Kariaujančioje Ukrainoje atsidūrėme neplanuotai. Artimieji tuo nepatikėjo – nei maniškiai, nei kitų „Laisvės TV“ komandos narių, su kuriais ketvirtąją Rusijos sukelto karo savaitę išvažiavome į Lenkiją filmuoti pabėgėlių. Keliavome keturiese: operatoriai Gediminas Vaitiekūnas, Mindaugas Žiūra, žurnalistė Birutė Davidonytė ir aš. Planavome sukurti dokumentinį pasakojimą apie pabėgėlių stovyklas Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, bet galiausiai atsidūrėme kariaujančiame Kyjive. Kelionėje rašiau dienoraštį. Žymėjausi įvykius, detales ir impulsyvius pastebėjimus. Šis tekstas – dienoraščio fragmentai.
Ketvirtadienis, kovo 17 d. Ruošiuosi kelionei į Lenkiją. Iš spintos išsitraukiu nebenaudojamą kevlarinį šalmą, į kurį sukišti karo kelionių reikmenys: kariška vaistinėlė, antkeliai, ant kaklo kabinama piniginė – jos ir ieškau. Apima malonus liūdesys, tartum čiupinėjant vaikystės žaislus.
Penktadienis, kovo 18 d. Apie galimybę važiuoti į Ukrainą pradedame kalbėti vos susėdę į mašiną Vilniuje. Nors jau užsisakėme lenkišką viešbutį, atsirado galimybė prisidėti prie lietuvių paramos vežėjų konvojaus, vykstančio į Ukrainą. Abejojame, nes į karo zoną vykti nesiruošėme. Sprendimą priimame degalinėje Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Susitariame, kad mūsų televizinė istorija pasakos apie pabėgėlių kelią iš Ukrainos į Lietuvą.
Jausmas, kad tikrai važiuojame į karą, apima skambinant lietuviams, organizuojantiems pabėgėlių išvežimą. Tokių yra ne vienas, susipažįstu su Dovydu, Martynu, Sauliumi. Skambinu vienam, skambinu kitam, po to jie – man. Tariamės, kaip galima nufilmuoti pabėgėlių kelią. Telefono baterija išsenka nė neįpusėjus kelionės per Lenkiją. Į karo reikalus įsitraukę žmonės – paramos vežėjai, savanoriai, žurnalistai – skambina vieni kitiems vos sužinoję kokią naujieną apie padėties pokyčius arba gavę naują kontaktą. Nusprendžiame į Ukrainą važiuoti su paramos vežėju Sauliumi. Toje komandoje yra ir mano senas pažįstamas Arvydas, su kuriuo 2014 m. keliavau į Peskus netoli Donecko oro uosto. Šie lietuviai padeda žmonėms ištrūkti iš Rusijos armijos apsuptų miestų Kyjivo srityje ir autobusais išveža juos į saugią Lenkiją arba Lietuvą.
Skambina Jonas Ohmanas, klausia, ar galėtume iš Lenkijos Peremyšlio mieste esančios bazės paimti pusšimtį šarvinių liemenių ir atvežti jam į Lvivą. „Blue/Yellow“ per pirmąsias karo dienas surinko dešimtis milijonų eurų, bet trūko darbo rankų. Jonas pasakoja šiąnakt pirmą kartą gyvenime išgirdęs raketos smūgius. Pataikė į Lvivo oro uostą. Nors sprogimai griaudėjo toli nuo viešbučio, bet pakėlė iš lovos. Sako, nepalyginamai galingiau nei kitų rūšių apšaudymai.
Skambinėju pažįstamiems ir renku informaciją apie padėtį Ukrainoje. Sako, koridorius į Kyjivą palyginti saugus. Ukrainiečiai šiame ruože įrengė neblogą gynybą, kurios per dieną nepralauši. Mums to ir užtenka – vilties, kad teoriškai būtų proga ištrūkti. Įspėja, kad didžiausią grėsmę miestuose kelia raketos, o keliuose – diversantai. Jie veikia nedidelėmis grupėmis, išlenda iš miškų ir šaudo į pravažiuojančias civilių mašinas, mėto granatas, minuoja kelius, skleidžia baimę ir paniką. Aplink Kyjivą diversantų šiuo metu nėra, bet prisako, kad su ukrainiečiais reikia bendrauti atsargiai, renkantis žodžius, nes visi įsitempę ir nervingi. Nors pirmųjų dienų chaosas suvaldytas, bet už neatsargią repliką gali būti paguldytas ant žemės. Svarbiausia aiškiai parodyti, kad palaikai Ukrainą.
Vėlai vakare pasiekiame pasienio viešbutį „Dwór Boratyn“ – vienintelį, kuriame internetu radome laisvų kambarių. Humanitarinė katastrofa į Lenkijos ir Ukrainos pasienį sutraukė daugybę pagalbininkų. Ir klounų – kaip kare vadinami nuotykių ieškotojai. Vakarieniaudamas viešbučio restorane atsidarau kompiuterį ir surašau kolegų, jų artimųjų, taip pat mus pasiimti sutikusių Sauliaus ir Arvydo kontaktus. Informaciją nusiunčiu žmonai. Tada išplėšiu lapą iš užrašų knygelės ir susirašau telefonų numerius, kuriais prireikus galėčiau ieškoti pagalbos. Lapelį įkišu į ant kaklo kabinamą piniginę. Tokio atsargumo prieš aštuonerius metus, Maidane, išmokė tuometis ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Vėliau taip elgdavausi per visas keliones į pavojingas vietas, prieš susitikimus su pavojingais pašnekovais. Tačiau dabar, atidžiai stebimas kolegų, jaučiuosi perdėm dramatiškas.
Šeštadienis, kovo 19 d. Ryte atvažiuojame į Lenkijos pasienyje esančio Medykos miestelio turgų, kur vieną 2015 m. vasario naktį su Ohmanu laukėme vietinių banditų, žadėjusių pagalbą kertant sieną – tada lenkų pasieniečiai nenorėjo praleisti paramą vežusio mūsų visureigio. Dabar turgus virtęs didele pabėgėlių stovykla. Einame tarp pagalbos organizacijų palapinių ir prekystalių, kur sieną kirtę pabėgėliai gali gauti sriubų, picų, bandelių, ledinukų, kavos, naminio limonado. Britų savanoriai ruošia maistą ir traukia linksmas dainas ūpui pakelti. Tarp palapinių vaikšto Kalėdų seneliu apsirengęs keistuolis švariai nuskustu veidu, kuris ukrainiečiams angliškai aiškina: aš duodu vaikams žaislą ir tada jie galvoja apie žaislą, o ne apie karą. Tebūnie.
Pro pasienio tvorą nenutrūkstamai plūsta pabėgėliai. Mergaitė rusiškai pasiskundžia, kad skauda pilvuką, iškart prisistato lenkų gydytojas. Mergina iš Mariupolio pravirksta prie vartų sutikusi vaisius dalinantį savanorį, kuris taip pat pabėgo iš Mariupolio. Mes filmuojame, todėl prie mūsų prieina lenkų kariškis. Žiūri tiesiai į akis, lyg tardytojas, klausia: kas tokie? Paprašo paso, patikrina, o tada pirštu uždengia mano gimimo datą ir prašo pasakyti kada gimęs. Įtariu, kad žvalgybininkas. Atsisakau: kokie čia testai? ką blogo padarėm? Kariškis angliškai sako, kad negalima filmuoti pasienio vartų ir autobusų, kuriais ukrainiečiai vežami į pabėgėlių apgyvendinimo centrus.
Medykoje laukiantys artimųjų ir autobusais važiuoti nenorintys gali laikinai apsistoti milžiniškoje palapinėje, ant kurios angliškai parašyta: „Naujieji Kinijos žmonės“. Pakalbinam čia dirbančią savanorę, bet į kameras ji pasakoja ne apie ukrainiečius, o apie savo organizacijos kovą su komunizmu. Prie mūsų prieina du jauni prancūzai. Angliškai kalba sunkiai, bet suprantame, kad atvažiavo prieš valandą ir ieško, kaip galėtų padėti pabėgėliams. Norėtų virti maistą. Pasiūlome ieškoti informacinio centro. Susižvalgom: klounai. Tokių nuotykių ieškotojų aplink pilna. Jų energingumas ir pozityvumas erzina, kai šalia matai nuo karo pabėgusių žmonių nuovargį ir baimę.
Važiuodami iš Medykos tarpusavyje kalbame, kad lenkai tvarkosi puikiai. Stebėtinai puikiai, prisiminus chaosą ir aroganciją, kurią Donbaso karo metu turėdavo atlaikyti lietuviai paramos vežėjai, bandantys kirsti Lenkijos-Ukrainos sieną.
Per dieną aplankome dar kelis pabėgėlių centrus, veikiančius trisdešimties kilometrų spinduliu nuo mūsų viešbučio. Korčove žmonės apgyvendinti milžiniškame prekybos centre. Įžengęs pro lenkų policininkų saugomą įėjimą pamatau daugybę lovų, sustatytų lygiomis eilėmis lyg kareivių karstai. Pajuntu kaip ima svaigti galva, rodosi, trūksta oro. Einu per salę lyg turėčiau svarbų tikslą, bet iš tikrųjų dairausi į tų žmonių gyvenimus, sukrautus aplink sulankstomas lovas, į aplink bėgiojančius jų vaikus. Mažiausieji isteriškai verkia, kaip pavargę verkia mano paties sūnūs. Užspaudžiu mintis, bet krūtinę spaudžia, tartum prisikvėpavus tvyrančio nepraustų kūnų ir medikamentų tvaiko. Pirmą kartą per šį karą imu suvokti, koks siaubas ištiko Ukrainą. Pilnas prekybos centras pabėgėlių. Net ir tose patalpose, kur įprastai būna juvelyrinės ir kvepalų parduotuvės, dabar stovi sulankstomos lovos. Pagautas emocijų apsisuku ir skubėdamas varau į lauką, kur laukia kolegos.
Sekmadienis, kovo 20 d. Viešbutį paliekame penktą ryto. Ligi Zosino pabėgėlių centro, kur sutarėme susitikti su būsimuoju bendrakeleiviu Sauliumi, daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Atvykę sužinome, kad į Ukrainą važiuosime pikapu ir dviem mikroautobusais, kurie ligi lubų prikišti paramos ukrainiečiams. Visa tai vežama į lietuvių bazę netoli Kyjivo. Iš ten pajuda ir autobusai su pabėgėliais. Saulius iš veido primena jauną Dolfą Lundgreną. Juoda striukė, juodi džinsai, rūko, romą geria iš butelio, o ukrainietiškomis sankryžomis važinėja per raudoną. Jis geba akimirksniu užmegzti ryšį su svetimu žmogumi, todėl nepraėjus nė dešimčiai minučių mudu jau einame į pabėgėlių centrą ieškoti kavos. Lenkiškai kalbėdamas su čia dirbančiais savanoriais Saulius gauna ne tik kavos, bet ir kiekvienam po termosinį puodelį.
Be problemų kertame Lenkijos sieną ir įvažiuojame į Ukrainą. Mus pasitinka automatais ginkluoti pasieniečiai ir ukrainietiška tvarka. Vienas patikrina pasus, tada antras, trečias. Kiti vaikštinėja aplink mašiną kaži ką tyrinėdami, žiūrinėdami, o paskui staiga dingsta ir ateina jau kiti pasieniečiai, kurie lygiai taip pat slampinėja aplink mus. Saulius kažką aiškinasi su pamainos vyriausiuoju, tas kažką atsakinėja, skaitydamas dokumentus. Praeina pusvalandis, o mes vis dar stovime pasienyje. Nežinia, kiek būtume užtrukę, jeigu mūsų pasitikti nebūtų atvažiavęs Voluinės srities rados pirmininkas Grigorijus Nedopadas.
Lucke sugenda vienas iš mikroautobusų. Saulius sako, kad tai jau antras kartas, kai tame pačiame mieste, toje pačioje aikštelėje sugenda paramos prikimšta mašina – prieš kelias savaites lietuviai į vieną mikroautobusą vietoje dyzelio prisipylė benzino. Į pagalbą atvyksta Sauliaus draugai ukrainiečiai Bogdanas ir Bogdanas. Juokiasi, kad lietuviai, matyt, vėl bus kažko ne to prisipylę. Ukrainiečiai suranda meistrą, kuris sutinka padirbėti sekmadienį. Autoservisas įsikūręs pramoniniuose Lucko priemiesčiuose. Sėdime saulėkaitoje ir iš butelio geriame romą. Ikalęs suprantu, kad visą tą laiką buvau kaip reikiant įsitempęs, budrus, ir tik dabar raumenys palengva atsileidžia. Sėdime tris valandas. Mieste nuolat kaukia sirenos. Paskutinį kartą raketos į Lucką pataikė pirmosiomis karo dienomis, todėl nekreipiame dėmesio. Meistras praneša radęs gedimą. Pasirodo, lietuviai mikroautobusą užrakino ne tos markės elektroniniu raktu, todėl suveikė apsaugos sistema. Bogdanas ir Bogdanas alpsta iš juoko, girdi, jeigu jau pirkti mašiną iš lietuvių, tai nebent uošvienei. Saulius apibendrina: likom klounais. Atsisveikinant ukrainiečiai vaišina pica su krevetėmis ir sviestu. Ragauju iš mandagumo, atbulais dantimis, bet skonis, tiesą sakant, nuostabus.
Mūsų pikapas lekia dideliu greičiu, Saulius nepaiso nei duobių, nei kitų mašinų. Netoli Rivnės bandome aplenkti seną žiguliuką, o tas staigiai suka mūsų pusėn – tik per plauką išvengiame avarijos. Per miestą varom nestabdydami, nepaisydami šviesoforų, užtat be paliovos pypindami. Saulius sako, kad nenori stabdyti pilnai pakrauto pikapo, nes kitaip duobėtais keliais ligi Kyjivo nenuvažiuosi.
Kuo toliau važiuojame greitkeliu, tuo mažiau mašinų sutinkame. Kelio ženklai išmontuoti, miestų pavadinimai uždengti, degalinės tuščios, pakelėse stovi karinės technikos kolonos. Saulius paaiškina, kad bandysime apvažiuoti Žytomiro miestą, kur ką tik vyko mūšiai, todėl temstant pasukame ukrainietiškais šunkeliais.
Keliuose pilna blokpostų. Privažiavus reikia išjungti šviesas, įjungti avarinius žibintus ir salono lempelę, o tada lėtai riedėti ten, kur signalizuoja prožektoriumi. Nerimą jaučiu ne tik savo krūtinėje, bet ir ginkluotų pareigūnų veiduose, išnyrančiuose prie praverto lango iš šaltos tamsos. Kiekvienas blokpostas – atskira karalystė: vieni budėtojai praleidžia vos išgirdę, kad esame paramos vežėjai, kiti pasuose ieško sienos kirtimo antspaudų, o pasitaiko ir tokių, kurie bando sau išprašyti šarvinių liemenių. Kai kur blokpostuose stovi ne pareigūnai, o vietiniai kaimiečiai, apsiginklavę pagaliais ir medžiokliniais šautuvais. Saulius išlenda pro langą ir jų paklausia, ar dar liko naminukės, kurios čia gavo praėjusį kartą. Kaimiečiai pasivadina mus ir duoda paragauti. Saulius atsidėkoja šakočiu.
Per Ukrainą važiuojame jau daugiau nei dešimt valandų. Viršum juodo horizonto kabo didžiulis raudonas mėnulis, kruvina pilnatis. Kitoje kelio pusėje matyti didelio gaisro pašvaistė.
Vidurnaktį atvykstame į Bila Cerkva mieste esančią sanatoriją, kur įsikūrę lietuviai savanoriai. Karui užgesinus miestų šviesas, dangaus skliautas atrodo aukštas ir nenusakomai žvaigždėtas.
Sanatorija Kyjivo pašonėje, netoli fronto linijos, bet dirba pagal reglamentus ir tvarkas. Registratūroje turime duoti pasus, užpildyti anketas, o tada gauname kambarių raktus. Šviesos jungti negalima, nebent tualete. Saulius sako neišjungiantis jos ištisą naktį, kad, reikalui esant, skubiai rastų batus ir išėjimą.
Sovietiniu liftu vienas pakylu į penktą aukštą. Lifto durims užsivėrus, lieku stovėti aklinoje tamsoje. Įjungęs telefono prožektorių ieškau 508-ojo. Kambarys pasirodo netikėtai erdvus, pro užuolaidas matyti įstiklintas balkonas. Nors patalpos prišalusios, nusprendžiu palįst po dušu ir pavarinėti kraują kelionės sustingdytu kūnu. Vanduo tik drungnas, todėl iš dušo išlendu sustiręs. Apsirengiu termorūbus ir atsigulu į lovą. Antklodžių nerandu, apsikloju sintetinę užuolaidą primenančiu užtiesalu. Gulėdamas apžiūrinėju tamsų kambarį. Tylu. Kiekvienas dunkstelėjimas priverčia suklusti lyg tolimų sprogimų aidas. Jaučiu, kad penktame aukšte esu vienui vienas.
Nė neprisimenu, kaip užmigau. Prabudęs paimu telefoną ir suprantu, kad tepraėjo dvidešimt minučių. Paskui ir vėl prabudau. Jaučiuosi išsimiegojęs ir pailsėjęs, bet telefonas rodo tą patį – ir vėl praėjo lygiai dvidešimt minučių. Tai kartojasi kelis kartus, kol paryčiui ima kaukti oro pavojaus sirena. Išvargintas nemigos ir streso pakylu iš lovos ir einu į balkoną. Sirena kaukia per visą horizontą. Dangus pritvinkęs tamsaus raudonio, aplink girdėti klegantys laukiniai paukščiai. Tolumoje juoduoja pramoniniai pastatai, bokštas, kranas. Šitas sustingęs paryčio peizažas ir sirenų kauksmas gniaužia kvapą, tartum stebėčiau pirmojo karo ryto pakartojimą.
Pirmadienis, kovo 21 d. Ryte į kiemą atvažiuoja netoliese veikiančio teritorinės gynybos padalinio kariai, vadinami Žvėrimis. Jie – Kyjivo priemiesčių gyventojai, stoję ginklu ginti savo apylinkių. Tarp jų buvo veteranų, tarnavusių kariuomenėje arba teisėsaugoje, kai kurie kovojo Donbase. Žvėrių kareivinės ir sandėliai įkurti jų pačių namuose, todėl jie juokauja: išjungi indaplovę ir varai į mūšį.
Saulius atidaro mikroautobusus ir traukia Žvėrims skirtus daiktus: šarvines liemenes, termovizorius, antkelius, pirštines, kojines, diržus, peilius. Iš valstybės gautų ginklų ir amunicijos jiems neužtenka, Žvėrys siunčiami į žvalgybines užduotis, todėl reikia daugiau apsaugų, stebėjimo įrangos. Suprantu, kad Saulius, prie Kyjivo atsiradęs pirmosiomis karo dienomis ir atvežęs reikalingų daiktų, Žvėrių akyse yra nemenkesnis Ukrainos gynėjas nei bet kuris karys.
Žvėrių vadas – kresnas ūsuočius didelėmis rudomis akimis – pasakoja, kad dabar intensyvūs susirėmimai vyksta aplink vadinamąją Žytomiro trasą. Tai – greitkelis, jungiantis vakarinį Kyjivą ir už pusantro šimto kilometrų esantį Žytomirą. Šiauriau greitkelio esančius miestus ir miestelius, pavyzdžiui, Irpenį, Bučą, Borodianką, laiko užėmę rusai. Piečiau greitkelio stovinti Ukrainos kariuomenė neleidžia rusams įsikasti. Žvėrys slenka kaip įmanoma arčiau priešo pozicijų ir, naudodami dronus arba lietuvių atvežtus termovizorius, užfiksuoja taikinius ukrainiečių artilerijai. Pasakoja, kad lietuvis Arvydas atidavė asmeninį termovizorių, su kuriuo Žvėrys miške rado gerai užmaskuotą rusišką artilerijos sistemą „Gvazdikas“. Sako, kad ukrainiečių taktika pasiteisino, bet ir rusai prisitaikė. Dabar aplink Žytomiro trasą jie veikia nedidelėmis trijų-šešių žmonių grupėmis, kurios gali staigiai užpulti, pašaudyti ir atsitraukti. Rusų tankai taip pat į kovą stoja trumpam – du-trys šūviai ir atsitraukia. Jeigu ukrainiečiai persekioja besitraukiantį tanką, rizikuoja patekti į priešo pasalą, buvo ir tokių atvejų. O ir šiaip nuostoliai didesni nei praneša žiniasklaida. Ukrainiečių balsuose justi nusivylimas. Bet tai nėra motyvacijos ar tikėjimo stoka, tai – nuovargis. Tie žmonės atrodo pervargę. Sako, užduočių turi kiekvieną dieną, o į namus grįžta tik šiek tiek numigti – pirmosios karo savaitės susiliejo į vieną nesibaigiantį pirmadienį.
Diena saulėta, karšta. Mes, televizininkai, sėdime ant suolelio priešais sanatoriją ir laukiame kelionės į Kyjivą, kur Saulius ir Arvydas veš medikamentų siuntą. Pradeda kaukti sirenos. Iš pradžių toli, paskui priartėja. Kurį laiką nekreipiame dėmesio, bet kai sirena užstaugia jau visai arti, pajuntu plūstantį adrenaliną. Intuityviai žvalgomės į dangų, save ramindami kreivomis šypsenėlėmis. Kauksmo priartėjimas reiškia, kad svetimas objektas – dronas, lėktuvas, raketa – skrenda pro mus arba mūsų link. Vėliau sužinojome, kad tuo laiku į Kyjivą pataikė dvi raketos.
Į Kyjivą išvažiuojame pavakarę. Pikapas vėl pavojingai lekia ukrainietiškais kaimais, kurių siauros, duobėtos gatvės primena nesibaigiantį labirintą. Prie sankryžų ir geležinkelio pervažų stovi blokpostai, prie blokpostų – kaimiečių spūstys lyg turgaus dieną. O tolumoje girdėti artilerijos griausmai. Išlendame į greitkelį, bet prie įvažiavimo į Kyjivą įstringame kamštyje. Judame labai lėtai, kol galiausiai prie mašinos prieina kaukėti pareigūnai ir paprašo dokumentų.
Per miestą skriejame 100–120 kilometrų per valandą greičiu, nors gatvėse pilna blokpostų, betoninių užtvarų, barikadų, patrulių. Milžiniškas miestas atrodo net tuštesnis nei kitą dieną po Maidano pergalės, o pro šalį pralekiantys automobiliai ar praeiviai taip skuba, tarsi nujaustų pavojų. Netoli Kreščiatiko gatvės, kur kadai stovėjo Maidano palapinės, susitinkame su ukrainiete savanore Oksana. 2014 m. spalį buvome ją sutikę su tuo pačiu Arvydu, kuris dabar iš pikapo traukia pažadėtus medikamentus. Kol jie kalbasi apie padėtį ir vaistų trūkumą, aš dairausi po tuščią, bet nerimastingai triukšmingą miesto centrą.
Temstant skriejame per Kyjivo Obolonės rajoną, kur karo pradžioje buvo prasiveržę rusai. Saulius rodo į sankryžą tarp sovietinių daugiabučių, sako, čia rusų šarvuotis užlėkė ir sutraiškė civilio mašiną – metalo laužas ir dabar tebestovi pakelėje. Nespėjome pervažiuoti sankryžos, kai lauke nuaidi automato šūviai. Praeiviai mikliai pasislepia už betoninių kelio užtvarų – jie tiksliai žino kaip elgtis, ir tai sukrečia labiau nei šūviai. Prieš išvažiuojant iš miesto sustojame šalikelėje. Saulius vairą perleidžia Arvydui. Jis prieš kelias valandas grįžo iš pavojingos užduoties – miško keliu vežė paramą į rusų apsuptus miestelius Ukrainos-Baltarusijos pasienyje. Važiuojant atgal rusai pradėjo puolimą, bandė perkirsti tiekimo grandinę, bet Arvydas ir jo bendrakeleiviai spėjo išsigelbėti. Buvo matyti, kad jo nervai ligi šiol įtempti, o mintys taip ir liko Slavutičiuje.
Reikia skubėti, nes aštuntą vakaro prasidės pusantros paros truksianti komendanto valanda. Šitos paisyti reikia: tarp lietuvių savanorių, kurie palaikė ryšius su kariais, kalbama, kad ukrainiečiai rengia „safarį“ – medžios aplink Žytomiro trasą pasklidusius rusų karius ir diversantus, todėl bet koks judantis automobilis gali būti apšaudytas.
Po beprotiško skrydžio Kyjivo gatvėmis važiuojame įsiaudrinę, šūkaudami ir juokaudami, kol mūsų pikapas patenka į kamštį greitkelyje. Galo nematyti, bet įtariame, kad reikės laukti ne vieną valandą. Arvydas suka pikapą dešinėn ir pasileidžiame kelio pakraščiu, lenkdami plastikinius kelio kuoliukus. Saulius iššoka iš mašinos, bėga į priekį prie kitų automobilių ir liepia trauktis šalin, nes mes – volontiory iz Litvy. Vienoje mašinoje Saulius randa policininkus ir susitaria, kad jų ekipažas stumsis per kamštį, o mes seksime paskui. Taip ir važiuojame gerą kilometrą, o tada vėl įstringame. Arvydas pamato išvažiavimą į priešingą eismo juostą ir šauna nedvejodamas. Prieš eismą važiuojame kelis šimtus metrų ir privažiuojame didelį blokpostą, dėl kurio ir susidarė kamštis. Per visą greitkelio plotį išsirikiavę kaukėti kariai su automatais. Visi įsitempę, lauke girdėti riksmai, į mus atsukti pikti žvilgsniai. Prisiartina karys. Arvydas žino tos dienos slaptažodį – vodograi (liet. krioklys), tačiau karys susiraukia ir paleidžia gerkę: jie kalba rusiškai, jie nežino slaptažodžio, atgal! atgal! Pasirodo, jau kelios minutės po aštuonių ir slaptažodis nebegalioja. Kariškiai nutaiko į mus automatus, Arvydas taikosi lipti iš pikapo, nori jiems paaiškinti, kad mes skubame, kad mus reikia praleisti, bet kariškiai šauna į orą. Arvydas grįžta prie mašinos, belipant jo pasas nukrinta ant žemės, jis lenkiasi paimti, bet kariai paleidžia šūvius virš pikapo stogo. Mašinoje kyla chaosas, Saulius rėkia ant Arvydo, Arvydas ieško kažkokių dokumentų, lauke kariškiai šaukia, kad važiuotume atgal, atgal, atgal, mes sėdime iškėlę rankas. Galiausiai mašina pajuda, mes apsisukam, grėsmė tolsta. Grįžtame atgal ir laukiame kamštyje. Netrukus tą patį blokpostą privažiuojame jau iš kitos pusės. Budintis karys mus atpažįsta ir vėl pakelia balsą: ką čia išdarinėjat! Arvydas kartoja slaptažodį, Saulius rėkia, kad slaptažodis pasenęs, ukrainiečiai rėkia, kad suktume į šalikelę patikrinimui. Saulius staigiai šoka iš mašinos. Man šmėkšteli – jį nušaus. Bet iškėlęs rankas jis prieina prie karių ir sugeba užkalbėti dantį. Iškviečiamas blokposto vyresnysis ir viskas sutvarkoma. Atsisveikiname draugiškai. Mums nuvažiuojant pikčiausias karys mesteli Arvydui: komendanto valanda, vyrai, ko jūs visi čia važiuojat.
Grįžus į Bilą Cerkvą Arvydas vis dar nervingas. Sakau, kad viskas gerai, po to, ką nuveikė Baltarusijos pasienyje, išvis neturėtų galvot apie mus, bet jis vis tiek jaučiasi mus įstūmęs į rimtą pavojų. Savo kambaryje sėdžiu ant lovos. Ar suvokiu, kas ką tik įvyko? Regis, ne. Jaučiuosi gyvas ir žvalus. Suprantu, kokių minčių dabar neprisileidžiu, kokias mintis stengiuosi blokuot. Leidžiuosi į apačią vakarienės ir romo.
Antradienis, kovo 22 d. Visą dieną sanatorijos kieme girdėti tolimas artilerijos griausmas. Turbūt už kokio šimto kilometrų, bet griaudi intensyviai. Per pietus smūgiai priartėja. Vėliau sužinojome, kad šaudė į Žytomirą. Per ten veda mūsų kelias atgal.
Vakare susiruošėme važiuoti pas Žvėris. Prieš kelionę Saulius persižegnoja. Nors vis dar galioja komendanto valanda, dabar turime specialių leidimų, kuriuos mūsų vardu išrašė kariškiai. Ukrainoje neveikia dokumentai, kurie išduodami oficialiai, pagal galiojančią tvarką. Karo žurnalisto akreditacijos manęs niekas neprašė ir, spėju, jei ją būčiau rodęs, galėjau sukelti įtarimų. Užtat su visokiausiais popieriukais, nežinia kokios formos, nežinia kieno pasirašytais ir antspauduotais, čia galima važiuoti net per komendanto valandą. Saulius vežiojasi pilną įmautę tokių ir trauko pagal situaciją. Be to, iš karių susižinojo praleidimo slaptažodį, kuris gerokai palengvina judėjimą.
Greitkeliai tušti, bet kelionė pavojinga – kur ne kur iš tamsos staigiai išnyra blokinės kelio užtvaros, kurias apvažiuojame nestabdę. Jaučiu kaip prakaituoja kojos. Lekiame dideliu greičiu, nes kare reikia judėti greitai. Bet saugos diržų neužsisegame, nes nežinia kada prisireiks šokti iš mašinos. Pravažiuojame kelis blokpostus. Patikra rimta, bet Saulius kartoja slaptažodį ir mus visur praleidžia. Vienas kareivukas, išgirdęs slaptažodį, net nusispjauna iš nusivylimo, matyt, buvo patikėjęs, kad pagaliau sučiupo rusų diversantus. Tik atvažiavę į Žvėrių bazę sužinome, kad Saulius kartojo frazę, kurią turėjo atsakyti blokpostų budėtojai.
Žvėrių urvas – vieno iš vadų gyvenamasis namas, primenantis laukinių devyniasdešimtųjų pilaites. Čia gyvena ne tik kariai, bet ir jų šeimos. Moterys ruošia valgį, vaikai laksto po kambarius tarp kariškų batų ir kuprinių. Nusileidžiame į rūsį, kur sudėti ginklai ir amunicija: kalašnikovai su duslintuvais, snaiperių šautuvai, kulkosvaidžiai, rusiški granatsvaidžiai. Ant sienos kabo žemėlapis, kuriame kažkas sužymėta, bet tramdau smalsumą ir nežiūriu. Nusprendžiame, kad šis rūsys – gera erdvė filmuoti Sauliaus interviu, bet vos sustačius kameras ateina budintis karys ir praneša: mūšis.
Stovime po žvaigždėmis. Naktis pilna tamsos ir tylos. Artilerijos sviediniai, aidi duslūs smūgiai, o mes klausomės užhipnotizuoti. Nenusakomas jausmas. Jautiesi mažas, menkas, bejėgis. Tą akimirką žmogaus mirtis tėra menkas visatos virptelėjimas. Taip stovime gerą valandą. Mus pakvietęs karys pasakoja šiandieną pagavęs diversantą, pasakoja apie raketas, kurios paryčiui skrenda į miestą ir kurių baltos uodegos nutįsta dangumi, va ten, Kyjivo pusėje. Paskui parėję vidun geriame romą ir viskį. Vidurnaktį sugulam į svetainėje paruoštas lovas. Prieš užmiegant girdžiu, kad kažkur antrame aukšte kosti berniukas, spėčiau, penkerių ar šešerių – mano vyresnėlio metų. Nors tų minčių neįsileidžiu, nevalingai apsipilu ašaromis. Kaip klounas.
