Dvejopi teiginiai (NŽ-A nr. 5)

Tai yra vienas iš negausių ištisai išlikusių sofistinių veikalų, deja, apie autorių nežinome beveik nieko. Veikalas parašytas daugiausia dorėnišku dialektu, spėjama, praėjus maždaug dešimtmečiui po Peloponeso karo, nors vienintelis tokio datavimo pagrindimas – tekste paminėta spartiečių pergalė. Pats veikalo pavadinimas nėra žinomas, todėl jis pavadintas pagal pirmojo paragrafo pirmuosius du žodžius δισσοι λογοι – „dvejopi teiginiai“. Veikalas sudarytas iš devynių skyrių, kuriuose plėtojamos sofistiniam judėjimui įprastos etinės, politinės ir epistemologinės koncepcijos. Sofistai – tai nuo V a. pr. Kr. iki IV a. pr. Kr. pirmos pusės apimantis senovės graikų šviečiamasis sąjūdis. Sofistų idėjoms reikštis sąlygas sudarė Atėnų demokratinė santvarka, žodžio laisvė, atvirumas naujovėms; už pinigus jie mokė įtikinamai grįsti savo požiūrį, piliečių susirinkimuose ir teismuose ginti savo interesus, tradicinę graikų išmintį panaudoti savo tikslams. Tad nenuostabu, kad šio sąjūdžio tendencijos ryškiai atsispindi ir nežinomo autoriaus veikale.

„Dvejopi teiginiai“ savo pobūdžiu primena sofistines pratybas, kurios buvo skirtos ne tik besimokantiems sofistams būdingų retorinių vingrybių, bet ir norintiems įsigilinti į šio sąjūdžio filosofines paradigmas. Veikalo centrinę ašį sudaro „už“ ir „prieš“ svarstymai pasirinkta tema, dažnai remiantis reliatyvumo principu. Skyreliai tarsi suskirstyti tematiškai: pirmas – apie gėrį ir blogį, antras – apie tai, kas gražu ir negražu, trečias – apie tai, kas teisinga ir neteisinga, o ketvirtas – apie tai, kas teisinga ir klaidinga. Tačiau kūrinio struktūra nėra vienalytė, mat nuo šeštojo skyrelio iškeliamas iš esmės naujas klausimas – „ar dorybingumas yra išmokstamas“ – nėra sietinas su anksčiau minėtais skyreliais tiek turinio, tiek tyrimo metodo atžvilgiu. Tačiau šis veikalas figūruoja kaip vienas iš nedaugelio išlikusių sofistinio judėjimo kūrinių, kuriame meistriškai panaudotas antiloginis metodas, ginant etinį ir epistemologinį reliatyvizmą. Antiloginis metodas iš esmės apibūdina ir atskleidžia sofistinio judėjimo idėjinę kryptį. Taip atskleidžiamas reiškinių dvilypumas, t. y. dominantis objektas gali pasižymėti kažkuo pozityviu ir negatyviu tuo pačiu metu. Protagoras, manęs, kad svarstant bet kokį klausimą visuomet yra dvi galimos priešingos pozicijos, buvo pirmasis, išplėtojęs tokį tyrimo metodą. „Dvejopų teiginių“ autorius pristato savo argumentus, kuriais bando įrodyti minėtą reiškinių dvilypumą. Pateikdamas gausių sociokultūrinių, filosofinių ir politinių pavyzdžių, autorius atskleidžia tuometines socialines ir tarpkultūrines aplinkybes, kurios padeda skaitytojui orientuotis antikiniame pasaulyje ir jį pažinti. Nors sofistų judėjimas vertinamas gana prieštaringai, „Dvejopų teiginių“ autorius neabejotinai atskleidžia savitą sofistinę filosofiją, pasaulėžiūrą ir vertybes.

Tekstas verstas iš: Early Greek Philosophy, t. IX: Sophists, Part 2,edited and translated by André Laks, Glenn W. Most, (ser. Loeb Classical Library, 532), Cambridge, MA: Harvard University Press, 2016. Iš senosios graikų kalbos vertė Mantas Šadreika.

1. Apie tai, kas gera ir bloga

[1] Graikijoje dvejopi teiginiai yra išsakomi filosofuojančių apie tai, kas yra gera ir bloga. Kai kurie žmonės teigia, kad gera ir bloga yra skirtingi dalykai, o kiti, kad jie yra tapatūs ir vieniems būna geri, o kitiems blogi, ir kad tam pačiam žmogui jie gali būti kartais geri, kartais blogi. [2] Aš, savo ruožtu, sutinku su pastaraisiais. Apie tai samprotausiu atsižvelgdamas į žmogiškąjį gyvenimą, kuriam reikia maisto, gėrimo ir Afroditės malonumų; mat šie dalykai sergančiam yra blogis, o sveikam ir jų trokštančiam – gėris. [3] Atitinkamai nesusivaldymas šių dalykų atžvilgiu nesusivaldantiems yra blogas dalykas, tačiau prekiautojams ir iš to užsidirbantiems – geras. Atitinkamai liga sergantiems yra blogas dalykas, tačiau geras gydytojams. Atitinkamai ir mirtis mirštantiems yra blogas dalykas, tačiau geras duobkasiams ir laidotojams. [4] Žemdirbystė, teikianti gausų derlių, yra geras dalykas žemdirbiams, tačiau blogas pirkliams. Taip pat kai prekybiniai laivai susidėvi ir sudūžta, tai blogas dalykas laivo savininkui, tačiau geras laivų statytojams. [5] Dargi kai geležis rūdija, atšimpa ir sulūžta, tai blogas dalykas kitiems, tačiau geras kalviui. Ir, žinoma, kai sudūžta puodas, kitiems tai blogas dalykas, tačiau geras puodžiams. Kai sandalai susidėvi ir suplyšta, tai blogas dalykas kitiems, tačiau batsiuviui geras. [6] Taigi taip pat ir sporto, muzikos bei karo varžybose: pavyzdžiui, sporto bėgikui, kuris laimėjo, pergalė yra geras dalykas, o pralaimėjusiems blogas. [7] Taip pat yra ir su imtynininkais, kumštynininkais bei visais muzikantais: pavyzdžiui, [pergalė] laimėjusiam kitaristui¹ yra geras dalykas, o pralaimėjusiems blogas. [8] Ir kare (pirmiausia kalbėsiu apie naujausius įvykius) spartiečių pergalė², kai nugalėjo atėniečius ir jų sąjungininkus, spartiečiams buvo geras dalykas, tačiau atėniečiams ir jų sąjungininkams blogas. Ir pergalė, graikų iškovota prieš persus, graikams buvo geras dalykas, o barbarams blogas³. [9] Taip pat ir Iliono užėmimas achajams buvo geras dalykas, o trojėnams blogas⁴. Tas pats pasakytina ir apie tai, kas atsitiko tėbiečiams ir argiečiams. [10] Ir mūšis tarp kentaurų ir lapitų buvo geras dalykas lapitams, o blogas kentaurams⁵. Tuo labiau mūšis, kuris, sakoma, vykęs tarp dievų ir gigantų, bei pergalė buvo geras dalykas dievams, tačiau blogas gigantams⁶.

[11] Tačiau išsakomas ir kitas teiginys, kad gera yra viena, o bloga – kita, nes jie tiek vardu, tiek esme (πρᾶγμα) skiriasi. Aš, savo ruožtu, šiuos dalykus skiriu tokiu būdu. Mat manau, kad nebūtų galima atskirti, kas yra gera ir kas bloga, jei šie dalykai būtų tapatūs, o ne skirtingi; juk tai išties stulbintų. [12] Manau, ir pats žmogus, kuris tai teigia, negalėtų atsakyti, jei kas nors jo paklaustų: „Pasakyk man, ar tavo gimdytojai iki šiol yra padarę tau ką nors gero?“ Jis atsakytų: „Žinoma, ir labai daug.“ „Tuomet, jei geri dalykai išties yra tapatūs blogiems, tu privalai padaryti jiems daug blogo.“ [13] „Taigi ar jau esi ką nors gero padaręs savo giminaičiams? <„Išties, ir labai daug.“> Tuomet savo giminaičiams darei bloga. Toliau, ar esi savo priešams padaręs ką nors blogo? Vadinasi, padarei jiems daug gero.“ [14] „Nagi, atsakyk man štai ką: ar nesigaili elgetų, mat jiems tenka daug <blogo> <ir>, priešingai, laikai juos laimingais, kadangi jie yra gavę daug gerų dalykų, jei išties geri ir blogi dalykai yra tapatūs.“ [15] Ir savo ruožtu niekas netrukdo [manyti], kad Didžiojo Karaliaus padėtis yra tokia pat, kaip ir elgetų. Juk jo didelės ir gausios gėrybės yra didelės ir gausios blogybės, jei geri ir blogi dalykai yra tapatūs. Ir tai tebūna pasakytina apie kiekvieną atvejį. [16] Dabar imsiu kiekvieną atvejį atskirai, pradėdamas maistu, gėrimu ir Afroditės malonumais. Juk šiuos dalykus daryti sergantiems yra bloga ir, atvirkščiai, tai daryti jiems yra gera, jeigu geri ir blogi dalykai yra tapatūs. Ir sergantiems sirgti yra blogas ir geras dalykas, jeigu geri ir blogi dalykai tapatūs. [17] Tas pats pasakytina ir apie visa kita, kas yra paminėta ankstesniame samprotavime. Mat aš nesvarstau, kas yra gėris, tačiau bandau išmokyti, kad geri ir blogi dalykai nėra tapatūs ir kad viena skiriasi nuo kito.

2. Apie tai, kas gražu ir gėdinga

[1] Dvejopi teiginiai yra išsakomi ir apie tai, kas yra gražu ir kas gėdinga. Juk kai kurie teigia, kad gražu yra viena, o gėdinga – kita, mat [jie] skiriasi tiek vardu, tiek esme (πρᾶγμα). Tačiau kiti

[mano]

, kad gražu ir gėdinga yra tas pats. [2] Šitai, savo ruožtu, bandysiu išaiškinti pagal šį būdą: pavyzdžiui, juk gražu berniukui pačiame žydėjime pamaloninti puikų mylintįjį, tačiau gėdinga tai daryti netikusiam mylinčiajam. [3] Taip pat ir moterims praustis viduje yra gražu, tačiau gėdinga palestroje⁷ (tačiau vyrams [praustis] palestroje ir gimnasijuje⁸ yra gražu). [4] Ir susieiti su vyru vienumoje, sienų slepiamiems, yra gražu, tačiau gėdinga lauke, kur kas nors pamatys. [5] Ir susieiti su savo pačios vyru yra gražu, tačiau labai gėdinga su svetimu. Taip pat vyrui susieiti su savo žmona yra gražus dalykas, tačiau gėdingas su svetima. [6] Taip pat puoštis ir dažytis bei nešioti auksinius papuošalus vyrui yra gėdinga, tačiau gražu moteriai. [7] Ir daryti gera savo draugams yra gražu, tačiau tai daryti priešams gėdinga. Ir bėgti nuo priešų kare yra gėdinga, tačiau nuo varžovų stadijuje⁹ gražu. [8] Ir žudyti savo draugus bei bendrapiliečius yra gėdinga, tačiau priešus [kovoje] gražu. Ir tai pasakytina apie viską.

[9] [Dabar] prieisiu prie to, ką skirtingi poliai ir tautos laiko gėdingu dalyku. Pavyzdžiui, spartiečiams gražu, kad merginos mankštinasi ir vaikštinėja be rankovių ir chitonų¹⁰, o jonėnams gėdinga. [10] Ir spartiečiams gražu, kad vaikai nesimoko mūziškųjų menų¹¹ ir rašto, o jonėnams nežinoti visų šių dalykų yra gėdinga. [11] Tesaliečiams gražu, kai žmogus pats išsirenka žirgus ir mulus iš bandos, juos sutramdo ir, nusivedęs jautį, jį paskerdžia, nulupa odą ir sukapoja, bet Sicilijoje tai yra gėdinga ir yra vergų darbas. [12] Makedonai mano, kad gražu, kai merginos įsimyli vyrą ir su juo sanguliauja prieš vestuves, tačiau gėdinga, kai tai daro po vestuvių, tačiau graikams abu dalykai gėdingi. [13] Trakai mano, kad moterims turėti tatuiruočių yra puošmena, tačiau kitiems žmonėms tatuiruotės yra nusikaltėlių bausmė. Skitai mano, kad gražu, kai kas nors nužudęs vyrą, nulupa jo skalpą ir pririša jį ant žirgo, o išliejęs viršugalvį auksu ir sidabru iš jo geria bei nulieja auką dievams. Tačiau tarp graikų nė vienas nenorėtų eiti į tą patį namą su tai padariusiu žmogumi. [14] Masagetai sukapoję savo gimdytojus juos suvalgo, mat mano, kad geriausia būti palaidotam savo vaikuose. Tačiau jei kas nors taip pasielgtų tarp graikų, būtų ištremtas iš Graikijos ir mirtų kaip niekšas, padaręs gėdingą ir pasibaisėtiną dalyką. [15] Persai mano, kad ir vyrams gražu puoštis kaip moterims bei susieiti su savo dukra, motina ir seserimi. Graikams tai gėdinga ir draustina. [16] Štai lidai mano, kad merginoms gražu užsidirbti pinigus paleistuvaujant ir taip ištekėti, tačiau niekas iš graikų nenorėtų [su tokia mergina] susituokti. [17] Ir egiptiečiai nelaiko gražiu to paties, kaip kiti: mat čia manoma, kad gražu moterims austi ir užsiimti namų ruoša, o ten vyrai dirba tą patį, ką ir moterys, o moterys – ką ir vyrai. Jiems taip pat gražu molį minkyti rankomis, o tešlą kojomis, tačiau pas mus yra atvirkščiai. [18] Išties manau, kad jei kas nors lieptų visiems žmonėms sunešti tai, ką kiek­vienas laiko gražiu, į vieną vietą, ir tuomet iš šios krūvos paimti tai, ką kiekvienas mano esant gėdinga, nieko neliktų, nes visi išsidalintų viską. Mat ne visi mano tą patį. [19] Paminėsiu kelias eilutes:

Juk išskirstydamas pamatysi kitą mirtingųjų įstatymą,

Štai kokį: nieko nėra, kas visuomet būtų gražu

Ir kas gėdinga, mat tinkama proga tuos pačius dalykus

Ir padaro juos gėdingus arba, juos pakeičiant, gražius.

[20] Taigi, apibendrinant, viskas esant tinkamai progai yra gražu, o netinkamai – gėdinga. Tad ką gi aš nuveikiau? Pasakiau, kad parodysiu, jog tie patys dalykai yra gėdingi ir gražūs, bei parodžiau tai visais paminėtais atvejais.

[21] Taip pat sakoma, kad gėdingi ir gražūs dalykai skiriasi. Mat jei kas nors paklaustų tų, kurie sako, kad gėdingi ir gražūs dalykai yra tapatūs, ar jie kada nors yra padarę ką nors gražaus, jie pripažintų, kad [tai, ką padarė, buvo] gėdinga, jei išties gėdingi ir gražūs dalykai yra tapatūs. [22] Ir jei jie sako, kad pažįsta gražų vyrą, tuomet jie taip pat žino, kad jis yra bjaurus. Ir jei jie sako jį esant šviesaus gymio, taip pat sako, kad jis tamsus. Ir jei gražu garbinti dievus, tai dievus garbinti gėdinga, jei gėdingi ir gražūs
dalykai tapatūs.

[23] Ir tai tebūna mano pasakyta apie kiekvieną atvejį. [Dabar] pereisiu prie teiginio, kurį jie pateikia. [24] Juk jei gražu moteriai puoštis, tuomet moteriai puoštis gėdinga, jei gėdingi ir gražūs dalykai yra tapatūs. Ir taip pat yra su kitais atvejais. [25] Spartoje gražu merginoms mankštintis, Spartoje gėdinga merginoms mankštintis. Ir taip toliau. [26] Jie sako, kad jei kas nors iš tautiečių suneštų draugėn tai, kas gėdinga, iš visų kraštų ir tuomet lieptų sušaukti [žmones] bei

[paprašytų]

jų paimti tai, ką kiekvienas iš jų laiko gražiu, [jie] visus dalykus išsineštų kaip gražius. Aš, savo ruožtu, esu apstulbęs, kad tie surinkti gėdingi dalykai tapo gražūs ir [nepasiliko] tokie, kokie buvo iš pradžių. [27] Juk jei jie būtų atsivedę žirgus, jaučius, avis ar žmones, jie nebūtų išsivedę nieko kito. Mat jei jie būtų atsinešę aukso, jie nebūtų išsinešę vario, o jei jie būtų atsinešę sidabro, nebūtų išsinešę švino. [28] Taigi ar jie išsineša tai, kas gražu, vietoj to, kas gėdinga? Nagi, jei kas nors būtų atsivedęs bjaurų [vyrą], ar išsivestų jį gražų? Jie pristato poetus kaip liudininkus, tačiau šie kuria malonumui, ne tiesai.

3. Apie tai, kas teisinga ir neteisinga

[1] Dvejopi teiginiai yra išsakomi ir apie tai, kas teisinga ir kas neteisinga. Mat, anot kai kurių, teisinga yra viena, o neteisinga – kita, tačiau, anot kitų, teisingi ir neteisingi dalykai yra tapatūs. Aš, savo ruožtu, bandysiu apginti pastarąjį [teiginį]. [2] Iš pradžių pasakysiu, kad teisinga meluoti ir apgaudinėti. Mat pirmieji galėtų teigti, kad meluoti priešams yra gėdinga ir žema, o brangiausiems, pavyzdžiui, gimdytojams, ne. Juk jei tėvui ar motinai reikėtų išgerti arba suvalgyti vaistų, bet to nenorėtų, ar yra neteisinga [tuos vaistus] įdėti į košę ar gėrimą ir neigti, kad jų [ten] esama? [3] Taigi jau [matyti], kad meluoti gimdytojams ir juos apgaudinėti, vogti tai, kas priklauso bičiuliams, ir naudoti jėgą prieš artimiausius, yra teisinga. [4] Pavyzdžiui, jei kas nors iš šeimos iš sielvarto ir liūdesio ketintų nusižudyti pasinaudodamas kardu, virve ar kuo kitu, jei tik įmanoma, teisinga šitai [iš jo] pavogti, o jei pavėluotų ir pamatytų jį tą daiktą laikant, atimti jėga. [5] Ir dėl ko neteisinga pavergti priešus, jei kas nors polį užėmęs galėtų visus jo gyventojus parduoti kaip vergus? Ir įsilaužti į viešus bendrapiliečių pastatus yra neabejotinai teisinga. Juk jei tėvas būtų pagrobtas ir supančiotas priešų bei pasmerktas mirties bausme, ar nebūtų teisinga įsilaužus tėvą išvogti ir išgelbėti? [6] Taip pat teisinga ir melagingai prisiekti: jeigu kas nors, priešų pagrobtas, duotų priesaiką, kad tikrai išduos [savo] polį, jei bus paleistas, ar jis teisingai pasielgtų, jei laikytųsi priesaikos? [7] Aš, savo ruožtu, manau, kad ne, o verčiau melagingai prisiekus išgelbėti polį, draugus ir protėvių šventyklas. Taigi jau [matyti], kad teisinga ir melagingai prisiekti. Ir plėšti šventyklas. [8] Nekalbu apie tas, kurios priklauso poliams, o apie bendras visai Heladei, kaip Delfuose ir Olimpijoje; kai barbaras ketino užimti Heladę ir išsigelbėjimas buvo šventyklos lobiai, ar nebuvo teisinga juos paimti ir panaudoti karui? [9] Ir žudyti savo artimiausius yra teisinga, mat tiek Orestas¹², tiek Alkmaionas¹³ [tai padarė]; ir Dievas paskelbė, kad tai, ką jie padarė, buvo teisinga.

[10] Dabar pereisiu prie menų ir poetų. Mat tiek tragedijoje, tiek tapyboje tas, kuris geriausiai apgauna kurdamas panašius dalykus į tikrus, yra geriausias. [11] Noriu pateikti ir senesnių kūrinių liudijimus. [Pavyzdžiui], iš Kleobulinos:

Pamačiau vyrą, jėga vagiantį ir apgaudinėjantį,

Ir daryti tai smurtu buvo teisingiausia.

[12] Šios eilės buvo parašytos seniai. Tačiau šios yra Aischilo:

Dievas nenusigręžia nuo apgaulės, jei ji teisinga,

Mat kartais Dievas suteikia tinkamą laiką apgaulei.

[13] Vis dėlto ir šiam išsakomas priešingas teiginys, kad teisingi ir neteisingi dalykai yra ne tas pats, mat jie skiriasi tiek vardu, tiek esme (πρᾶγμα). Jei kas nors paklaustų sakančiųjų, kad neteisingi ir teisingi dalykai tapatūs, ar jau yra pasielgę su savo gimdytojais teisingai, atsakytų, kad taip. Tačiau [išties] atsakytų neteisingai, mat jie sutinka, kad neteisinga ir teisinga yra tas pats. [14] Štai paimk dar vieną atvejį: jei kas nors pažįsta teisingą vyrą, tuomet pažįsta ir neteisingą

[vyrą]

, taip pat ir kad didelis yra mažas. Ir temiršta padaręs daug nusikaltimų, [vadinasi], temiršta padaręs daug teisingų dalykų. [15] Tad pakankamai [pasakyta] apie šiuos atvejus. [Dabar] pereisiu prie sakančiųjų, kad

[gali]

įrodyti, jog teisingi ir neteisingi dalykai tapatūs. [16] Juk [jei] vogti tai, kas priklauso priešams, yra teisinga, reiškia, kad tą patį daryti yra ir neteisinga, jei jų teiginys patikimas, ir tai pasakytina apie viską. [17] Jie pasitelkia menus, kuriuose nėra nei teisingumo, nei neteisingumo. Mat, kaip žinia, poetai nekuria [savo] kūrinių dėl tiesos, o žmonių malonumui.

4. Apie tiesą ir melagingumą

[1] Dvejopi teiginiai yra išsakomi ir apie tiesą bei melą. Iš jų vienas sako, kad melaginga kalba yra viena, o teisinga – kita, o kitas vėlgi – kad tai tas pats. [2] Aš, savo ruožtu, sutinku su pastaraisiais. Pirmiausia dėl to, kad šios kalbos išreiškiamos tais pačiais žodžiais. Tuomet, kai kalba yra išsakyta, jei pasirodo esant taip, kaip kalbėta, kalba yra teisinga, jei pasirodo ne taip, vadinasi, kalba melaginga. [3] Pavyzdžiui, kas nors kaltina žmogų šventvagyste. Jei taip įvyko, kalba teisinga. Jei taip nebuvo, melaginga. Tas pats galioja ir kaltinamojo kalbai. Ir teismas nusprendžia tą pačią kalbą esant arba teisingą, arba melagingą. [4] Mat jei sėdėdami eilėje sakytume: „Esu įšventintas [į misterijas]¹⁴“, visi sakysime tą patį, tačiau tik aš vienintelis sakysiu tiesą, kadangi toks ir esu. [5] Vadinasi, akivaizdu, kad ta pati kalba, kai yra lydima melo, yra melaginga, o kai tiesos – teisinga (taip pat kai žmogus išlieka tas pats ir kai yra vaikas, ir kai jaunuolis, ir vyras, ir senis).

[6] Tačiau taip pat sakoma, kad melaginga kalba yra vienokia, o teisinga – kitokia, mat jie skiriasi tiek vardu, <tiek turiniu>. Juk jei kas nors paklaustų sakančiųjų, kad tas pats teiginys yra melagingas ir teisingas, kuri iš šių yra jų pačių kalba, jei atsakytų „melaginga“, tuomet būtų aišku, kad tai yra du atskiri dalykai, jei atsakytų „teisinga“, tuomet ta pati kalba būtų ir melaginga. Ir jei kas nors yra kada pasakęs ar paliudijęs ką nors teisingo, vadinasi, tai taip pat yra melaginga. Ir jei kas nors žino teisingą vyrą, tai taip pat žino, kad tas pats vyras yra melagis. [7] Remdamiesi šiuo teiginiu, sako, kad jei [išties] įvyksta, kalba yra teisinga, jei ne, melaginga. Vadinasi, šie teiginiai skiriasi ne <vardu, bet esme (πρᾶγμα). Vėlgi kas nors galėtų paklausti> [8] iš naujo, ką teisia teisėjai (mat jų nėra šiuose dalykuose). [9] Ir jie patys pripažįsta, kad [kalba], kurioje yra įmaišyta melo, yra melaginga, o [kalba], kurioje įpinta tiesa, yra teisinga. Tačiau tai iš esmės skiriasi…¹⁵

5.¹⁶

[1] Ir pamišėliai, ir sveiko proto žmonės, ir išminčiai, ir kvailiai sako bei daro tą patį. [2] Pirmiausia, jie vartoja tuos pačius vardus: „žemė“, „žmogus“, „žirgas“, „ugnis“ ir visus kitus. Taip pat jie atlieka tuos pačius veiksmus: sėdi, valgo, geria, guli ir visa kita taip pat. [3] Ir, maža to, tas pats dalykas yra didesnis ir mažesnis, gausesnis ir menkesnis, sunkesnis ir lengvesnis. Mat šiuo požiūriu visi dalykai yra tokie patys. [4] Talentas¹⁷ yra sunkesnis už miną¹⁸ ir lengvesnis už du talentus, vadinasi, tas pats dalykas yra lengvesnis ir sunkesnis. [5] Ir tas pats žmogus yra gyvas ir negyvas, ir tie patys dalykai yra ir nėra, mat tų dalykų, kurie yra čia, nėra Libijoje, ir tų dalykų, kurie yra Libijoje, nėra Kipre. Ir visa kita pagal tą patį aiškinimą. Taigi dalykai ir yra, ir nėra. [6] Tie, kurie sako pamišėlius, išminčius ir kvailius darant ir sakant tą patį bei kitus dalykus, kurie seka iš šio teiginio, neteisingai kalba. [7] Mat jei kas nors paklaustų jų, ar beprotybė skiriasi nuo blaivaus proto ir ar išmintis [skiriasi] nuo kvailybės, [jie] atsakytų: „Taip“. [8] Juk visiškai akivaizdu, kad jie su tuo sutiks, pagal tai, ką kiekvienas daro. Mat jei jie darytų tą patį, išminčiai būtų pamišėliais, o pamišėliai išminčiais ir viskas susipainiotų. [9] Ir turi būti iškeltas klausimas, ar tinkamu metu kalba sveiko proto žmonės, ar pamišėliai. Tačiau juk kai kas nors jų paklausia, jie tvirtina, kad jie kalba taip pat, tačiau

[išties]

tinkamu metu [kalba] išmintingi, o pamišėliai ne. [10] Ir šitai sakydami jie, rodos, šiek tiek prideda, „kai tai yra derama“ ir „kai nederama“, todėl tai jau nebėra tas pats dalykas. [11] Tačiau aš, savo ruožtu, nemanau, kad šie dalykai šitaip kinta pridėjus šį dalyką, bet veikiau pakeitus kirtį kaip kad: Γλαῦκος’ „Glaukas“ ir γλαυκός’ „melsvas“, Ξάνθος’ „Ksantas“ ir ξανθός’ „geltonas“, Ξοῦθος’ „Ksūtas“ ir ξουθός „gelsvas“. [12] Šių žodžių

[prasmė]

kinta pakeitus kirtį ir tų, kurie turi ilgą balsį, ir tų, kurie trumpą: Τύρος’ [„Tiras“] ir τυρός [„sūris“], σάκος’ [„skydas“] ir σακός [„aptvaras“]. Kiti kinta sukeitus raides: κάρτος’ [„plikė“] ir κρατός [„jėga“], ὄνος’ [„asilas“] ir νόος [„protas“]. [13] Taigi jei nieko neatėmus yra toks didelis skirtumas, kas nutiktų, jei kas nors kažką pridėtų ar atimtų? Ir aš parodysiu, kaip tai yra. [14] Jei kas nors iš dešimties atimtų vieną, tai nebūtų nei dešimt, nei vienas, ir taip yra su visais kitais atvejais. [15] Taip pat ir su tuo, kad tas pats žmogus ir yra, ir nėra, klausiu: „Ar vienu atžvilgiu, ar visais atžvilgiais?“ Jei kas nors atsakytų, kad nėra, klystų pasakęs „visais atžvilgiais“. Taigi viskas kokiu nors atžvilgiu yra.

6.

[1] Yra išsakomas vienas teiginys, kuris nėra nei teisingas, nei naujas, kad išminties ir dorybės negalima nei išmokyti, nei išmokti. Tai sakantys žmonės naudojasi šiais įrodymais. [2] Kad yra neįmanoma, jei kokį nors dalyką perduodi kitam, pačiam jį turėti. Tai yra pirmas įrodymas. [3] Kitas įrodymas yra, kad jei to būtų galima išmokyti, tai būtų ir pripažinti mokytojai, kaip yra su muzikais. [4] Trečias įrodymas yra, kad tie Heladėje gyvenę išmintingi vyrai būtų išmokę savo pačių vaikus ir draugus. [5] Ketvirtas įrodymas, kad kai kurie žmonės, jau mokęsi pas sofistus, jokios naudos nepešė. [6] Penktas įrodymas, kad dauguma žmonių, kurie neturėjo nieko bendro su sofistais, tapo išskirtiniai. [7] Tačiau aš, savo ruožtu, manau, kad toks teiginys yra nepaprastai naivus. Mat pažįstu mokytojus mokant mokslų, kuriuos pats mokytojas išmano, kaip ir kitaristai [moko] skambinti kitara. O štai dėl antro įrodymo, kad esą nėra tam skirtų mokytojų, ko gi dar sofistai moko, jei ne išminties ir dorybės? [8] O kas buvo anaksagorininkai ir pitagorininkai? Trečia, Polikleitas išmokė savo sūnų kurti statulas. [9] Ir jei kas nors nemokė, tai nėra įrodymas: mat jei kuris nors vienas mokė, tai yra įrodymas, kad mokyti įmanoma. [10] Ketvirta, kad kai kurie netampa išmintingi pas išmintingus sofistus: juk daugelis, nors ir mokėsi raidžių, neišmoko skaityti. [11] Taip pat yra ir prigimtiniai gabumai, dėl kurių kas nors, nesimokęs pas sofistus, tampa išsilavinęs, jei [jis] turi įgimtų gabumų, be vargo perpranta daugybę dalykų, net jei mažai yra išmokęs iš tų pačių žmonių, kurių dėka išmoko skaityti. O šių dalykų žmogus

[išmoksta]

daugiau ar mažiau arba iš tėvo, arba iš motinos. [12] Ir jei kas nors nėra įtikintas, kad mes išmokstame žodžius, bet [mano], kad gimstame juos žinodami, tegu susipranta iš šio [pavyzdžio]: jei kas nors išsiųstų ką tik gimusį vaiką pas persus ir jis ten būtų auginamas taip, kad nebūtų girdėjęs graikų kalbos, jis kalbėtų persiškai. Bet jei kas nors jį čia atgabentų, kalbėtų graikiškai. Šitaip mokomės žodžių ir nežinome, kas yra mūsų mokytojai. [13] Šitaip išdėsčiau savo teiginį, tu turi jo pradžią, pabaigą ir vidurį. Ir nesakau, kad įmanoma išmokti [išminties ir dorybės], tačiau [sakau], kad šie įrodymai man nepakankami.

7.

[1] Kai kurie oratoriai teigia, kad reikia pareigybes paskirti burtais, tačiau jų nuomonė nėra geriausia. [2] Juk jei kas nors paklaustų to, kuris šitaip teigia: „Kodėl tada tu neskiri darbų vergams pagal burtus taip, kad jaučiaganys, jei jam burtai lemtų gaminti valgyti, ruoštų maistą, o virėjas ganytų jaučius, ir taip visa kita? [3] Ir kodėl suvedę draugėn kalvius ir batsiuvius, dailides ir auksakalius nemetame burtų ir nepriverčiame kiekvieno iš jų dirbti darbą, kokį lems burtas, o ne tą, kurį geriausiai moka? [4] Taip pat ir mūziškųjų menų varžybose varžovus paskirti burtų būdu ir, kad ir kas kiekvienam tektų, turėtų varžytis. Aulu grojęs burtams lėmus tegu groja kitara, o kitaristas gros aulu¹⁹. Taip pat ir kare lankininkai ir hoplitai būtų raiti, o raitelis šaudytų iš lanko, taip kad kiekvienas darys tai, ko nemokės ir nesugebės.“ [5] Tačiau jie teigia, kad tai yra puiku ir labai demokratiška. Aš, savo ruožtu, manau, kad tai mažiausiai demokratiška. Mat poliuose yra vyrų, kurie nekenčia demo²⁰, ir jei burtas nulemtų, kad jie taptų išrinkti, jie pražudys demą. [6] Atvirkščiai, reikia, kad patys piliečiai būtų budrūs ir išsirinktų visus tuos, kurie jiems tinka, ir tinkamus būti strategais, ir kitus, kurie būtų atsakingi už įstatymus, ir taip su viskuo.

8.

[1] Aš manau, kad tam pačiam žmogui ir tam pačiam menui privalu gebėti glaustai samprotauti, pažinti dalykų tiesą, teisingai teisti, viešai kreiptis į tautą, išmanyti kalbų menus ir mokyti apie kiekvieno dalyko prigimtį, kokia ji yra ir kaip atsirado. [2] Ir, pirmiausia, kaip tas, kuris išmano visų dalykų prigimtį, negalėtų teisingai elgtis visuose dalykuose? [3] Tuo labiau tas, kuris išmano kalbų menus, mokės ir teisingai kalbėti apie visus dalykus. [4] Juk tas, kuris ketina teisingai kalbėti, turi kalbėti apie tai, ką išmano. Juk tuomet jis išmanys <viską>. [5] Juk jis moka visų kalbų menus, o visos kalbos <yra> apie visus dalykus, <kurie yra>. [6] Taip pat tas, kuris ketina teisingai kalbėti, turi išmanyti tuos dalykus, apie kuriuos kalba… Ir teisingai mokyti polį daryti gerus dalykus bei neleisti [daryti] blogų. [7] Juk, išmanydamas šiuos dalykus, išmanys jiems priešingus. Išties jis išmanys viską, mat šie dalykai yra tarp visų ir jis, jei reikės, atitinkamai padarys tai, ką privalo. [8] Ir net jei jis nežino kaip pūsti aulą, jis galės groti aulu, jei tai reikėtų padaryti. [9] Būtina, kad išmanantis, kaip nagrinėti bylą teisme, suprastų, kas yra teisinga, juk tai yra bylų nagrinėjimo [esmė]. Tai išmanydamas, išmanys ir tai, kas tam priešinga, ir tai… kas [nuo] to skiriasi. [10] Būtina ir tai, kad jis išmanytų visus įstatymus, mat jei neišmanys šių dalykų, neišmanys ir įstatymų. [11] Mat jis išmano ir įstatymą muzikoje, išmano ir muziką, o tas, kuris neišmano muzikos, neišmano ir jos įstatymo. [12] Neabejotinai, tas, kuris išmano dalykų tiesą, lengva suprasti, kad išmano viską. [13] Ir tas, kuris <gali> trumpai <samprotauti>, paklaustas turi atsakyti apie viską. Taigi būtina, kad jis išmanytų viską.

9.

[1] Puikiausias ir didžiausias atradimas, koks tik yra išrastas – atmintis. Ji naudinga ir gyvenime, ir visur: tiek filosofijoje, tiek išmintyje. [2] <Pirmiausia> yra šitai: jei sukaupsi dėmesį, per jį perėjusi mintis geriau suvoks visumą to, ką išmokai. [3] Antra, turi kartoti, jei ką nors išgirsti, mat tai, ką daug kartų išgirsti ir pakartoji, iškyla atmintyje. [4] Trečia, jei ką nors išgirsti, sujunk tai su tuo, ką žinai, pavyzdžiui, jei reikia prisiminti vardą Chrisipas, sujunk žodžius χρυσὸς [„auksas“] ir ἵππος [„žirgas“]. [5] Arba Pirilampą sujunk su žodžiais πῦρ [„ugnis“] ir λάμπειν [„šviesti“]. Ir taip su visais vardais. [6] O dėl dalykų

[daryk]

šitaip: jei nori atsiminti narsumą, sujunk jį su Arėjų ir Achilu, jei kalvę, su Hefaistu, jei bailumą, su Epėju…²¹

¹ Kitaristas – senovės graikų muzikos ir poezijos mokytojas, grojantis styginiu instrumentu kitara.

² Ši pergalė buvo iškovota Peloponeso kare, kuris vyko tarp Atėnams pavaldžių graikų polių Delo sąjungos ir Spartai pavaldžios Peloponeso sąjungos.

³ Minimi graikų ir persų karai, kurie baigėsi graikų pergale Platėjos mūšyje.

⁴ Minimas Trojos karas tarp achajų ir trojėnų, pasibaigęs achajų pergale.

⁵ Mitinis mūšis, kuris kilo kentaurams bandant pagrobt Hipodamiją jos vedybų su lapitų karaliumi Piritu metu.

⁶ Kova tarp gigantų ir Olimpo dievų, kuri baigėsi dievų pergale.

⁷ Palestra – senovės Graikijos kūno kultūros mokykla 14–16 metų berniukams.

⁸ Gimnasijas – aikštė arba sporto įrenginių ir pastatų kompleksas senovės Graikijoje.

⁹ Stadijas – rungtynių vieta.

¹⁰ Chitonas – senovės graikų vyrų ir moterų platus berankovis drabužis.

¹¹ Mūziškieji menai – poezija, šokis, vaidinimas ir muzikavimas.

¹² Orestas – senovės graikų mitų personažas, Argo karaliaus Agamemnono ir Klitaimnestros sūnus. Sesers Elektros padedamas nužudė tėvo žudikus Klitaimnestrą ir jos meilužį Aigistą.

¹³ Alkmaionas – graikų mitologijoje epigonų žygio vadas, Amfiarajo ir Erifilės sūnus. Keršydamas už Amfiarajo žūtį, nužudė savo motiną Erifilę.

¹⁴ Misterijos – slapti dievybių kultai senovės Graikijoje, kuriuose galėjo dalyvauti tik įšventintieji.

¹⁵ Šioje vietoje tekstas nutrūksta.

¹⁶ 5–8 skyreliai originale antraščių neturi.

¹⁷ Talentas – senovės Mažosios Azijos masės vienetas.

¹⁸ Mina – senovės Rytų masės ir piniginis vienetas.

¹⁹ Aulas – senovės graikų muzikos instrumentas, pučiamasis aerofonas.

²⁰ Demas – senovės Graikijoje iš pradžių grupė žmonių, susijusių giminystės ryšiais ir gyvenamąja vieta. Vėliau, stiprėjant gimininei aristokratijai, demu imta laikyti prastuomenę.

²¹ Šioje vietoje tekstas nutrūksta.