Mielas Redaktoriau,
Pastaruoju metu buvau priverstas švaistyti laiką mąstydamas apie kaimynus. Priverstas – nes visiškai to nenorėjau, švaistyti – nes tai ne mano kaimynai, ir net ne geopolitiniai. Bet kad apmąstymų laikas neliktų visiškai bergždžias, parašiau tau laišką. Juolab situacija iš dalies liečia ir tave, Redaktoriau.
Kaip puikiai žinai, vasarį pasirodė mudviejų su Birute Davidonyte žurnalistinių tyrimų knygą Pranešėjas ir Prezidentas, prie kurios ir tau teko pridėti ranką. Neišsigąsk, bičiuli, nepulsiu pasakoti apie tyrimą nuo Adomo ir Ievos, viso labo priminsiu, kad knygoje aprašėme Gitano Nausėdos kelią į prezidento rūmus ir vadinamąją Pranešėjo istoriją, kai penktas pagal svarbą (ir pirmas pagal apdovanojimus už žvalgybinį darbą) Valstybės saugumo departamento pareigūnas pranešė teisėsaugai apie galimai neteisėtus Nausėdos rinkiminės komandos ir finansinių rėmėjų tikrinimus.
Reakcijas į knygą, ko gero, taip pat pameni. Sakyčiau, susidomėjimą pakurstė ir pats Nausėda, knygą pavadinęs pasakomis, vėliau – užsakomąja žurnalistika. Prisidėjo ir VSD vadovas Darius Jauniškis, TV3 laidoje „Dėmesio centre“ pripažinęs, kad Pranešėjui davė nurodymą iš VSD duomenų bazių surinkti informaciją apie naują savo draugo merginą. Kitą dieną feisbuko burbulai sproginėjo, kas juokėsi, o kas piktinosi, esą nėra ko juoktis, nes žvalgybos vadas ne tik gali, bet ir privalo nuolat tikrinti savo aplinką. Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus pareiškė, kad VSD apskritai gali tikrinti ką panorėjęs. Bet, mielas Redaktoriau, nevelsiu tavęs į gilesnes diskusijas apie merginų patikrinimus – šiuo atveju tai visai nesvarbu. Kontekstą pasakoju, nes jis, mano supratimu, privedė prie įvykio, kurį ir noriu aptarti šiame laiške.
Tą dieną, kai VSD vadovo palaikytojams norėjosi nukreipti visuomenės dėmesį nuo merginų tikrinimo, apžvalgininkas Marius Laurinavičius asmeniniame tinklaraštyje publikavo įrašą apie svarbiausią knygos liudininką – Pranešėją. Laurinavičius atskleidė Pranešėjo tapatybę, pridėjo nuotrauką, o taip pat, remdamasis dviem anoniminiais ir (kaip pats deklaravo) su VSD susijusiais šaltiniais, suformulavo prielaidą, esą Pranešėjas gali būti susijęs su vadinamuoju valstybininkų klanu, o gal net ir su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Eufemizmų laikais, kuriais dabar ir gyvename, Laurinavičiaus veiksmą galima pavadinti įvairiai – nuomonės išsakymu, kontrargumentais, kitokia versija, diskusinių klausimų kėlimu. Tikiu, kad ir tave eufemizmai užkniso juodai, todėl vadinkime daiktus tikraisiais vardais: mano požiūriu Laurinavičiaus veiksmas buvo išpuolis prieš valstybės saugomą, pranešėjo statusą turintį asmenį.
Išpuolis nebuvo netikėtas. Mudu su Birute nujautėme, kad prezidento ir Jauniškio šalininkai bandys sumenkinti Pranešėjo reputaciją. Tačiau pamatęs Laurinavičiaus teksto antraštę („Tai – ne pasaka. Tai – gerokai blogiau ir pavojingiau“) vis tiek susinervinau. Lėkiau per tekstą akimis, kabindamasis už kiekvienoje pastraipoje vis įkalamo pažado, kad jau tuoj tuoj bus atskleisti šokiruojantys faktai. Tačiau perskaitęs tekstą taip ir neradau nieko, kas kompromituotų Pranešėją. Laurinavičiaus tekste nebuvo nieko naujo, nieko tikro, jokių naujų faktų, tik burnoje liko šleikštus poskonis – kaip kad susivertus stiklinę rusiškos propagandos.
Pagrindinis Laurinavičiaus teiginys – esą Pranešėjas galėjo priklausyti vadinamajam valstybininkų klanui, todėl jo liudijimas turėtų būti laikomas nepatikimu ir angažuotu, – grindžiamas tuo, kad Pranešėjo kaimynystėje gyvena valstybininkams priskiriamas saugumietis Linas Jurgelaitis. Esą jiedu ne vien draugai, bet ir bendrininkai, siekiantys užvaldyti VSD. Rašydami knygą šią versiją tikrinome, ne vienas šaltinis liudijo, kad Pranešėjas valstybininkams nepriklausė, o toje gatvėje gyvena ne vienas su specialiosiomis tarnybomis susijęs kaimynas. Bet Laurinavičius su šaltiniais žengė dar toliau: nuklydo į svarstymus, esą Pranešėją galėjo užverbuoti Rusijos specialiosios tarnybos, nors galiausiai pripažino, kad įrodymų šiai versijai pagrįsti lyg ir nerado – tik darkart paminėjo tai, kad Pranešėjas VSD nurodymu kelerius metus dirbo Maskvoje, tuo laiku jo žmona itin pamėgo keliones į Rusiją, o sūnus lankė ne amerikietišką, bet rusišką mokyklą. Tai tiesiog melas – Pranešėjo sūnus, kaip ir kitų Rusijoje reziduojančių diplomatų vaikai, lankė Lietuvos valstybės finansuojamą Jurgio Baltrušaičio vardo mokyklą, kuri tuo laiku buvo lietuvybės židinys Maskvoje. Laurinavičius ir jo šaltiniai nepasigailėjo net ir Pranešėjo valstybinių apdovanojimų, girdi, ordinai tokiose institucijose kaip VSD dalinami ne tiems, kas verti, o tiems, kas užima aukštas pareigas.
Nors šiuos teiginius mudu su Birute jautėmės galį nesunkiai paneigti, bet propaganda taip ir veikia – nebūtina įtvirtinti savo naratyvo, užtenka pasėti abejonę egzistuojančiu. Tikslą Laurinavičius pasiekė – bent dalyje visuomenės, o prie to ženkliai prisidėjo žiniasklaida, – pasėjo abejonę dėl Pranešėjo reputacijos, o kartu ir dėl visos knygos patikimumo.
Nepraėjus nė pusvalandžiui po Laurinavičiaus publikacijos, sulaukiau kolegų žurnalistų skambučių. Prašė pakomentuoti Laurinavičiaus teiginius, klausė, kaip vertinu jo iškeltą versiją. Bandžiau ginčytis: o kodėl tai vadinama kitokia versija? Kaip Laurinavičiaus teiginiai paneigia knygoje išryškintas problemas? Tačiau buvo per vėlu – naujienų portalai Laurinavičiaus tekstą publikavo pagrindinėse pozicijose, beveik visos televizijos šia naujiena pradėjo vakaro žinių laidas. Ir čia artėju prie laiško esmės: Laurinavičius atskleidė valstybės saugomo pranešėjo tapatybę, jį apjuodino, netiesiogiai apkaltino sąsajomis su Rusijos spectarnybomis, tačiau Lietuvos žurnalistai, užuot aiškinęsi Pranešėjo išviešinimo motyvus ir teisėtumą, prisidėjo platindami sąmokslo teoriją primenantį pasakojimą apie viską užvaldyti siekiantį dviejų kaimynų klaną. Kai kurie žurnalistai rimtais veidais man aiškino, esą Pranešėjas privalo nusiimti kaukę, išeiti prieš kameras ir atsakyti į mestus kaltinimus. Ačiū Dievui, Pranešėjas to nedarė. Juk esminį sprendimą jis jau buvo priėmęs, kai pranešė Seimui ir teisėsaugai apie galimai neteisėtus VSD vadovybės veiksmus. Įsivėlęs į tą beprasmį (būtent toks jausmas lydėjo dalyvaujant įvairiose laidose ir ginčijantis su Laurinavičiumi) tauškimą eteriuose Pranešėjas būtų nukreipęs dėmesį nuo esminės problemos.
Mielas Redaktoriau, mano galva, visa ši situacija yra puikus pavyzdys to, apie ką mudu ne kartą diskutavome: Lietuvos žiniasklaida praranda naujienų darbotvarkės formuotojo poziciją, o kartu – ir identitetą. Kalbant paprastai, vis mažesnė visuomenės dalis svarbiausių dienos naujienų vaizdinį susidaro iš tradicinės žiniasklaidos, ir vis didesnė – iš socialinių tinklų. Ir tai toli gražu ne vien, kaip būtų patogu pasakyti, sparčiai modernėjančio mūsų gyvenimo pasekmė. Rašydamas šį laišką paklausiau kelių draugų, dirbančių naujienų portalų redakcijose, kokia skaitytojų dalis į portalus ateina tiesiogiai – per telefonines aplikacijas arba naršyklėje įvedę portalo adresą. Pasirodo, tokių teliko trečdalis. Likę du trečdaliai į portalus užsuka iš feisbuko, gūglo, atsidarę draugų atsiųstas nuorodas. Kitaip tariant, daug Lietuvos skaitytojų į naujienų portalus užsuka tik išsamiau paskaityti apie tai, ką sužinojo socialiniuose tinkluose.
Tai nėra lietuviška tendencija – visame pasaulyje socmedijos ryja žiniasklaidos auditoriją. Tačiau esu įsitikinęs, kad senosiose demokratijose žurnalistai išsaugo naujienų darbotvarkės formuotojų vaidmenį: tikrai svarbių žinių turintys politikai, slaptų dokumentų nutekinimui pasiryžę tarnautojai, apie būsimą karą visuomenę informuoti siekiantys žvalgybininkai visų pirma kalbasi su senųjų redakcijų žurnalistais. Lietuvoje galima įžvelgti priešingą tendenciją – vis daugiau visuomenei svarbios informacijos pirmiausia paviešinama socialiniuose tinkluose. Klausimas, kas lėmė tokias tendencijas, matyt, vertas disertacijos, o aš, kaip žinai, vos išvargau bakalaurą. Todėl pabandysiu suformuluoti vos kelias man iš žurnalistikos užkulisių matomas tendencijas, lemiančias, kad žiniasklaida praranda statusą ir svarbą.
Statistikos suabsoliutinimas. Visavertiškai funkcionuojančioje žiniasklaidos rinkoje reklamdavius (o Lietuvoje reklama vis dar yra svarbiausias žiniasklaidos pajamų šaltinis, kai, pavyzdžiui, Estijoje iš 900 000 naujienų portalų skaitytojų net trečdalis moka už turinį) bandoma sudominti žiniasklaidos priemonės populiarumu, prestižu, žurnalistinių darbų kokybe. Tačiau pastarasis elementas dabar tėra dar vienas eufemizmas – per pastaruosius dešimt metų kokybės kriterijus Lietuvos masinėje žiniasklaidoje tapo visiškai nereikšmingas dalinantis reklamdavių pyragą. Didžiausias naujienų portalas Delfi metų metus pratino konkurentus ir reklamdavius: internetinės žiniasklaidos rinkoje vertė matuojama ne į visuomenės naujienų darbotvarkę atsineštomis temomis, bet kiekybe – clickais. Jeigu kas nors pagal šį kriterijų prisivydavo, tai iškart būdavo siūloma keisti populiarumo skaičiavimo modelį. Pavyzdžiui, dabar naujienų portalų rinkoje svarbiausi populiarumo skaičiavimo kriterijai yra portale praleistas laikas ir vidutinė dienos auditorija. Toks ilgametis lietuviškos žiniasklaidos fokusas į žiūrimumą, skaitomumą, atsiverčiamumą, klikinamumą taip iškreipė supratimą apie žurnalistinę naujienų vertę, kad, tikiu, nemaža dalis redaktorių, skaitydami šį laišką, nuoširdžiai nustebtų: o kas dar gali būti svarbiau už skaitomumą? Taip, kaip NBA krepšinį pakeitė analitinių įrankių nulemtas įsivaizdavimas, esą statistiniai rodikliai objektyviau atspindi aikštelės įvykius nei rungtynių žiūrėjimas savomis akimis, taip ir žiniasklaidoje įsitvirtino įsitikinimas, kad populiarumas yra svarbiau už redaktoriaus pasirinkimus. Tai savaime sukuria kitas problemas žiniasklaidos lauke.
Redaktoriaus pozicijos nuvertėjimas. Pagal tradicinį supratimą, redaktorius kiekvieną rytą sušaukia žurnalistus ir remdamasis profesine nuojauta nusprendžia, kurie dienos įvykiai verti dėmesio, kurios vakarykštės naujienos reikalingos pratęsimo, kokie tekstai ar reportažai šiandien turėtų atsidurti pagrindinėse pozicijose. Tačiau dabar masinės žiniasklaidos dėmesį įvykiams lemia ne numanoma svarba visuomenei, o populiarumo rodikliai. Pavyzdžiui, naujienų portalų pagrindinius puslapius formuoja vadinamieji srauteriai, kurie stebi įvairius skaitomumo rodiklius ir pagal tai stumdo tekstus aukštyn žemyn. O ką veikia redaktorius? Arba tvarko tekstų klaidas (nes kalbos redaktorių ir korektorių naujienų portaluose imta atsisakyti maždaug prieš dešimt metų), arba reprezentuoja žiniasklaidos priemonę įvairiuose verslo susitikimuose. Šių dienų redaktorius nebėra redakcinės politikos ir tapatybės formuotojas, žurnalistinių vertybių sergėtojas, aukštesnės kokybės garantas. Ši tendencija tampa rimta problema, ypač jeigu sutiksime, kad egzistuoja ir trečioji dėmesio verta tendencija.
Profesionalių žurnalistų stoka. Lietuvoje aukščiausios prabos aktualijų žurnalistas daugių daugiausia uždirba du tūkstančius į rankas, dauguma – mažiau, todėl nemenka dalis profesionalų, pervargę nuo intensyvaus darbo redakcijoje, renkasi ramesnius ar pelningesnius kelius. Ilgesnę politinę atmintį turintis skaitytojas pasakytų, kad taip buvo visais laikais, ir būtų teisus. Tačiau nauja tai, kad per trisdešimt metų Lietuvoje susiformavo palyginti nedidelis patyrusių reporterių sluoksnis – naujienų pranešinėjimas vis dar suvokiamas kaip darbas jaunimui. Todėl išeinančių profesionalų niekas nesistengia sulaikyti, o tušti etatai masinėje žiniasklaidoje užkišami studentais arba ką tik studijas baigusiais pradedančiaisiais. Pasiseka, jei pradedantysis turi pašaukimą – toks pasirūpins profesine saviugda. Tačiau nemaža dalis jaunimo į žurnalistiką užsuka trumpam, kaip į tarpinę stotelę ieškant savęs arba geresnio darbo, todėl profesiškai neišauga iš spaudos konferencijų ataskaitų rašymo, nereiklių pašnekovų kalbinimo telefonu arba feisbuko įrašų atpasakojimo.
Tai viso labo trys problemos, telpančios šio laiško rėmuose, o sąrašą juk galima tęsti. Pavyzdžiui, įtraukti tave taip erzinantį išsikreipusį objektyvumo supratimą, kai visuomenę audrinančia tema padiskutuoti kviečiamos dvi visiškai nelygiavertės „nuomonės“: už skiepus pasisako daktaras, prieš – jų bijantis žmogelis; dėl Konstitucijos subtilybių ginčijasi Konstitucinio Teismo pirmininkas ir Konstitucijos neperskaitęs prašalaitis; už Žemės apvalumą pasisako astronomas, prieš – į NBA atkrintamąsias neprasibrovęs Kyrie Irvingas, – ir visų jų nuomonės lygiavertės.
Situaciją tenka apibendrinti banaloka rezignacija: daug metų Lietuvoje žiniasklaida save vertino per populiarumo rodiklius, o į turinio kokybę orientuotos redakcijos ilgainiui arba nunyko, arba užsidarė mažesnėse nišose. Tai lemia profesiškai subrendusių, politinę atmintį, šaltinių, įgūdžių turinčių žurnalistų nuvertėjimą. Gebėjimas gauti išskirtinės informacijos ir svarbių temų atnešimas į visuomenės naujienų darbotvarkę, žiūrint iš verslo pozicijos, nekoreliuoja su reklamos pinigais. O klikai koreliuoja. Tau, kaip tokios žiniasklaidos vartotojui, belieka stebėti viešąją erdvę ir konstatuoti: liūdna.
Pamatę, kad socialiniuose tinkluose išviešintas valstybės saugomas pranešėjas, redakcijų vadovai visų pirma galvoja ne apie viešąjį interesą, ne apie žurnalistams pamatinį šaltinių apsaugos klausimą, o apie lenktynes su konkurentais. Kas pirmas į antraštę įdės populiarios knygos svarbiausio liudininko pavardę, kas pirmas paviešins jo nuotrauką, tas ir susirinks daugiausia paspaudimų, kuriais vėliau apibarstys pyragus, patiekiamus ant stalo per susitikimus su potencialiais reklamdaviais. Klausimas apie Pranešėjo apsaugą bus prisimintas tik tada, kai pasibaigs pigūs ir greitai kepami turinio vienetai apie Laurinavičiaus sukeltą skandalą.
Ši žurnalistinės kokybės krizė mažina pasitikėjimą žiniasklaida ir, mano supratimu, išryškina šiame laiške aptartą problemą – Lietuvoje visuomenės naujienų darbotvarkę vis dažniau formuoja socialiniai tinklai. Mano galva, tai pavojinga, o svarbiausia – žurnalistai visiškai nelinkę to reflektuoti. Esama situacija kone visuotinai priimama kaip duotybė, kuriai pasipriešinti yra tiesiog beprasmiška, nes, suprask, gyvename tokiais laikais. Socialiniuose tinkluose nepaisoma žurnalistinių informacijos rinkimo ir tikrinimo standartų, teisinių ir profesinės etikos reikalavimų. Tai lemia, kad vis didesnės visuomenės dalis apie aktualųjį pasaulį sužino iš tendencingų, dažnai savų interesų turinčių triukšmadarių, kuriems rūpi ne tikrovė, o išprovokuoti greitą auditorijos reakciją ir į asmeninę taupyklę susirinkti finansinę paramą. Net jei tos paramos prašoma už istorijas apie viską užvaldyti siekiantį dviejų kaimynų klaną.
Vilnius, 2023 m. gegužės 1 d.
