Per protestus dėl Seimo socialdemokratų bandymo keisti LRT valdyseną akylesni piliečiai galėjo pastebėti tai, kas žurnalistų bendruomenėje žinota seniai – susipriešinimą tarp privačios žiniasklaidos bendrovių ir visuomeninio transliuotojo. Nesiplėsiu įrodinėdamas, kad priešprieša tikrai egzistuoja – tokia mintis galėjo kilti matant privačių televizijų žinių laidas, kuriose vangiai pranešinėta apie didžiausius protestus nuo Sąjūdžio laikų. Apie priešpriešą buvo galima pagalvoti ir sužinojus, kad privatiems naujienų portalams atstovaujanti Internetinės žiniasklaidos asociacija (IŽA) Seimui siūlė įtvirtinti nuostatą, jog valstybės pagalba visuomeniniam transliavimui būtų teikiama sudarant 5 ar 10 metų trukmės viešųjų paslaugų teikimo sutartį su Vyriausybe. Su tuo buvo susietas ir privatininkų siūlymas labiau išgryninti LRT misiją, taip pat – įtvirtinti nuolatinę nepriklausomą LRT veiklos kontrolę. Žiniasklaidą tyrinėjantis profesorius Deimantas Jastramskis man paprieštarautų sakydamas, kad tai – visai ne priešprieša, o natūrali konkurencija dėl auditorijos dydžio. Vis dėlto privačios televizijos ir naujienų portalai konkuruoja ir tarpusavyje, bet neteko girdėti, kad jų tarpusavio kovose būtų pasitelkiami politikai ar valstybinės kontrolės mechanizmai. Todėl renkuosi reiškinį vadinti „priešprieša“, o šiuo tekstu bandysiu atskleisti svarbų kontekstą. Nors tekste cituoju skirtingoms pozicijoms atstovaujančius ekspertus (visos pateikiamos citatos yra iš mano šiam reikalui atliktų interviu), bet šis tekstas yra subjektyvus apmąstymas, paremtas mano supratimu apie žiniasklaidos rinką ir dešimties metų darbo patirtimi naujienų portalų redakcijose.
Privačios žiniasklaidos bandymų išstumti turtingesnį visuomeninį transliuotoją iš rinkos ar bent apriboti jo galimybes konkuruoti būta ir prieš dvidešimt metų: 2006 m. grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydami įvertinti, ar LRT gali gauti pajamų iš reklamos. Tarp skundą pasirašiusių politikų pirmoji buvo Seimo nario Gintauto Babravičiaus pavardė, kuris, be kita ko, buvo privačios radijo stoties „Radiocentras“ įkūrėjas ir vienas iš savininkų. Nors tada išaiškinta, kad LRT gali dalyvauti reklamos rinkoje, tačiau tai nesutrukdė prie to paties klausimo grįžti po kelerių metų. 2015 m., kai Seime didelę įtaką turėjo LNK televiziją valdantis koncernas „MG Baltic“, įsigaliojo reklamos apribojimai LRT. „Matyt, privačių televizijų savininkai manė, kad tai padidins jų pelnus, – svarstė profesorius Jastramskis. – Jeigu ne privačių televizijų įtaka Seimo nariams, kažin ar tos pataisos būtų priimtos.“ Įdomu, kad anuomet naujienų portalus valdančios bendrovės stovėjo LRT pusėje.
Uždraudus skelbti komercinę reklamą, LRT biudžetas buvo susietas su gyventojų pajamų mokesčiu ir akcizų surinkimu, todėl augant Lietuvos ekonomikai, vos per kelerius metus reikšmingai padidėjo – nuo 29 iki 41 mln. eurų (dabar – 79,6 mln. eurų). Taigi nors privačios televizijos siekė perimti visuomeninio transliuotojo reklamą ir taip sustiprinti savas pozicijas rinkoje, bet pakeitus finansavimą, LRT tapo dar pajėgesnė konkurencinėje kovoje dėl auditorijos. Pavyzdžiui, išaugus finansavimui, LRT galėjo nesunkiai nukonkuruoti privačias televizijas derantis su tarptautiniais tiekėjais dėl populiariausių Lietuvoje sporto transliacijų, pavyzdžiui, Eurolygos ar olimpinių žaidynių.
Kadangi LRT papildomus pinigus metė ir į naujienų portalų rinką, buvę sąjungininkai IŽA dabar irgi stojo į nuožmią konkurencinę kovą (kuri ilgainiui priėjo net iki ieškinio Europos Komisijai). Šioje vietoje man atrodo svarbu įterpti vieną pastebėjimą: nors apie privačios žiniasklaidos ir LRT priešpriešą dažniausiai kalbama kaip apie sisteminę rinkos problemą, tačiau, mano galva, esama ir asmeniškumų. Tiesa, kaip karą matęs ir užuodęs karys nebūtinai teisingai kontempliuoja apie gynybos politiką, taip ir mano portalų reporterio patirtis nebūtinai leidžia gerai suprasti žiniasklaidos rinkos pasistumdymus. Vis dėlto gerai prisimenu, kad naujienų portalų redakcijose priešprieša su LRT bent iš dalies buvo siejama su Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės išrinkimu LRT generaline direktore. Kai 2017 m. spalį buvo pranešta, kad po septyniolikos metų Garbačiauskaitė-Budrienė palieka naujienų portalą „Delfi“ ir renkasi užsiimti kūrybine veikla, žurnalistų bendruomenėje svarstyta, esą ji pralaimėjo įtakos kovas tuo laiku neabejotinai svarbiausioje žiniasklaidos priemonėje. Todėl kai po pusmečio tapusi LRT vadove Garbačiauskaitė-Budrienė ėmė į LRT kviesti žurnalistus ir žiniasklaidos vadybininkus iš „Delfi“, tai buvo aiškinama kerštavimu: prie LRT vadovybės prisidėjo Gytis Oganauskas ir Ričardas Baltaduonis, prie LRT.lt – žurnalistai Mindaugas Jackevičius, Aleksandra Ketlerienė. Į naująjį LRT tyrimų skyrių pakviesta „Delfi“ žurnalistė Jurga Tvaskienė, o LRT žinių tarnybos vadove paskyrus buvusią „Info TV“ žurnalistę Ingą Larionovaitę, suskaičiuoju bent septynis iš LNK kanalų grupės į LRT perėjusius žurnalistus.
Jastramskis teigia, kad nevisiškai teisinga konkuravimo pokyčius portalų rinkoje susieti su Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimu, nes dar vadovaujant Audriui Siaurusevičiui buvo numatyta didinti LRT portalo biudžetą. Vis dėlto aš dirbdamas „15min“ Garbačiauskaitės-Budrienės efektą prisimenu kaip labai ryškų pokytį LRT.lt redakcinėje politikoje: jeigu ligi tol LRT.lt leisdavo kitiems portalams perpublikuoti savo išskirtinius tekstus, o mainais imdavo jų medžiagas, tai su naujosios administracijos atėjimu ši politika buvo smarkiai sugriežtinta: nebeleista laisva ranka imti LRT.lt tekstų, imta ginčytis dėl jų citavimo. Susipykta net dėl valstybinių švenčių transliacijų – privatūs portalai prašė LRT pasidalinti Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios renginių Nepriklausomybės aikštėje transliacijų signalu, bet LRT atsisakė. Tai suvokta kaip LRT portalo stojimą į konkurencinę kovą dėl internetinės auditorijos. Manyčiau, kad čia ir slypi esminė šių dienų susipriešinimo priežastis – LRT turi daugiau pinigų nei „Delfi“, „15min“, „Lrytas“ ir TV3 kartu sudėjus, o kai vadovavimą administracijai perėmė patyrę žiniasklaidos vadybininkai, kurie lyg ir ne(be)norėjo bendradarbiauti su buvusiais darbdaviais ir kolegomis, kiti rinkos dalyviai tai palaikė karo paskelbimu. Manau, kad tada keršto ėmėsi ir privati internetinė žiniasklaida: 2020 m. IŽA kreipėsi į Europos Komisiją su teisiniu skundu, kurio esmė tokia – pagal europinį reglamentavimą, didesnė valstybės parama LRT privalėjo būti suderinta su Europos Komisija, bet tai nebuvo padaryta. Skundas buvo atmestas, tačiau pernai Europos Sąjungos Bendrasis teismas nusprendė, kad Europos Komisija pasielgė nepagrįstai, neįsigilinusi į argumentus, tad ginčas atnaujintas ir šiuo metu tebevyksta.
Vienas iš IŽA atstovų, daug metų naujienų portaluose dirbęs žiniasklaidos vadybininkas Donatas Večerskis teigė, kad LRT įstatyme visų pirma reikėtų konkrečiau apibrėžti LRT misiją – kuo visuomeninis transliuotojas yra išskirtinis ir kokius visuomenės informavimo poreikius atliepia. „Misijos neapibrėžtumo problema yra tiesiogiai susijusi su finansiniais klausimais, – sakė Večerskis. – Jeigu LRT misija būtų aiškiai apibrėžta ir išdiskutuota, tai galbūt lemtų ir kitokius sprendimus naudojant finansus.“ Kaip pavyzdį jis pateikia „LRT Epika“ projektą, kuris, nors ir sėkmingas, bet dubliuoja komercinių medijų produktus. Kitas atvejis – jau minėtos populiaraus sporto renginių transliacijos, kurių teises už didesnius pinigus įsigyja LRT: „Šiuo atveju kyla klausimas, ar tikslinga leisti biudžetines lėšas ir visuomenei siūlyti transliaciją, kurią ir taip užtikrindavo privačios televizijos, pritraukusios komercinius rėmėjus“, – sakė Večerskis.
Gali kilti klausimas, kaip varžymasis dėl televizijų žiūrovų ar portalų skaitytojų silpnina privačias žiniasklaidos bendroves? Viena vertus, privati žiniasklaida didžiausią pajamų dalį susirenka iš reklamos, kurios įkainiai skaičiuojami pagal auditorijos dydį – kuo daugiau žmonių pamato reklamą, tuo daugiau už ją sumoka. Kita vertus, šiandien gal net svarbesnė kova vyksta dėl internetinės žiniasklaidos prenumeratorių. Be „Verslo žinių“, kurios internetinių straipsnių prenumeratą pradėjo 2014 m., didžiausias auditorijas turintys naujienų portalai šį finansavimo modelį pradėjo vėliau, ypač lyginant su estais: „Delfi plius“ startavo 2019 m., o štai jų savininkai Estijoje tokią paslaugą pasiūlė dar 2011 m. Todėl dabar lietuviškiems naujienų portalams kova dėl prenumeratorių, kurie ilgainiui gali sumažinti priklausomybę nuo reklamos, yra gyvybiškai svarbi, o LRT.lt konkurencija šiuo požiūriu matoma kaip tam tikra grėsmė: „Kodėl vartotojui mokėti už prenumeratą, jei LRT.lt siūlo tą patį „nemokamai“, – retoriškai klausė Večerskis. – Tas „nemokamai“ irgi yra sąlyginis, nes mes visi už tai susimokame per mokesčius.“
Be to, Lietuvos internetinės žiniasklaidos rinkoje yra bent 5 stiprūs žaidėjai, o štai palyginimui – Estijoje veikia tik 2 didelės žiniasklaidos grupės. „Pagal Konstitucinio Teismo sprendimą, LRT negali dalyvauti rinkoje vien tam, kad užimtų dalį rinkos, – sakė Večerskis. – LRT turėtų kurti išskirtinumą, kuris tarnautų visuomenės poreikiams.“ Koks, privačios žiniasklaidos atstovų nuomone, galėtų būti tas išskirtinumas? Pavyzdžiui, LRT galėtų daugiau finansinių pajėgumų skirti žinių pranešinėjimui iš Lietuvos regionų arba pasaulio sostinių. „Joks naujienų portalas neturi finansinių galimybių išlaikyti biuro Berlyne, – sakė Večerskis. – Bet LRT gali sau tai leisti. Jeigu svarbių naujienų sklaida yra viena iš LRT misijų, tai ji galėtų leisti privačiai žiniasklaidai perpublikuoti jų užsienio korespondentų parengtas žinias.“
Tačiau Jastramskis privatininkų mintis apie LRT turinio išskirtinumą vertina skeptiškai: „Nors to nepasako tiesiai šviesiai, bet tikrasis jų noras yra, kad LRT užsiimtų tuo, kas jiems patiems neapsimoka.“ Jo nuomone, į konkurencijos keliamas problemas reikėtų žiūrėti ne vien iš žiniasklaidos bendrovių perspektyvos, bet ir pagalvoti apie auditorijos poreikius. Man irgi atrodo, kad LRT konkurencinėje kovoje laimi ne vien todėl, kad gali išleisti daugiau pinigų populiariai Arūno Valinsko ir Andriaus Tapino laidai, bet ir dėl to, kad visuomenei siūlo įvairovę. Pavyzdžiui, LRT televizija nemažą savos auditorijos dalį sudomina turiniu, kurio komerciniai kanalai tiesiog nesiūlo – nuo autorinių istorijos ar mokslo pažinimo laidų, dokumentinių filmų, iki kelias valandas tiesiogiai rodomų rytinių ir dieninių informacinių laidų. Kaip paskutiniame proteste „Šalin rankas“ įvardijo istorikas Nerijus Šepetys, LRT nekalba tik apie dienos aktualijas ar pramogas – tai yra erdvė, per kurią atsiskleidžia mūsų visuomenė, kasdienis gyvenimas, pasaulis, politika, kultūra. „LRT yra kiekvienam pasiekiama minčių, idėjų, įsitikinimų ar žinių apie tikrovę erdvė“, – teigė mitinge riaumojęs Šepetys.
Tuo tarpu reikia pripažinti (nors tai ir nemalonu man, žurnalistui, profesiškai subrendusiam naujienų portalų redakcijose), kad privačioje žiniasklaidoje, ypač privačiose televizijose, praktiškai nebeliko erdvės mąstymui apie aktualųjį pasaulį ir bent kiek vertingesnei diskusijai. Pats prisimenu, kad prieš gerus dešimt metų privati masinė žiniasklaida pasirinko ne kokybę, o auditorijos provokavimą rėksmingomis antraštėmis ir grėsmingais pranešimais apie kasdienybės pavojus – nuo ligų, iki tuoj tuoj prasidėsiančio karo. Mano galva, būtent tai ir lėmė mažėjantį žiūrovų bei skaitytojų pasitikėjimą, kuris vėliau ėmė reikštis piktoku klausimu: o kodėl turėčiau už šitai mokėti?
Mano supratimu, taip atrodo kontekstas, kuriame privačios žiniasklaidos atstovai kaip „galimybių langą“ pamatė 2025 m. Seime pradėtas diskusijas dėl LRT valdysenos. Socialdemokratams subūrus šiam klausimui skirtą darbo grupę, IŽA nusprendė dalyvauti diskusijose bei pasiūlė išgryninti LRT misiją ir pagal ją sudaryti sutartį su Vyriausybe. „Mums tai atrodė kaip galimybių langas diskusijai, – sakė Večerskis, – bet dabar galima konstatuoti, kad politinės diskusijos nedavė jokios naudos, greičiau priešingai – sušiaušė visuomenę ir supriešino žiniasklaidos lauką.“ Jastramskio nuomone, kad ir kokie buvo dalyvavimo Seimo darbo grupėje tikslai, vargu ar galima tai laikyti garbinga konkurencija, nes bandyta į žiniasklaidos lauko diskusijas įtraukti politikus, kurie nėra palankūs žiniasklaidos laisvei. Jo nuomone, į politikus derėtų kreiptis siekiant savų interesų, pavyzdžiui, didesnių subsidijų prenumeratai arba didesnio Medijų rėmimo fondo biudžeto. „Nedera kviestis politikų kaip arbitrų konkurenciniuose ginčuose, nes tai pavojinga“, – apibendrino Jastramskis. Jo nuomone, privačios žiniasklaidos priemonės yra pakankamai įtakingos, kad galėtų siekti didesnės paramos iš valstybės. Pavyzdžiui, privati žiniasklaida sugebėjo išsimušti valstybės subsidijas už „prarastą“ lošimų reklamą. „Dabar jie galėtų tą energiją ir įtaką panaudoti siekiant didesnio Medijų rėmimo fondo biudžeto, tarkim, bent 20 mln. eurų, – sakė Jastramskis. – Valstybei tai nebūtų didelė finansinė našta, o žiniasklaidai duotų pastebimos naudos.“
Apibendrindamas LRT ir privačios žiniasklaidos konkurenciją palyginčiau su šiųmečiu LKL turnyru: LRT yra kaip Kauno „Žalgiris“ – gerokai turtingesnė, dominuojanti prieš privačias bendroves, todėl pastarųjų varžymasis iš šono primena peliukų lenktynes dėl nukritusių trupinių. Vis dėlto žiniasklaidos varžybos nuo krepšinio skiriasi tuo, kad favoritė LRT, priešingai nei „Žalgiris“, yra pilnai išlaikoma viešaisiais pinigais ir agresyvus jos stumdymasis rinkoje (arba privačios žiniasklaidos jaučiamas LRT vadovybės nenoras kalbėtis apie konkuravimo taisykles) perauga į tikrą priešpriešą, kurioje ne(be)vengiama naudoti ir pavojingąją politinio kišimosi kortą.
Man atrodo, kad mūsų valstybei reikalinga stipri žiniasklaida – ne vien stipri LRT. Todėl diskusijos apie privačios žiniasklaidos ir visuomeninio transliuotojo konkuravimą bei galimas naujas taisykles turėtų vykti tokiuose profesinių diskusijų formatuose kaip rudenį rengiamas Romo Sakadolskio forumas. Bet tik ne politikų kabinetuose. Priešingu atveju, globalių žaidėjų kuriami dirbtinio intelekto pokyčiai užklups lietuvišką žiniasklaidą kaip peliuką, kuris, praradęs budrumą, išbėgo paskutinio trupinio – ir nepamatė ore pakibusio bato.
