julius Greimas. Panašų „nepripažinimo“ mitą apie save kūrė ir Jurga Ivanauskaitė; tik ar to meto sąlygomis įmanomas dar didesnis pripažinimas?.. Kas tai būtų – vien palankios literatūrologų recenzijos? Šiandien turime aiškesnius „pripažinimo“ įrankius: tai ir knygų penketukai-dvyliktukai, ir hidromis suvešėjusios premijos, ir vertimai į užsienio kalbas. Naivokai atrodo Gavelio lūkesčiai gariūnmečiu – būti leidžiamam užsienyje. Ambicingos ir formuluotės – spaudos pranešime vienas iš ankstyvųjų autoriaus apsakymų autoironiškai vadinamas „genialiu šedevru“: pernelyg panašu į Gavelio braižą, kad nurašytum leidyklai (p. 422).
Įtariai žvelgiu į sąvoką „skonis“, ypač kalbant apie literatūrą. Taip, toks reiškinys egzistuoja, bet jis veikiau trukdo skaityti ir suprasti. Įsitikinimai dėl „nekintančios“ vertės ir estetikos virsta pozomis, apriboja atvirumą besikeičiančiai paradigmai. Baisiai nepatrauklus Gavelio pižonizmas (p. 33), elitizmas (p. 419) ir dar 1998 m. Almanto Samalavičiaus konstatuotas falocentrizmas (p. 419). Monografijos perskaitymo pamoka: literatams privalu sunaikinti savo savistabos užrašus, nes jie, kaip čia pasakius, intymumu gan gėdingi. Net gašli karikatūra, veikiausiai įklijuota spontaniškai, „dėl šaunumo“, gali demaskuoti šovinistines pažiūras. Nors jos matomos, deja, ir kitoje raiškoje. Paklaustas apie jam rūpimus lietuvių menininkus, Gavelis nemini nė vienos moters (p. 45). Vis dėlto egodokumentika šiuo požiūriu yra visiška pasalūnė. Itin išdavikiški laiškai Levui Raibšteinui: šiandieniniai autoriai, tikiuosi, jau taip smarkiai nebegyvena savimi ir savo kūryba. Užrašų knygelėse ir laiškuose spręsti savivokos klausimai, kaprizai prieš redaktorius šiandien atrodo egocentriškai. Pasigedau vardų rodyklės – skaitydama primiršau, kas tas Raibšteinas, ir automatiškai atsiverčiau pabaigą, tikėdamasi rasti pirmojo paminėjimo puslapį. Pasigedau ir glausto Gavelio biografijos priminimo: Vikipedijos ir VLE duomenys skiriasi, ypač kur ir kada dirbo.
Dekonstrukcijos kaip metodo neišmanau, prie to tikrai nesikabinėsiu; tik, man atrodo, Čerškutės monografija nėra dekonstruojanti. Dekonstrukcija – nagrinėjamo rašytojo ypatybė. Ji ir pati prisipažįsta, kad veikiau „kanonizuoja“ (p. 60). Pasitikiu rašiomono sąvokos taikymu. Vis dėlto galvoje dėliojantis Gavelio portretui, kilo viena tikrai dekonstruktyvi mintis: apie neuroįvairovę. Įtarimus itin sustiprino Jono Liniausko atsiminimai (p. 33). Be to – meilė fizikai ir kone antžmogiškas susitelkimas į rašomo romano struktūrą. Apsiskaitymas, panirimas į darbą ir į internetą. „Ekstravagantiški“ pasisakymai, nelabai galvojant apie kitų emocijas. Suklusau ties Gavelio laišku režisieriui: juk teatre vyksta komandinis, ne individividualus darbas. Režisieriai neprivalo tenkinti pjesės autoriaus įgeidžių (nors gal sovietmečiu tenkino?).
Skaitydama žymėjausi kylančius klausimus: ar liko neskelbtų, nebaigtų Gavelio kūrinių, pavyzdžiui, prieš mirtį sumanyto virtualaus romano, fragmentai (p. 36)? Kartais monografija pateikdavo atsakymus, tik kiek vėlesnėje dalyje. Prasidėjus avangardizmo ir postmodernizmo sąvokų painiavai (p. 38), konfliktas diplomatiškai išspręstas p. 50. Džiugino specifinis, tik autorės stiliui būdingas įterpinys „mažne“ ir išsamus tarptautinių literatūros analogijų kontekstas (p. 68). Romane Vilniaus pokeris eksplotuojamą kanukų teoriją buvau primiršusi, todėl kilo klausimas, ar ji, vertinant pagal šiandieninius kriterijus, nebūtų rasistinė („apvalūs veidai“). Nusiraminau tik supratusi, kad kanukai – veikiausiai šiandieniniai emotikonai. Ir, žinoma, keistokai atrodo Gavelio nepakanta tautiniams stereotipams ir lietuviškumui apskritai, net ir suvokiant, kad tai galėjo reikšti nacionalizmo grėsmę (p. 217). Čia tiktų autokolonializmo terminas: Lietuva – Visatos subinė, todėl gera yra viskas, kas Vakaruose. Paradoksas, kad Gavelis, taip norėjęs išsiveržti į tarptautinę literatūros rinką ir reguliariai keiksnojęs lietuviškumą, romanuose buvo kaip apsėstas Vilniumi. 2017 m. teko lankytis Lvive – tuo metu jis atrodė kaip devyniasdešimtinių Vilnius, tarsi būtų atsuktas laikas – pastatų sienos apšiurusios, pilkšvos, rusvos, nenusakomos spalvos. Tik ar vadinamasis „atvirukinis“, pagal europietiškus standartus sutvarkytas, „stiklainių“ Vilnius būtų įtikęs Gaveliui?.. Juk tai nebe jo pokerio Lazdynuose (p. 33) miestas.
Įdomus atradimas – Gavelis, kaip ir kiti populiarūs autoriai dėsningai apsigauna savo kūrinių vertinimais dėl skaitytojų ir kritikų nuomonių nesutapimo (p. 254). Išrašytos moralinių teisuolių reakcijos juokingos ir kvailos, bet rašytojui (bet kuriam) nepakenktų daugiau stoicizmo kritiškos recenzijos akivaizdoje. Iš vyresnių literatūrologų liapsusų tyčiotis gan smagu (čia priekaištas ne autorei, o mums visiems bendrai – feisbukuomenei), tačiau žvelgiant objektyviai – ir mums gali panašiai nutikti: su metais ne taip jau retai prarandamas adekvatus tikrovės pojūtis. Populiarumas ir kritikų „nesupratimas“ beveik visada eina išvien, o po kelių dešimtmečių dar ir pasikartoja. Tarkime, mano bendraamžės lituanistės netrykšta entuziazmu – laiko Gavelio knygas falocentriškomis. Nesu tikra, kaip romanus perskaito dabartiniai studentai, bet įtariu, kad balandžių vadinimas „dangaus žiurkėmis“ antropoceno eroje jų neįkvepia.
Taigi jaučiuosi „įkritusi“ į Gavelio palikimą. Sudomino romane Paskutinioji Žemės žmonių karta (nesu jo skaičiusi) sukurtas translytės Robertos personažas (p. 391); panorau perskaityti ir kita, kas neskaityta. Ar tai nėra efektyviausias monografijų poveikis? Jūratė Čerškutė visuomenėje turbūt geriausiai žinoma kaip literatūros kritikė (televizijos galia), bet kiekvie-no(-s) kritiko(-ės) svorį parodo jo(-s) monografija, kuri vis dėlto būtina – net neakademiniams(-ėms) kritikams(-ėms).
