Rugsėjo 16–18 d. Liškiavoje vyko pamažu kasmete tradicija tampantis Lietuvos katalikų mokslų akademijos ir Ateitininkų federacijos organizuotas akademinių studijų savaitgalis. Šįmet rinktasi aptarti tai, apie ką jau daugiau nei pusmetį kalbama visur, kur tik įmanoma: pradedant namų virtuvėmis, baigiant valstybių vadovų kabinetais. Natūralu, kad ir renginio pavadinimas tai puikiai atspindėjo – „Taika? XXI amžiuje…“ Politinė ir karinė situacija Europoje privertė daugelį permąstyti savo pasirinkimus, atlikti tam tikrą „sąmonės reviziją“, siekiant išsiaiškinti, kas mums gyvenime iš tikrųjų yra svarbu, o kas tėra vertybių miražai. Nors karas Ukrainoje tebevyksta, taikos klausimas yra neišvengiamas: istoriškai vertinant, visi karai kada nors baigiasi, ir po jų stoja taika.

Diskusijas karo ir taikos klausimais pradėjo Simono Baliukonio moderuojamas Nerijaus Šepečio ir Viktoro Bachmetjevo pokalbis „Blogio ir gėrio kova: apie blogio įsigalėjimą ir karo (ne)išvengiamybę“. Diskusijos tema – sena kaip pasaulis, deja, niekada neprarandanti aktualumo; skirtumas tik tas, kad jei anksčiau į ją galėjome žvelgti perdėm hipotetiškai, tai karas Ukrainoje šiam klausimui suteikė visai kitą svorį ir pavertė nebe tik teorine, bet ir empirine problema. Nieko nuostabaus, kad vykstant karui diskutuoti apie gėrį yra sudėtinga, tad ir pokalbio metu gėrio klausimas kiek pasislinko į šoną, didesniąją dėmesio dalį skiriant blogio fenomenui. Abu kalbėtojai stengėsi kuo arčiau prisikasti prie blogio šaknų, surasti bendrą vardiklį, kuris lemia blogio atsiradimą ir nuo kada jis yra tai, kuo mes jį laikome. Blogio esmės paieškos – tam tikras egzistencinis procesas, kadangi jos atradimas tarsi turėtų padėti užkirsti kelią blogio pasireiškimams. Pasitelkiant palyginimą iš medicinos žodyno, galima teigti, kad norint nesusirgti, reikia vykdyti ligos prevenciją. Vis dėlto negebėjimas išlaikyti taikos lyg ir rodo, kad blogio esmę gal ir surandame, bet to nepakanka konflikto pagrindui pašalinti, tad reikia ieškoti papildomų priemonių, padedančių išsaugoti arba sugrąžinti taiką.

Apie tokias priemones prabilta kitoje, Emilijos Gallois moderuotoje, diskusijoje apie Europos ir pasaulio saugumo architektūrą po Rusijos–Ukrainos karo, kurią pradėjo Kęstutis Girnius. Prelegentas laikėsi šiek tiek pesimistinės pozicijos pokarinės pasaulio tvarkos atžvilgiu: jo manymu, taika XXI a. nelabai reali. Girnius išskyrė, kad didžiosios pasaulio galybės – JAV, Rusija, Kinija – dažnai nepaiso mažųjų šalių interesų, tad kalbėti apie naują, lygybės principu paremtą pokarinę Europos ir pasaulio tvarką – naivu. Tiesa, čia pat dera pridurti, kad Girnius neteigė, jog tvarka nesikeis, jis tiesiog pažymėjo, kad naujoji struktūra nebūtinai bus geresnė, vaisingesnė už dabartinę, galimai kels tik dar daugiau įtampų. Tuo tarpu kitų kalbėtojų – Gintės Damušytės, Mariuszo Antonowicziaus ir Dalios Bankauskaitės – manymu, dabartinė Europos struktūra neabejotinai patirs didesnių ar mažesnių sukrėtimų, bet čia pat buvo išsakyta viltis, jog yra daug didesnė tikimybė, kad šios permainos atneš teigiamų, o ne neigiamų rezultatų. Vis dėlto tai priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių (pavyzdžiui, agresyvėjanti Kinijos politika, įtampos Balkanuose), tad atmesti versijos dėl galimo dar nestabilesnės pasaulinės politikos tvarkos sukūrimo irgi negalima. Apskritai reikia pažymėti, kad ateities scenarijų modeliavimas yra ypač komplikuotas procesas. Kaip parodė karas Ukrainoje, tarptautinėje politikoje dažnai suspenduojamas „sveikas protas“ – toks, kaip jį dažnai supranta Vakarų politikos apžvalgininkai – ir imama vadovautis kitais faktoriais, pavyzdžiui, asmeninėmis ambicijomis ir tuštybe. Tai, savo ruožtu, verčia pokarinės Europos ir pasaulio tvarkos klausimą svarstyti vis atsargiau. Senoji tarptautinės politikos sistema patiria tiek jos oponentų, tiek ir gynėjų spaudimą keistis: pirmieji nori jos žlugimo ir pakeitimo nauja, antrieji – aktyvesnio veikimo krizės akivaizdoje. Kol kas ji tėra patyrusi stiprų, bet įveikiamą žemės drebėjimą, bet kuo toliau, tuo labiau ryškėja ženklai, įspėjantys apie viską nušluosiantį ugnikalnio išsiveržimą. Tačiau niekas nežino, ką slepia uždanga: ar mūsų laukia naujas tvirtas susitarimas, padėsiantis užbaigti dabarties suirutę, o gal naujos kančios, šiuokart jau tiesiogiai paliesiančios ir mūsų namus? Neaišku ir tai, kaip į šias politines permainas reaguos skirtingų valstybių piliečiai-rinkėjai, kurią pusę bus linkę palaikyti platieji visuomenės sluoksniai, koks viešasis diskursas formuosis apie pasaulio tvarkos pokyčius.

Visuomenės įtampos karo šešėlyje klausimą pratęsė Pauliaus Subačiaus, Rūtos Tumėnaitės, Dariaus Chmieliausko ir Martyno Darškaus pokalbis. Karas tarsi turėtų paskatinti visuomenės vienijimąsi, – pačioje konflikto pradžioje dažniausiai taip ir nutinka. Vis dėlto ilgainiui žmones apima nuovargis, o tarpusavio skirtumai ne tik niekur nedingsta, bet netgi aštrėja. Viena vertus, karo metu ypač svarbu išsaugoti turimas vertybines nuostatas, jos gali padėti išlikti sudėtingose situacijose, tapti ramsčiu, padedančiu atsispirti išorės spaudimui. Tvirtas savos pozicijos išmanymas padeda atskirti melagienas, nusikalbėjimus, atvirai visuomenę klaidinančią retoriką ir nepasiduoti oponentų propaguojamoms sąmokslo teorijoms. Kita vertus, kaip diskusijos metu sutarė ir patys pašnekovai, jei minėtos vertybės veda klaidingu keliu, įtemptoje situacijoje jos tik didina tarpusavio susipriešinimą, stumia į tam tikrus kraštutinumus, iš kurių išeiti tampa ypač sudėtinga. Susiformavę požiūriai tiek sustabarėję, kad nepaisant viso aplinkinio spaudimo, galimai netgi duodančio priešingą rezultatą, pri(si)pažinti buvus neteisiam prilygsta vienam iš Heraklio žygdarbių. Dar blogiau tai, kad iki galo taip ir lieka neaišku, kuri pozicija yra teisi, o ši nežinomybė tampa puikia platforma plisti įvairiems gandams, melagingai informacijai, klaidinantiems diskursams (kurių neteisingumo gal netgi dar nežinome), o taip tik perkelia nuomonių poliarizaciją į dar aukštesnį lygmenį. Ilgainiui atsiduriama tokioje padėtyje, kai tampa ne tik neaišku, kas yra tiesa, o kas melas, bet ir patenkama į savotiškus naratyvų spąstus, kai žmogų galima įtikinti bet kuo, jei tik jo pozicija tam tikru klausimu yra pakankamai tvirta ir atvira norimam įteigti požiūriui.

Galiausiai, į karo ir taikos santykį bandyta pažvelgti ir per skirtingų krikščionybės tradicijų perspektyvą. Rositos Garškaitės, Arūno Streikaus ir Gintaro Sungailos diskusijoje bandyta surasti atsakymą į klausimą, kodėl ir ar tikrai skirtingos krikščionybės srovės skirtingai supranta taikos būtinybę. Streikus kalbėjo apie Katalikų Bažnyčios poziciją: tiek norą atkurti taiką Ukrainoje, tiek ir ankstesnę Bažnyčios veiklą susidūrus su kitais karais. Aptarti popiežiaus Pranciškaus veiksmai, sprendžiant vykstančią krizę, vertinta jo laikysena. Katalikybės požiūris į karus niekada nebuvo vienareikšmis, tačiau pastaruoju metu Katalikų Bažnyčia dažnai imasi moderatoriaus vaidmens įvairiuose karštuosiuose taškuose. Tai rodo jos kaip taikos sergėtojos autoritetą, kuris ateina iš bažnytinės tradicijos, nors ir kartais prasilenkiančios su tikrove. Tuo tarpu Sungaila, šiek tiek reaguodamas į pokalbį apie visuomenės nesantaiką karo metu, pasakojo apie Maskvos patriarchato laikyseną karo atžvilgiu, išryškino šio dviveidiškumą: nors formaliai pasisakoma už taiką, tačiau atvirai teigiama, kad ji bus nuspręsta ir padiktuota Kremliaus, t. y. tai bus ne susitarimas, o Ukrainos kapituliacija. Patriarchas Kirilas nesmerkia karo ir net palaiko Rusijos Federacijos kariuomenės veiksmus. Vis dėlto čia pat reikia pažymėti, kad ortodoksų tradicija kaip tik smerkia karą, tad Rusijos Ortodoksų Bažnyčios pozicija yra absoliutaus šios institucijos politizavimo rezultatas. Nepaisant visa apimančios krikščioniškos taikos tradicijos, Ukrainos situacija, panašu, yra išimtinė, tad nors Bažnyčių vaidmuo užkardant tolesnį konfliktą gali turėti potencialo, to nepakanka. Galiausiai, nagrinėjant Rusijos agresijos klausimą per tradicijos prizmę, peršasi išvada, kad Rusijos visuomenėje į karą Ukrainoje didžiąja dalimi nežiūrima neigiamai, juo labiau – priešiškai dėl paprastos priežasties: tai yra ilgametės (ne putininės ir, galimai, net ne sovietinės) paprasto Rusijos gyventojo vertybių ir moralės pavergimo nužmogėjusios politikos vardan rezultatas. 

Vieno savaitgalio diskusijoms ir disputams apie karą ir taiką, toli gražu, nepakanka. Esminis – taikos – klausimas, nepaisant vaisingų pokalbių, taip ir liko neišnarstytas, nėra atsakymo, kokia taika yra tikra ir priimtina, o kokia – tik iliuzinės paliaubos. Savaime suprantama, apsibrėžti „tinkamos taikos“ sąvoką dėl skirtingų požiūrių yra beveik neįmanoma. Vis dėlto tokie renginiai kaip akademinių studijų savaitgalis „Taika? XXI amžiuje…“ leidžia atrasti bendrų sąlyčio taškų, apsibrėžti diskusijų rėmus, kurios ilgainiui leistų subrandinti atsakymus į klausimą, ar XXI a. įmanoma sugyventi taikiai. Reiktų pridurti, kad ir studijų savaitgalio metu kilo klausimas, ar tikrai taika bet kokiomis sąlygomis yra geriausias kelias? Skyrėsi dalyvių nuomonės ir pozicijos, bet, autoriaus manymu, vykusias intelektualines diskusijas turbūt geriausiai apibūdintų Tacitas: miseram pacem vel bello bene mutari – verčiau karas, negu apgailėtina taika.