Viename interviu popiežius Pranciškus prasitarė apie išblukusį lapelį, kurį labai saugojo. Lapelyje užrašyta malda. Neperteiksiu jos pažodžiui, o perfrazuosiu, kaip įsiminė:
noriu tikėti Dievą Tėvą, kuris mane myli;
tikiu savo istorija, persmelkta meilės Dievo žvilgsnio;
tikiu savo skausmu, nevaisingu dėl egoizmo, kuriame ieškau užuovėjos;
tikiu savo sielos menkumu, sielos, kuri nori gauti, bet ne duoti;
tikiu kasdiene deginančia mirtimi, nuo kurios bėgu, bet ji man šypsosi ir kviečia jos nebijoti;
nežinau, kaip Jis atrodo, bet noriu Jį pažinti ir mylėti.1
Malda, kaip popiežius pasakojo, užrašyta dvasinio išgyvenimo metu, prieš šventimus. Trumpa, ekstatiška akimirka tačiau nugulė į žodžius, žyminčius ilgą, sunkiai sučiuopiamą minties procesą. Maldos eilutės pradedamos tikėjimą liudijančiomis ištaromis, visgi visuminė teksto struktūra kuria ne tikėjimo, o abejonės įspūdį: „noriu tikėti – tikiu – nežinau, kaip“.
Ši abejonė nėra tipiška. Dvejojama ne kokia religine tiesa ar asmenine stiprybe ją suprasti. Subjektas svyruoja tvirtai tikėdamas – į savo menkumą, skausmą. Tiesa, ir tikėjimo tvirtumas popiežiaus žodžiuose nuskamba paradoksaliai. Tikima ne į kažką, kas neša viltį, žada palaimą, o į tai, kas nusakoma kaip nevaisinga, kas degina ir skatina bėgti. Teigdamas kad tiki, maldos subjektas liudija poziciją, iš kurios į tikėjimą gręžiasi – reflektuodamas savo netobulumą, neslėpdamas egoizmo.
Gimus devyniasdešimt aštuntaisiais, deklaruoti sielos menkumą skamba lygiai taip įspūdingai, kaip ir keistai. Mano karta egzistencinius ieškojimus formuluotų kiek kitais žodžiais, pavyzdžiui:
noriu tikėti pasauliu, kuriame turiu savo vietą;
tikiu asmenine stiprybe – manęs pakanka tokio, koks esu;
tikiu, kad kasdiena man paruošusi savų džiaugsmų, į kuriuos užtenka vien atkreipti dėmesį;
nežinau, kaip pasaulinių neramumų kontekste
atrodys rytojus, todėl noriu pažinti ir branginti tai, ką atneša šiandiena.
Vadinasi, šiuolaikybė žmogaus menkumą apmąsto pozityviai. Tai trauminės patirtys minkštą, jautrią sielą sužaloja taip, kad vėliau ją sunku pagydyti. Atitinkamai formuluojamas ir gydymo tikslas, t. y. tikima, kad žmoguje esama kažko, kas savaime verta puoselėti.
Improvizuotos maldos (ar mantros, afirmacijos) nestatau į priešpriešą su popiežiaus žodžiais. Greičiau, pateikiu vieną šalia kitos, kad apmąstyčiau, kokius tikėjimo vektorius abi brėžia. Krikščioniškoji ar pasaulietiškoji tikėjimo lygtys sietinos su geba silpnumą įveiklinti savikūroje (ar kūryboje apskritai). Popiežiaus maldoje menkumas reflektuojamas, idant abejojant savimi ar Dievu būtų plačiau pažinti, vis naujai atrandami abu. Panašiai ir pasaulietinėje tradicijoje: nukrapščius blogio apnašas, žmogiškumo daigas auginamas į kažką nepažintą, neapmąstytą.
Kalbame apie tikėjimą, funkcionuojantį kaip kurianti, statydinanti veika. Savo ruožtu ši veika yra nukreipta į vienokį ar kitokį rezultatą. Pastebėtina, kad kūryba kaip rezultatas neatsiranda iš niekur – kažką sukurti visų pirma reiškia tą kažką įsivaizduoti. Neretai, kūrybinės minties plėtojimas, virtimas rezultatu – varginantis procesas. Taigi jei tikėjimas asmenį įgalina kurti, kūrybos rezultatas nemenka dalimi priklauso nuo pastangos tą tikėjimą išlaikyti.
Kviečiu pažvelgti į Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomą Jurgio Kunčino dokumentą (žr. iliustraciją). Mašinraštis datuotas 1989 m. – tuo laiku, kai poetas save išbandė rašydamas prozą. Mašinraščio viršuje autorius ranka paliko įrašą „Terra Fantastica“ (ir šio versiją „Terra Fantasia“). Antraštę sekantis įrašas patikslina dokumento turinį: „Darbai iki 1995 metų“. Toliau tekste papunkčiui, nelyg maldos formatu, išvardinti keturiolika literatūros veikalų. Šešerių metų laikotarpiui Kunčinas sustrategavo norimus parašyti kūrinius: autorinius romanus, noveles, vertimus iš vokiečių kalbos.
(Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799, nekataloguota)
Skaitant mašinraštį, šiandien kyla dvejopas įspūdis. Viena vertus, atpažįstame rašytojo kūrinius, išleistus ne vėliau kaip 1995 m.: romanas Glisono kilpa (1992), apysaka Baltųjų sūrių naktis (1995), vokiečių autoriaus Hanso Falados Girtuoklio vertimas iš vokiečių kalbos (1993). Kita vertus, susiduriame ir su tokia minėtų kūrinių būkle, kai jie egzistavo kaip rašytojo kūrybiniai sumanymai, ar, kaip Kunčinas vadino, svajos, fantazijos. Fantazijos, kadangi racionaliai vertinant, planuojamų rašinių kiekis per numatytą laiką – net ir pačiame jėgų žydėjime esančiam autoriui nemenkas iššūkis. Maža to, sąraše nerandame metų eigoje prisidėjusių naujų kūrybinių tikslų, pavyzdžiui, 1993 m. išėjusio romano Tūla. O štai net du kartus mašinraštyje paminėto kūrinio Kontingentas, laikytino pirmuoju Kunčino parašytu romanu, rašytojas taip ir nepublikavo.
Kūrybos planuočių archyve išlikusi ne viena. Keltina prielaida, kad terros fantasticos žymėjo rašytojo tikėjimo kūrybiniais sumanymais kelią. Rašomus kūrinius Kunčinas planuotėse kaitaliojo pozicijomis: priklausomai nuo gyvenimiškų, leidybinių aplinkybių vieni darbai stodavo, o sustojus, atsirasdavo naujų; planuotes Kunčinas po laiko dar ir atnaujindavo pažymėdamas, jei leidykla kūrinį atmesdavo ar nupaišydavo baisų viršelį. Aptariamus tekstus Kunčinas pildė nelyg piligrimas, išsikėlęs tikslą nueiti ilgą kelią, o dieną įveiktus kilometrus fiksuodamas sustojimo postuose.
Atkreipiu dėmesį į penktąją „Terra Fantastica“ poziciją. Joje autorius įrašė norą lietuvių kalba publikuoti Günterio Grasso Dancigo trilogiją. Čia pat dešiniau Kunčinas pridėjo įrašą: „jeigu gaučiau versti“. Suprasdamas užmojo mastą arba, kaip dabar madinga sakyti, manifestuodamas fantaziją tikrovėje, teksto apačioje Kunčinas dar užrašė sakinį: „All is real“. Kaip žinome, kūrybinio sumanymo daigas bibliografinėje tikrovėje išaugo į antrosios trilogijos dalies vertimą (pirmąją ir trečiąją išvertė Teodoras Četrauskas). Pabrėžtina, kad vertimo procese Kunčino tikėjimas publikuoti Grassą išbandytas ne tik disciplinuojant kūrybinius sumanymus, bet ir veikiant politinėms aplinkybėms.
Grasso trilogijos antrąją dalį Katė ir pelė Kunčinas vertė ir redagavo 1991 m. pradžios įvykių fone2. Archyve išlikę mašinraščiai, kuriuose autorius dokumentavo „gyvąją“ Sausio 13-osios medžiagą. Šios dienos promemorijoje Kunčinas rašė:
Šiandien man sukanka 44 metai […]. Kad ir kokia įtempta padėtis Vilniuje ir Lietuvoje, vakar – sausio 12 d. atsilankė mano bičiuliai […]. Nuolat žiūrėjom Vilniaus TV, vėliau Maskvos TSN […]. Po vidurnakčio […] nutarėm apvažiuoti visus Vilniaus karštus objektus – nuo Parlamento iki TV bokšto. Pirmučiausia – prie Parlamento. Masės žmonių, pakiliai santūri nuotaika. […] Įtampa gal ir jautėsi, bet tvyrojo giliau. […] Lietuva sukrėsta – taip trumpai galima pasakyt.3
Prisiminimuose autorius, kaip tikras prozininkas, kaitaliojo pasakojimo fokusą: aptarinėjo politinius veikėjus, registravo akimirkų gandus. Komentuotos ir buities, kurioje promemorija atlikta, detalės:
giminaičiai įsitaisę čia kaip namie, […] nervinasi ir mane nervina. Taip gerai buvau įsivaręs į romaną „Aitvaras“ [Glisono kilpa, – D. G.], bet dabar nieks nelimpa – iki spazmų. […] Beveik gaila, kad negaliu vartoti svaigalų. Tai, žinoma, ne išeitis, bet juk atpalaiduoja. […] Ryt turėčiau atnešti „Metams“ (buv. „Pergalei“) Grasso „Katz und Maus“ korektūrą, tik nežinia, ar jos kam dar reikės. O gal ir reikės. Kariškiai juk neleis litžurnalų. O jei ir leis, Grasso nespausdins, nors ir kaip puikiai jis rašytų apie minų tralerius, lėktuvnešius, tankus ir naikintuvus…
Svajai išleisti Grassą virstant tikrove, Kunčinas susidūrė su nusivylimu: ar pasikeitus politinei situacijai kūrybinis triūsas bebus kam reikalingas. Jei svajų etape buvo svarbu tikėti vertimo idėja, tolesnėje veikalo genezėje vertėjo tikėjimas išmėgintas publikacijos neišsipildymo galimybe: daugiau nei metus rengtam tekstui grėsė nepasiekti savo skaitytojo. Ištikusią beprasmybę Kunčinas reflektavo sausio 14 d.:
15 [val]. 45 [min]. Lietuvos Radijas dar dirba. Parlamento posėdis. Šiukšlių mašina irgi atvyko laiku. Situacija gali keistis kas minutę. Kas belieka? Parsinešiau toliau redaguoti gabalą Grasso… Arbeit macht das Leben süß… Faulheit stärkt die Glieder… 1941 m. fiurerio armijoms plūstant į Kremlių, B. Pasternakas pamaskvy vertė Šekspyro sonetus… kai kas jam už tai priekaištavo.
Nepaisant abejonės kūrybinio darbo prasme, Kunčinas Grassą vertė toliau. Paradoksalu – triūsti, nematant prasmės. Iš kitos pusės, rašytojo, vadinkime, silpnumą čia galime apmąstyti pozityviai: kaip asmeninės, bet ir į skaitytoją orientuotos, taigi bendruomeniškos rezistencijos procesą. Procesą, kurio varomoji jėga – tikėjimas kasdieniu triūsu: skausmingu ir iš pažiūros beprasmiu, nors kviečiančiu žengti pačiam skausmui, beprasmybei iš paskos. Grasso vertimas sausio 13-osios kontekste įveiktas ne tiek dėl herojiškos asmens pozicijos, kiek paprasčiausiai tikint ir pasitikint kūrybinio darbo procesu, disciplina. Dar metais anksčiau, 1990 m. balandžio 17 d. promemorijoje Kunčinas apibendrino: „Šiaip situacija labai bjauri. Greit nieko nebeturėsim, išskyrus skurdą ir chaosą. Tačiau kito kelio tikrai nėra“.
Tikėjimas kaip kurianti veika sietina su sielos veržimusi į laisvę. Laisvę, kurioje egzistuoja tikrovės, kurių nėra. Pavyzdžiui, 1989 m. Grassą lietuviškai skaitantis skaitytojas; arba žmonės, kuriais nesame, bet norėtume, artėjame būti; netgi XXI a. politinė tikrovė, kurioje žlunga blogio imperija. Pasak Karlo Rahnerio, „mes esame, mąstome ir veikiame tik todėl laisvai, kad visados tai, kas apibrėžta ir suvokiama, jau esame pranokę judesiu, nepripažįstančiu jokios ribos“4. Džiaugsmas, kai tikėjimas lydi minties judesį laisvę įsivaizduoti; didi malonė, jei susvajotai laisvei įgaunant žemišką pavidalą, tikėjimas neapleidžia.
_________________
Tekstas parengtas pagal vieną iš trijų finalinių esė, dalyvavusių devintajame studentų esė konkurse „Išniręs laikas. Tikėjimas“ (konkursą remia Goethe’s institutas Lietuvoje), vykusiame XXIX Thomo Manno festivalyje Nidoje liepos 12–19 d.
________________________
1 Pagal Sergio Rubin, Francesca Ambrogetti, Popiežius Pranciškus: Pokalbiai su Jorge Bergoglio, iš ispanų kalbos vertė Marija Bogušytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2013, p. 135–136.
2 Grasso Katz und Maus pirmasis leidimas išėjo 1961 m.; vertimas į lietuvių kalbą publikuotas 1994 m.
3 Čia ir toliau ištraukos parengtos pagal: Jurgis Kunčinas, „Promemorijos: 1991 m. sausio 11, 13, 14 d.; 1990 m. balandžio 17 d.“, mašinraštis su autoriniais taisymais, in: LLMA, f. 799, nekataloguota. Kadangi cituojamos ištraukos mašinraščiuose redaguotos nežymiai (dauguma atvejų tai Kunčino taisytos korektūros klaidos), transkripcijose teikiame vėliausias rekonstruotas tekstų redakcijas.
4 Karl Rahner, Dievo potyris šiandien, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012, p. 27.
