Mielas Redaktoriau,
Artėjant trisdešimt penktosioms Atkurtos Nepriklausomybės metinėms, noriu pasidalinti nerimu dėl Lietuvoje stiprėjančios savicenzūros ir plintančios vidinės emigracijos – kai turintys ką pasakyti žmonės pasirenka savanorišką išsitrynimą iš medijų ir atsiriboja nuo aktualaus pasaulio. Nesileisiu į samprotavimus apie tai, kad žodžio laisvė yra didžiausias stebuklas, kurį per Nepriklausomybės metus sukūrėme daugiausia savo jėgomis, – nors tikrai manau, kad pakilti iš virtuvių užtrauktomis užuolaidomis ir imti viešai keikti valdžią buvo gerokai sunkiau nei su Europos Sąjungos pagalba prikaupti turto. Remdamasis daugiausia asmeninėmis patirtimis ir įsitikinimu, kad panašiai besijaučiančių esama ir daugiau, pabandysiu apibūdinti man nerimą keliančią padėtį Lietuvos viešojoje erdvėje. Panašia tema rašiau Naujajame Židinyje-Aiduose 2020 m. Nr. 6: nors tada daugiausia kalbėjau apie Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio valdomo Seimo pastangas apriboti informacijos laisvę, bet užsiminiau ir apie stiprėjančią nuojautą, kad viešumoje atsiranda dalykų, apie kuriuos diskutuoti lyg ir būtų svarbu, bet savaip nebepriimtina. Kasmet ši nuojauta stiprėja, todėl šis laiškas tau, Redaktoriau, yra savotiškas ano teksto tęsinys.
Turbūt ryškiausiai tai, ką įžangoje skambiai pavadinau savicenzūra, pasijuto pandemijos metu, kai net ir susišovęs visas priklausančias vakcinos dozes nebent mintyse galėjai suabejoti, ar tikrai nepajusi liekamųjų reiškinių. Apie tai samprotauti viešai atrodė nepriimtina, netgi žalinga – tada žodžiai buvo nemažiau svarbūs už vaistus, nes reikėjo įtikinti dvejojančią visuomenės dalį kuo skubiau apsaugoti save ir kitus, todėl kritiškoms pastaboms vietos neliko. Tokį provokuojantį pavyzdį renkuosi ne todėl, kad abejočiau medicina, bet būtent anuomet ryškiau nei bet kada anksčiau pasimatė visuomenės skaldymasis į teisius ir neteisius, protingus ir kvailius: tiek vakcinos šalininkai, tiek oponentai vieną etiketę prisiėmę sau, kitiems lengva ranka klijavo priešingą. 2022 m. vasarį Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, susiskaldymo jausmas išnyko, greičiausiai vienai pusei nutilus. Tačiau ėmė ryškėti kitoks reiškinys. Pamenu, kad pirmosiomis dienomis feisbuke publikavau įrašą, kuriame tarp kitko užsiminiau, jog tikrųjų karo aukų skaičiaus dar ilgai nesužinosime, nes kariaujančių ukrainiečių skelbiama statistika pasitikėti negalima – kare įprasta mažinti savuosius ir didinti priešo nuostolius. Tada sulaukiau komentarų, esą kalbu kaip Rusijos propaganda. Šitai į širdį priėmiau ne dėl įžeidimo, bet kaip ženklą, kad dabar viešumoje reikia kalbėti taip, kaip daugumai norisi girdėti, o bet koks bandymas laisvai samprotaujant priartėti prie tiesos bus suprantamas kaip nesuvaldytas egocentrizmas. Dar po metų panašų jausmą patyriau, kai su Birute Davidonyte parašėme žurnalistinių tyrimų knygą Pranešėjas ir Prezidentas. Pamenu, net ir man pačiam atrodė prasminga „Laisvės TV“ redakcijoje išdiskutuoti, ar teisingai elgiamės per karą leisdami knygą, kritikuojančią Lietuvos prezidentą ir nacionalinį saugumą užtikrinančio Valstybės saugumo departamento vadovybę. Atrodė, kad įsielektrinusioje visuomenėje tai gali būti priimta kaip provokacija. Turbūt ne vien aš pajutau šiokį tokį palengvėjimą, kad publikavus knygą taip manančių buvo mažuma.
Visgi praėjus dar vieniems karo metams, net ir valstybės institucijos ėmė viešai skelbti, kad kai kuriuos svarbius dalykus geriau nutylėti. 2025 m. vasarį Valstybės kontrolė paskelbė atlikusi Krašto apsaugos ministerijos išlaidų auditą. Kaip galima suprasti iš su medžiaga susipažinusių skirtingų partijų politikų pasisakymų, audito išvadose nėra nieko kompromituojančio mūsų gynybos sistemą. Keli buvę krašto apsaugos ministrai sakė, kad nieko blogo neatsitiktų medžiagą paviešinus, tačiau dabartinė ministrė Dovilė Šakalienė laikėsi pozicijos, kad tai būtų naudinga priešui. Prie to paties proceso priskirčiau 2024 m. lapkritį tuo metu dar prezidento patarėjo Kęstučio Budrio pasisakymą „Žinių radijo“ eteryje: kalbėdamas apie JAV ir Vokietijos žiniasklaidos paviešintą informaciją apie Rusijos specialiųjų tarnybų bandymus į lėktuvus prakišti savaime užsidegančias siuntas, jis apgailestavo, kad ši informacija nutekėjo žurnalistams ir visuomenei, tiesiai šviesiai sakė tai vertinantis blogai. Dar anksčiau, prieš NATO vadovų susitikimą Vilniuje, Nacionalinis krizių valdymo centras buvo sukvietęs didžiųjų redakcijų vadovus į uždarą pasitarimą, kuriame informavo apie galimas Rusijos provokacijas, pavyzdžiui, išpuolius prieš partizanų paminklus ir kitus Lietuvos valstybingumo simbolius. Sakytum, gera praktika informuoti redaktorius, iš dalies atsakingus už mūsų viešosios erdvės saugumą, kad šie žinotų apie padėtį pogrindyje. Bet kodėl nepakvietus visų žurnalistų, kurie čia pat informuotų visuomenę?
Mano interpretacija būtų tokia: kadangi Rusija įvairiomis provokacijomis siekia mūsų visuomenėje sukurti nesaugumo atmosferą, Lietuvos institucijos laikosi požiūrio, kad dalies problemų nuslėpimas apsaugo gyventojus nuo neigiamų emocijų. Tikima, kad atvirai kalbant apie visus Lietuvoje ir kaimynystėje vykstančius išpuolius – nuo terlionių ir primityvių DDoS tipo kibernetinių atakų, iki rusų opozicionieriaus primušimo plaktuku, kabelių nutraukinėjimo, siuntų padeginėjimo, GPS ryšio blokavimo, – piliečiams gali susidaryti įspūdis, esą Rusijos tarnybos sėkmingai prasiskverbė po mūsų valstybės pamatais ir dabar niekas nebėra apsaugotas. Manau, iš dalies todėl prezidentas, premjeras, saugumo vadovas ir kiti valstybės tarnautojai renkasi raminimą, o ne atvirą ir konkretų kalbėjimą (lygiai tą patį matome ir šiuo metu, kai mūsų akyse keičiasi JAV vaidmuo tarptautinėje politikoje ir Europos gynybos sistemoje). Turbūt neperspausčiau pasakęs, kad į piliečius žiūrima kaip į vaikus, kuriuos būtina apsaugoti nuo žalingos informacijos, o ne kaip į suaugusius žmones, kuriems verta žinoti tikrąją padėtį. Gera tokia strategija ar bloga, tegul svarsto šių dienų klauzevicai, tačiau mūsų viešoji erdvė, kaip ir ekonomika, yra persipynusi su kitomis Vakarų valstybėmis. Todėl nutylėdami dalykus, kuriuos čia pat anglų kalba paskelbia sąjungininkai, politikai ir tarnautojai, iš lėto auginame dalies Lietuvos piliečių nepasitikėjimą valstybės aparatu. Veriasi tam tikra praraja tarp to, kaip situaciją vertina pasaulinę žiniasklaidą sekantys piliečiai, ir to, kaip jiems tuos pačius dalykus aiškina vietos politikai ir vietinė žiniasklaida, pasidavusi nutylėjimų politikai.
Atskiros pastraipos vertas LRT pavyzdys. 2020 m. tekste apie žodžio laisvę rašiau, kad LRT tapo politikų taikiniu. Dabar, 2024 m. Seime susiformavus socialdemokratų, skvernelininkų ir žemaitaitininkų valdančiajai koalicijai, visuomeninio transliuotojo vadovybė nusprendė nebelaukti, kol atsidurs jų taikinyje ir pati šovė sau į koją. Bijodama politikų kišimosi ir pertvarkų, LRT pati uždraudė aktualijų žurnalistams reikšti nuomonę ir komentuoti politinius įvykius. Tai bandyta pateisinti klaidinga objektyvumo principo interpretacija: esą politinius įvykius nušviečiantys žurnalistai negali būti laikomi nešališkais, jei viešai reiškia savo nuomonę. Kita vertus, LRT vadovybė nemato problemos, kad Vykinto Pugačiausko vadovaujama pasaulio naujienų komanda (juos laikau aukščiausios prabos žurnalistais) tinklalaidėje „Kas ten dedasi?“ komentuoja ir reiškia nuomonę apie pasaulio įvykius. Nesuprask neteisingai, Redaktoriau, – tavo mėgstama laida, mano galva, yra vienas svarbiausių lietuviškų balsų apie besikeičiantį šių dienų pasaulį, – šį pavyzdį naudoju vien išryškindamas LRT vadovybės nenuoširdumą: apie užsienio politiką galima kalbėti laisvai, o štai Lietuvos politikos komentuoti negalima. Kodėl? Nes priešingai nei pasauliniai, vietiniai vanios ir vancai gali apkarpyti LRT biudžetą ir pakeisti vadovybę. Bet išsicenzūravimo rezultatas išėjo priešingas: LRT parodžius silpnumą ir nesugebėjimą ginti žurnalistų bei žurnalistikos, LRT taryba pradėjo žurnalistų politinių pažiūrų auditą. Nors jis kilo ne iš aukščiau aprašyto mąstymo, tačiau siekiama to paties – nutildyti.
Tuo pačiu metu pastebiu ir kitą, sunkiau apčiuopiamą procesą. Įžangoje tai pavadinau vidine emigracija. Šiuo sovietinei inteligentijai taikytu terminu bandau apibūdinti savo aplinkoje pastebėtą reiškinį, kai žmonės, kurių žinios ir nuomonė ypač dabar būtų svarbios išgirsti, sakosi nebenorį kalbėti viešai. Specialistai nenori atsidurti greta ugningai kalbančių neišmanėlių, intelektualai nenori polemizuoti su vienintelę tiesą skelbiančiais įtakūnais. Perfrazuosiu vieną bičiulį, kurio vardo Tau nesakysiu, nes į šią diskusiją jis visai nesiprašė: lietuvišką viešąją erdvę mes atiduodame propagandistams. Šiuo stipriu žodžiu jis apibūdino ne žemaitaitininkus, o viešuosius kalbėtojus, kurie dar prieš įvykiui nutinkant jau žino teisingą jo interpretaciją, prieš užduodant klausimą jau turi teisingą atsakymą. Žurnalistams tokie pašnekovai patogūs, nes visada užtikrintai atliepia auditorijos lūkestį ir šneka tai, kas tinka šitoje institucinio nutildymo ir vidinio nusitildymo atmosferoje. Tai reiškia, kad viešumoje nebelieka erdvės laisvai mąstyti – ne tik reikšti nuomonę, bet ir klysti ar nežinoti teisingų atsakymų. Ar gerai pasielgė Ukrainos prezidentas Volodimiras Zelenskis Ovaliajame kabinete atsikirtęs JAV prezidentui Donaldui Trumpui ir viceprezidentui J. D. Vance’ui? Juk pasakęs, kad atsakymo nežinau, sukelčiau įtarimų, ar tikrai visa širdimi palaikau Ukrainą ir esu prieš trampizmą. Todėl su šiokia tokia atgaiva perskaičiau kelias kritiškas pastabas Zelenskio atžvilgiu – ne dėl to, kad joms pritarčiau (nepritariu, apsidžiaugiau ir nustebau, kad šis laisvojo pasaulio lyderis rado jėgų atsikirsti), bet todėl, kad tokios diskusijos yra vis dar laisvos visuomenės ženklas.
Tais toli praeityje likusiais laikais, kai, pasak Tavęs, Komskių nušautas pasieniečių šuo buvo didžiausia Lietuvos problema, rengiau interviu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Per pertraukėlę tarp filmavimų geriant kavą paskambino iš pramoginės-informacinės laidos „Kakadu“ ir pakvietė pakalbėti. Temos neprisimenu, matyt, apie Rusijos informacinį karą ar Ukrainą, bet pamenu atsakęs, esą turiu pasitikrinti kalendorių. Padėjęs ragelį garsiai pasakiau eiti neketinąs. Į tai profesorius sureagavo sakydamas, kad kaip tik į tą laidą ir turėčiau eiti, kiekvieną kartą kai kviečia, nes ten mane gali išgirsti tie, kas galbūt kitu atveju šitaip kalbančių neišgirs (į laidą nuėjau, ir ne vieną kartą, net kai greta sėdėdavo Vytautas Šustauskas). Tada suformulavau sau profesoriaus pamokos interpretaciją, kurios stengiuosi laikytis ligi šiol: jeigu yra dalykų, kuriuos žinai galįs pasakyti, tai ir turi pasakyti, nes viešas kalbėjimas yra ne garbė, o pareiga. Galvoju, kad pastaruosius kelerius metus šio principo nesilaikiau, vengdavau oponuoti viešajai nuomonei ir leistis į konfrontaciją. Turėjau pasiteisinimą: rašiau romaną, todėl blaškytis negalėjau. Todėl ir, pavyzdžiui, vykstant viešoms diskusijoms apie Europos lyderių skambučius Vladimirui Putinui nepasisakiau manąs, kad tai nėra blogas dalykas: kaip „Aro“ derybininkai skambindami įkaitus paėmusiam nusikaltėliui stengiasi įvertinti jo psichologinę būklę, taip ir kariaujančių valstybių politikams geriau turėti kuo daugiau ir kuo įvairesnių duomenų apie priešą. Gali būti, kad šitaip manydamas buvau neteisus – juk klysti yra žmogiška, nors ir nebepriimtina. Tačiau šiuo atveju svarbi ne pati mintis, o kodėl jos neišsakiau viešai. Manyčiau, nenorėjau švaistyti energijos ir laiko, kurių neišvengiamai reikėtų ginant tokį pasisakymą. Būtent tai ir yra nusitildymas. Tai plintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad mūsų viešoji erdvė ima skambėti kaip patriotinės dainos priedainis. Manau, kad bet koks pliuralizmas, netgi vien iš noro prieštarauti daugumos unisonui kylantis ginčas gali padėti palaikyti visuomenės sveikatą. Pastarąjį žodį vartoju tiesiogine prasme, nes manau, kad propagandėjanti ir kvailėjanti viešoji erdvė verčia mąstantį žmogų rinktis užsisklendimą, atsiribojimą, o tada neišvengiamai – kaupti nusivylimą, toksinus ir pyktį. Manau, tokia atmosfera smarkiai prisideda prie iracionalių sprendimų, tokių kaip balsavimas už taiką žadančias prorusiškas politines jėgas. Sutinku, kad šis pamąstymas tėra nuojauta, tad galiu pasakyti ir kitą, techniškesnį, argumentą, kodėl turime pareigą kalbėti viešai: medijos yra ne mažiau svarbi karo erdvė nei oras ir žemė, tad nuomonių ir balsų įvairovė tarnauja kaip gynybinės užtvaros, neleidžiančios okupantams lengvai prakišti savosios žinios.
Tokios mintys aplanko trisdešimt penktųjų Atkurtos Nepriklausomybės metinių išvakarėse. Neramu, kad Lietuvoje karui nė neprasidėjus jau matyti apraiškų, jog laisvas mąstymas tampa nepriimtinas, netgi žalingas. Kaip bakalaurą šiaip ne taip išvargęs žurnalistas leisiu sau pasakyti banalybę, kuria iš tikrųjų tikiu: o ką mes ginsime, jeigu priešui atėjus jau būsime pasidalinę į teisiuosius ir neteisiuosius? Nuo Rusijos juk ir skiriamės tuo, kad apie savo problemas galime kalbėti patys – laisvai, atvirai. Net jeigu ir klystame.
Vilnius, 2025 m. kovo 10 d.
