Reflektuodamas kūrėjo santykį su skaitomomis knygomis, Jurgis Kunčinas rašė: „būtų, ko gero, įstabu, jei galėtum rašyti visiškai nieko neskaitęs“. Perfrazavus – humanitarinei veiklai iš esmės būdinga akumuliuoti ir
sintetinti tai, kas nudirbta. Prie šios minties kovo 21 d. Vilniaus universiteto bendruomenė grįžo paraginta Prancūzų akademijos nario prof. Antoine’o Compagnono, skaičiusio paskaitą „Literature and Innovation“. Iškėlęs klausimą, ar humanitariniuose moksluose įmanoma inovacija, akademikas subtiliai atsakė – taip, jei novatoriškumą suprasime kaip variaciją. Humanitarinė kūryba veikianti pagal originalios kartotės, rekombinacijos principą. Nereikia apsigauti: tezė, kad kuriant vien koreguojamos, perdirbamos anksčiau egzistavusios idėjos, anaiptol nereiškia, jog kūrėjo amatas – tai ėjimas nuleidus galvą tradicijai iš paskos. Siekis autentiškai kombinuoti ligšiolines reprezentacijas, pasak Compagnono, nepaprastai ambicingas: išgauti nebūtą literatūrinį efektą, prieiti neaptiktą analitinę žiūrą ir t. t.
Kūrybinei ambicijai patiekti ką nors šviežio, neragauto esama ir radikaliai priešingos – tai pastanga pakartoti jau atliktą autorinį kūrinį. XX a. literatūrologai ginčijosi, ar identiška kūrinio kopija (iteracija) apskritai įmanoma, tačiau baigtinio atsakymo nepriėjo. Užtat paklausime kiek kitaip – ar esama antrinės variacijos, nė kiek nekeičiančios pirminės kūrinio interpretacijos? Ar kūrinį varijuojant įmanomas nulinis novatoriškumo
laipsnis? Galbūt, deklaruodamas kūrinio pakartojamumą, kūrėjas blefuoja, sumaniai slėpdamas kėslus reabilituoti ar jam vienam žinomais būdais inovuoti autorinę kūrybą?
Jau šeštus metus sprendžiamą įtampos tarp pirminės ir antrinės kūrybos pavyzdį stebime šiuolaikinėje popmuzikoje. 2019 m. amerikiečių atlikėja Taylor Swift, perėjusi iš vienos įrašų kompanijos į kitą, prarado fonogramos savininkės teises į šešis pirmuosius solinius albumus. Tai reiškė, kad vienų ar kitų autorinių kūrinių dainininkė staiga nebegalėjo atlikti savo pačios koncertuose, apie muzikantę kuriamoje dokumentikoje neleista naudoti Swift muzikos, prieš dainininkės valią netgi išleistas jos neautorizuotas albumas.
Swift į situaciją reagavo dramatiškai – apkaltino įrašų kompaniją vagyste ir paskatino kitus atlikėjus iš jos trauktis, o tuo pačiu ir ambicingai: paskelbė visus šešis albumus perrašysianti ir taip atgausianti teisę į kūrinių atlikimo neliečiamybę. Pirmus keturis albumų perrašus (nuo pirminių versijų pagal pavadinimą skiriamus prierašu skliaustuose „Taylor versija“) gerbėjai sutiko ypač palankiai: 2021 m. išėjo Fearless (Taylor’s Version) ir Red (Taylor’s Version), 2023 m. pasirodė Speak Now (Taylor’s Version) ir 1989 (Taylor’s Version) – visi keturi perrašai išleidimo savaitėmis JAV muzikos reitinguose pakilo į pirmąsias pozicijas.
Panašūs atvejai muzikos pasaulyje, kai atlikėjai netenka teisių atlikti savo pačių kūrinius viešai – anaiptol ne naujiena. Kilus skandalui dėl Swift, jos situacija lyginta su panašiose pozicijose kadaise atsidūrusių Paulo McCartney, Prince’o, etc. Tačiau popdievaitės žingsnis albumus perrašyti vis dėlto sulaukė išskirtinio dėmesio, visų pirma dėl veiksmo masto – karjeros pike esanti atlikėja staiga netenka teisių į savo kūrinius ir suranda iki tol beprecedentį būdą jas atgauti. Komentuodami perrašus kritikai sutaria, kad iš esmės nuo senųjų albumų jie nesiskiria, nebent reiklesnei ausiai. Perrašų instrumentuotės, teigiama, akustiškesnės, sodresnės, giriama atlikėjos vokalo branda ir įvairovė, tačiau šie pokyčiai nėra drastiški – albumų koncepcijas, dinamiką Swift išlaikė ir perrašuose. Kitaip tariant ir grįžtant prie klausimo, iškelto teksto pradžioje – kritikų vertinimu, senųjų ir naujųjų versijų Swift diskografijoje santykis implikuoja pakartojimą.
Minėtina ir priešinga perrašų vertinimo pozicija, kurią užima ne profesionalūs kritikai, o atlikėjos gerbėjai. Šie teigia senųjų įrašų neklausantys, mat „tikraisiais“ laikytini Swift perrašai. Pirmenybę teikiant pastariesiems, senieji albumai nurašomi kaip negaliojantys – šitaip gerbėjai reiškia solidarumą su dainų autore. Pavyzdžiui, praėjusių metų spalį atlikėjai išleidus albumo 1989 perrašą, pavadinimu 1989 (Taylor’s Version), pirmojo diską vienas iš gerbėjų paprasčiausiai sukarpė ir nufotografavo, šis vaizdas plačiai paplito socialiniuose tinkluose.
Kritikų ar gerbėjų pasisakymai apie senųjų ir naujųjų įrašų santykį suponuoja skirtingas prielaidas, pagal kurias pirmieji skiriami nuo antrųjų. Kritikų atveju – tai įrašų patobulinimo laipsnis. Ankstyvosiose versijose girdimas jaunas, tebūnie, plokščias atlikėjos vokalas, įrašai miksuoti pasitelkus gana primityvias technikas. Perrašuose, priešingai, atlikėjos balsas išlavėjęs, subrendęs, instrumentuotė praturtinta, į perrašus taip pat įtraukti nauji kūriniai, nepasirodę pirminėse albumų versijose (šį ėjimą, tiesa, galima interpretuoti ir kaip priežastį pritraukti daugiau klausytojų). Žvelgiant iš didžiausių Swift gerbėjų perspektyvos, ankstesnių įrašų „plokštumas“ ir atlikėjos „balselis“ turi savito žavesio – žymi dainininkės vaidmens muzikos pasaulyje kismą, vadinamąsias eras. Swift profesinis tobulėjimas gerbėjų požiūriu nebėra pagrindinis kriterijus aiškinant senųjų ir naujųjų įrašų santykį. Situacijos vertinimą lemia etinis matmuo: klausytojų supratimas apie ankstyvuosius įrašus kito pasikeitus autorės santykiui su kūriniais.
Nesusidūrusiam su Swift klausytojui, senųjų ir naujųjų įrašų kokybinis (kritikų) ar etinis (gerbėjų) priešinimas veikiausiai sudaro įspūdį, kad verčiau yra klausytis perrašų. Pastarųjų garsinė kokybė subtilesnė, be to, nekyla etinių dilemų dėl konflikto tarp atlikėjos ir įrašų kompanijos. Tokia išvada atrodytų pagrįsta, bet vis dėlto su niuansais. Pirma, tai, kad chronologiškai ankstesni įrašai neteko fonogramos savininkės teisių, nereiškia, kad jie nėra autoriniai – kad ir kaip, įrašuose girdime pačią Swift. Antra, muzikos klausymosi platformose atlikėjos pirmieji albumai nuo šiol (ar kol kas) yra prieinami dviejų versijų pavidalu. Vadinasi, bet koks susidūrimas su ankstyvąja dainininkės kūryba prasideda nuo klausimo, kurią versiją ir kodėl pasirinkti. Swift perrašų pasirodymo aplinkybės vertintinos neigiamai, tačiau svarbu akcentuoti, kad atlikėja prie ankstyvųjų albumų grįžo ir dainas perrašė įgijusi kūrybinį nuotolį. Kitaip pasakius, nusprendusi kūrinius perleisti dainininkė senuosius įrašus ne vien pakartojo, bet – didesniu ar mažesniu laipsniu – redagavo. Taigi abiejų albumų kategorijų – senosios ir naujosios – santykis yra labiau komplikuotas nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmuosius įrašus įmanu apmastyti kaip revizijos pamatą, o antruosius – kaip kūrybinę pastangą anuos atkurti, reprodukuoti. Vadinasi, egzistuoja ir tokia dviejų albumo versijų klausymosi pozicija, pagal kurią senųjų įrašų nebūtina atmesti, o naujųjų – perdėm sureikšminti. Turbūt didžiausią klausytojų nuostabą per visus perrašinėjimo etapus sukėlęs kūrinys – daina „All Too Well“. Pirmą kartą ji pasirodė albume Red (2012), perrašytame 2021 m. pavadinimu Red (Taylor’s Version). Svarbu pastebėti, kad pastarajame išleisti ne vienas, o du aptariamos dainos įrašai: pirminę versiją sekantis „All Too Well (Taylor’s Version)“ ir reikšmingai keistas „All Too Well (10 Minute Version) (Taylor’s Version)“. Veikiausiai niekas nesitikėjo, kad būtent trečioji kūrinio versija – dešimties minučių įrašas – klausytojų bus sutiktas palankiausiai. Versija tapo ilgiausiu kūriniu (10’13), pasiekusiu pirmąją „Billboard Hot 100“ poziciją, pralenkęs 1972 m. tą pačią viršūnę pasiekusį Dono McLeano kūrinį „American Pie“ (8’37).
Skirtingai nei Queen „Bohemian Rhapsody“ ar Billie Eilish „Happier Than Ever“ – popmuzikos ilgieji žanrai – „All Too Well (10 Minute Version) (Taylor’s Version)“ muzikinė struktūra nešokiruoja dinaminiais kontrastais, ritmikos virsmai nėra išskirtinai sudėtingi. Klausytojo dėmesį Swift prikausto (jei prikausto) kūrimu nuojautos, kad dainą reikia išlaukti, kad kažkas joje dar turi įvykti. Idant papasakočiau, kaip šis lūkestis sukuriamas, pirminės ir išplėstos dainos versijos skirtumą pirmiausia nusakysiu techniškai. Pirminės versijos struktūra – tai keturios strofos su trimis įsiterpusiais priedainiais; išplėstoje versijoje, nekeičiant priedainių, keturios strofos aplipdomos naujomis pasakojamomis situacijomis. Visgi fiksuoti, kuriose vietose versijų struktūros nesutampa, nėra sėkmingiausias būdas norint paaiškinti, kaip skirtingai dainos versijos klausosi. Taigi pasiūlysiu minties eksperimentą – abi dainos versijas įsivaizduoti kaip du keliavimo tipus.
Išplėstos versijos pradžios tempas toks pat ramus kaip nespėjusios įsibėgėti išvykos automobiliu: kai žinoma, kad bus važiuojama ilgai, su sustojimais. Tokios kelionės monotonija paprastai įvairinama stojant degalinėse kavos, fotografuojant nereikšmingus gamtovaizdžius. Išplėsta dainos versija kuria būtent tokį įspūdį: pirminę kūrinio struktūrą papildžius naujais pasakojimais, girdime vienas stipriausių prasminių dainos eilučių. Tačiau esama keliautojų, kuriems išsukimai iš kelio – vien laiko švaistymas. Pirminė dainos versija pradedama tuo kelionės etapu, kai sėdynėje staiga nubudus klausiama, kiek dar liko, o nuvažiuotas viso labo tik pusvalandis. Pasakojimas skubus, šios kelionės sustojimai – tik būtinieji.
Abiejuose įrašuose kitaip pasiekiama ir dainos kulminacija. Pirminėje versijoje ji (sic!) ištinka maždaug ties dainos viduriu ir zenite laikosi iki pat kūrinio pabaigos. Mano – Swift klausytojos, o ne profesionalios muzikos kritikės – manymu, nesėkmingai – lyg vidury kelionės pražvygusi kūdikė, likusį galą kelio iš proto varanti šalia sėdintį jaunesnįjį brolį. Išplėstoje versijoje kulminacija pasiekiama lygiai tais pačiais žodžiais, ta pačia dinamika („and you call me back again / just to break me like a promise“), tačiau ji efektyvesnė. Dešimt minučių vilkinta melodija išsprogsta vietoje ir laiku, navigacija keliautojams praneša: „Jūs pasiekėte kelionės tikslą“. Pirminė dainos versija užbaigiama trankiai, beveik agresyviai, pačiame dainos pasakojimo apogėjuje. Nuskambėjus paskutinėms sekundėms, klausytoją netgi gali ištikti lengvas šokas – ką gi jam su dainos sukeltais įspūdžiais daryti? Galbūt todėl išplėsta versija užbaigiama nebe trankiai, o melancholiškai, rečitatyvu reflektuojant dainoje plėtotą pasakojimą.
Klausantis tai pirminės, tai išplėstos dainos versijos, susidaro įspūdis, kad senasis įrašas – tai smarkios kūrybinės idėjos užuomazga, aktualizuota perraše. Nusprendusi pirminę dainos versiją išplėsti, Swift kūrinį išrutuliojo į pasakojimą, kuriame dinaminius, emocinius pakilimus keičia nuolydžiai, nuolydžius – pakilimai. Banguojanti dainos struktūra, gyvybingas dešimties minučių pasakojimas, – tai tiesioginė pirminės dainos versijos funkcionavimo laike pasekmė. Komentuodama dainos genezę, dainininkė sakiusi, kad apie „All Too Well“ galvojanti kaip apie du gyvenimus turintį kūrinį. Viena vertus, daina gimusi atlikėjai apmąstant asmeninės tikrovės situacijas; kita vertus, kai pirminė versija buvo išleista, gerbėjai ją nesuskaičiuojamą daugybę kartų klausėsi Spotify, dainos žodžius tatuiravosi ar iš visų jėgų traukė koncertuose. Taigi sugrįžusi prie pirminės versijos, atlikėja perraše suregistravo dainos klausymo patirtis – patirtis, Swift jungiančias su klausytojais, o klausytojus – su atlikėjos kūryba.
Dainininkės pasirinkimas kūriniuose šifruoti asmeninio ar profesinio gyvenimo detales – ar, greičiau, aistras – popmuzikos klausytojų neretai smerkiamas. Šypsnį kelia ir Swift gerbėjų atsakas dainų žodžiuose žūtbūt ieškoti tikrovės atitikmenų – panašiai kaip mūsuose, rašytojui parašius knygą, vis užduodamas tas pats klausimas – vaizduotės ar gyvenimo tai vaisius. Visgi į situaciją žvelgčiau žaismingiau. Tai, kad gerbėjai pirminės dainos versijos klausėsi ir į ją kūrybiškai reagavo, atlikėją paskatino kūrinį redaguojant sukurti naują, kitą, išplėstą versiją. Kadangi išplėstoje versijoje Swift įamžino dainos klausymosi patirtis, pirminė versija klausytojams įgavo naują klausymosi modusą, menantį pirminį dainos patyrimą. Taigi senasis ir naujasis įrašai Swift diskografijoje interpretuotini kaip dvi viena kitą sąlygojančios kūrinio interpretacijos. Savo ruožtu, iš pažiūros paauglišką atlikėjos ir klausytojų ryšį įmanu laikyti abipusiai katalizuojančia sąveika.
Meno kūrinio kaip santykio su kitu mezgimo, palaikymo ir redagavimo konceptas – viena vertus prasmingas,
kita vertus – paprasčiausiai nepatogus. Kaip ir bet kuriuose kituose santykiuose, aptariamos sąveikos dalyviai
pasirengę ne tik geranoriškai žaisti, bet ir tyčia vienas kitą apžaisti. Vienoje naujausių dainų Swift klausia: „What if I told you I’m a mastermind?“ Perfrazavus – kas, jei muzikantės ir klausytojų santykis spontaniškas ir natūralus vien paviršiuje, po kuriuo slypi atlikėjos kruopščiai meistraujamos, iš anksto numatytos ryšio mezgimo schemos?
Naivu manyti, kad perrašydama senuosius įrašus, Swift kūrinius pakartojo vien teisinio kivirčo spaudžiama. Akivaizdu, kad stiprus autorystės jausmas – virtuãliai kūrinio idėjai ir gyvam atlikimui – mainėsi su ambicija pademonstruoti galią muzikos industrijoje. Visgi banali kartotės priežastis („įrodysiu, kad galiu tai, ko niekas nesitikėjo“) reiškė ir žaidybišką impulsą mesti iššūkį savo pačios kūrybinei išmonei, peržengti nusibrėžtas kūrinio atlikimo ribas, maža to, į provokaciją įpainioti klausytojus. Entuziastingą gerbėjų – ir ne tik – įsitraukimą socialiniuose tinkluose sekant Swift Erų turą The New York Times apžvalgininkė Natasha Degen pavadino tiktokiniu kreizu, neturinčiu nieko bendra su Swift muzikos kokybe ar paveikumu („‘Barbie,’ ‘Saltburn,’ Louis Vuitton: When Culture Becomes a TikTok Craze“, in: The New York Times, 2024-01-24, url: https://www.nytimes.com/2024/01/23/opinion/social-media-tiktok-marketing.html). Nors albumų perrašymo procese kartotės principu transformuotas ryšys tarp senosios ir naujosios kūrybos, ši transformacija apgauli ir manipuliuojanti klausytojo lūkesčiu išgirsti „tą patį“. Reikšmingą variaciją užkodavus giliuosiuose įrašų audiniuose, naujųjų įrašų inovatyvumas – sumaniai pridengtas atlikėjai deklaravus pakartojimą.
