* * *
Būti ar nebūti? Irgi mat, klausimas. – E.K.
o kaip alkoholikas pranas iš antro aukšto
kuris paskutines dienas praleido gerdamas
spiritą iš stiklainio, vemdamas krauju ir gelsdamas
buvo geras žmogus, bet labai piktas
o kaip tas kitas vyriškis, arti šešiasdešimt,
gyveno vienas, nei alkoholikas nei ką, ramus
tylus susitvarkęs, kai dvi dienas neatėjo
į darbą, jo kolegoms pasidarė labai
įdomu kur jis dingo, jį matė visi ir daugiau
jo niekas nematė
o kaip tie kuriuos pamačiau daugkart ir
visada mačiau daugkart ir aš juos matysiu
jie eis ir išeis ir pareis ir
galiausiai išeis ir tada jau
daugiau aš jų nematysiu
o kaip tie kuriuos pamačiau vienąkart ir
daugiau niekada nemačiau jie ėjo nuėjo taip ir
negavę iš kur sugrįžti ir kas tenai žino
kas jiems nutiko greičiausiai nieko už lango lig šiol
leidžiasi aeroplanai bet varnos seniai
nebebijo
o kaip varnos jos tupi medžiuose žiūri
karksi strykčioja pešasi dėl ko nors dėl
ko nors nesipeša netgi skraido netgi tada kai
iš dangaus krenta vanduo sakau iš dangaus
krenta vanduo ar matai o dievai
o kaip dievai o dievai
kaip visi padaryti pagal kažkokį
tenai paveikslą, ir velniai žino
kas jį nutapė tačiau sakau
tau žiūrėk:
iš dangaus
krenta
vanduo
VAŽIUOJA VIS IR
važiuoja kažkur, klausosi radijo, blevyzgoja, grįžta
namo, sėdi prie stalo, gurkšnoja alų, tada viskį (vodka
iš mados išėjo prieš dešimtį metų), tada eina
miegoti, kai kurie tiesiog čia pat, vietoj
tada vėl kažkur važiuoja, eina į gatves,
landžioja į bromus, dedasi kaukes ir nusiima kaukes,
lupinėja odeles aplink nagus, kramto lūpas,
lėtai nesulaikomai smirsta, nusiprausia
ir vėl lėtai nesulaikomai smirsta
stengiasi iš paskutiniųjų, plaka rankytėm
kojytėm liežuviais, šaudo akim, užsitaiso
vaikus, su žmona gyvena kaip su mirtim su
mirtim kaip su žmona, laižosi šefams ir
verkia tualetuose, pasiima laisvų vestuvėms,
savus laidoja savaitgaliais
suka ant piršto kamuolį,
suka lemputę į cokolį
suka ir tiek
geria gripex, sustingę iš siaubo žiūri
į smektos stiklinę, krūpteli, nuo dujinės
prisidega cigaretę, atsisėda, leisgyviam tarakonui
siena rėpliojant lyg ir apie
kažką trumpam
susimąsto
DICHLOFOSO BLIUZAS
o šiaip tai kai kur yra sakoma kad
drugiai naktiniai ir panašūs yra
mirusiųjų sielos kad lanko tave
naktimis dienomis gi slepiasi
spintose
tai jeigu tikrai taip yra mano
namai tada tūkstančio sielų namai ir tūkstantis
sielų tupia ant sienų ant lubų ant lempos
gaubto taukuoto sukas kokonus ant mano užuolaidų
ropinėja mano spintelėmis graužiasi į mano
kruopas ir makaronus, maudosi mano
miltuose rūko mano cigaretes žodžiu
naikina mano sunkiai užkauptas atsargas o
apie tą sumautą karantiną taigi jau rašo ir
sumauti poetai ir vis tiek nieko naujo
tai kartais randu vieną kitą, parėjęs namo
ant tapetų besimaskuojant, jau žino
jei ant tinko – nudėsiu, bandykite darkart
vis tiek visa tai visa tai tėra
tik sielų lėliukės
gyvųjų rainelėse
* * *
atsikeliu iš ryto
su lubom pasilabinu
rytinę maldelę kalbu:
tėve mūsų kursai šešios pėdos
danguj sveikas gyvas
tėve mūsų kursai vairavimo a, b
kategorijos arba anglų kalbos
kursai danguje tėve mūsų
tėve mūsų kursai mūsų visų benkartų
iš tavo haremo didaus teesie šventas
tavo vardas o pavardės te niekas
nežino
tėve mūsų neleisk man gundytis
nesikelti leisk keltis iš ryto
iš lovos ne iš numirusių keltis
tėve mūsų vakarykštės mūsų duonos duok
mums šiandien pelėsį kaip nors
nusipjaustysim patys
ir atleisk man mano vadžias
kaip ir aš atleidžiu savo vadeliotojui
ir duoda – imk tėve mūsų, nesisuksi –
negyvensi amžinai, ginkdie tėve mūsų
ir gelbėk mane nuo pikto, ir nuo
doro gelbėk viešpatie, ir
amžinai naktinė
lempelė man
tešviečia
